„MAŽASIS PRINCAS“ LIETUVIŠKAI – IR VAIKAMS, IR SUAUGUSIEMS

 

Iliustr. A. de Saint­Exupéry
Iliustr. A. de Saint­Exupéry

Antoine’o de Saint­Exupéry knygos Mažasis princas tikrai nereikia pristatyti – jau daug metų ją skaito ir maži, ir dideli. Na, o analizuoti ją galima visada: veikiausiai nėra tokio grožinės literatūros kūrinio, apie kurį šiandien būtų pasakyta viskas. Išsamus Gražinos Skabeikytės straipsnis „Rubinaityje“ (2000, Nr. 2) atskleidžia mums svarbiausias mažojo princo savybes, A. de Saint­Exupéry sukurtą personažo (o gal kartu ir paties autoriaus) pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą.

Tad šis straipsnis yra svarstymų apie Mažąjį princą tęsinys. Tik apie personažus, vidinius jų išgyvenimus, pagrindines kūrinio mintis bus kalbama kitaip. Žymaus vertėjo V. Kaunecko išverstas Mažasis princas pirmą kartą lietuviškai buvo išleistas 1959 m. Šis vertimas vėliau ne kartą (1982, 1995) leistas iš naujo, redaguotas. Naujausi leidimai – 2002, 2003 metų („Džiugo“ leidykla), taigi visiškai neseni. 2005 m. Mažąjį princą išleido leidykla „Alma littera“. Ir sukūrė intrigą! Mat knygą iš prancūzų kalbos išvertė kitas taip pat žymus ir nusipelnęs vertėjas – Šv. Jeronimo premijos laureatas P. Bieliauskas. Minint Tarptautinę vertėjų dieną, kai P. Bieliauskui buvo įteikta premija, vertinimo komisijos pirmininkė D. Bučiūtė teigė, kad „Alma littera“, nusprendusi leisti naują P. Bieliausko Mažojo princo vertimą, kuris tuo metu dar gulėjo leidykloje, neapsiriko1. Pasakymas „sukūrė intrigą“ yra pakankamai pagrįstas: kyla klausimas, kodėl iš naujo verčiama knyga, kurios pirmoji vertimo versija tiek metų visiškai tiko skaitytojams. Užtektų paminėti vien dažnai cituojamą A. de SaintExupéry mintį: „(…) matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis“2. Kad atsakytume į šį klausimą, reikia analizuoti ir lyginti – tarpusavyje ir su originalu – abu vertimus.

Versti grožinius kūrinius, skirtus vaikams, ir kūrinius, skirtus suaugusiesiems, nėra tas pats darbas. Apskritai skiriasi paties meninio vertimo rūšių – prozos, poezijos, dramos – vertimai. Turi būti taikomi kitokie metodai, išskirtinis dėmesys kreipiamas į skirtingus dalykus. Šiame straipsnyje bus kalbama apie filosofinę pasaką, rašytą ir vaikams, ir suaugusiesiems. Versti tokį kūrinį ypač sudėtinga.

Išanalizuoti visus vertimo aspektus – ar tekstas būtų grožinis, ar dalykinis, ar informacinis, ar dar koks kitoks – neįmanoma. Todėl pagal tam tikrus kriterijus reikia pasirinkti analizės aspektus, kurie atrodytų svarbiausi ir būtiniausi nagrinėti. Vartojamas žodis analizė pirmiausia reiškia originalo arba vertimo teksto ar tam tikrų teksto vietų analizę, antra vertus, tai taip pat yra lyginamoji originalo ir vertimo, vertimo Nr. 1 ir vertimo Nr. 2 analizė. Pagrindinis vertimo aspektų pasirinkimo kriterijus kalbant apie Mažąjį princą yra dėl kūrinio adresato kylančios vertimo problemos.

