CHRISTINE‘S NÖSTLINGER KALBA, PASAKYTA PRIIMANT H. CH. ANDERSENO MEDALĮ
Spalio 13 d. austrų rašytojai Christine’ei Nöstlinger sukanka 70 metų. Jos kūryba gausi ir populiari pasaulyje. Į lietuvių kalbą išversta dar palyginti nedaug rašytojos kūrinių. 1988 m. viena knyga išleista nonsensiškos prigimties apysakapasaka „Šalin agurkų karalių“ ir realistinė apysaka „Pirmadienį viskas kitaip“. Pastaroji knyga dar sykį pasirodė 2001 m. serijoje „10+“. Be to, lietuvių kalba 1999 m. išleistas „Džasperas, svečias iš Anglijos“, o 2000–2003 m. – trilogija apie Gretutę Zakmajer: „Gretutė Zakmajer“, „Gretutei rūpi Hansiukas“ ir „Gretutė, mano mažutė“. Apysakapasaka „Hugas, vaikas pačiame žydėjime“ taip pat išversta, tačiau kažkodėl šios knygos išleista tik keletas egzempliorių. H. Ch. Anderseno medalis Ch. Nöstlinger įteiktas 1984 m., o 2003iaisiais jos talentas įvertintas dar vienu tarptautiniu apdovanojimu – Astridos Lindgren atminimo premija.
CHRISTINE‘S NÖSTLINGER KALBA, PASAKYTA PRIIMANT H. CH. ANDERSENO MEDALĮ
Kai pradėjau rašyti vaikams, daugiau kaip prieš 16 metų, menkai apie juos teišmaniau, tačiau buvau kupina entuziazmo. Tokiems pat pradedantiesiems kaip aš tada – bent jau Centrinėje Europoje – buvo labai geri laikai. Mat visi galėjome būti optimistai: atrodė, jog tuoj tuoj daug kas keisis. Tik vieni kiti metai darbo, atsidavimo, sumanumo, pastangų ir užsispyrimo (taip manydavau pati sau viena), ir jau būsime pusiaukelėje į darnų pasaulį, kurį supratau kaip žavią socialistinę netvarką, labai nutolusią nuo tikrojo socializmo.
Jeigu ir jūs taip manote ir tikite, tai yra labai geras pretekstas rašyti (žinoma, jeigu jūs apskritai norite rašyti) vaikams, kurie mažiau vangūs, mažiau pasipūtę, mažesni bukagalviai ir lankstesni už suaugusiuosius. Vaikai vertinami už didesnį sąmonės pasakiškumą, atvirumą, nuoširdumą, sąžiningumą ir kūrybingumą – taigi reikės įveikti mažiau kliūčių, kad jie suprastų, ką jiems sakote.
Tuo metu knygų vaikams rašymo receptas man atrodė gana paprastas: jeigu jau vaikai gyvena aplinkoje, kuri visiškai neskatina jų kurti savų Utopijų, privalome paimti juos už rankyčių ir parodyti, koks puikus, linksmas ir koks humaniškas tas pasaulis galėtų būti. Jeigu viską padarysite teisingai, vaikai tuoj ims ilgėtis geresnio pasaulio, ir tas ilgesys pažadins jiems geismą mąstyti, ko reikėtų nusikratyti ir ko imtis, kad pasaulis pasidarytų toks, kokio jie ilgisi.
Žvelgiant atgal, dažnai būna sunku pasakyti, kaip ir kada išblėso tokios iliuzijos ir apėmė nusiminimas. Žinau tik tiek, kad man tai buvo lėtas, varginantis procesas. Tačiau aš išsaugojau skausmingą atsiminimą kelių sukrėtimų, kurie paspartino tų iliuzijų žlugimą ir rezignacijos pradžią. TSRS įsiveržimas į Prahą ir Allende’s nužudymas Čilėje buvo būtent tie du skausmingi įvykiai. Ir jeigu kas nors paklaustų, ką visa tai turi bendra su knygų vaikams rašymu, atsakyčiau: man tai reiškia labai daug.
Be daugelio kitų dalykų, literatūra vaikams turi teikti drąsos ir vilties, ir labai abejotina, ar tai gebėtų padaryti rašytojas, kurio širdyje pamažu blėsta drąsa ir viltis. Aš pati tuo smarkiai abejojau, tad pasitraukiau iš nelygiavertės kovos. Arba, kalbant medicinos terminais, lioviausi bandžiusi įvairiausius vaistus ir ėmiausi pleistro. Turime labiau įvertinti tuos, kurie geba tinkamai užklijuoti pleistrą! Daug galėtume kalbėti apie, pavyzdžiui, raminamuosius arba šalčio pleistrus, kurie padėtų gydyti dabar vyraujantį žmonių santykių šaltumą. Truputis paaiškinimų apie artimuosius, nes kai žinai daugiau, gyveni geriau; ir truputis pabaksnojimų, kurie išjudintų, nes juk visada geriau jautiesi judėdamas, o ne ištisai tysodamas ir dūsaudamas; ir truputis paraginimų mylėti vienam kitą, nes tik tada padeda ir žinios apie artimuosius, ir raginimai išsijudinti. Visa tai – gydymo pleistru sudedamosios dalys.
