NEAUTORINIS „MAŽOJO PRINCO“ SUGRĮŽIMAS

 

Viršelio ir iliustracijų dail. M.-C. Favreau
Viršelio ir iliustracijų dail. M.-C. Favreau

 

Citata iš moksleivių pokalbio internete: „Girdėjau, užsienyje yra daugiau Montgomery Anės tęsinių.“ – „O! Norėčiau perskaityti. Kas autorius?“

Ar linksmai, ar gluminančiai nuteiktų ši situacija, akivaizdu, kad jauniesiems skaitytojams svarbiausia jų pamėgta herojė, o autoriaus pavardė reikalinga veikiau tik knygai rasti. Kartu, patys to nesuvokdami, vaikai čia palietė įdomų literatūros proceso reiškinį – tęsinius, ypač vieną jų rūšį – neautorinius tęsinius. Šiame straipsnyje, labai glaustai apžvelgus šį reiškinį, išsamiau aptariamas konkretus jo atvejis – neseniai Lietuvoje išleistas Antoine’o de Saint­Exupéry kūrinio Mažasis princas1 (1943) tęsinys – Jeano­Pierre’o Davidtso knyga Mažasis princas grįžo2 (1997).

Tęsinių alkis ir pasakojimo malonumas

Žmonėms patinka besitęsiančios istorijos, antraip nebūtų rašomi literatūriniai tęsiniai, tapomi dailės kūrinių ciklai ar statomi televizijos serialai. Gausybė kultūros artefaktų atsirado iš auditorijos smalsumo, troškimo sužinoti, „kas buvo toliau“. Tuo naudojosi, pavyzdžiui, ir sumanioji viduramžių pasakotoja Šahrazada, ir XIX a. romanų periodikoje autoriai, kaskart tekstą baigdami magiška formule „Bus daugiau“. Vaikų literatūrai tęsiniai ypač būdingi, neretai atsirandantys primygtinai prašant skaitytojams ar spaudžiant leidėjams. Daug populiarių knygų turi tęsinius – štai minėtosios Lucy Maud Montgomery gerbėjai galėjo sužinoti, kaip Anė lankė mokyklą, vėliau pati dirbo mokytoja, ištekėjo ir tapo mama. Panašiai ilgai skaitytojai galėjo stebėti Loros ir jos šeimos gyvenimą Lauros Ingalls Wilder serijoje apie namelį prerijose, o mūsų dienomis bestselerių sąrašų viršūnes3 užkariavo J. K. Rowling Haris Poteris ir jo tęsiniai.

Tęsinio pagundai pasiduoda ne tik patys pradinio teksto autoriai. Toliau rutulioti įstrigusią literatūrinę situaciją ar prikurti patraukusio literatūrinio žmogaus likimo vingį, gyvenimo epizodą maga ir kitiems – pradedant įsijautusiu skaitytoju, kuris užvertęs knygą dar bent mintyse pafantazuoja, baigiant profesionaliais menininkais, kurie imasi savaip perrašyti praeities kūrėjų tekstus, pridurti jiems tęsinį ar pasinaudoti pagrindiniais veikėjais. Papildoma paskata yra keblus racionaliai paaiškinti malonumas dalyvauti kolektyviniame pasakojime – tai tarsi archajinės žodinės kultūros atgarsis, bendrų istorijų kūrimo džiaugsmas, kai sava vaizduotė įsilieja į plačią pasakojimo apie visiems rūpimą herojų tėkmę. Ir šiandien gausiai produkuojami klasikinių romanų tęsiniai papildant jų siužetus, vaizduojant tolesnį pagrindinių veikėjų ar jų palikuonių likimą, išplėtojant šalutinių personažų linijas, parodant tuos pačius įvykius iš kitos perspektyvos. Techninės interneto galimybės suteikė naujų impulsų vadinamajai gerbėjų literatūrai (angl. fan literature) – srautui tekstų, kuriuos savo malonumui rašo ir neprofesionaliai publikuoja (daugiausia elektroninėje terpėje) žmonės, įkvėpti kokios nors knygos ar herojaus.