Jei kalbame apie adresatą, kalbame ir apie siuntėją, o kartu ir apie komunikacijos aktą apskritai. Vertimo teoretikas A. Hurtado Albiras pateikia tokią vertimo akto schemą3:

 

 

Taigi vertimo akto specifiškumas yra tas, kad jį sudaro du komunikacijos aktai. Vertėjas atsiduria tarp jų: jis yra ir adresatas, ir siuntėjas. Tai yra itin svarbu šiai analizei. O dėl originalo teksto ir vertimo epochų (XX a. antroji pusė) ar dėl socialinės ir kultūrinės aplinkos problemų nekyla. Pastarąją būtų galima suprasti dvejopai: kūrinio socialinė ir kultūrinė aplinka arba rašymo bei vertimo metų socialinė ir kultūrinė aplinka. Pasakos veiksmas vyksta įvairiose planetose ir žemėje, originale nėra jokių ypatingų nacionalinių Prancūzijos bruožų, tad ir vertėjams mažiau rūpesčių. Kita vertus, įvairių Europos šalių kultūros turi ne vieną bendrą bruožą, todėl ir šiuo atveju vertėjams lengviau.

Buvo minėta, kad A. de Saint­Exupéry Mažasis princas – tai filosofinė pasaka, filosofinė – suaugusiesiems, tiesiog pasaka – vaikams. Tokia autoriaus valia, o vertėjas privalo suvokti autoriaus valią, privalo mokėti ją išreikšti savo kalba. Vadinasi, vertimo tekstas turi būti suprantamas ir vaikams, ir suaugusiesiems – toks, koks yra originalo tekstas. Tad, be abejo, bus analizuojamas ir vertimo, tai yra vertimų, stilius. Pasakų ir vaikams, ir suaugusiems tikrąja šio žodžio prasme nėra itin gausu. Galima paminėti šiuo metu populiarius J. R. R. Tolkieno Žiedų valdovą, Paulo Coelho Alchemiką. Tai taip pat yra tekstai, kuriuos supranta ir vaikai, ir suaugusieji – ir vieni, ir kiti savaip. Svarbiausia, kad suprastų vaikai.

Tad analizuojant vertimus neįmanoma nekalbėti ir apie prasmę. Ne apie kūrinio prasmę apskritai, o apie analizuotinų teksto vietų prasmės komponentus, nes, – jau buvo minėta, – viso kūrinio prasmės analizei, ko gero, reikėtų atskiro didelio veikalo.

Pradėti derėtų nuo šiek tiek neįprasto palyginimo. Mažojo princo originalo tekstas paprastas, kaip tik dėl to ir sudėtingas. Tad antrajam vertėjui turėjo būti iš tiesų sunku versti tokį tekstą, ypač jeigu jis skaitęs pirmąją versiją (veikiausiai šiuo atveju taip ir yra). Šio straipsnio autorė vertusi nemažai kino ir televizijos filmų. Teko pastebėti itin įdomų reiškinį: kartais išspausdintas filmo scenarijus visiškai nesutapdavo su įgarsinta versija žodžiais, tai yra ta pati mintis būdavo pasakyta kitokiais žodžiais, bet tai vis tiek būdavo ta pati mintis. Pavyzdžiui: aš jau noriu eiti į namus – užsinorėjau eiti namo ir pan. Prasmės skirtumo subtilybių sunku įžvelgti. (Žinoma, atsargiau derėtų šnekėti apie stiliaus figūras, ypač metaforas, žodžių žaismą ar frazeologizmus.) Tad palyginkime ir abu Mažojo princo vertimus į lietuvių kalbą. Naudotos šios knygos: Antuanas de Sent­Egziuperi. Mažasis princas. Vilnius: Džiugas, 2002, iš prancūzų kalbos vertė V. Kauneckas; Antoine de Saint­Exupéry. Mažasis princas. Vilnius: Alma littera, 2005, iš prancūzų kalbos vertė P. Bieliauskas.

Taigi pažintis su mažuoju princu:

„– Kaip tik tokios aš ir norėjau! Kaip tu manai, ar daug žolės reikia tai avelei?

– Kodėl?

– Todėl, kad mano ganykla visai maža…

– Užteks tikriausiai. Daviau tau visai mažutę avį.