Daugelį metų mane tai visiškai patenkino, viliuosi, kad mano skaitytojus – taip pat. Tačiau pastaruoju metu buvau priversta tokiu gydymo būdu suabejoti. Pasitelkdama žargoną, už kurį man taip ploja skaitytojai ir kurį taip peikia konservatyvūs kritikai, pasakyčiau, jog „mėšlas taip smarkiai smirdi“, kad jau nebežinau, kurioje vietoje klijuoti pleistrus. Yra du dalykai, dėl kurių rašytoją sutraukia mėšlungis: tai pasaulio būklė apskritai ir elektroninė žiniasklaida konkrečiai.
Netgi jei esi atsisakęs idėjos rašydamas vaikams pakeisti visuomenę ir tik stengiesi padėti, paguosti, paaiškinti, palinksminti, leisti vaikams pasijusti geriau toje erdvėje, kurioje jie gyvena, vis tiek turi nuolat savęs klausti: kas yra svarbu? Kur dabar labiausiai reikia tavo pagalbos? Ar mums dar vis galvoti apie mokyklinius pažymius, pirmąją meilę, rietenas su tėvais, žaidimų aikšteles, kišenpinigius, norą patirti nuotykių, užsimiršti, svajoti? O gal turėtume galvoti apie peršingus, SS20, žemės išteklius ir Trečiąjį pasaulį? O gal apie tam tikrų augalų rūšių išnykimą ir žmonijos išlikimą? Arba apie Trečiąjį pasaulinį karą, rūgštųjį lietų ir švino teršalus? Ar šiandien vaikai labiau kankinasi dėl to, kad gauna per mažai kišenpinigių, ar kad kasdien pasaulyje miršta 44 622 mažyliai? Ar jiems labiau norisi išsiaiškinti, kodėl jų mama su tėčiu išsiskyrė, ar kodėl egzistuoja ginklavimosi varžybos ir teroras? Ar vaikus svarbiau palaikyti tada, kai jie nesutaria su mokytojais, ar kai jie rengia demonstraciją prieš elektrinę, kurioje neįrengti filtrai?
Niekad nebuvau tikra, kokius reikalus vaikai gali susitvarkyti patys ir kada jiems reikia kitų pagalbos. O šiuo metu tuo dar labiau abejoju. Pavyzdžiui, Austrijoje yra tokia vietovė, kur vaikai kankinasi nuo pseudokrupinio laringito. Jie visąlaik kosti, serga bronchitu ir turi gerti antibiotikus bei naudotis inhaliatoriais, kad užterštas oras jų visiškai nepražudytų. Aišku, tie vaikai irgi skaito knygas, kuriose žmogeliukai su propeleriais ant pilvukų krečia išdaigas, ar knygas, kurių herojus kankinasi, kad gavo „blogai“ iš lotynų kalbos. Bet, atvirai kalbant, aš nepasijuntu laiminga nuo minties, kad vienas iš tų vaikų padėjo į šalį savo inhaliatorių ir paėmė į rankas vieną iš mano knygų. „Tam vaikui reikia visiškai kitokios knygos!“ – sakau aš sau. Tačiau nežinau kokios. Kokias knygas turėtų skaityti vaikai šalių, kur gyvenimas daug daug blogesnis negu manojoje – pavyzdžiui, Čilėje arba Irane, Irake, Pietų Afrikoje, Afganistane, Čade arba ten, kur vyksta karas, vyrauja skurdas, išnaudojimas ir priespauda, – net nedrįstu apie tai galvoti. Ne man kalbėti apie norą, kad tie vaikai turėtų knygų. Tai nereiškia, jog aš manau, kad alkaniems, išnaudojamiems, pavergtiems ir kovojantiems nereikia knygų, – priešingai. Tiesiog man regis, kad ne tokie kaip aš turėtų spręsti šias problemas. Aš dar netgi nespėjau išsiaiškinti – sau pačiai, – ar tą papildomą žiupsnelį pinigų, kuriuos surinkome toms šalims, geriau būtų panaudoti maistui, vaistams ir drabužiams, mokyklų ir namų statybai, ar ginklams įsigyti. Anksčiau buvau už ginklus! Bet dabar esu prieš juos. Ne todėl, kad būčiau pacifistė, bet todėl, kad tie, kurie turi savo rankose valdžią, kurie išnaudoja ir yra pavergę kitus, visada turi geresnių ginklų – ir daugiau. Taigi nieko negaliu pasakyti tokiomis temomis kaip „Vaikų knygos – vienas iš pažangos veiksnių“ arba „Vaikų knygų svarba išsilaisvinimo kovoms“.
O greta šių neišsprendžiamų klausimų vaikų rašytoją dar slegia televizijos ir videofilmų konkurencija, ir dažnas rašytojas pamažu ima svarstyti, ar „konkurencija“ čia apskritai yra tinkamas žodis ir ar žodžiai dar nėra įveikti vaizdinių.
Anksčiau vaikų rašytojas turėjo skaitytojų paprasčiausiai todėl, kad vaikai dažnai nuobodžiaudavo ir kai nieko daugiau nesugalvodavo, leisdavo laiką su knyga. Mūsų dienomis, nors vaikai nuobodžiauja labiau negu bet kada – bent jau ten, kur gyvenu aš, – jie žiūri televizorių, kad nejaustų, kaip nuobodžiauja. Tuo pat metu jie pamiršta, kaip reikia skaityti – arba pirmiausia jie neišmoksta tinkamai skaityti, – nes daug lengviau stebėti vaizdelius, negu įveikti tekstą. O juk žmonės, įskaitant ir jaunuosius bei mažuosius, visada linkę daryti tai, kas lengviau. Rašytojas, gebąs savo pasakojimo ir kalbos ypatumais atitraukti vaikus nuo ekrano, dar turėtų gimti.
Iš viso to aš, – kad ir kaip apgailestaudama, – darau išvadą, jog vaikų knygų rinka siaurėja ir po kelerių metų bus labai nedidelė. Skaitančių vaikų procentas bus ne didesnis negu skaitančių suaugusiųjų. Tiek tarp tėvų, tiek ir tarp vaikų pasiliks tik prisiekę skaitytojai.
Jeigu būčiau šviesesnės prigimties, sakyčiau: „Tiek to, ne taip jau viskas blogai“. Galų gale vis tiek liktų galimybė kurti tikrą vaikų literatūrą, nes mūsų laikais vaikai, kuriems labiau patinka šlamštas, sėdi priešais televizorių, o rašytojas, užuot stengęsis sukurti knygą, kuri patiktų ir jiems, dabar gali kurti mažai – ir rafinuotai – jaunųjų jautriasielių mąstytojų grupelei.
Tad su vaikų literatūra atsitiktų taip, kaip dabar jau yra su suaugusiųjų literatūra: neprieinama daugumai, elitinė literatūra siūloma elitiniams vaikams. Nėra abejonių, kokiose šalyse ir tarp kokių sluoksnių tokie elitiniai vaikai rastųsi, – išsivysčiusiųjų šalių aukštuomenėje, nes visi tie receptai, kaip atitraukti vaikus nuo televizoriaus, galų gale remiasi tuo, kad vaikams reikia puikios ir pasakiškos vaikystės, „tikros vaikystės“. Jeigu kas nors kada nors įstengs to pasiekti – dabar arba ateity, tai bus tik tie, kurie gyvena geografiškai, politiškai, ekonomiškai ir psichologiškai neutralioje zonoje, kurioje rašytojas gali nepaisyti „savos kultūros direktyvų“, ignoruoti Laiko dvasią ir laikytis „humanizmo tradicijų“. Taigi šiuo metu pagrindo kalbėti apie lygias galimybes skaityti turime mažiau negu kada nors anksčiau.
Daugelis žmonių tiki, kad šis procesas nenumaldomas. Ar taip yra iš tikrųjų, aš nežinau. Žinau tik viena – jis bus sustabdytas tik tada, kai viskas pasaulyje pasikeis į gera. Ir taip pat man visiškai aišku, kad vargu ar kas nors gali pasikeisti į gera, kol vyraujančios ekonominės ir socialinės sistemos liks tokios, kokios yra. Kuo ilgiau žmogui nebus leista gyventi taip, kaip yra nusipelnęs, tuo mažiau vaikų literatūra turės galimybių ką nors nuveikti vaikams arba juos paveikti.
Tie, kurie nusprendė nenuleisti rankų, laikosi maždaug tokio principo: „Net ir neturint vilties reikia ir toliau dirbti taip, tarsi ji būtų“. Šis požiūris, žinoma, gali būti atspirtis ir tiems, kurie rašo knygas vaikams. Tačiau kiekvienas vis dėlto turėtų žinoti, iš kur toji viltis, kurios neturime, galėtų pasirodyti. Bet, aišku, savo atveju ne tiek jau daug turime laiko apie visa tai galvoti.
Iš anglų kalbos vertė Kęstutis Urba
Versta iš: Bookbird, 1984, Nr. 4, p. 8–11.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2006 Nr. 3 (39)