Nemažai klasika laikomų vaikų literatūros tekstų taip pat turi neautorinių tęsinių, kai kurie net po keletą (kitų šalių bibliotekos turi atskirus tokių knygų katalogus). Štai vien Lewiso Carrollio Alisa… apytiksliais skaičiavimais yra sulaukusi apie 200 imitacijų, perkūrimų, parodijų4, kuriuose mergaitė patenka į vis naujus pasaulius (pavyzdžiui, Gilberto Adairo knygoje Alisa pro adatos skylutę, 1984, susitinka su abėcėlės raidėmis, o Jeffo Noono kūrinyje Automatinė Alisa, 1996, persikelia į XX a. pabaigos Mančesterį). Skaitytojų pamėgtus veikėjus ypač eksploatuoja populiarioji kultūra, pavyzdžiui, pateikdama versiją, kad Pelenės gyvenimas ištekėjus už puikiojo princo nėra rožėmis klotas (Disney’aus animacinis filmas „Pelenė II: Svajonės išsipildo“, 2002).

Nepaisant daugumos skaitytojų entuziazmo, net autoriniai tęsiniai vertinami prieštaringai. Literatūros tyrimuose jie turi itin prastą reputaciją – būdinga teigti, kad jie nusileidžia pirmajai knygai estetiniu požiūriu, tik dirbtinai palaiko herojų gyvybę. Neautorinio tęsinio kūrėjas rizikuoja dvigubai – jam gresia išankstinis nusiteikimas prieš literatūrinius papildymus ir galimi kaltinimai svetimų idėjų pasisavinimu bei siekimu išgarsėti pasinaudojant svetima šlove; taip pat laukia neišvengiamas lyginimas su pirminiu tekstu, galiausiai – tikimybė likti nesuprastam, jei sukurtas variantas neatitiks skaitytojų sąmonėje susiformavusio populiaraus veikėjo įvaizdžio. Kita vertus, tęsinys įdomus pirmiausia kaip interpretacija, kurioje susitinka literatūrinis originalo pasaulis, perimamo herojaus kontekstas ir naujo autoriaus žiūra, vertybės bei rašymo stilius; kurioje vienas laikmetis savaip perkuria kitos epochos vaizdinius.

Keliaplaniai ir daugiaprasmiai kūriniai, tokie kaip A. de Saint­Exupéry Mažasis princas, yra didelis iššūkis norinčiam sukurti jo tęsinį. Originalusis veikėjas artimas įvairių kraštų skaitytojams, atskiri posakiai yra tapę kasdienės vartosenos sentencijomis, o enciklopedijose knyga nurodoma kaip klasikinis egzistencializmo literatūros pavyzdys, vadinama sėkmingiausiu vaikų knygų bestseleriu5. Tuo įdomiau pasižiūrėti, kaip visa tai atrodo rašytojui, gyvenančiam kitu laiku (pusšimtis metų po A. de SaintExupéry) ir kitoje kultūrinėje, socialinėje aplinkoje (J.­P. Davidts – iš Belgijos kilęs kanadietis, rašantis prancūziškai). Naujosios istorijos apie princą autorius – rašytojas ir vertėjas, jau debiutinėmis knygomis pelnęs literatūrinių premijų.

Kito žmogaus susitikimas

Neautoriniai tęsiniai skaitytojus dažnai erzina dėl to, kad apsimeta originalo dalimi, – išskyrus kitą pavardę viršelyje, tekste neužsimenama apie tęsinio tipą, stengiamasi imituoti pradinio kūrinio balsą, sudaryti įspūdį, kad veiksmas tiesiog plėtojamas toliau. J.­P. Davidtsas pasirinko kitą, kur kas kūrybiškesnį ir įtikinamesnį kelią – tęsinys atvirai parašytas kaip kito žmogaus patirtis, kito pasakotojo susitikimas su tuo pačiu A. de Saint­Exupéry mažuoju princu. Deramai sudėliota pradžia šią knygą pateikia kaip natūralų ankstesnės istorijos tęsinį: epigrafui parinkti paskutiniai A. de Saint­Exupéry knygos žodžiai, kuriuose tiesiai kreipiamasi į adresatą („parašykite“) ir viltingai prašoma duoti žinią, jei pasisektų išvysti mažąjį princą. J.­P. Davidtsas atsiliepia į šį literatūrinį kvietimą ir priima pasiūlytas taisykles – jo kūrinio pasakotojas rašo A. de Saint­Exupéry laišką apie pažintį su mįslingąja būtybe. Dar daugiau – knygos pabaigoje paaiškėja, kad tai pats mažasis princas paprašęs tą laišką parašyti.