Jis palenkė galvą prie piešinio:

– Ne tokia jau maža… Žiūrėk! Užmigo…

Šitaip aš susipažinau su mažuoju princu.“ (p. 13, vertė V. Kauneckas)

 

„– Kaip tik tokios aš ir norėjau! Kaip manai, ar ši avelė ėda daug žolės?

– Kodėl klausi?

– Nes ten, kur aš gyvenu, viskas labai maža…

– Žinoma, jai užteks. Aš tau padovanojau labai mažą avelę.

Jis pasilenkė prie piešinio:

– Ne tokią jau mažą… Žiūrėk! Ji užmigo…

Taip aš susipažinau su mažuoju princu.“ (p. 13, vertė P. Bieliauskas)

 

Pažintis su girtuokliu:

„Kitoje planetoje gyveno girtuoklis. Apsilankymas pas jį buvo labai trumpas, tačiau mažąjį princą baisiai nuliūdino.

– Ką tu čia veiki? – tarė jis girtuokliui, kurį rado tylomis kiūtantį prie daugybės tuščių ir pilnų butelių.

– Geriu, – atsakė girtuoklis niūriai.

– Kodėl tu geri? – paklausė mažasis princas.

– Kad užmirščiau, – atsakė girtuoklis.

– Kad užmirštum ką? – pasiteiravo mažasis princas, kuriam jis kėlė pasigailėjimą. – Kad užmirščiau, jog man gėda, – prisipažino girtuoklis, nuleisdamas galvą.

– Ko gėda? – kamantinėjo jį mažasis princas, kurį ėmė noras jam padėti.

– Gėda gerti!“ (p. 42–43, vertė V. Kauneckas)

 

„Kitoje planetoje gyveno girtuoklis. Mažasis princas viešėjo pas jį labai trumpai, bet ši viešnagė jį be galo nuliūdino.

– Ką tu čia veiki? – paklausė jis girtuoklio, kurį išvydo sėdintį prieš ištisą virtinę butelių – tuščių ir pilnų.

– Geriu, – niūriai atsakė girtuoklis.

– Kodėl tu geri? – paklausė mažasis princas.

– Kad užmirščiau, – atsakė girtuoklis.

– Ką užmirštum? – paklausė mažasis princas, kuris norėjo jam padėti.

– Gėda gerti!“ (p. 46–47, vertė P. Bieliauskas)

 

Pagrindinės lapės išsakytos mintys išverstos taip pat labai panašiai, išskyrus lapės paslaptį, prie kurios dar grįšime:

 

„– Žmonės pamiršo šią tiesą, – tarė lapė. – Bet tu neturi jos pamiršti. Pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji. Tu atsakingas už savo rožę…

– Aš atsakingas už savo rožę… – pakartojo mažasis princas, stengdamasis geriau įsiminti.“ (p. 72, vertė V. Kauneckas)

 

„– Žmonės pamiršo šią tiesą, – tarė lapė. – Bet tu nepamiršk: tampi amžinai atsakingas už tą, ką prisijaukinai. Tu atsakingas už savo rožę…

– Aš atsakingas už savo rožę… – pakartojo mažasis princas, kad geriau įsimintų.“ (p. 79, vertė P. Bieliauskas)

 

Tokių labai panašiai išverstų kūrinio vietų yra daug daugiau: pavyzdžiui, VI skyriaus pradžia, princo planetoje dygstančios rožės aprašymas, X skyriaus apie karalių pradžia, princo pažintis su gyvate ir t. t. Pažodiškumo galima rasti abiejuose vertimuose, kartais vienas vertėjas laisviau interpretuoja tekstą, kitas lieka jam artimesnis, kartais atvirkščiai. Kiekvienas skaitytojas laisvas pasidaryti išvadas… Tačiau teigti, pavyzdžiui, kad V. Kaunecko vertimas pasenęs, tikrai negalima.

