„GYVI IR MIRĘ – VISADA KARTU...“
Dailininkė, vaikų knygų iliustruotoja Sigutė Valiuvienė atsako į dailėtyrininkės Ingridos Korsakaitės klausimus.
1. Ką Tavo gyvenime reiškia knyga?
2. Iš kur atėjo meilė knygoms, pomėgis skaityti, iki šiol teikiantis peno dvasiai ir erdvės minčiai? Kokios vaikystės knygos ir kodėl padarė didžiausią įspūdį? Kokių ano meto dailininkų iliustracijos iki šiol neišdilo iš atminties?
3. Kaip atsitiko, kad Tu ir Tavo jaunesnioji sesuo Dalia (dabar žinoma scenografė D. Mataitienė) pasirinkote dailininkių kelią? Gal šeimos genuose slypėjo meniniai polinkiai? Ar gyvenamojoje aplinkoje, mokykloje buvo paskatų susidomėti daile? Gal Tavo meniškos pasaulėjautos lyrizmas prabudo prie Nemunėlio krantų?
4. Papasakok apie studijas Lietuvos dailės institute (dabartinėje Dailės akademijoje), nors mokymosi jame laikas – pirmoji XX a. šeštojo dešimtmečio pusė – vienas juodžiausių socialistinio realizmo priverstinio diegimo tarpsnių. Institute sutikai tikrą dvasios brolį ir ištikimą tolesnio gyvenimo bendrakeleivį Vytautą Valių, kurio netektis negyjančia žaizda tebemaudžia krūtinėje. Ar Vytauto buvimas šalia, jo pasaulėvaizdis, meno samprata ir tikslai kaip nors veikė Tavo kūrybą ir savitas menines nuostatas?
5. Vyraujančios Tavo grafikos ir tapybos kūrinių temos – vaikystė ir motinystė. Vaizduodama gilias tradicijas pasaulinėje, ypač krikščioniškojoje, dailėje turintį motinos su vaiku motyvą, atskleidei jo klasikinį grožį ir harmoniją. Tavo iliustruota lietuvių liaudies lopšinių knyga „Pelyte, nešk miegelį“ (1973) – ryški tautinė šio motyvo interpretacija. Vaikų knygų iliustracijose sukūrei ir apibendrintą mąslaus, dvasingo, gamtos būčiai artimo vaiko tipą. Iš kur sėmeisi įkvėpimo šios tematikos kūriniams? Gal iš vaikystės prisiminimų ar iš savo vaikų Eglės ir Sauliaus (taip pat tapusių dailininkais) mažumės vaizdų? Ar iliustruodama vaikų knygas galvoji apie adresatą? Jei taip, kokius jo jausmus stengiesi pažadinti, kokias vertybes iš mažens nori ugdyti vaiko sieloje?
6. Tavo pasaulėjauta puikiai sutapo su lyriškąja lietuvių vaikų poezijos kryptimi. Tačiau nuo pat diplominio darbo – S. Nėries „Eglės žalčių karalienės“ iliustracijų – tave traukė ir epiškesni pasakų, padavimų, legendinės senovės vaizdiniai. Prisiminkime kad ir Tavo modernias, freskiškai monumentalias A. Vienuolio „Užkeiktųjų vienuolių“ (1964) ir M. Gorkio „Danko“ (1968) iliustracijas, sukėlusias didelį to meto meno prievaizdų nepasitenkinimą. Gal galėtumei ką nors papasakoti iš šių iliustracijų istorijos?
7. Šiandieną Tau, regis, darosi ankšta vaikiškose knygutėse. Jų iliustracijas stengiesi prilyginti savarankiškiems paveikslams, tobulini meninę raišką. Tačiau ir anksčiau nesiribojai vien knygų grafika, o raižei estampus, sukūrei sienų tapybos. Ką galėtumei apie tai pasakyti?
8. Kokias vertybes abu su Vytautu labiausiai branginote, kokį pasaulį norėjote matyti?
Knygose – tūkstantmetė žmonių išmintis ir kūrybos dvasia, knygose – neįkainojami žmonijos lobiai: tautų istorijos, kultūros, meno, gamtos mokslų ir filosofijos pamokos.
Išminties krislai, nepraradę prasmės, ataidi mums per šimtmečių miglą – lyg norėtų padėti mums nustebusiems, dažnai sutrikusiems savo kelionėse…
Augau Tėvelių – Emilijos ir Povilo Kopustinskų – namuose (Kretingoje, Kaune) tarp geriausių nepriklausomoje Lietuvoje išleistų knygų. Anksti išmokau skaityti – pamačiau platesnį pasaulį vaiko akimis – buvau apstulbinta.
Kai vieną dieną atsiverčiau Dantės Dieviškąją komediją, Tėvelis man tepasakė: „Dar per anksti tau šita knyga – nesuprasi, vaikeli“. Bet aš vis tiek ją skaičiau visą dieną – ir kaip buvo graudu, kad tikrai nieko nesupratau.
O supratau, aišku, savo mylimas vaikystės knygeles: Antano Vaičiulaičio Mano mažąją seserį, Bronės Buivydaitės Auksinį batelį, Johanos Spiri Heidi (apie mergaitę, gyvenusią pas savo senelį Šveicarijos kalnuose), Marko Tveno Princą ir elgetą.
Kai už surinktus pašto ženklus man pasiūlė pačiai pasirinkti gražiausią knygą, išsirinkau Stepo Zobarsko Brolių ieškotoją su spalvotomis K. PetrikaitėsTulienės iliustracijomis. Ir džiaugiausi, ir skaičiau ją be galo.
Mama man prenumeravo vaikų žurnalą „Vyturys“ – prisimenu net įvadinius straipsnelius, kurių autorius kreipiasi tiesiai į mažąjį skaitytoją: „Ar žinai, kuo būsi užaugęs? Kuo prisidėsi prie mūsų tėvynės Lietuvos gerovės ir kultūros?“ Bėgau pas Mamą baisiai susirūpinusi, kad dar nežinau nei kuo būsiu, nei kuo prisidėsiu… Bet Mama nuramino: „Kai užaugsi, tai ir sužinosi, o dabar skaityk, mokykis“.
Mano Mamai, besimokančiai gimnazijoje, piešimo mokytojas siūlė stoti į Kauno meno mokyklą, o ji pasirinko Kėdainių mokytojų seminariją – ir buvo gera kaimo mokyklos mokytoja. Bet kai ištekėjo už mano Tėvelio, kuris dirbo banke, išvažiavo paskui jį į miestą. Šeimoje augom trys vaikai – aš, Dalia ir Audris. Mama mums padėjo mokytis, vesdavo į teatrą. Matėme visus vaikams skirtus spektaklius. Prisimenu „Eglę žalčių karalienę“ – kaip tikrą stebuklą.
Eidavome į M. K. Čiurlionio muziejų – net ir vieni vaikai – ir žiūrėdavome visus paveikslus. Ir M. K. Čiurlionį supratome – jis tiesiog užbūrė visiems laikams nenusakoma savo kūrinių paslaptimi.
Taip gyvenau vaikystės pasaulyje kaip tas vaikelis M. K. Čiurlionio paveikslo „PASAKA“ pievoje, o dangumi jau skrido NEGANDOS paukštis su kraupia žinia.
Prasidėjo karas – Antrasis pasaulinis – apokaliptinis.
Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą.
Glaudėmės Mamos tėviškėje (Rokiškio apsk.), pas jos Tėvelius Joną ir Elzbietą Adomėnus – Lietuvos kaimo šviesuolius ir darbštuolius, kurie savo nedidelį pelkėtą žemės plotelį buvo pavertę pasiturimu pieno ūkiu (aštuonios olandiškos karvės), o iš keturių vaikų tris išleidę į mokslus. Vyriausias sūnus Petras, auksinių rankų žmogus, liko ūkyje. Turėjo kalvę – visiems kaimynams padėdavo, sukonstravo elektros generatorių „vėjo malūnėlį“, tad visa sodyba buvo elektrifikuota, laikė bites.
Antrą, trečią ir ketvirtą skyrių prasirgusi mieste, pas senelius gyvendama, sustiprėjau, penktą skyrių lankiau ir užbaigiau Kvetkų miestelio pradžios mokykloje. Klampodavau per sniegą tris kilometrus. Vėliau, išlaikiusi egzaminus, įstojau į Kauno III mergaičių gimnaziją.
O vasaromis – vėl pas senelius. Po dienos darbų (dirbdavo visi – ir dideli, ir maži) senelis imdavo į rankas lietuvių klasikos knygą ir skaitydavo visiems balsu. Labai mėgo Žemaitės, Antano Vienuolio, Vinco MykolaičioPutino kūrybą. Jau daug vėliau vis prašydavo mus su Vytautu rašytojo paklausti, kada žada baigti Sukilėlių antrąją dalį. Nesulaukė…
Karui pasibaigus ir Sovietų Sąjungai vėl okupavus Lietuvą, žemė ir gyvulėliai buvo sukolektyvinti, o sodybą senelis perleido grįžusiam iš Sibiro savo kaimynui.
Ir pražuvo viskas kaip sapnas – baltuose ūkuose skendinčios pievos, dobilėlių žiedai, rasotų obuolių sodas, tyliai tyliai pro senelių sodybą vingiuojantis Nemunėlis… Ir Vytautas, kalantis iš akmens Aušros Vartų Madoną mirusios mano Bobutės paminklui, – nugrimzdo neužmirštamais paveikslais visa tai giliai sieloje…
Tikėjome, kad menas dar gali suteikti gyvenimui prasmę, kad meno pasaulyje bus galima išvengti sovietinio muštro. Įstojome į Vilniaus dailės institutą. Bet – tebegyvas Stalinas. Vykdomas komunizmo statybų planas – trėmimai į Sibirą (34 per dešimt metų), Dailės institute aštuonias valandas dėstomas marksizmas rusų kalba, o dvi valandos skiriamos kompozicijai (socialistinio darbo temomis).
Ir jokių čiurlionių (Dailininkų sąjungoje plėšoma knyga apie M. K. Čiurlionį).
Dėstytojai buvo „santūrūs“, studentai juos suprato – juk semestro pabaigoje visų laukė peržiūros ir „svečių“ iš Maskvos įvertinimai.
Patys studentai kūreno šaltas studijas ir, sutikrinti pagal sąrašus, ėjo į kasmečius Spalio, Gegužės pirmosios paradus. Jei išmes iš studentų – nežinia, kur pakliūsi…
Tik Stalinui mirus ėmėme reikalauti, kad kai kuriuos dalykus dėstytų ne vien rusų, bet ir lietuvių kalba. Teko išklausyti „graudų“ Marksizmo katedros vedėjos drg. Šalnevos pamokslą, kaip ji negalinti patikėti, kad nenorime mokytis „kalba, kuria kalbėjo PATS Leninas“.
Bet atskiras grupes – lietuvių ir rusų kalbomis – vis dėlto sudarė.
Po truputį nubyrėjo rusai dėstytojai, sumažėjo rusų studentų. Kai mano jaunesnioji sesuo Dalia įstojo į tapybos specialybę (vėliau perėjo į scenografiją), atmosfera Dailės institute jau buvo palankesnė. Kietos dogmos ledai sunkiai, bet tirpo, nors vis tiek „komunizmo rytojus“ buvo žadamas po dvidešimties metų ir „nesulaikomai“ artėjo.
– Kodėl jūsų vaikai dar nekalba rusiškai? Juk jiems reikės eiti į mokyklą?! – klausė Vytauto ir manęs Palangos dailininkų kūrybos namuose dailininkai iš Rusijos. Ir stebino juos mūsų atsakymas, kad Lietuvoje mokyklose mokoma lietuviškai ir kad Vilniaus universitetas taip pat lietuviškas.
– Bet rusiškose mokyklose jūsų vaikai gautų daugiau kultūros! – įtikinėjo jie toliau.
Žinoma, buvo ir kitos nuomonės žmonių, kurie mus palaikė, nes buvo girdėję, kad būtent lietuviškose mokyklose kultūros daugiau.
Mums (ir daugumai mūsų kolegų) buvo regėti tik vienas kelias – visu gyvenimu ir darbais ginti ir stiprinti planingai naikinamą mūsų tautos kultūrą, kurios verte ir unikalumu niekad neabejojome, o kitų tautų kultūros lobiais tiesiog džiaugėmės.
Toks buvo tvirtas Vytauto sprendimas, kurio ir laikėmės žodžiu ir darbais penkiasdešimt ketverius bendro gyvenimo metus, taip neįtikėtinai greit pralėkusius, lyg kalnų upelis nušniokštusius…
Visi mūsų bičiuliai buvo knygų ir meno žmonės. Visi, kaip galėdami, prisidėjo prie tautinės lietuvių kultūros išsaugojimo. Bendravome, dirbome kartu, dalijomės mintimis ir įspūdžiais, knygomis iš platesnio pasaulio (jei kas ką nugriebdavo). Didžiausias laimėjimas buvo Pabaltijo dailės trienalių sukūrimas: grafikos – Taline (1968), tapybos – Rygoje (1981), iliustracijų – Vilniuje (1981).
Mūsų vaikai visada visur buvo kartu su mumis, viską girdėjo ir daug suprato.
– Ar yra pasaulyje tokia vieta, kur nebūtų karo? – dar mažas klausė Sauliukas ir buvo toks liūdnas, kad, deja, tokios vietelės mūsų pasaulyje nėra.
O kodėl žmonės nenori gražiai, taikiai sugyventi?
Aiškinome, kad jau daug amžių žmonės ieško atsakymo ir neranda jo, deja…
Vakarais prieš miegą Eglutė ir Sauliukas vis prašydavo manęs pasekti pasaką apie Eglę žalčių karalienę, bet tik su gera pabaiga: nė vienas Eglės vaikelis neišduoda tėvelio Žilvino vardo, ir visi laimingi grįžta į savo namus jūroje.
Tokiomis pasakomis nejučia stiprinome viltį, kad galime ir turime visi būti tvirtesni, geresni, o tada ir pasakos gerai baigsis.
Kai išklodavau baltus lapus naujoms iliustracijoms piešti – įstabių vilčių krašto, mano ir mano vaikų praėjusio laiko šviesa krito ant jų. Praplaukdavo pro mūsų studijos langus ant baltų debesėlių vaikai – mažieji pasaulio gyventojai – ir tokiom rimtom akim į mane pažvelgdavo.
Paišiau juos skaitančius, grojančius, žaidžiančius ant gyvenimo vandenyno kranto ir linkėjau jiems užaugti gerais, darbščiais, kultūringais žmonėmis, mylinčiais savo ir gerbiančiais kitų Tėvynę.
Stebuklingų pasaulio vaizdų reginiai ties buvimo ir nebuvimo riba – lyg vizijos tirpstančiais kontūrais visatos tyloje, juodoje kosminėje erdvėje, – norėjau, kad kristalizuotųsi mano darbuose.
Bendradarbiavome su „Vagos“ leidykla. Tuo metu leidyklos „lietuvninkų“ kolektyvas ėmėsi leisti iliustruotas lietuvių klasikos knygas, vėliau lietuvių liaudies meno tomus (kol uždraudė), net M. K. Čiurlionį. Galėjome su Vytautu pasirinkti iliustruoti tuos literatūros kūrinius, kurie arčiau širdies.
Iliustravau puikias vaikų poezijos knygas: Onos Miciūtės Pavasarėlio puokštę (1969), Janinos Degutytės Saulėtas daineles (1972), Leonardo Saukos sudarytą lietuvių liaudies lopšinių knygelę Pelyte, nešk miegelį (1973), Violetos Palčinskaitės Baltąsias nykštukes (1981), Martyno Vainilaičio Spalvotus nykštukus (1986), Vytės Nemunėlio Tėvų namelius brangius (1995).
Visi autoriai buvo nepaprastai tolerantiški – į mano darbą žiūrėjo kaip į savarankišką, džiaugėsi, jei mūsų jausmai ir vaizdiniai sutapo.
1976 m. iliustravau Maironio baladę Jūratė ir Kastytis. Iliustracijas, eksponuotas Lietuvos parodoje Maskvoje, įsigijo Tretjakovo galerija.
A. Vienuolio Užkeiktieji vienuoliai (1964) – to meto sąlygomis gerai išspausdinta knyga – pateko į „blogų“ knygų sąrašą (įspėjimas iš Maskvos). O už kitus leidinius (tarp jų ir mano 1968 m. iliustruotą M. Gorkio Danko) smarkiai nukentėjo „Vagos“ leidyklos vadovai. Spaudos komiteto pirmininkas F. Bieliauskas važiavo į Maskvą teisintis. Pasakė ginamąją kalbą – apstulbino ten visus. Bet grįžusį į Vilnių jį atleido. Už spaudą tuomet atsakingas J. Nekrošius prisimena, kaip Šeimininkas (A. Sniečkus) sviedė jam po kojų tuos leidinius sakydamas:
– Ką čia pritepliojot?.. Popierių tik gadinate!.. Šlamštas!.. Peckelynė…
Beje, vėliau M. Gorkio Danko iliustracijų originalus įsigijo M. Gorkio memorialinis muziejus Maskvoje.
Žadėjau dar iliustruoti V. Krėvės Milžinkapį, bet iliustracijos metams bėgant virto atskirais padavimo vaizdais, paveikslais.
1977 m. Vytautas ėmėsi atsakingo darbo – sienų tapybos Kristijono Donelaičio „Metų“ motyvais Vilniaus universiteto Lituanistikos skaitykloje. Monumentalūs „Metų“ poemos fragmentai 1979 m. sušvito ant medžio plokščių Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejaus proga.
1975 m., kai aš, kurdama Antakalnio universitetinės ligoninės koridoriaus sienai skirtą ciklą lietuvių liaudies dainų motyvais „Motinystė“, susirgau, – su Vytauto ir vaikų pagalba spėjau laiku užbaigti tą savo šviesių spalvų – motinos vilties ir tikėjimo vaikų ateitimi – darbą.
– Kas čia dabar? Kažkokie šventieji? Kur pionieriai? – piktinosi kažkokia ligonė rusiškai, o dvi sanitarės lietuvės, sėdėdamos prieš tą baltą sieną su baltomis Motinos, Vaikelio, Bernelio prie ąžuolo, Mergelės prie liepos figūromis, tyliai šnibždėjosi:
– Kas čia nupaišyta?
– Tai argi nematai? Čia – LIETUVA.
Šiais žodžiais džiaugėmės visa šeima. Tai buvo pats geriausias darbo įvertinimas. Ir dirbome visi toliau.
Vytautas visai pasinėrė į tapybos pasaulį, o mane Tokijo leidykla „Holp Shuppan“ konkurso būdu išsirinko iliustruoti lietuvišką pasaką „Gulbė karalienė“. Knygą išspausdino puikiai, o iliustracijas įsigijo Kenbuti miesto savivaldybė (Hokaido saloje) muziejui „Iliustruotų knygų pasaulis“. Japonai knygos gale Tarybų Sąjungos plotuose dar pažymėjo, kur yra ta Lietuva.
Tai buvo 1989 m. Artėjo 1990 m. kovo 11oji – mūsų Tėvynės Lietuvos atkuriamos nepriklausomybės paskelbimo diena.
Likimas lėmė mums ir mūsų vaikams sulaukti dienos, kai Lietuvos vardas vėl buvo įrašytas pasaulio žemėlapyje.
Dabar kaip niekad tiko darbui uždegantys Vytauto žodžiai. Jis be galo vertino kiekvieną talentą, didelį ar mažą, kiekvienoje žmogaus veiklos srityje.
Visi reikalingi, visiems užteks vietos po saule, tik išmokime pasinaudoti tą vienintelį kartą mums suteikta galimybe – BŪTI ŽMOGUMI. Tik žmogumi griovėju ar žmogumi kūrėju? Manau, visi norime, kad greičiau pasibaigtų absurdo triumfas: žmogaus teisės be jokių pareigų ir žmogaus laisvė be jokios atsakomybės, – sakydavo Vytautas per savo parodų atidarymus.
„Nors pasaulį drebina smurto, žiaurumo audros, mes visi, tegu ir naiviai, bet iš visos širdies ryžtamės linkėti vieni kitiems ramybės, išminties ir prasmingos veiklos“, – siuntėme sveikinimus bičiuliams ir artimiesiems Šv. Kalėdų, Naujųjų metų išvakarėse.
2004 m. Vytautas pradėjo savo tapybos triptiką „Paskutinė vakarienė“ – ir išėjo staiga, negrįžtamai…
Vytautas vis sakydavo, kad jis tik žmogus, bet man jis buvo VISAS PASAULIS.
Paliko man ir vaikams dažnai kartotus brangiausius žodžius – „Atminkit, gyvi ir mirę mes liekame kartu…“
Žurnalas „Rubinaitis“, 2006 Nr. 3 (39)
