Ohoho poezija

Verstinės vaikų poezijos pas mus maža. Lietuvių kalba išleisti pagrindiniai rusų vaikų poezijos klasikai, ryškesni latvių vaikų poetai. Vertimai iš kitų kalbų – pavieniai, atsitiktiniai. Palyginti su didžiulėmis verstinės vaikų prozos stirtomis, verstinės vaikų poezijos krūvelė vos pastebima.

Tos krūvelės viršuje ne taip seniai atsidūrė A. A. Milne’o, Pūkuotuko pasaulio autoriaus, poezijos knyga Kai mes buvome maži ^*. Tikriau – į vieną knygą sudėti du Milne’o eilėraščių rinkiniai – Kai mes buvome maži (When We Were Very Young) ir Dabar mums šešeri (Now We Are Six). Smagu, kad ši „Garnelio“ leidyklos knyga išliko, pasak pirmojo rinkinio įvado, „vientisas Kristoferio Robino, Ohoho ir pono Šepardo, kuris piešė paveiksliukus, kūrinys“ (p. 12). O džiaugiantis lietuvišku knygos leidimu prie bendraautorių turbūt derėtų priskirti ir knygos vertėją Sigitą Gedą – vieną geriausių lietuvių vaikų (ir ne vaikų) poetų, drauge ir vieną profesionaliausių poezijos vertėjų.

Kam skirta Milne’o poezija – vaikams ar su nostalgija į vaikystę žvelgiantiems suaugusiesiems? Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nėra. Ko gero, visiems, kurie su džiaugsmu į savo namus įsileistų eilėraščių veikėją Ohoho, minėtame įvade pristatomą kaip vieną „iš tų smalsuolių, kurie pirmadienį atrodo ketverių, antradienį aštuonerių, o šeštadienį yra dvidešimt aštuonerių“ (p. 12). Iš tiesų nė viename Milne’o eilėraštyje tokiu vardu pavadinto veikėjo nerasime. Ohoho – šmaikštus ir talpus Milne’o poezijos subjekto įvardijimas. O šio subjekto meninę specifiką lemia Milne’o poezijos dviplaniškumas, kai kūrinys pateikia dvi pasaulio sampratas – vaiko ir suaugusiojo. Eilėraščiuose šių sampratų santykiai įvairuoja. Jos gali gyvuoti abi, viena kitai nekliudydamos, gali susilieti ar, priešingai, konfrontuoti. Vaikiškoji paprastai akivaizdesnė, o suaugusiųjų kai kada iš viso tekste neišreikšta ir kaip papildoma eilėraščio prasmių erdvė gali išnirti tik skaitytojo sąmonėje. Kad ir kaip šios dvi pasaulio sampratos santykiautų, jų skirtumai dažnai kelia juoką, tampa Milne’o eilėraščių komizmo pagrindu.

Milne’o poezijoje tai, kas universalu, būdinga bet kokio laiko ir bet kokio krašto vaikų mąstymui, susijungia su tuo, kas įgiję savitą poetinę tradiciją britų kultūroje. Tiek suaugusiųjų, tiek ir vaikų literatūroje esama vadinamųjų amžinųjų temų. Įvairių tautų vaikų folklore mėgstama kalbėti apie maistą, ir kuo mažesniems vaikams skirti kūriniai, tuo dažniau apie jį prabylama. Anglakalbių kraštų vaikai auga klausydamiesi Motulės Žąsies eilėraščių bei patys skaitydami šią britų tautosakos knygą (į lietuvių kalbą dalį šios knygos eilėraščių yra išvertusi Violeta Palčinskaitė – žr.: Motulės Žąsies eilėraščiai. Vilnius: Vaga, 1998). Apie maistą joje kalbama gana daug. Antai pasakojama apie Eikeną Dramą, žmogelį, nešiojusį kepurę, pasiūtą iš sūrio, sermėgą iš jautienos kepsnio, sagas apvalias iš meduolių, liemenę iš paplotėlių ir kelnes plačias iš pyrago („Žmogelis mėnuly“), ar giriamasi turėjus nepaprastą vištytę, kuri „Parnešdavo miltų, / Nupirkdavo pieno, / Suspėdavo viską / Per valandą vieną. / Ji kepdavo duoną, / Ji virdavo alų, / Prie židinio / Pasaką sekė be galo“ („Vištytė“). Valgiai ir gėrimai svarbūs ne tik fantazija, absurdo elementais pasižyminčiuose britų tautosakos pavyzdžiuose, bet ir realistinėje poezijoje. Itin įtaigus, gyvenimiškas yra „Pasivaikščiojimas“ iš Motulės Žąsies eilėraščių, kuriame maisto motyvas pajungiamas gerumo, humaniškumo idėjai išreikšti: Džekas ir Gėjus sutinka berniuką vienaakiuką, ir Džekas pasiūlo pastoti jam kelią, o Gėjus – „nupirkim jam po bandelę. / Tu pirksi vieną, aš pirksiu dvi, / Ir kaip žmonės – pietų parsivesime jį“. Maistas tampa bendravimo priemone, ženklu, kuriuo rodai savo dėmesį. Tokia maisto traktuotė ryški ir Milne’o poezijoje, taigi metas grįžti prie knygos Kai mes buvome maži.

Milne’o eilėraštyje „Namie“ vaikas laukia tėčio parnešant žaislinį kareivėlį ir žada kareivėliui duoti pyragaitį, didelį ir cukruotą, grietinėlės, arbatos. Eilėraštyje „Zoologijos sode“ vaikas vardija gausybę ten matytų gyvūnų, o kuris jam mieliausias, rodo kiekvienos strofos gale kiek varijuojant pasikartojantis sakinys: „Bet savo bandelę drambliukui atidaviau / vos tik atėjęs!“ (p. 61). Ne tik vaikas kitiems, bet ir kiti vaikui savo palankumą išreiškia valgomais dalykais: nuo fermerių pabėgusi vištelė apsistoja pas vaiką ir už parodytą dilgynę sudeda jam patį gražiausią Velykų margutį („Juodoji vištelė“).

Vaiko pasaulyje maistas yra viena iš vertybių. Daugelyje Milne’o eilėraščių sąmoningai laikomasi vaikiškos vertybių sampratos, esama net tam tikros vertybių hierarchijos, kurios viršūnėje – karalius. Karaliaus, kaip ir maisto, motyvas suartina Milne’o knygą su Motulės Žąsies eilėraščiais – senas tradicijas turinčioje monarchijoje tiesiog neįmanoma nekalbėti apie karalius!

Karaliaus vaizdinys Milne’o eilėraščiuose nevienareikšmis. Eilėraštyje „Bakingamo rūmai“ karalius – realus šiame pastate gyventis asmuo. Prie rūmų stypsantys Kristoferis su aukle Alisa labai norėtų jį išvysti („Nematyt karaliaus, kurio visi laukia“, p. 14; „Bent jau pro langą jis galvą iškištų!“, p. 15), deja, karalius nepasirodo. Baigiamas eilėraštis vaikišku ir drauge tautosakinį mąstymą atitinkančiu karaliaus sureikšminimu – pritariant auklei Alisai, įtvirtinamas požiūris į karalių kaip į ypatingą, bemaž dieviškas galias turintį asmenį: „Gal karalius viską žino apie mus? / – Žino, mielasis, grįžkim į namus“ (p. 15). Riba tarp to, kas tikroviška ir kas įsivaizduojama apie karalius, yra nusitrynusi ir eilėraštyje „Prieš arbatos gėrimą“. Visą dieną ieškota ir nerasta Emelina pagaliau parsiradusi nekalta veido mina pareiškia: „– Svečiavausi pas Motiną Karalienę, / Jinai mane arbata pavaišino, / Pagyrė, kad švariai nusipraususi, pripažino“. Karališkosios šeimos nariai Didžiojoje Britanijoje labai gerbiami, jie neginčijami autoritetai, tad Emelinos žodžiai nuskamba ir kaip gudrus pasiteisinimas siekiant išvengti priekaištų, ir kaip pasigyrimas iškeliant savo pačios vertę – ne šiaip kas, o Motina Karalienė ją pripažino! Ne atsitiktinė čia ir užuomina apie vaišinimą arbata. Tai ir tiesioginis anglų papročių atspindys, ir perkeltinę prasmę turinti detalė – dėmesio, pripažinimo išraiška maistu. Kaip susitikimas su karaliumi ir šiojo pripažinimas gali pakeisti pripažintojo esybę, parodyta eilėraštyje „Meškiukas“. Dėl savo storumo graužęsis meškiukas po rafinuoto pokalbio su storuliu ponu, kurį palaiko Prancūzijos karaliumi Gražiuoju, tampa patenkintas savimi tokiu, koks yra. Buvimą karaliumi vaikas sieja su tuo, kas visų geriausia, nuostabiausia. Eilėraštyje „Sūpuoklinė“ itin pakylėtą dvasinę būseną jis nusako taip: „Savo sūpuoklėm kylu / Vis aukštyn. / Laukų karalium jaučiuos, miestų karalium / Kasdien. / Žemės karalius esu ir karalius / Virš debesų“ (p. 211). Detalizuojant karaliaus gyvenimą, nuo realybės tolstama, karaliui primetamos galios, patrauklios ar aktualios mažamečiam eilėraščio herojui:

Ispanai sostą patikėtų,

Tai plikas vaikščiočiau per lietų.

Prancūzai sostą atiduotų –

Teta plaukų man nešukuotų.

(„Jeigu būčiau karalium“, p. 122)

Labiausiai karaliaus paveikslai išplėtoti Milne’o baladėse. Čia karaliai vaizduojami kaip savarankiški personažai, o specifiška tai, kad atskiruose kūriniuose jie netekę karališkos visagalybės. Visų patraukliausia jų paveiksluose – šypseną keliantis vaikiškumas. „Karaliaus pusryčiuose“ karalius, negavęs sviestuko savo karališkajai duonos riekei, sugrįžo į lovą ir žliumbė, o kada sviestukas pagaliau buvo atneštas, iš džiaugsmo jį švelniai bučiavo, negana to – nučiuožė žemyn laiptų turėklais. „Karaliaus Džono Kalėdose“ kartojant sakinį „Karalius Džonas buvo blogas“ pasakojama apie karalių, kuris kaip tik dėl to, kad buvo blogas, kalėdines kojines visada rasdavo tuščias, be dovanų; jausdamasis perdėm nuskriaustas, prieš Kalėdas parašė laišką pačiam Dievui ir paprašė: „Aš noriu sausainukų / Ir mėtinių saldainių, / Ir šokolado plytos… / Nejaugi tau jos gaila?! / O Dieve, mano Dieve, / Esi Visamylys, / Tebūna man paskirtas / Raudonas kamuolys!“ (p. 132–133). Akivaizdu, kad Milne’o vaizduojami karaliai trokštamiausiais dalykais, vertybėmis laiko tai, ką ir vaikai.

Maistą ir karaliaus statusą, vaiko požiūriu, vertybių rangui priskiria visi – ir suaugusieji, ir vaikai. Bet yra dalykų, dėl kurių reikšmingumo vaikų ir suaugusiųjų nuomonės išsiskiria. Vaikui vertinga tai, kas leidžia jam tuo momentu pasijusti laimingam: per audras ir perkūnijas išeiti į lauką, žaisti su šuneliu, turėti savo vabalą, triušį… Kartais eilėraštyje vaiko ir suaugusiojo požiūriai supriešinami. Antai su pensais saujoje vaikas bėga į turgų pirkti triušio, tačiau prekiautojai jam siūlo levandų, skumbrę, priekaistuvį („Turgaus aikštė“). Bet dažniau suaugusieji yra supratingi, su derama pagarba žvelgiantys į tai, kas brangu vaikui. Iš tokių suaugusiųjų išskirtina auklė. Eilėraštyje „Atleidimas“ ji netyčia išleidžia vabalą, kurį degtukų dėžutėje buvo uždaręs jos prižiūrimas berniukas. Vabalas jam buvęs ne šiaip koks. „Pakrikštijau jį Aleksandru, tarp mūsų, manau, daug bendra, / Įtaisiau degtukų dėžutėj, rūpinaus ir mylėjau…“ (p. 180), – tokiais žodžiais savo ryšį su vabalu nusako vaikas. Atrodo, anokia čia bėda! Ar daug kas iš mūsų, suaugusiųjų, panašiu atveju jaudintųsi? Milne’o knygoje yra kitaip – „Auklė pasakė man, kad ji labai liūdi“, „Sakė, kad gailisi baisiai“ (p. 181). Taigi auklė taikosi prie vaikiško pasaulio supratimo (o tiksliau – jų abiejų pasaulio supratimas vienodas, nes abiem svarbu rūpintis ir mylėti kitą).

Suaugusiųjų pasaulyje, kaip atrodo žvelgiant Milne’o vaizduojamo vaiko akimis, didžiausia vertybė yra nepriekaištingas elgesys, mat šito bene labiausiai iš vaiko reikalaujama. Tiksliau, laukiama, tikimasi, nes kategorišku, įsakmiu tonu išreiškiamų reikalavimų Milne’o eilėraščiuose reta. Galima teigti, kad šioje knygoje lengvai, žaismingai pašaipaujant pateikiama nemažai britų pedagogikos pavyzdžių. Antai eilėraštyje „Ryžių apkepas“ į netinkamą vaiko elgesį („Nuo ankstyvo ryto žliumbia, dejuoja, / Anei ką skauda, anei nesveikuoja“, p. 65) suaugusieji reaguoja ne barimu, ne bausmėmis, o nuostaba ir netikėtai pagarbiais klausimais, kuriuose, suprantama, esama paslėptos ironijos, bet, antra vertus, pasirinktas pagarbus tonas atspindi nuostatą vaiką auklėti itin taktiškai: „Ką ta Meri Joana sumanė? / Kam ta išauklėta panelytė ryžos – / Pusryčiaut neina. Kam jai apkepas ryžių?“ (p. 63), „Ką čia panelė Joana sumanė?“ (p. 64), „Kas gi užėjo panelei mažytei?“ (p. 66). Takto ir ironijos dermė būdinga ir eilėraščiui „Gera mergaitė“, tik čia ironija dvikryptė – nukreipta ir į vaiką, ir į suaugusiuosius. „Mama ir tėtis – lyg nežinotų, / Jog aš gerutė, man kitaip neišeina…“ (p. 201), – taip save vertina Džeinė, tačiau eilėraščio informaciją papildančios Ernesto H. Shepardo iliustracijos byloja visai ką kita. Drauge Džeinės lūpomis ironizuojami vis to paties klausinėjantys suaugusieji: „Net nuostabu taip dažnai man girdėti: „Džeine, / Ar buvai gera mergaitė, / Ar buvai gera mergaitė?“ (p. 199). Taktas, etiketo taisyklių laikymasis – neabejotinas įrodymas, kad esi išauklėtas, geras. Kad specifinės mandagumo formulės mažųjų britų kalboje yra tokios natūralios, jog vartojamos bet kokioje situacijoje, net pašnekesyje su višta, matyti eilėraštyje „Juodoji vištelė“: „– Kaip reikalai? – / Ji paklausė manęs. / – Ačiū, – sakau, – / O kaip laikos… ponia?“ (p. 193), „Gal kartais ponia / Man kiaušinį sudės?..“ (p. 194). Tačiau primygtinis gražių manierų demonstravimas žadina priešiškumą suaugusiųjų pasauliui – eilėraštyje „Mandagumas“, trumpame vos penkių eilučių kūrinyje, tai gana originaliai išreikšta pasitelkus grafines priemones, t. y. skirtingą raidžių pavidalą ir dydį:

Visiems iš eilės aš gražiai padėkoju,

O, ačiū! Kaip jūs? Gerai aš gyvuoju!

Visiems iš eilės. Niekad nesu piktas,

Tik būtų GERIAU,

                      kad jie kur nors dingtų…

Su apmaudu ir net kiek piktokai priešiškumas suaugusiesiems parodytas eilėraštyje „Nepriklausomybė“. Kartojant eilutę „Aš niekados, aš niekados nemėgdavau“ (p. 29), cituojami vaiko gyvenimą varžantys suaugusiųjų nurodymai ir perspėjimai.

Nepriklausomybės motyvas įvairiais aspektais plėtojamas daugelyje Milne’o eilėraščių, ji iškyla kaip vertybė, kurią brangina visi. Pavyzdžiui, mama ja naudojasi viena pati išeidama iš namų kada tik panorėjusi („Nepaklusnumas“). Dramblys, liūtas, ožys ir sraigė, buvę uždaryti kas narve, kas garde, išsilaisvina ir patraukia į jų prigimčiai artimesnes vietas („Keturi draugai“). Taigi nepriklausomybė – tai pirmiausia laisvė, galimybė būti ten, kur nori tu pats. Kitiems šitai gali atrodyti kaip tavo dingimas, slėpimasis: nuo vaiko tariamai slepiasi bildukas, peliukas („Bildukas“, „Pradingėlis“). Dingti iš kitų akiračio nori ir vaikas. „O kur aš einu? To nežino nė vienas“ (p. 49) – taip pradedamas eilėraštis „Pavasario rytas“, sukurtas kaip mažamečio vaiko meditacija. Vaiko patirtą laisvės pojūtį poetui pasisekė perteikti, bet dalis eilėraščio filosofinių ištarmių, pavyzdžiui: „O kur aš einu? Šaukia bokštai parimę: / „Nedidelis džiaugsmas žmogaus, kuris gimė!“ (p. 50), deja, atrodo nevaikiškai.

Filosofinį atspalvį turinčių eilėraščių – dalis jų tiesiog puikūs – esama ir daugiau. „Pavasario ryte“ ryškinamas ėjimo veiksmas, ir einama čia fizine erdve (prie upokšnio, kur šlama pušynas, laukais), o eilėraštyje „Vienatvė“ (p. 129) nepriklausomybė išgyvenama persikeliant į dvasinę erdvę ir joje vienam pačiam einant į savo valia pasirinktą vietą. Teiginiais, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo alogiški, nes paneigia vienas kitą, parodomas vaiko protu suvoktas pasaulio dualizmas, o supriešinant fizinę ir dvasinę erdves, pirmenybė teikiama pastarajai:

O tuos namuos, kur link einu,

Žmonių visa minia,

Bet tuos namuos, kur link einu,

Jų nesimato, ne.

Ir tuos namuos, kur link einu,

Nieks neištars man „Ne!“

Ten niekas nieko nesakys –

Ir aš tyliu, žinia.

Tinkamai eilėraštį suvokti padeda iliustracija – prie aukštos tvoros, žyminčios erdvės uždarumą, apsikabinęs rankomis kelius, sėdi liūdnas susimąstęs vaikas.

Filosofinis vaiko mąstymas specifinis. Filosofines tiesas vaikas atranda ne protu, o išgyvendamas, tiesos atsiskleidžia per jausmus. Sąvokų kalba tų jausmų vaikas neperteiks, tad ir jo mąstymą atitinkančiuose eilėraščiuose vartojami elipsiški sakiniai, kuriuose šykštu žodžių, tačiau tinkamai parinkti jie pasirodo pajėgūs išreikti egzistencinius potyrius. Eilėraštyje „Laiptų pačiam viduryje“ pasakojama apie vieną laiptelį, ant kurio vaikas paprasčiausiai sėdi ir niekam šios vietos nežada užleisti, nes: „Čionai galva man ima svaigti, / Jaučiuosi panašiai kaip kad lifte: / Tai dedasi kažkur kitur, / Visai ne čia, ne čia! / Čia būti reiškia / Visiškai ne čia“ (p. 101). Eilėraštyje užfiksuotas vaiko išgyventas perėjimas iš fizinės erdvės į dvasinę ir jo noras tas erdves įvardyti. Paskutinis citatos sakinys atrodo alogiškas, tačiau būtent alogizmas yra priemonė, leidžianti vaiko kalba išreikšti dualistinį tikrovės suvokimą.

Panašiu alogizmu pradedamas eilėraštis „Netikri namai“: „Gyvenau namuose, tai nebuvo namai“ (p. 79). Tai eilėraštis apie fizinio namų daiktiškumo ir vidinės jų esmės neatitikimą ir pastangas rasti tai, kas netikrus namus paverstų tikrais. Stereotipinės struktūros kūrinyje, primenančiame formulinę liaudies dainą, namo charakteristika papildoma vis naujais objektais (sodas, sode vyšnia, vyšnioje juodasis strazdas), bet viso šito, pasirodo, nepakanka, jei strazdo niekas neklauso, nepaiso, nemyli. Ir nors tiesiai nėra pasakyta, pasidaro aišku, kad ne fiziniai objektai daro namus tikrais namais, o meilė.

Filosofinės vaikui iškylančios problemos gali būti sprendžiamos ir juokaujant. Eilėraštyje „Paaiškinimas“ Elizabeta Ana panūsta sužinoti, kas buvo tada, kai dar Dievo nebuvo. Nesulaukusi atsakymo iš auklės, kitą rytą ji kelia iš miego lordą Dudlį, kad šis garbingas žmogus jai paaiškintų, bet ir vėl nieko nepeša. Galiausiai su tuo pačiu klausimu kreipiasi į dar kalbėti nemokančią sesę, ši ima rėkti ir žliumbti, kad net namas dreba, ir tada „Aną aplankė aiškumas“ (p. 214). Koks tas aiškumas, skaitytojui lieka nepasakyta. Šiaip jau Milne’o knygoje nevengiama tiek skaitytojų, tiek veikėjų smalsumą sužadinti kokia nors paslaptimi ir tos paslapties neatskleisti.

Gyvendamas realiame pasaulyje, bandydamas jį suprasti ir derindamasis prie jo tvarkos, vaikas drauge turi savo mikroerdvę, savo individualų mikropasaulį, kurio tvarką kuria pats. Šiame pasaulyje galimi pasivertimai kuo tik nori („Be galo užsiėmęs“, „Vairuotojas“, „Šarvuotas riteris“), pokalbiai ir pasivaikščiojimai su Mike Pūkuotuku („Draugas“, „Mes abu“), žaidimai su Binkiu – visagaliu draugu, kurio nemato nei tėtis, nei mama, nei auklė, nes Binkis – toks pat kitų nematomas vaiko draugas kaip Astridos Lindgren Karlsonas („Binkis“). Šiame pasaulyje vaikas mėgaujasi nepriklausomybe – fantazija suteikia jam neribotą laisvę ir leidžia išgyventi buvimo džiaugsmą: „Ir žaidžiu ką panorėjęs, / Ir kalbu be pabaigos, / Žvengiu, net žandai man kaista, / Bet iš ko – nieks nežinos! […] Aš užmiegu miške… / Aš užmiegu oloj… / Pasikalbu su slibinu – / Valio! / Verčiuos ant vieno šono… / … / Paskui ant kito… / … / Rytoj – / kiti žaidimai… / (Linksmybės nematytos!) / Iki“ („Tamsoje“).

Rinkinio Dabar mums šešeri įvade teigiama: „Mes rašėme šią knygą beveik trejetą metų. Pradėjom labai jauni… O ir dabar esame šešerių. […] Taigi norime, kad žinotumėte, jog knygos pavadinimas reiškia visai ne tai, kad mūsų būta šešerių, o tai, kaip toli esame pažengę ir sykiu beveik manome čionai pasilikti“ (p. 127–128). Taigi šis įvadas, pirmiausia kalbėjimas daugiskaitos pirmuoju asmeniu („mes“), rodo specifinį knygos autoriaus susitapatinimą su vaizduojamu vaiku, o antra vertus, skatina ieškoti eilėraščių, kuriuose atsispindėtų, kaip mažametis suvokia savo paties augimą. Kad auga, vaikas supranta iš besikeičiančios, vis labiau į suaugusiojo panašėjančios aprangos: „Aš turiu batus, o jų sagtys styro, / Kelnės mano naujos, petnešos kaip vyro“ (p. 121), – džiaugiamasi eilėraštyje „Jau didelis“. Atitinkamos kelnės šešiamečiui leidžia pasijusti pranašesniam už trimetį: „Jeigu aš būčiau Džonas, o Džonas būtų aš, / Man metų būtų trejetas, o jam visas šešetas, / Jei Džonas būtų aš, o aš – Džonas būčiau, / Neleisčiau tokių kelnių užtraukt man nė minutei!“ („Mintis“, p. 202). Ne išoriniai, aprangos, o vaiko kaip asmens augimą atspindintys pokyčiai fiksuojami paskutiniame knygos eilėraštyje „Pabaiga“ (p. 239). Jame nesunku įžvelgti, kas stovi už rinkinių pavadinimuose ir antrojo rinkinio įvade vartojamo įvardžio „mes“. Matomas suaugęs žmogus, poetas, besistengiantis verbalizuoti tai, ko vaikas iš tiesų pats padaryti negalėtų, – apibendrinti kasmečius augančio vaiko pokyčius, ir matomas vaikas, dar susipainiojantis gramatinėse formose (vienas metas, trečias metas). O susiliejant vaikui ir suaugusiajam įtaigiai perteikiama vaikystės psichologija – pasitenkinimas besikeičiančiu savimi, gyvenimo džiaugsmas ir dabarties kaip būties pilnatvės jutimas:

Kai suėjo vienas metas,

Dar nedaug buvau supratęs.

Kai jau pabaigiau dvejus,

Pavirtau beveik nauju.

Kai atėjo trečias metas,

Tai tikrasis Aš jau matės,

O sulaukęs ketverių,

Rodės, jog save turiu!

Penkerių metelių vyras

Aš buvau judrus ir gyvas.

Bet dabar jau šešeri, aš protingas, tiek protingas,

Kad ir likčiau šešerių – vis labiau jie man patinka.

Milne’o knygos laikas – vaiko išgyvenama dabartis. Tačiau ir tuose eilėraščiuose, kuriuose nevaizduojamas vaikas, o pasakojama apie karalius, riterius, žaislus, gyvūnus ar kita, vyraujantis gramatinis laikas yra esamasis. Išskyrus peizažinius eilėraščius, eilėraščių leksika paremta šnekamąja vaiko kalba. Atkreipiant dėmesį į poetinę eilėraščių formą, minėtinos dvi tendencijos. Pirmoji – folklorinė: nemaža eilėraščių sukurta sekant baladėmis – populiariu britų liaudies poezijos žanru, gausu stereotipinės struktūros, įvairiausiais pakartojimais grįstų kūrinių. Antroji tendencija – vaikų improvizacinės kūrybos imitavimas, ir būtina pažymėti, kad pačių vaikų ekspromtu kuriama poezija turi nemaža tautosakinei poezijai būdingų savybių, taigi šios dvi tendencijos yra susiliejančios. Gedos vertime tariamai vaikiška poezijos forma kuriama kartkarčiais šlubuojančiu ritmu, apytiksliais rimais.

Žinoma, kad Milne’o knygos, tiek prozos, tiek poezijos, turi gyvenimišką pagrindą, nes daug kas jose paimta iš rašytojo sūnaus Kristoferio Robino kasdienybės. Tai lėmė psichologinį Milne’o vaizduojamos vaikystės autentiškumą. Milne’o eilėraščių vaikas turi savą pasaulio supratimą, savas vertybes, kurios, palyginti su suaugusiųjų, kartais sutampa, o kartais ir ne. Visa apimantis knygos vaikiškumas, kai, regis, gyvenama pasaulyje, kuriame vaikai kaip karaliai, o karaliai – tokie kaip vaikai, skleidžiasi įvairiais būdais santykiaujant dviem žiūros plotmėms. Knygoje Kai mes buvome maži į pasaulį žvelgdamas ir iš vaiko, ir iš suaugusiojo perspektyvos, Milne’as sukūrė įspūdingą dvejopo tikrovės regėjimo poeziją apie vaikystę – Ohoho poeziją.

——————————————–

^* MILNE, A. A. Kai mes buvome maži / iš anglų k. vertė Sigitas Geda; iliustr. Ernestas H. Shepardas. Vilnius: Garnelis, 2005. 238 [2] p.: iliustr. ISBN 9955­428­65­1

Žurnalas „Rubinaitis“, 2006 Nr. 3 (39)