Šis pasakojimas apie autorių, kurio vardas tikriausiai negirdėtas jauniesiems skaitytojams, o gal net jų tėvams, nebesutinkamas literatūros enciklopedijose ir žinynuose, nešmėkščioja straipsnių antraštėse ar literatūros sąrašuose.

Jo parašytos knygos dažniausiai dulka knygų saugyklose ar lentynose, nes jos visiškai neatitinka šiuolaikinių patogaus skaitymo ir knygos dizaino standartų – smulkios raidės, prastas, nuo laiko pageltęs popierius, nepatogus akiai maketas, nutriušę viršeliai ir blankios spalvos. Iliustracijų praktiškai nėra. Tačiau tie, kurie vis tik šias knygas čiupinėjo ir skaitė – mūsų seneliai ar tėvai, o gal ir koks netyčia knygų lentyną iki galo išrausęs bendraamžis – turėjo patirti kvapą gniaužiančių nuotykių. Tai knygos, kurios turėjo būti skaitomos su žibintuvėliu po antklode tais laikais, kai dar reikėjo slėptis nuo liepiančių eiti miegoti tėvų… Pirmosios eilutės įtraukia ir nebepaleidžia ir niekas – neišmiegotos valandos, nepadaryti namų darbai ar galimos bausmės – nebaugina. O jų autorius – James Oliver Curwood (liet. Džeimsas Oliveris Kervudas) – gyveno tokį pat kvapą gniaužiantį gyvenimą ir buvo taip greitai pamirštas, kaip ir jo lentynose dulkančios knygos. Tačiau po ilgų užmaršties dešimtmečių pasaulis grįžta prie Curwoodo knygų, štai pati populiariausia jo knyga „The River‘s End“ (liet. „Upės pabaiga“) nuo 2009 m. perleidžiama bene kasmet. Tad vertėtų įdėmiau žvilgtelėti į šio autoriaus ir jo knygų gyvenimą.

James Oliver Curwoodas, gimęs 1878 m. birželio 12 d., t. y. lygiai prieš 140 metų, buvo išties nepaprasta asmenybė, nugyvenusi be galo įdomų gyvenimą (mirė 1927 m. rugpjūčio 13 d.). Jauniausias iš keturių vaikų, jis nuo pat vaikystės svajojo tapti rašytoju. Curwoodas augo puikiame Didžiųjų ežerų krašte, netoli Kanados sienos, Owosso miestelyje. Jo tėvas buvo batsiuvys, o motina, kaip tais laikais buvo įprasta, – namų šeimininkė, šeima kurį laiką bandė ūkininkauti. Būdamas devynerių James parašė savo pirmąją knygą – 200000 žodžių istoriją. O pirmoji publikuota istorija pavadinimu „The Terror of Athabasca“ (liet. „Atabaskos siaubas“) pasirodė vietiniame laikraštyje, autoriui būnant 16-os. Tais pat metais jis metė mokyklą ir iškeliavo į platųjį pasaulį – dviračiu leidosi į kelionę po Pietų valstijas. Būdamas 17-os jau keliavo po šalį dirbdamas vienos farmacijos kompanijos agentu, o būdamas 20-ies grįžo į gimtąjį kraštą ir įstojo į Michigano universitetą mokytis žurnalistikos, nors net nebuvo baigęs mokyklos. O 1900 m. tapo laikraščio „Detroit News Tribune“ žurnalistu, nors studijas metė po dvejų metų… Kad atrodytų rimtesnis ir labiau subrendęs bei gautų didesnį atlyginimą – vedė. Laikraštyje Curwoodas buvo atsakingas už nekrologų skiltį – tikrai ne svajonių darbas trokštančiam būti rašytoju jaunuoliui, tad nieko nuostabaus, kad po šešių mėnesių jis buvo išmestas iš darbo už tai, kad… savo skiltyje sumaišė kažkieno pavardes.

1908 m. buvo didieji permainų metai Curwoodo gyvenime: jis publikavo dvi pirmąsias savo knygas „The Courage of Captain Plum“ (liet. „Kapitono Plumo drąsa“) ir „ The Wolf Hunter“ (liet. „Vilkų medžiotojas“), išsiskyrė su pirmąja žmona, grįžo gyventi į gimtąjį Owosso, pasistatė ten namą, susipažino su jauna mokytoja Ethel Greenwood ir po trumpos draugystės jie susituokė. Tuoktuvių ceremonija įvyko 6 val. ryte, o 7 val. jie jau sėdėjo traukinyje, vežančiame juos į laukinę Šiaurės gamtą ir nuotykius… Šiaurėje praleidęs medaus mėnesį, jis visiems laikams įsimylėjo jos laukinį grožį ir gaivališką jėgą, nuo tol jis pusę metų praleisdavo klajodamas po dar neištirtus tyrus ir apie juos rašydamas, o beveik visos jo papasakotos istorijos – paties vienaip ar kitaip išgyventos. Savo rankomis Curwoodas pasistatydavo medines trobeles, kuriose apsistodavo ir rašydavo, ir šie du patyrimai – rašymo ir laukinės gamtos už lango – leido jam jaustis visiškai laimingam. Tačiau jo meilė gamtai ilgą laiką buvo susijusi su jos niokojimu – Curwoodas buvo trofėjų besivaikantis azartiškas medžiotojas. Tuo metu tai buvo būdas pažinti gamtą ir retai kas įsivaizdavo, kad galima tiesiog ją mylėti ir gerbti. Tūkstančiai tokių gamtos „mylėtojų“ buvo pasklidę po šiaurines Kanados teritorijas ir dar daugiau tūkstančių laukinių gyvūnų kiekvienais metais tapdavo jų aukomis.

Vienas įvykis apvertė aukštyn kojomis Curwoodo santykį su gamta ir iš aistringo medžiotojo pavertė jį aistringu aplinkosaugininku. Tas įvykis aprašytas knygose „Meškinas Tiras“ ir „Uolinių kalnų valdovas“ (tai ta pati knyga, tik skirtingi vertimai: „Meškinas Tiras“ – 1930 m. pirmą kartą lietuviškai pasirodęs Prano Mašioto vertimas, versdamas jis istoriją trumpino ir adaptavo, 1960 m. knygoje „Šiaurės klajūnai“ istorija pasirodė pavadinimu „Uolinių kalnų valdovas“, vertė Lilija Vanagienė, o kaip atskira knyga išleistas 1991 m.). Tai susitikimas su lokiu Toru – realus įvykis, atsitikęs Curwoodui bandant sumedžioti didžiulį grizlį. Jis tris kartus per tris savaites vis nesėkmingai bandė ji pašauti, o kai pasivijęs ir užsiropštęs ant stačios uolos susitiko akis į akį, suprato, kad jo šautuvas sulūžęs. Lokys, galėjęs vienu mostu pribaigti savo persekiotoją, garsiai suriaumojo, apsisuko ir nuėjo, nepadaręs jam nieko blogo. Tų akimirkų išgyvenimai iš esmės pakeitė Curwoodo pasaulėžiūrą ir santykį su medžiojamais gyvūnais, jų atgarsį randame „Uolinių kalnų valdove“: „ – Didysis lokių viešpatie! – sušnabždėjo jis, ir nenusakomas susijaudinimas persmelkė jį nuo galvos iki kojų, kai jis vėl išgirdo savo balsą. – O, tu pabaisa, juk tavo širdis didesnė, nei žmogaus! – Paskui pridūrė kuždomis, tarsi dar nesuvokdamas galįs jau kalbėti: – Jeigu aš būčiau tave užklupęs, tikrai būčiau nudėjęs. O tu! Užklupai mane ir palikai gyvą!“ (p. 135-136).¹

Šis išgyvenimas virto nuostata, persmelkusia visą tolimesnę autoriaus kūrybą, bei kaip aforizmas kartojama jo kūrybos gerbėjų: „(…) tikra medžioklės aistra – ne žudyti žvėrį, o palikti jį gyvą“ (p. 5).

Paradoksalu, bet Curwoodą jo numylėtoji gamta ir pražudė. Rašytojas mirė nuo kraujo užkrėtimo, kurį, manoma, sukėlė nuodingo voro įkandimas. Jam buvo 49-eri. James Oliver Curwoodas mirė kaip vienas garsiausių ir geriausiai apmokamų savo meto rašytojų. Būnant gyvam, išleistos 27 jo knygos, po mirties dar 6, 18 istorijų ekranizuotos Holivude (o apskritai ekranizacijų priskaičiuojama apie 200), o jo skaitytojų ratą tuo metu sudarė apie 7 milijonai skaitytojų. Prieš pat mirtį Curwoodas ant Shiawassee upės kranto pasistatė prancūziško šato stiliaus namą-pilaitę, viename jos bokštų įsirengęs rašymo kambarį. Dabar ten veikia jo vardo muziejus ir kasmet vyksta festivalis, buriantis visą Owosso bendruomenę bei kviečiantis prisiminti žymiausio kraštiečio vardą ir nuveiktus darbus.

Rašytojui mirus, jo šlovė gan greitai išgaravo, po jo mirties išleistos 6 naujos knygos (suredaguotos ar pabaigtos kitų), o perleidimų būta mažai. Ketvirtajame, penktajame, šeštajame XX a. dešimtmečiuose jo kūryba daugiau versta į kitas kalbas, negu kad leista gimtąja kalba. Pasaulis tarsi pamiršo Kerzano, Berio, Nivos, Mikio, Toro ir kitus Šiaurės gyventojus, jų žūtbūtines kovas už būvį ir kvapą gniaužiančius nuotykius.

Lietuviškai galime perskaityti 6 Curwoodo kūrinius: „Meškinas Tiras“ (1930, 1977) arba „Uolinių kalnų valdovas“ (rinkinyje „Šiaurės klajūnai“ 1960, kaip atskira knyga 1991), „Vilkšunis Kezanas“ (rinkinyje „Pilkoji vilkė“ 1958, atskiru leidiniu 1991), „Kezano sūnus beris“ (rinkinyje „Pilkoji vilkė“ 1958), „Šiaurės klajūnai“ (1937, to paties pavadinimo rinkinyje 1960), „Palaimintoji šalis“ (1939), „Apledėjusios širdys“ (1938). Dalis jų saugomi Nacionaliniame publikuotų dokumentų archyve ir paprastam skaitytojui sunkiai prieinami. Su gailesčiu tenka konstatuoti, kad populiariausia Curwoodo knyga „Upės pabaiga“, išleidimo metu parduota 100000 egzempliorių tiražu, taip lietuvių kalba dienos šviesos ir neišvydo.

Straipsnio pradžioje minėjau, kad Curwoodo knygos vėl leidžiamos, tarsi išgyvena renesansą. Kuo gi jos galėtų patraukti šiuolaikinį skaitytoją, būti įdomios ir naudingos?

Paradoksas vėlgi slypi tame, kad visos Curwoodo knygos apie gamtą. Tikriausiai ne vienas su vaikais dirbantis mokytojas ar bibliotekininkas iš patirties pasakytų, kad ką ką, o gamtos aprašymus vaikai dažniausiai praleidžia. Dažnai jie būna statiški ir nuobodūs, trūksta vidinės dinamikos ir išorinio veiksmo. Šiuo požiūriu Curwoodo knygos galėtų pasitarnauti kaip metodinė medžiaga pradedantiesiems rašytojams mokyti, jei tik būtų tokia mokykla. Siužetai juose taip tobulai „sukalti“, kad skaitytojas jaučiasi tarsi pagautas ir nešamas srovės, iš kurios sunku išnerti, kol neužverti paskutinio knygos puslapio. O nešamas tos srovės dar būna gerokai pamurkdomas – galva tai panyra po vandeniu ir nuo įtampos gniaužia kvapą, pagrindiniai veikėjai užspausti į kampą, niekdariai pasiekia pergalę, nežinai, ar bėra viltis ir kas bus toliau, bet kieta rašytojo ranka niekad nelaiko savo aukos per ilgai, šiek tiek atleidžia kumštį, įkvepi oro, netikėtas likimo posūkis vėl palankus tavo mylimiems herojams, kol… iš už posūkio nepasirodo naujas pavojus, siužetinės upės vingis nevirsta kriokliu, galva vėl panyra po vandeniu, o širdis smarkiau plakasi, akys bėgioja puslapiais, o rankos verčia juos – greičiau, greičiau, ar pavyks jiems išsivaduoti?.. Tiesą sakant, šių eilučių autorė, paėmusi į rankas nudėvėtas šešto XX a. dešimtmečio knygas, vargu ar tikėjosi, kad jas skaityti bustaipįdomu. Tad Curwoodo kūrinius galime drąsiai priskirti puikiausiems nuotykių literatūros pavyzdžiams ir pastatyti knygų lentynoje šalia Jacko Londono, Karlo Mayaus ir Liselottės Welskoph-Henrich kūrinių.

Curwoodo vaizduojamas pasaulis – be kompiuterių, interneto, automobilių, be technikos, išmaniųjų telefonų ir net be paprastų. Apnuogintas žmogaus ir gamtos santykis bei gamtos dėsniai, kurių pagrindinis – mirtis. Vienas žūva dėl to, kad gyventų kitas. Laimi stipriausias ir gudriausias. Kiekvieną dieną turi būti budrus ir kovoti už savo būvį. Tokie gamtos dėsniai ir tai gerokai disonuoja su tuo, kas siūloma skaityti šiuolaikiniams vaikams ar paaugliams (jau nekalbant apie tai, kad Curwoodo veikėjai keikiasi, geria alkoholį ir rūko). Tačiau šiame žiauriame pasaulyje išryškėja pamatinės universalios vertybės – draugystė, ištikimybė, drąsa, valia ir, o tai svarbiausia, pasirinkimas. Žmogaus pasirinkimas gyvenant atšiauriame krašte, kur mėsa lygi gyvybei, žudyti tik tiek, kiek reikia maistui, ir ne daugiau. Daugiau – jau gamtos niokojimas, gobšumas ir puikybė, trofėjų vaikymasis. Curwoodo personažai, dažnai jo paties alter ego, patiria vidinių sukrėtimų ir persilaužymo momentų, kai suvokia, kad žudė tik savo įnoriams patenkinti ir savimeilei paglostyti. Šie momentai nulemia tolimesnį jų santykį su medžiojamais gyvūnais: „ – Lik sveikas, drauguži! – tarė jis, o gerklę jam gniaužė. – Lik sveikas, mažasis Karštakoši! Gal būt, kada nors sugrįžęs, pamatysiu tave, o tu būsi didelis, žiaurus lokys. Bet aš nešausiu – niekada, niekada…“ (p. 145). Tokie „niekada, niekada“, ištarti šaunaus medžioklio itin jautriu atsisveikinimo momentu, puikiai įsirėžia į atmintį ir, kai kam, į širdį, ir galbūt turi potencijos tapti ateities kartos leitmotyvu. Tos kartos, kuri mylės ir gerbs gamtą, ir rūpinsis jos išsaugojimu.

Curwoodo knygos puikios ir pažintine prasme. Gyvūnų elgesio, gamtos, jos pokyčių aprašymai – moksliškai tikslūs ir įžvalgūs, parašyti žmogaus, tikrai daug laiko praleidusio tarp gyvūnų ir ne iš knygų pažįstančio gamtą. Atvirkščiai, kai kur autoriaus pašiepiami „kabinetiniai“ mokslininkai, iš vienos kelionės pastebėjimų rašantys storiausias knygas apie rūšių bruožus ir gyvenimą laukinėje gamtoje: „ – Jeigu tu, Džimai, grįši iš šito krašto ir rašysi apie lokius, nesapaliok niekų, kaip daugumas rašeivų, – tarė Briusas, kai jie po vakarienės susėdo pypkių parūkyti. – Prieš dvejus metus aš ištisą mėnesį vedžiojau tūlą gamtininką. Jis buvo taip susižavėjęs iškyla, jog žadėjo man atsiųsti visą glėbį knygų apie lokius ir laukinius žvėris. Iš tiesų jis atsiuntė. Ir aš jas perskaičiau. Iš pradžių kvatojausi, vėliau įsiutau ir sukūrenau. Lokiai savotiški. Apie juos gali papasakoti daugybę įdomiausių dalykų, visiškai niekų nesapaliodamas. Tikrai gali!“ (p. 48). Iš šios citatos taip pat justi ir susidomėjimas, tam tikras susižavėjimas gyvūnų pasauliu, noras juos tyrinėti, suprasti, pagarba jiems. Šis noras tyrinėti ir suprasti priveda ir prie novatoriškų tam laikui idėjų apie gyvūnų psichologiją: „Daugeliu atžvilgiu Čaloneris buvo nepaprastas, tolimoje šiaurėje retai sutinkamas žmogus. Jis, pavyzdžiui, tikėjo savotiška gyvulio psichologija ir buvo tvirtai įsitikinęs, kad, su gyvuliais elgiantis ir kalbantis kaip su žmonėmis, galima išugdyti jų nuovoką, kurią jis, būdamas prastuolis, vadino protu“ (p. 183). Rašytoją domina ne tik atskirų rūšių ypatybės, bet ir atskirų individų asmenybės, poelgių ir sprendimų motyvacija. Kai kuriose knygose gyvūnai turi vardus, duodamus pagal indėnų papročius ir pabrėžiančius kokią nors jų ypatybę, taip kuriamas asmeninis, betarpiškas žmogaus santykis su gamta, juk viena yra nužudyti tiesiog lokę, o visai kita – Nuzaką, Nivos motiną, seną, patyrusią lokę ištrupėjusiais dantimis ir geliančiais kaulais. Kartais gyvūnai atsiranda pakopa aukščiau moralės piramidėje, savo poelgiais išryškindami žmogaus niekšiškumą ir gobšumą: „Juk tai smurtas, Briusai. Lokiai priskirti prie kenkėjų ir gali būti naikinami kiaurus metus. Net ir žiemą leidžiama juos su jaunikliais iš urvų iškasti. Viešpatie, pasigailėk manęs, juk ir aš padėjau kasti jauniklius! Galvijai mes, Briusai! Kartais aš pagalvoju, jog šautuvą nešioti – nusikaltimas. Ir vis dėlto tebežudau“ (p. 123). Pagrindiniai veikėjai-gyvūnai rašytojo kūriniuose dažnai pranašesni už žmogų, pasižymintys puikiomis asmeninėmis savybėmis, moraliai tyri, nes žudo tik alkio genami arba iš kerštokankinusiam juos žmogui, o žmogaus sukeliamos kančios savo išradingumu pranoksta bet kokią gamtos rūstybę. Įdomios situacijos, leidžiančios įsijausti ir į laukinio padaro, ir į žmogaus prijaukinto augintinio poziciją: vilkšunis Kezanas, šuns ir vilko mišrūnas, svyruoja tarp dviejų savo prigimčių – laukinės ir civilizuotos, blaškosi tarp priklausymo vilkams ir šunims, gamtai ir žmogui; meškiuko Nivos ir šuns Mikio draugystė atskleidžia kiekvieno prigimties skirtumus, bet leidžia jiems kartu išlikti, – visa tai kuria papildomą įtampą ir prasmę bei demonstruoja rašytojo meistriškumą į nuotykinę literatūrą įvesti filosofinių aspektų. Galiausiai Curwoodo kūriniuose išreikštam santykiui su gamta būdinga tai, ką šiuolaikiniais terminais pavadintume holistiniu požiūriu – supratimas, kad niekas neegzistuoja atskirai, kad visa funkcionuoja kaip viena unikali sistema, kurioje viskas nedalomai susiję: „Taip, – mąstė Lengdonas, – tokių slėnių gal šimtai, gal ir tūkstančiai; ir toks nuostabus slėnis – tarsi atskiras pasaulis: jame verda savas gyvenimas, tyvuliuoja savi ežerai, teka savi upeliai ir dunkso savi miškai, jis patiria savus džiaugsmus ir savas tragedijas“ (p. 131). O tai jau raktas į pasaulį, kuriame įmanomas harmoningas žmogaus ir gamtos sambūvis, pagrįstas abipuse pagarba ir supratimu.

Baigiant šį pasakojimą norisi grįžti į pačią jo pradžią ir vietoje padėti skyrybos ženklus: ŽUDYTI NEGALIMA, PASIGAILĖTI. Tuo gyveno ir taip mus mokė puikus rašytojas, gamtos mylėtojas, keliautojas ir naujų žemių atradėjas James Curwoodas. Rašytojas, kurio užmiršti nevalia, net jei jo knygos nuplyšusiais viršeliais ir smulkiomis raidėmis ant pageltusio popieriaus.

_____________________

¹ Čia ir toliau cituojama iš Kervudas, Džeimsas „Šiaurės klajūnai“. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960.

 

Bibliografija lietuvių kalba

• Meškinas Tiras: nuotykiai Kanados miškuose / vertė Pr. Mašiotas. – Kaunas; Marijampolė: „Dirvos“ b-vės leidinys, 1930. – 194 p.
• Šiaurės klajūnai / vertė P. Sirutytė-Lastienė. – Kaunas; Marijampolė: „Dirvos“ b-vės leidinys, 1937. – 252 p.
• Apledėjusios širdys: romanas / išvertė J. Vaznelis. – Kaunas: Iliustruotas pasaulis, 1938. – 182 p. – („Iliustruoto pasaulio“ biblioteka; Nr. 3).
• Palaimintoji šalis: romanas: meilė, pasišventimas ir nuotykiai Kanados miškuose / išvertė Ant. Barčius. – Kaunas: Studija, 1939. – 280 p.
• Pilkoji vilkė / vertė G. Juodvalkytė. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958. – 384 p.
• Meškinas Tiras: nuotykiai Kanados miškuose / vertė Pranas Mašiotas. – Vilnius: Vaga, 1977. – 154 p. – (Prano Mašioto knygynėlis)
• Uolinių kalnų valdovas / iš anglų kalbos vertė Lilija Vanagienė; iliustracijos Viliaus Jurkūno. – Vilnius: Vyturys, 1991. – 107 p.
• Vilkšunis Kezanas / iš anglų k. vertė Giedrė Juodvalkytė. – Vilnius : Jovaras, 1991. – 156 p.

Nuotr. šaltinis www.gutenberg.org

Inga Mitunevičiūtė

2018-06-14
Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.