Sprendimas vaizduoti to paties herojaus tolesnį gyvenimą kito pasakotojo akimis yra vienas svarbiausių J.­P. Davidtso knygos dalykų. Tai pagrindinis tęsinio raktas, sėkmingas principas, veikiantis ir kaip tvirtas kūrinio karkaso pamatas, ir kaip apsauginis skydas nuo galimos kritikos. Kai iškart aišku, jog pasakoja kitas žmogus, netenka prasmės priekaištai, dažnai išsakomi tęsiniams, pavyzdžiui, kad naujasis mažasis princas ne visai toks, kokį sukūrė A. de Saint­Exupéry. Juk, žvelgiant iš Kanados rašytojo sumodeliuotos pozicijos, jis ir neprivalo būti kaip anas; kitoje vietoje ir kitu laiku sutiktas žemietis turi teisę jį matyti savaip. Šis meninis pasirinkimas leidžia laisvai kurti savąjį mažojo princo variantą, motyvuoja galimus skirtumus, pateisina kitokį pasakotojo toną, kalbos tempą, veikėjų charakterius ir pan.

Sumanyta pasakojimo situacija pasiekia dar vieną įdomų efektą – formuojama mintis, kad ryškūs literatūriniai veikėjai – šiuo atveju fantastinis mažasis princas – yra tikros, savarankišką gyvenimą turinčios esybės, kurias gali sutikti ir prisimindami aprašyti skirtingi rašytojai. Tikroviškumo įspūdis knygoje bandomas sukurti įvairiais ėjimais, pavyzdžiui tuo, kad J.­P. Davidtso grožinis tekstas kreipiasi ne į pradinio kūrinio literatūrinį pasakotoją, bet į patį autorių („pone de Sent Egziuperi“).

J.­P. Davidtso pasakotojas yra kitas žmogus, tačiau kai kuriais bruožais panašus į A. de SaintExupéry pasakotoją. Tai taip pat suaugusysis, nuolat pabrėžiantis savo kitoniškumą, sudėtingą bendravimą su kitais suaugusiaisiais, kritiškai atsiliepiantis apie žmoniją ir pirmenybę teikiantis vienatvei. Kaip A. de Saint­Exupéry pasakotojas išbando žmonių pasaulėvoką „dramblio smauglyje“ testu, taip J.­P. Davidtso pasakotojas eksperimentuoja aplinkiniams mesteldamas neįprastai skambančių geografinių pavadinimų (pavyzdžiui, Kokpiu, Srivardhanas, Tiruvanantapuramas, Chavakachšeris ir kt.). Abiejų patikrų rezultatas toks pat – suaugę žmonės nesugeba įžvelgti giluminių dalykų, vadovaujasi stereotipais, prisidengia tariamu etiketu, susikurtu viešu įvaizdžiu ir panašiomis gudrybėmis.

J.­P. Davidtso pasakotojas taip pat turi gerą humoro jausmą, mielai pajuokauja kalbėdamas tiek apie save, tiek apie kitus. Knygoje nemaža komiškų fragmentų (nuo kandžios ironijos iki geranoriško pasišaipymo). Antai visą laiką namie godžiai skaitęs kelionių aprašymus, jis pagaliau išsiruošia į pirmąją kelionę, bet iškart patenka į audrą ir iškrinta iš laivo. Nutikimą lydi linksmas komentaras: „Norom nenorom teko šią akimirką sutikti, kad keliauti kitaip negu sėdint ant kėdės – reiškia sulaukti nemalonumų“ (Davidts, 15). Tiesa, vietomis teiginiai kelia įtarimą, pavyzdžiui, kad bangų į salą išmestas žmogus vis dar tebedėvi laive įsispirtas šlepetes.