Grįžkime prie mūsų adresato – suaugusio žmogaus ir vaiko – ir pažvelkime, ar kyla problemų dėl adresato viename ar kitame vertime. Taigi pirmiausia – koks originalo tekstas? Originalo tekstas paprastas, lengvas skaityti, tačiau kartu ir vaizdingas, kupinas stiliaus figūrų. Negalima teigti, kad jis lakoniškas. Sakiniai nėra labai trumpi, ypač gražūs aprašymai (rožės, dykumos, šulinio, baobabų ir kt.), autorius mintis dėsto išsamiai. O kaip A. de Saint­Exupéry tokiais atvejais prabyla mums lietuviškai?

Pirmiausia galima aptarti dedikaciją Leonui Vertui: Dedikaciją V. Kaunecko vertime ir Paskyrimą P. Bieliausko vertime. Galima būtų įsivaizduoti mamą ar tėtį, skaitantį vaikui šią pasaką. Vaikas paklaustų: „O kas yra dedikacija?“ Reikėtų jam paaiškinti. Suaugusiajam aiškinti netektų. O kas šiuo atveju yra paskyrimas, nesuprastų veikiausiai ir suaugęs, nes paskirti DLKŽ apibrėžia taip: „1. duoti, suteikti: P. Butą. 2. nustatyti: P. susirinkimo datą. 3. parinkti darbui, pareigoms. 4. atiduoti (kuriam nors tikslui): Paskyrė savo gabumus, jėgas mokslui. Paskyrimas (2): Įpėdinio p.4 Ar nebūtų paprasčiau tiesiog parašyti, kad autorius šią knygą skiria Leonui Vertui, kai jis buvo mažas berniukas?

Palyginkime dar kelias abiejų vertimų teksto vietas, keliančias šiokių tokių abejonių. Pamatęs mažąjį princą, lakūnas labai nustemba: pagal originalo tekstą, net akis išplėtęs iš nuostabos žiūri į tą regėjimą5. V. Kauneckas lieka artimas originalo tekstui: „Tad žiūrėjau į šį regėjimą išplėtęs akis iš nustebimo“ (p. 10). Pažodiškumo tokiam vertimui neprikiši. Jis pakankamai aiškus ir suprantamas. P. Bieliauskas interpretuoja: „Tad išpūtęs iš nuostabos akis žiūrėjau į netikėtą vaiduoklį“ (p. 10). Vaikams mažasis princas neturėtų asocijuotis su vaiduokliu kaip, tarkim, Karlsonas, kuris gyveno ant stogo. Tai metafora, kurią vaikai sunkiai suprastų. Ar nebūtų paprasčiau tiesiog pasakyti, kad žiūrėjau į nežinia iš kur išdygusį berniuką? Ir vaikams būtų aiškiau, gal ir suaugusiesiems.

Baobabų istorija taip pat kelia abejonių: lakūnas išgirsta iš mažojo princo, kokia „drama“ jam yra baobabai, nes jie gali išsikeroti ir net susprogdinti jo planetą. V. Kauneckui baobabų kerojimas yra nelemtas dalykas (p. 19) – visiškai aiškus vertimas. P. Bieliauskas verčia taip: „Taip trečią dieną išgirdau tragišką istoriją apie baobabus“ (p. 21). Pasakymas tragiška istorija implikuoja tragišką baigtį, o juk princas prižiūri savo planetą ir neleidžia baobabams išsikeroti… Neaiški lieka ir ta teksto vieta, kur lapė verkia išvykstančio princo ir pro ašaras vis tiek sako jam laimėjusi, dėl javų lauko spalvos, kuri primins jai berniuko plaukų spalvą (toks V. Kaunecko vertimas, p. 68). Stebina P. Bieliausko pasirinkimas: „Laimėjau kviečių lauko spalvą“. Lietuviškai sakinys skamba nenatūraliai, o tai sunkina skaitymą. Skaitymą ir supratimą taip pat sunkina tokios vertimo vietos (palyginkime): „Žemė – ne bet kokia planeta! Joje yra šimtas vienuolika karalių (įskaitant, žinoma, ir negrų karaliukus) (…)“ (vertė V. Kauneckas, p. 56), „Žemė – ne paprasta planeta! Joje yra šimtas vienuolika karalių (žinoma, kartu su karaliais negrais) (…)“ (vertė P. Bieliauskas, p. 61). Negrų karaliukai skamba aiškiau, juk tai gali būti ne vien šalies, o ir įvairių genčių valdovai, tad mažybinė forma tiksliau išreiškia originalo mintį. O ir vaikams suprantamiau ir, šio straipsnio autorės nuomone, paklausti jiems būtų lengviau, kas tie negrų karaliukai. Karaliai negrai skamba iš tiesų keistai. Kas yra tie karaliai negrai? Ar lietuviškai mes galime pasakyti taip, kaip sakoma prancūziškai – rois nègres?

Knygoje Mažasis princas turime itin ryškią opoziciją: vaikai, kurie supranta viską, ir suaugę žmonės, kurių dauguma nesupranta nieko. Tuos suaugusius žmones autorius vadina les grandes personnes. V. Kaunecko knygoje jie ir vadinami suaugusiais žmonėmis, P. Bieliauskas pasirenka įvardžiuotinę suaugusiųjų formą, kuri yra sudėtingesnė ir ne tokia gyva kaip V. Kaunecko pasirinktas variantas. Gyvumo trūksta ir pasakymui supyko, kad net pabalo (p. 29), kurį V. Kauneckas verčia pabalęs iš pykčio (p. 27). Gyvesnis ir V. Kaunecko pasirinktas žodis biznierius (A. de Saint­Exupéry taip pat vartoja anglicizmą businessman), P. Bieliauskas verčia verslininkas. Tai stilistiškai neutralus žodis, o šis knygos personažas akivaizdžiai yra neigiamas, tad V. Kaunecko pasirinkimas atrodo labiau motyvuotas. O ir žodžio biznierius sinonimas yra verteiva – taip pat neigiamą emocinį atspalvį turintis žodis6. Neutralų žodį versti ne neutraliu ar atvirkščiai reiškia tik šiek tiek nukrypti nuo prasmės, kartais tokius praradimus galima kompensuoti (vadinamasis kompensacijos principas). Tačiau jei grįžtume prie princo aplankytų personažų, tektų pripažinti, kad vertėjas P. Bieliauskas padarė vertimo klaidą, personažą vaniteux išvertęs garbėtroška (tuščiagarbis V. Kaunecko vertime). Prancūzų kalbos žodynas Le Petiti Robert žodį vanité aiškina kaip savybę žmogaus, kuris yra tuščias, labai patenkintas savimi, – taigi sudurtinis daiktavardis tuščiagarbis idealiai atitinka prancūzišką originalą. Garbėtroška kažko nors siekti, jis nori daugiau ir daugiau, o ko gali siekti Mažojo princo personažas savo mažytėje planetoje? Ar nebus taip klaidinami vaikai? Ar nepainios vėliau sąvokų, jei knyga juos labai sudomins ir jie įsimins veikėjų pavadinimus? Juk vertimas – ne gryna lingvistika, jam įtakos turi daug ekstralingvistinių veiksnių, ir vertėjas neturėtų to pamiršti.

Straipsnio autorė nenorėtų, kad žurnalo skaitytojai susidarytų nuomonę, jog P. Bieliausko vertimas ne toks geras kaip V. Kaunecko. Tiesiog buvo norėta pabrėžti, kad V. Kaunecko stilius aiškesnis ir lengvesnis, taigi tinka ir vaikui, ir suaugusiajam. Pavyzdžių analizė leidžia teigti, kad P. Bieliausko vertimo stilius sudėtingesnis, ne toks gyvas, vadinasi, skirtas veikiau suaugusiesiems, o ne vaikams. Atrodytų, kad tiesiog šiam vertimui pritrūko vieno iš tiesų reikalingo adresato.

