KAS SUDARĖ „BJAURŲJĮ ANČIUKĄ“?
Visai neseniai išėjo šešiolikos puslapių žurnalinio formato paveikslėlių knyga Bjaurusis ančiukas. Knyga be autoriaus, be vertėjo… Užtat didelėmis raidėmis antrajame puslapyje pirmiausia užrašyta, kad ją sudarė (!) Valdimaras Sasnauskas, o paskui nurodyta ir dailininkė. Kaip yra ištyrusi Loreta Jakonytė, ši H. Ch. Anderseno pasaka Lietuvoje kažkodėl perkuriama dažniausiai. Norėdami įvertinti knygos tekstą, turėtume persakyti arba pacituoti dabar jau publikuotą Loretos pranešimą jubiliejinėje H. Ch. Anderseno konferencijoje. Tai tipiška pasakos santrauka, konspektas su tradiciškai ypač nepavykusia pabaiga. Joje, žinoma, nebelieka įstabiųjų, iš Juozo Balčikonio vertimo įstrigusių replikų: „…nes gera širdis didybės nežino“ ir „Ne gėda gimti ančių lizde, kad tik būtum iš gulbės kiaušinio“. Apskritai perpasakotoji istorija vaiko jausmų nė kiek neįsiūbuoja, ančiuko virtimą gulbe konstatuojantis paskutinis sakinys teskatina gūžtelėti pečiais: „Na, ir kas?“ Na, ir kam… dar vienas literatūrinis kičas?
Bet nebegrįžkime prie nesyk keltų ir aptartų problemų. Pakreipkime mintis kitaip – apie vaikų knygų leidybos kultūrą. Ką turėtų pagalvoti pradinukas, perskaitęs žodį „sudarė“? Kaip galima sudaryti vieną pasaką?! O štai perskaičius tą patį žodį (ir šalia – tą pačią pavardę) pernai išleistoje Charles’o Perrault Pasakų knygoje su garsiojo Gustave’o Doré iliustracijomis yra ką pagalvoti: turėtume suprasti, kad Ch. Perrault parašė daug pasakų, iš jų atrinktos kelios, ir sudaryta nauja knyga. Tik bėda, kad tai – visos proza parašytos Ch. Perrault pasakos, jau ne kartą leistos Lietuvoje. O tų pasakų vertėjo pavardės, beje, jau nebėra reikalo slėpti…
Turbūt neverta užsimoti kalbėti apie knygos kultūrą, vaikų knygos meną, nes tai plačios ir sudėtingos temos, jas turi gvildenti specialistai. Mūsų kalba tiesiog pakrypo į garbingą leidybą ir vadinamąjį knygos aparatą. Norisi manyti, kad šiuolaikinė profesionaliai parengta vaikų knyga kelia sau svarbius ir tam tikru požiūriu specialius uždavinius: autorių, dailininkų, vertėjų pavardės, ketvirtojo viršelio puslapio tekstai, anotacijos svariai prisideda prie literatūrinio ugdymo. Ką jau kalbėti apie ilgėlesnius pradžios ar pabaigos straipsnius, iš kurių sužinome apie autorių gyvenimą, knygos pasirodymo kontekstą, kūrinio temą. Visa tai parengia susitikimui su knyga arba padeda su ja atsisveikinti – apmąstyti, nuodugniau suvokti ir išgyventi tai, kas perskaityta. Ypač tie dalykai svarbūs pristatant literatūrinį palikimą. Nustebino jubiliejinis Antano Vaičiulaičio knygos vaikams leidimas be jokios informacijos; tarsi iš dangaus nukrito ir L. Dovydėno Katino sodas. (Beje, abi knygas išleido viena iš profesionaliausių leidyklų.) Žinodamas, kad tai prieš septynis dešimtmečius rašyti tekstai, vaikas greičiau surastų tinkamą ryšį su vaizduojamuoju pasauliu. O be to žinojimo skaitytoją labai paprasta prarasti…
Ne sykį esu pagalvojęs, kad užrašai ant vaikų ar paauglių knygų viršelių irgi yra specifiniai. Reikia sudominti, suintriguoti, bet nepasakyti visko, nes juk siužeto baigmės svarba tokiam skaitytojui – nepaprasta. Tiesą sakant, ir pats esu numetęs vieną įpusėtą knygą, nes iš viršelio sužinojau, kaip viskas baigsis.
Dar viena speciali tema, kurią reikėtų svarstyti atskirai, – paveikslėlių knygų autorystė. Vis dar labai retai šalia rašytojo matome ir dailininko pavardę. Grįžtant prie pakliuvusio į akis Bjauriojo ančiuko, pasakytina, kad, be jokios abejonės, tai yra dailininkės Alfredos Steponavičienės knyga – nors iliustracijos skirtos labai jau masiniam skoniui…
Kęstutis Urba
Žurnalas „Rubinaitis“, 2006 Nr. 3 (39)