Kartu naujasis pasakotojas turi savitų ypatybių. Ypač įdomiai su faktu, kad skaitome tęsinį, koreliuoja jo aistringas pomėgis (jo žodžiu, „dievina“) įnikti į kitų žmonių pasakojamas istorijas (atsiminimus, kelionių įspūdžius). Geba maksimaliai įsijausti, gyvai įsivaizduoti, persiimti, susitapatinti, paversti jas kone paties išgyventomis. Knyga liudija, kad toks įdėmus įsiskaitymas būdingas ir pačiam autoriui, nes J.­P. Davidtso tekste pilna intertekstualių sankabų su smulkiausiomis A. de Saint­Exupéry detalėmis. Vos vienas pavyzdys: tęsinio pasakotojas mažytę vandenyno salą pavadina „mano smėlio plaustas“ (Davidts, 16), čia ataidi originalo žmogaus jausena, įvardyta žodžiais: „Buvau labiau nuo visų atskirtas negu žmogus, laivui sudužus, klaidžiojantis plaustu vidury vandenyno“ (SentEgziuperi, 8).

Antrosios knygos pasakotojas nebando mėgdžioti originalo, bet kalba savu balsu – skubriau ir emocingiau (ką nors „rėžia“, „užsiplieskia“, „niurzga“), dažniau pokštauja ir sakinį baigia šauktuku. Išskirtinė jo stiprybė – itin tapybiškai nupasakoti gamtovaizdžių scenas. Pasitaikius progai, J.­P. Davidtso žmogus visuomet ilgėliau įsižiūri į gamtą ir leidžiasi į poetiškas pastraipas. Pavyzdžiui, apie saulėlydį: „Putotos bangos sušvito gintaru ir paauksuotu sidabru; tolumoje susigrūmė žydra ir ryškiai raudona spalvos, paskui jų vaido ugnį užgesino nakties drobulė; tūkstančiai žvaigždžių nusagstė savo žaižaruojančiais brangakmeniais tamsaus aksomo baldakimą virš mūsų galvų, o tuo tarpu tolumoje ramiai žybčiojo Paukščių Tako briliantų vėrinys“ (Davidts, 53).

J.­P. Davidtso pasakotojas, rašydamas laišką pačiam A. de Saint­Exupéry, nuovokiai nekartoja dalykų, kuriuos šis ir taip „žino“, pavyzdžiui, kaip atrodo mažasis princas, kokia jo gimtoji planeta ir pan. Jis deklaruoja kuklią, nepretenzingą laikyseną: „Ar aprašyti jį jums, pone de Sent Egziuperi? Jūs pažįstate jį geriau, negu aš kada nors įstengsiu pažinti“ (Davidts, 17).

Naujos princo kelionės

Mažojo princo tęsinyje išlieka tokie patys siužeto rėmai: susitinka dviese mažasis princas ir Žemės žmogus. Vieta tokia pat atoki ir negyvenama – mažytė „delno dydžio“ sala, „kokosinių palmių kuokštas“ vandenyne (A. de Saint­Exupéry pasirinko Sacharos dykumą). Ekstremali ne tik susitikimo vieta, bet ir situacija – suaugęs žmogus yra patekęs į pavojingą bėdą. Tiesa, J.­P. Davidtsas savajam pasakotojui sąlygas sušvelnino ir saloje užaugino vaisių bei atvėrė gėlo vandens šaltinį. Kaip ir originale, pagrindinio susitikimo istoriją papildo plačiai išrutuliotos mažojo princo kelionės.

Mažasis princas abiejuose kūriniuose įvedamas pirmiausia balsu – miegančiuosius pažadina „keistas“ (A. de Saint­Exupéry variantas) ir „plonas balselis“ (J.P. Davidtso pasirinkimas). Princo išvaizda liko tokia pati: „plaukai buvo šviesūs kaip kviečiai liepos mėnesį, kai jie pritvinkę saulės aukso, o jo apdaras būtų labiau derėjęs tarp marmurinių rūmų kolonų negu ant smėlio lopelio, plaunamo vandenyno bangų“ (Davidts, 17), tik iliustracijose tęsinio herojus atrodo kukliau – nei špagos, nei aulinių batų. Išliko ir bendroji laikysena: A. de Saint­Exupéry ji atrodė „ori“, o J.­P. Davidtsui – „išdidi“, tarytum berniukas žvelgtų „iš savo vyro kaip pipiro aukštybių“ (Davidts, 17). Elgsena irgi nepakitusi: princas mažakalbis, tačiau užduodantis daug tiesių klausimų, smalsiai stebintis pasaulį, bet kartu susikaupęs į savus rūpesčius, kartais menkai reaguojantis į pašnekovą (anot tęsinio pasakotojo, „Mano žodžiai atsimušė kaip žirniai į sieną“, Davidts, 18). Susijaudinęs teberausta, o pralinksmintas gražiai tebesijuokia. Kaip ir anksčiau, be užuolankų eina tiesiai prie reikalo: A. de Saint­Exupéry prašė nupiešti avį, o J.­P. Davidtso klausia, ar šis nėra tigrų medžiotojas. Tęsinyje princas keliauja ne vienas, o su A. de Saint­Exupéry pasakotojo jam nupiešta avimi, kuri dabar tapusi tikra, palmės lapą kramsnojančia avimi, pagal kito personažo šmaikštų įvardijimą, „vilnoniu draugu“.