Artėjant prie pabaigos, norėtųsi išanalizuoti visiems taip gerai žinomus A. de Saint­Exupéry žodžius: „Matyti galima tik širdimi, tai, kas svarbiausia, nematoma akimis“. Kiek kartų cituotas šis pasakymas ką nors sveikinant, ko nors linkint. Tad susiduriame su sociolingvistinėmis problemomis, jei kalbėsime apie P. Bieliausko vertimą. Vertėjas pasirenka tokią versiją: „(…) matyti galima tik širdimi. Svarbiausi dalykai akims nematomi“ (p. 77). Prancūziškai pasakymas skamba taip: „(…) on ne voit bien qu‘avec le cœur. L‘essentiel est invisible pour les yeux“. Prancūzų kalbos sintaksė šiam pasakymui, savaime suprantama, diktuoja savas sąlygas, tačiau tai nereiškia, kad nematyti akivaizdžios opozicijos: le cœur / les yeux. V. Kauneckas opoziciją išlaiko. Sakiniai baigiasi širdimi / akimis. Tad šis vertėjas lieka ištikimesnis originalui. Be to, jau minėjome sociolingvistinius dalykus: ar pakeisime šią žinomą citatą? Ar ji liks tokia pati? Tai parodys tik laikas.

Nesinorėtų baigti liūdna nata, tačiau lapės pasirodymas abiejose lietuviškose versijose neperteiktas taip, kaip turėtų būti. Originale sakoma: „C‘est alors qu‘apparut le renard“ (p. 66). Prancūziška forma c‘est … que vartojama siekiant ką nors ypatingai pabrėžti. Lapės pasirodymas knygoje ypatingas, nes lapė išsako svarbiausias A. de Saint­Exupéry mintis. Autorius sako: „ir tuomet pasirodė lapė“. Deja, nė viename vertime tokio atitikmens nėra. V. Kauneckas verčia praleisdamas c‘est … que formą: „Tada pasirodė lapė“ (p. 64), ir sakinio esmė lieka neišversta, o P. Bieliauskas jungtuką ir rašo sakinio viduryje: „Štai tada ir pasirodė lapė“ (p. 71), tarsi lapė būtų lauktas, o ne netikėtas istorijos personažas.

Tokios yra kelios pastabos apie dviejų skirtingų vertėjų išverstas A. de Saint­Exupéry Mažojo princo versijas. Kad ir kokios būtų tos pastabos, vertimo tekstų vientisumas nekelia abejonių, ir ši graži pasaka pasiekia lietuvį skaitytoją, kuris šiandien net gali pasirinkti, kurio vertėjo knygą skaityti. Kiekvienas vertėjas turi teisę rinktis, ką versti, kiekviena leidykla turi teisę leisti tą knygą, kurią nori. O straipsnio autorė turi teisę tiesiog užduoti du retorinius klausimus: ar visus gerus A. de SaintExupéry kūrinius esame išvertę, ar visos gražios užsienio rašytojų pasakos pasiekė mūsų vaikus?

————————————————–

1 Literatūra ir menas, Nr. 3065, 2005 spalio 7 d.

2 Sent­Egziuperi Antuanas de. Mažasis princas. Vilnius: Džiugas, 2002.

3 Hurtado Albir A. La notion de fidélité en traduction. Paris, 2003.

4 Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 513.

5 Saint­Exupéry Antoine de. Le Petit Prince. Paris, ?.

6 Lyberis A. Sinonimų žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2002.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2006 Nr. 3 (39)

 

Įžanginis

KAS SUDARĖ „BJAURŲJĮ ANČIUKĄ“?

Straipsniai

PELDAI, PABALDUKAI IR TIESIOG NYKŠTUKAI
NEAUTORINIS „MAŽOJO PRINCO“ SUGRĮŽIMAS

Mano vaikystės skaitymai

„GYVI IR MIRĘ – VISADA KARTU...“

Sukaktys

CHRISTINE‘S NÖSTLINGER KALBA, PASAKYTA PRIIMANT H. CH. ANDERSENO MEDALĮ

Atidžiu žvilgsniu

Kad žemėje nevaikščiotų vieni dinozaurai...
Ohoho poezija
Klasika šiuolaikiniams skaitytojams
Latvių meškiukas atvyko į Lietuvą

Bibliografija

2007 m. VAIKŲ LITERATŪROS DATOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai