Latvių meškiukas atvyko į Lietuvą
Latvių rašytojo Jurio Zvirgzdinio (Juris Zvirgzdiņš, g. 1941) knyga Tobijo paistalai *, kurią neseniai ryžosi išleisti leidykla „Nieko rimto“, teikia visai rimtus išgyvenimus: 1) džiaugsmą, kad išversta kaimynų latvių knyga (tokių vertimų pastaruoju metu visai nedaug), kad tai garsaus ir populiaraus rašytojo knyga; 2) malonumą literatūrologams, kad yra ką knygoje įmatyti; 3) nerimą, kaip šią knygą sutiks mažieji Lietuvos skaitytojai.
Tobijo paistalai Latvijoje pasirodė prieš trejus metus, o šiuo metu J. Zvirgzdinis pristatomas kaip šešių vaikiškų knygų autorius. Jis parašė Tobijo paistalų tęsinį bei dar kelias knygas, išleistas šiemet: Paskutinį drakoną ir Artūrą Uū! bei Franklino kepurę, kurioje pasakojama apie Amerikos valstybės veikėją ir mokslininką Benjaminą Frankliną ir jo kepurę.
Kai Tobijo paistalus įbrukau paskaitinėti bendradarbiams ir vienam pradinukui, neatsigyniau klausimų – kas tas Tobijas ir kaip jis toks atsirado? Tobijo paistaluose rašoma, kad Tobijas yra kalėdinė dovana. Recenzijos autorei pats J. Zvirgzdinis pasakojo, kad tai išties dovana, – Tobiją jam padovanojusi viena dailininkė, turinti rankomis darytų žaisliukų parduotuvę. Autoriaus teigimu, Tobijui yra trylika metų, jis gyvena kišenėje, visur kartu su rašytoju keliauja ir rašo knygą. O rašo tokiems kaip jis pats – mat Tobijas išties yra J. Zvirgzdinio adresato prototipas. Tai vaikas, kuriam būdinga „pasakinė sąmonės būsena“, – pradinukas, jaunesnysis mokyklinukas. Sutikime – tokio amžiaus vaikai yra įdomiausi, mažiausiai susikaustę, turi labai gerą atmintį, mėgsta pasakos žanrą, žaidimą žodžiais, mintimis ir pan. Visa tai kuo puikiausiai ir atsispindi J. Zvirgzdinio knygoje, kurioje Tobijas patiria iš pirmo žvilgsnio įprastus, tačiau išties įvairiausius ir paradoksaliausius nuotykius: ketina tapti rašytoju, išgyvena puikybę, kopia į kalnu virtusį šaldytuvą, gelbsti balioną, sutinka angelą sargą, švenčia gimtadienį ir pan. Kita vertus, iš nuolatinių užuominų galima suprasti, kad Tobijas yra meškiuko pavidalo rašytojo mūza, – mat jis nuolat domisi raidėmis, kableliais, tekstais ir visomis kitomis rašymo realijomis. O aiškiausiai Tobiją esant mūza išduoda jo pavardė, kuri yra tiesiog abėcėlė – ABCDEFGHIJKLMNOPRSTUVZ (p. 25).
Jei reikėtų apibūdinti visus tuos vadinamuosius Tobijo paistalus žanro požiūriu, drįsčiau teigti, kad tai – nonsensiškų pasakų rinkinys. Ne tik dėl tekste paliktų nuorodų į pasaulinės vaikų literatūros klasiką, tačiau ir dėl paties teksto organizavimo, kuriamų situacijų, žodžių formų šią knygą galima puikiausiai lyginti su A. Milne’o Pūkuotuko pasauliu, D. Bisseto Pamirštu gimtadieniu, G. Rodari’o Pasakomis telefonu, beje, ir su klaipėdiškio Sigito Poškaus Trumpomis pasakaitėmis.
Tobijo paistalai išties kuriami ne kaip atskiri pasakojimai, o kaip vienas, susidedantis iš atskirų dalių, kuriose veikia daugmaž tie patys personažai – rašytojas, Tobijas, jo draugų meškinų kompanija ir kt. Tobijo paistalai turi aiškią kompoziciją. Iš pradžių adresatas tarsi įvesdinamas į knygą atskiru pasakojimu apie Tobijo atsiradimą autoriaus (sykiu ir skaitytojo) gyvenime. Tobijas atsiranda per Kalėdas, ir jo pasakojimai bei nuotykiai trunka iki kitų Kalėdų. Paskutinis pasakojimas – atsisveikinimas, kuriame Tobijas tarsi baigia rašyti savo knygą, lapo gale išraitydamas žodį „Pabaiga“.
Kaip ir būdinga nonsenso rašytojui, J. Zvirgzdinis Tobijo paistaluose žaidžia su tekstu, o visa komunikacija su adresatu kuriama ir išlaikoma pateikiant tokias Tobijo elgesio situacijas, kurios artimos pačiam skaitytojui vaikui. Pavyzdžiui, skaitydamas Mikę Pūkuotuką, piešinius jis supranta, o raidžių – ne. Tad nesuprasdamas duoda joms pavadinimą – kringeliai (p. 8). Kaip iš esmės būdinga nonsensiškai pasakai, Tobijo paistaluose randame lingvistinių semantinių žaidimų. Pavyzdžiui, pasakaitėje „Štai ir Tobijas“ skėtį Tobijas vadina ne „lietsargiu“, bet, atsižvelgdamas į situaciją, – „sniegsargiu“, mat lauke tuo metu sninga (p. 6). Tiesa, tokiais žaidimais J. Zvirgdinis savo knygos neperkrauna. A. Milne’o ar S. Poškaus knygose jų kur kas daugiau.
Dažnai semantinis žaidimas vyksta ir vardijant įvairias kažkuo susijusias žodžių grupes. Pavyzdžiui, aiškindamasis čiaudulio kilmę, Tobijas malūno kieme sutinka nykštuką, kuris į malūno girnas bėrė „visas įsivaizduojamas ir neįsivaizduojamas pipirų rūšis: BALTUOSIUS PIPIRUS, RAUDONUOSIUS PIPIRUS, RAUDONUOSIUS ANKŠTINIUS PIPIRUS, KVEPIANČIUS PIPIRUS, MAURITANIJOS PIPIRUS, KAJENO PIPIRUS, ČILĖS PIPIRUS, PIPIRUS, kurie vadinami KUBEBA“ (p. 27).
Tobijo paistaluose įdomūs ir vadinamieji filosofiniai, paradoksalūs vaikų elgesio pavyzdžiai. Iš jų matyti, kiek autorius susipažinęs su adresato psichologija, kiek jam rūpi tekstų įtaigumas. Dažnai Tobijas tiesiogiai, paraidžiui, supranta žodžius, posakius ir juos komentuoja, aiškina bei ištiria savaip. Pavyzdžiui, paistalo „Tobijas ir melas“ tekstas paremtas patarle „Melo kojos ilgos“, kurios tiesmukas suvokimas kuria itin patrauklią nonsensišką situaciją – Tobijas sukala melui kojūkus (p. 18). Pasakojime „Tobijas ir puikybė“ Tobijas išgyvena pasipūtimą. Personifikuota puikybė Tobiją pastato į keblią padėtį ir verčia pūstis. Situacija išsprendžiama pasitelkiant labai vaikišką filosofiją – galiausiai puikybė susigėsta ir pasislepia Tobijo kišenėje, išsaugodama galimybę kitą kartą vėl imti pūstis (p. 11).
Neretai Tobijas, kaip ir dažnas vaikas, vaidina suaugėlį ir mėgina tik suaugusiųjų pasauliui suprantamus dalykus aiškinti vaikiškai, taip priartėdamas prie skaitytojo ir tam tikru požiūriu rengdamas jį įžengti į suaugusiųjų pasaulį. Pasakojime „Kaip Tobijas prarado didžiąją savo pavardės dalį“ netikėtai atsiranda suaugusiųjų pasaulio realijų. Kadaise Tobijas turėjo tokią ilgą pavardę, už kurią siunčiant telegramą jo prašydavo sumokėti kaip už tris vardus. „Vieną sykį, prislėgtas FINANSINIŲ SUNKUMŲ, Tobijas nunešė pavardę į lombardą ir ten pusę jos – ABCDEFGHIJK – įkeitė. Lombardas savo ruožtu įkeitė pavardės dalį banke, o šis – bankrutavo. „IR TAIP PASITAIKO!“ – rašo Tobijas (o gal autorius?). Taigi Tobijui liko tik antroji pavardės dalis – LMNOPRSTUVZ. „Buvo gaila, bet TEKO PASITENKINTI LIKUČIU“ (p. 25).
Beje, Tobijo paistalai neatsitiktinai lyginami su lengvuoju nonsensu. Mat šalia žaidimų tam tikra didaktika knygoje išlieka. Neretai tarsi netyčia pabrėžiama, kad einant per gatvę reikia dairytis į kairę, po to – į dešinę (p. 22), kad reikia būti mandagiam prašant išskristi netikėtai atskridusius kablelius (p. 13) ir pan. Tačiau čia tas didaktinis momentas nėra įkyrus, o gerai paslėptas ir patraukliai pateiktas mažiesiems skaitytojams.
Tobijo paistaluose žaidžiama ne tik situacijomis, paslėptomis patarlėmis ir neįkyria didaktika, bet ir šių dienų realijomis. Manau, kad mažamečiams skaitytojams knyga turėtų būti patraukli ir sava dėl būtent tokio amžiaus adresato dievinamų popkultūros reiškinių – makdonaldo, teletabių, barbių, mikimoškių, pokemonų ir pan., kurie knygoje į pirmąjį planą neiškyla, bet vis dėlto nenutylimi. Ar jie vertingi, J. Zvirgzdinis su Tobiju nediskutuoja. Tiesiog susitaiko su jų buvimu. O štai knygos, kurias Tobijas skaito, tikrai vertingos. „Tobijas skaitė, skaitė SIAUBINGAI GREITAI ir PERSKAITĖ visą krūvą – VISAS KNYGAS VAIKAMS, kurias turėjo namuose: TUVĖS JANSON ir ASTRIDOS LINDGREN istorijas, HANSO KRISTIJANO ANDERSENO pasakas, ROBINZONĄ KRUZĄ, nuo pradžios iki galo – ŽIULĮ VERNĄ, MAIN RIDĄ, visas NYKŠTUKO serijos knygas, užsirašė į VISAS TRIS VAKŲ BIBLIOTEKAS, rijo įvairias ENCIKLOPEDIJAS, įkalbėjo mane užsisakyti žurnaliukus vaikams – ZYLUTĘ, EŽĮ ir KURMIUKĄ“ (p. 8–9). Štai čia tai jau tikrai vertinga reklama!
Beje, skaitant Tobijo paistalus verta atkreipti dėmesį į knygos išvaizdą. Nieko rimta nežadančiu pavadinimu pasivadinusi leidykla į leidybos reikalus žiūri labai rimtai. Palyginti su originalu, gražiai pagyvintas, patobulintas knygos viršelis. Iliustracijos – tos pačios kaip ir originalo, jose pasiekta teksto ir piešinio vienovė, o tai labai svarbu. Juk knyga orientuota į skaitytoją, kuriam lygiai rūpi ir tekstas, ir iliustracija, jų pusiausvyra. Knyga vaikui – tarsi žaislas, kurio vertę lemia ne tik neišsenkamos žaidimo elementų galimybės skaitant, bet ir vizualioji pusė: formatas, viršelis, priešlapiai, maketas, popieriaus kokybė, įrišimas etc.
Vienintelis sunkiai suvokiamas ir paaiškinamas dalykas – raidžių dydis. Tai yra knygoje žaidžiama didelio ir mažo šrifto raidėmis – tokia autoriaus, rašytojo valia. Kodėl didžiosiomis raidėmis išryškinti tam tikri žodžiai ar frazės, ne visada lengva pasakyti. Galbūt šitaip išmargintus sakinius skaityti įdomu, tačiau vaikui, ko gera, ne taip jau ir lengva. Manyčiau, perrašyti vien mažosiomis ar vien didžiosiomis raidėmis, tekstai nelabai pasikeistų.
Nepaisant visko, Tobijo paistalai – itin patraukli ir, sakyčiau, sėkminga knyga tiek turinio, tiek apipavidalinimo požiūriu. Akivaizdu, kad labai tikslus adresato pojūtis yra vienas iš didžiausių šios knygos privalumų. Tačiau… kol kas tai tik drąsi ir geranoriška recenzentės nuomonė. Kad ir koks populiarus Tobijas Latvijoje, dar nežinia, ar jis, vos porą mėnesių pasėdėjęs knygynų lentynose, susibičiuliaus su Lietuvos skaitytojais. Bet sužinosime visai netrukus. Iš pačių skaitytojų – tokių pat guvių kaip ir Tobijas.
———————————————-
*ZVIRGZDINIS, Juris. Tobijo paistalai / iš latvių k. vertė Vilma Kaladytė. – Vilnius: Nieko rimto, 2006. 42 p. ISBN 9955683120
Žurnalas „Rubinaitis“, 2006 Nr. 3 (39)