J.­P. Davidtsas nuramina nežinioje likusius A. de Saint­Exupéry skaitytojus, pasakydamas, kad mažasis princas laimingai grįžo į savo planetą ir gyveno įprastą gyvenimą: puoselėjo aikštingą išdidėlę rožę, ravėjo baobabus, valė ugnikalnius, grožėjosi saulėlydžiais ir sąžiningai kas vakarą parvesdavo į dėžę avį. Tik pasakotojas tai apibūdina modernesne leksika, pavyzdžiui, kad kovodamas su baobabais princas „vartojo biologinį ginklą – savo avį“ (Davidts, 26). Tačiau tęsinio autorius išgalvoja naują priežastį, kuri sudrumsčia nusistovėjusią mažojo princo namų tvarką ir priverčia jį iškeliauti. A. de Saint­Exupéry rožė tik hiperbolizuodama savo drąsą užsiminė apie tigrus, o J.­P. Davidtsas šią užuominą įgyvendino: mažojo princo planetoje atsirado tikras iš keliaujančio cirko pabėgęs tigras. Šis naujas tęsinio veikėjas yra tarytum dar viena agresyvių baobabų rūšis (ne veltui plėšrūnas laukia, kol jie suvešės ir pasaulis atrodys „dar svetingesnis“). Šis aršus savanaudis, jausdamas savo fizinę galią, grasina pačiam planetos šeimininkui („nesupykink manęs“), o rožei net nuplėšia vieną dyglį.

Taigi J.­P. Davidtsas sumodeliuoja kitokią mažojo princo išvykimo situaciją. A. de SaintExupéry kūrinyje jis iškeliauja savanoriškai, neapsikentęs nesutarimų su rože. Tęsinyje sukuriamas išorinis priešas, rimtai gresiantis mažosios planetos gyventojams (gali nulaužti gėlę, suėsti avį, o gal net ir mažąjį princą). Dabar princas priverstas prieš savo valią išvykti ieškoti būdų, kaip įveikti kilusį pavojų. Vidinių problemų (pakantos, sugyvenimo, prisirišimo, atsakomybės, meilės ir pan.) pakeitimas išorinėmis yra tradiciškesnis literatūrinis sprendimas, kiek susiaurinantis galimybę sudėtingiau skvarbyti psichologinius egzistencijos aspektus ir labiau kreipiantis link veiksmo ir nuotykių. Pirmosios knygos mažasis princas keliauja „norėdamas rasti bent kokią pramogą ir ko nors pasimokyti“ (Sent­Egziuperi, 31), rasti draugų, o antrosios – ieškodamas medžiotojo, kuris pagelbėtų atsikratyti tigro.

Naujosios kelionės scenarijus visai toks pat kaip ankstesnės: mažasis princas apsilanko keliuose atsitiktiniuose asteroiduose, paskui tikslingai vyksta į Žemę, nes prisimena, jog kadaise sutikta lapė minėjo ten gyvenant medžiotojus. Smulkesniųjų planetų epizodai pristato vis kokią nors kitą šiuolaikišką realiją. A. de Saint­Exupéry daugiau dėmesio skyrė žmogaus ydoms (troškimui valdyti, girtuoklystei, tuščiagarbystei, godumui), o J.­P. Davidtsas labiau išdidino moderniosios visuomenės absurdus, iškreiptus santykius, madingų ideologijų prieštaras, biurokratijos raizgalynes ir pan. Pavyzdžiui, apleistame asteroide gyvena ekologas, „pabėgęs nuo žmonijos, kad pasinertų į gamtą“ (Davidts, 32) ir paranojiškai sergintis bei registruojantis vietinę ekosistemą. Kitose planetose sukasi baltadantis reklamos specialistas, siekiantis įbrukti nereikalingus daiktus, smurtauja nepakanti žmogysta, viską dalijanti į sava ir svetima.

Nors kai kurios princo kelionių vietos atrodo dirbtinokos, reikalingos tik pridengti iškeliamai problemai ar kritiškam apibendrinimui apie žmoniją, fragmentai patrauklūs savo šiuolaikiškumu, o dalis – sukurti kaip labai smagios ir taiklios nūdienos parodijos. Pavyzdžiui, vadybininkas – tai žmogus „marmuro veidu“, be prasmės kraunantis šūsnis popierių, vaizduojantis esąs baisiai užsiėmęs ir griežtai planuojąs savo darbus, o iš tiesų nieko konkretaus ir svarbaus neveikiantis. Jo personažu rašytojas pašiepia mūsų dienų aktualiją – „politinį korektiškumą“. Vadybininkas rūsčiai moko mažąjį princą: „Galvok, ką sakai. Niekas nesako ‘tigrų medžiotojas’, bet ‘asmuo, kuris medžioja tigrus’. Medžiotojos šiuo atžvilgiu labai opios“ (Davidts, 49). Itin komiškas modernaus statistiko vaizdas: apsivertęs krūvomis dokumentų, užgulęs milžiniškų mašinų gaubtelius, skaičiuoja, „ar varlės pereitą pavasarį kurkė garsiau negu prieš dešimt metų“ (Davidts, 42). Ne mažiau kliūva ir tekstų tyrinėtojams, netikintiems tiesiogine mažojo princo žodžių reikšme ir užsispyrusiai ieškantiems tariamų simbolių prasmės (aliuzija į A. de Saint­Exupéry Mažojo princo interpretatorius, įžvelgiančius kūrinyje biblinę Kristaus istoriją?).

J.­P. Davidtso versijoje Žemės planeta stipriai pasikeitusi, žmonių ydos tik dar labiau suvešėjusios: vietoj žibintininkų – jungikliai, vietoj karalių – prezidentai ir diktatoriai, godžių verslininkų populiacija sparčiai auga, girtuokliai dar daugiau geria, žvėrys įkalinti rezervatuose, tik kabinetiniai geografai laikosi taip pat gerai. Kaip ir A. de Saint­Exupéry, tęsinio autorius negaili aštrios kritikos žmonijai – tiek jos vidinei prigimčiai, tiek visuomeniniam bendrabūviui. Suaugusiųjų įvaizdis čia lygiai prastas, pavyzdžiui: „Žmogus iš viso keista būtybė. Jis pakenčia tik tai, ką įstengia sutramdyti. Jie tramdo net vienas kitą. Jam viskas turi būti įsprausta į aptvarą, sutvarkyta, suskirstyta rūšimis, išaiškinta. Taip šėliodamas jis ima piktnaudžiauti. Už viso šito slypi nemaža puikybės. Žmogus įsivaizduoja esąs pasaulio centras, bet pasaulis toks didelis, o jis toks mažas, kad abu jie puikiausiai gyvuoja vienas be kito. Žmogui tai skaudu pripažinti, todėl jis stengiasi nuvyti šalin šią nuoskaudą muštruodamas visus aplinkinius“ (Davidts, 68).

Pagal originalo principą vykstanti tęsinio kelionė vis dėlto nėra tokia pati. A. de Saint­Exupéry ją kur kas labiau praturtino žmonių santykių, jausmų, išminties, tapatybės problematika. Jo mažojo princo kelionė yra patirtis, kuri padeda herojui daug ką išsiaiškinti apie save ir gyvenimą; patirtis, kurią lydi plati jausmų skalė – nepasitenkinimas, pyktis, ilgesys, liūdesys, nusivylimas, ašaros. J.­P. Davidtso knygoje taikliai ir sodriai tapomi šiuolaikiniai absurdai, pagrindinio veikėjo lūpomis ištariami žodžiai demaskuoja sutinkamų žmonių trūkumus, tačiau visa tai maža ką prideda prie mažojo princo asmenybės. Tęsinyje nusveria vyksmo paviršius – išorinis priešas, susitikimai su įvairių planetų gyventojais. Čia mažiau minoro, poteksčių, daugiaprasmių alegorijų; čia nėra tokių maksimalaus intensyvumo epizodų kaip, pavyzdžiui, subtilus, mįslingas, metaforiškas A. de Saint­Exupéry gyvatės ir princo pokalbis apie mirtį.

Veikėjų ryšys – „geri pažįstami“?

Paaiškinti, kodėl J.­P. Davidtso kūrinyje iš sekliau semiamos žmogaus egzistencijos, psichologijos temos, galbūt galėtų tai, kad tarp jo pasakotojo ir mažojo princo susiklosto kitokie santykiai nei su A. de Saint­Exupéry lakūnu. Tarp jųdviejų neužsimezga tokia pat stipri sielų bičiulystė, tad nesusikuria terpė giliamintiškiems pokalbiams. Originale pasakotojo ir princo santykiai keičiasi nuo nuostabos, susidomėjimo iki draugystės, prisirišimo, meilės, susirūpinimo, nerimo, vilties – plati jausmų gama ir dinamiška raida. Jų susitikimas abiem gražus ir reikšmingas, o išsiskyrimas skaudus ir liūdnas. J.­P. Davidtso knyga protarpiais deklaruoja svarbiąsias A. de Saint­Exupéry kūrinio tiesas – supratimą, prieraišumą, atsakomybę, įsipareigojimą ir t. t., – tačiau dažniau tai lieka ištariami žodžiai, o ne įtaigiai iš pasakojamų įvykių sklindančios vertybės.

Tęsinio pasakotojas yra kitas žmogus ir jis ne viską geba „matyti širdimi“. Saloje netikėtai pasirodžiusį berniuką jis vadina „mažuoju nepažįstamuoju“ ir spėja, kad šis išlipo iš atplaukusio laivo. Spėjimui nepasitvirtinus, vėliau mano, kad vaikas taip pat yra audros auka, kuriai dėl nelaimės susisuko smegenys. Nenuostabu, kad J.P. Davidtso pasakotojas iš pradžių negali patikėti mažojo princo kalbomis apie kitą planetą. Jam lengviau galvoti, kad berniukas gyvena vaizduotės sukurtame pasaulyje, „kur suaugusiųjų logika neturi galios“ (Davidts, 22). Tačiau keista, kad ir knygos pabaigoje jis iki galo taip ir nepatiki mažojo princo istorijomis: „protas leido man įžiūrėti jose tik įmantrų svaičiojimą, paliegusios vaizduotės kliedesį“ (Davidts, 76; šis požiūris disonuoja su knygos pradžioje kryptingai plėtojama mažojo princo tikroviškumo koncepcija).

Veikėjų atokumą ir skirtumą nuo A. de SaintExupéry ypač išryškina knygų pabaigos. Originale mažąjį princą paskutinį kartą skaitytojas mato įkirstą mirtinai nuodingos gyvatės ir krintantį kaip medį ant dykumos smėlio; žmogus lieka ilgėtis, nerimauti ir viltingai tikėti, kad sielos draugui viskas gerai. J.­P. Davidtso kūrinio pabaiga skaitytoją ištinka pernelyg staigiai. Mažasis princas, išpasakojęs savo istorijas į negyvenamą salą patekusiam žmogui, taip ir neradęs pagalbos (nesutikęs tigrų medžiotojo), pasiduoda ilgesiui ir nutaria vykti namo.

Mažasis herojus palieka Žemę vyraujant kitokiai atmosferai. Vakare jiedu atsigula po palmėmis, o rytą pabudęs žmogus princo neberanda. Kadangi jie netapo ypatingais bičiuliais, išsiskyrimas nėra toks jaudinantis. J.­P. Davidtso sukurtas susitikimas atrodo atsitiktinesnis ir paviršutiniškesnis, primena veikiau netyčia susitikusius ir tiesiog gerais pažįstamais virtusius žmones. Nors tęsinio pasakotojas savo laiške mažąjį princą vadina bendru su A. de Saint­Exupéry bičiuliu ir trafaretine fraze viliasi, „kad mane jis prisimena taip pat gyvai ir su tokiu pačiu malonumu kaip jus“ (Davidts, 79), bendravimas primena veikiau mandagią neįpareigojančią pažintį, o ne tikrą „prisijaukinimą“, po kurio mažasis princas, kaip anksčiau, įteiktų simbolinę dovaną – savo juoką – „penkis šimtus milijonų žvangučių“ (Egziuperi, 78)…

Panašus, bet kitoks

J.­P. Davidtso knyga Mažasis princas grįžo daug ką perima iš A. de Saint­Exupéry: pasakojimo struktūrą, siužeto eigą, principą išryškinti šiuolaikinio žmogaus ydas, visuomenės paklydimus. Ji išlaiko didelę dalį pasaulėžiūrinio branduolio (vaiko ir suaugusiojo, paviršutiniškų madų ir tikrųjų vertybių, absurdiškos veiklos ir gyvenimo prasmės priešpriešos), perkelia didesnes ir smulkesnes erdvės detales, naujajame herojaus portrete išsaugo ankstesnius būdo bruožus. Vis dėlto visuma ir poveikiu tai kitoks kūrinys. Jis turi savarankiškų literatūrinių sprendimų (pakeistas pasakotojas, laiško forma ir kt.), yra papasakotas savu autoriniu balsu. Rašytojas išmoningai sukūrė XX a. pabaigos asteroidus su šiuolaikinio žmogaus problemomis ir absurdais, žodinga kalba nuotaikingai papasakojo dar vieną herojaus kelionę. Beje, J.­P. Davidtso sėkmingai išbandyta pasakojimo perspektyva atveria kelią galimiems tęsiniams. Ji neįpareigoja laikytis kuo arčiau originalo, o skatina pateikti savuosius susitikimo su mažuoju princu „prisiminimus“. Juoba kad autorius pasakojimą baigė tinkamoje pratęsti vietoje – ir vėl nežinome, ar mažasis princas grįžo į savo planetą, kaip jam einasi su tigru ir rože. Tačiau ši knyga kur kas menkiau pratęsia filosofinę A. de SaintExupéry Mažojo princo plotmę, jai vargiai tiktų Gvidono Bartkaus apibūdinimas, kad mažojo princo istorija „pasakoja apie pasaulį bei žmonių santykius, matomus vaiko akimis ir apibendrintus filosofo protu“6.

————————————————-

1 SENT­EGZIUPERI, Antuanas de. Mažasis princas / iš prancūzų kalbos vertė Vytautas Kauneckas. Vilnius: Vaga, 1982. (Toliau cituojant skliaustuose nurodoma pavardė ir puslapis.)

2 DAVIDTS, Jean­Pierre. Mažasis princas grįžo / iš prancūzų kalbos vertė Ramutė Ramunienė. Vilnius: Alma littera, 2005. (Toliau cituojant skliaustuose nurodoma pavardė ir puslapis.)

3 GREENLEE Adele. Series Books. Iš The Continuum. Encyclopedia of Children’s Literature. Ed. Bernice E. Cullinan, Diane G. Person. New York, London: Continuum, 2003, p. 706–708.

4 Plačiau žr. Alternative Alices: Visions and Revisions of Lewis Carroll’s Alice Books. Ed. Carolyn Sigler. Kentucky: The University Press of Kentucky, 1997.

5 The Oxford Companion to Fairy Tales: The Western fairy tale tradition from medieval to modern. Ed. Jack Zipes. Oxford: Oxford University Press, 2000, p. 43.

6 BARTKUS Gvidonas. Antuanas de Sent­Egziuperi. Iš XX a. Vakarų literatūra: I dalis, 1900–1945. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994, p. 131.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2006 Nr. 3 (39)

 

 

Įžanginis

KAS SUDARĖ „BJAURŲJĮ ANČIUKĄ“?

Straipsniai

PELDAI, PABALDUKAI IR TIESIOG NYKŠTUKAI
„MAŽASIS PRINCAS“ LIETUVIŠKAI – IR VAIKAMS, IR SUAUGUSIEMS

Mano vaikystės skaitymai

„GYVI IR MIRĘ – VISADA KARTU...“

Sukaktys

CHRISTINE‘S NÖSTLINGER KALBA, PASAKYTA PRIIMANT H. CH. ANDERSENO MEDALĮ

Atidžiu žvilgsniu

Kad žemėje nevaikščiotų vieni dinozaurai...
Ohoho poezija
Klasika šiuolaikiniams skaitytojams
Latvių meškiukas atvyko į Lietuvą

Bibliografija

2007 m. VAIKŲ LITERATŪROS DATOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai