1925 m. lapkričio 3 d. gimė vaikų knygų iliustruotoja Taida Balčiūnienė

Šiemet žymiai vaikų knygų iliustratorei Taidai Balčiūnienei (1925 lapkričio 3 d.–2018 vasario 22 d.) būtų sukakę 95 metai. Ji gimė Kaune, gydytojo Petro Musteikio ir Irenos Gintilaitės šeimoje. Kartu augo vyresnis brolis Petras ir sesuo Irena. Šeimos idilę nutraukė ankstyva motinos mirtis  – Taidai tebuvo vos ketveri metukai. Vaikus tėvui padėjo auginti močiutė, taip pat motinos sesuo, netrukus tapusi pamote trims našlaičiais likusiems vaikams.

Menininkės vaikystė bei jaunystė prabėgo Kaune, kuriame netrūkdavo progų pabendrauti su jų name gyvenusiu Juozu Tumu Vaižgantu, kitais žymiais tarpukario žmonėmis (pavyzdžiui, retą ir neįprastą vardą krikštydamas jai suteikė kunigas Feliksas Vaitkus).

Pomėgis piešti bus atėjęs iš vaikystės – mirus mamai, tėvas pirko šūsnis popierių, ir  visi trys vaikai – brolis, sesuo ir ji, sugulę ant pilvų piešdavo. Gražiausiai paišiusi sesuo, vis dėlto galiausiai pasirinko mediciną. Būsima menininkė, baigusi Kauno „Aušros“ mergaičių gimnaziją, taip pat ketino sekti sesers pėdomis ir studijuoti mediciną, tačiau karo metu universitetas buvo uždarytas ir Taidai teko pasirinkti kitą kryptį. 1945–1951 m. ji studijavo architektūrą ir taikomąją grafiką Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, kur jai dėstė Kovalskis, Juodelis, Vasiliauskas. Grafikos pasauliu sudomino Antanas Kučas. 1950–1959 m. T. Balčiūnienė dirbo architekte-inžiniere „Žemprojekte“, nuo 1957 m. dailininke Valstybinėje pedagoginės literatūros leidykloje Kaune, o nuo 1961 m. – Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje Vilniuje.

Odilė, 2019
Odilė, 2019

Pirmąsias iliustracijas T. Balčiūnienė sukūrė Vidos Krakauskaitės knygai „Jaunasis pianistas“ 1959-aisiais. XX a. 7-ojo deš. pr. dailininkė aktyviai įsiliejo į lietuvių knygų vaikams iliustruotojų gretas – pasipylė gausybė jos iliustruotų knygų: grožinės literatūros knygelės, muzikos, matematikos, lietuvių kalbos, vadovėliai. Iš viso T. Balčiūnienė iliustravo apie 50 knygų vaikams ir vadovėlių (kelios jų: „ABC“, 1961; Kosto Kubilinsko „Pirmasis dantukas“, 1962; „Bėgs pelytė vandenėlio“, 1966; „Ganau ganau aveles“, 1967; Prano Mašioto „Pasakėlės“; „Bitė ritė baltaragė“, 1981; Nijolės Morkūnaitės „Senelio pasakos“, 2004), papuošė Mato Grigonio, Kazio Binkio, Kazio Jakubėno, Vinco Giedros, Aldonos Puišytės, J. Tumo-Vaižganto ir kitų autorių knygeles.

Vyresniajai kartai atstovaujanti dailininkė – puikiai atpažįstama, juk jau ne viena vaikų karta (ir ne tik Lietuvos) užaugo su jos iliustruotomis knygelėmis. Tačiau pasakyti tik tai – praktiškai nepasakyti nieko. Gal kai kas paėmęs į rankas šias knygas iš karto ir neprisimins iliustracijų autorės pavardės, bet neabejotinai atgis prisiminimai, sukeliantys daugybę pojūčių: vaikystės idilę, saugumą, laimę, nuotykius, bendrystės jausmą, išgąstį, kai beveik draugu tapęs knygos personažas įsiduria pirštuką yla, nusmukusios kojinaitės jausmą, alkį, kylantį žiūrint, kaip dailininkės paveikslėlyje nupiešta šarka maitina šarkiukus koše ir kt.

Vaga, 1972
Vaga, 1972

Autorė kuria realistinį vaikystės paveikslą – jos guvių, judrių, apskritaveidžių ir didžiaakių, aprengtų kiek per striukais ir trumpais drabužėliais mažylių nesupainiosi su niekuo. Lyg ir vienas į kitą labai panašūs vaikai, tačiau pažvelgę į juos įdėmiau matome, kad skirtingos jų veido išraiškos rodo vis kitokią nuotaiką – džiugius išgyvenimus ar nusiminimą, nuostabą ar išgąstį. Vis dėlto vyrauja šypsenos. T. Balčiūnienė siekė, kad iliustracijos būtų kuo aiškesnės ir suprantamesnės vaikui, rėmėsi pasaulyje paplitusiu, mažųjų pamėgtu vaizdavimo būdu, kai ir vaikai, ir gyvūnai iliustracijose primena patrauklius, spalvingus žaisliukus. Menininkė laikėsi principo, kad svarbiausia, jog iliustracijose vaikai atpažintų save. Kad spalvos nebūtų purvinos. Knygų iliustratorius jai atrodė tarsi tarpininkas tarp autoriaus ir skaitytojo vaiko – reikia įtikti jiems abiem, perteikti vaikui tai, ką autorius nori pasakyti.

Taip pat jaukiai nuteikia ir iliustruotojos daugiau ar mažiau personifikuoti gyvūnai. Ji sukūrė ir knygose apgyvendino įvairiausio plauko paukščius bei žvėrelius. Knygų puslapiuose šnara, bruzda, tipena, klausia, stebi ir stebisi bei savo nuotaikingas istorijas porina kiškeliai, katinėliai, voveraitės, šuneliai, paukšteliai ir dar daugelis kitų žvėrelių… Kartais jie veikia savarankiškai, kartais yra vaikų pagalbininkai, guodėjai, užtarėjai, bet niekuomet – tik pasyvi dekoracija. T. Balčiūnienės gyvūnėliai primena viso pasaulio vaikų labai mėgstamus Walto Disney’aus animacinių filmų veikėjus, tačiau nepraranda autorės stiliaus bruožų. Taip pat dailininkė piešė vaikų užsiėmimų ir žaidimų scenas, tradicinius metų laikų vaizdelius, netrūksta supoetintų kaimo vaizdų. Vadovėliams kurtos T. Balčiūnienės iliustracijos santūresnės, tikslinės, tarsi apibendrinančios užduotį. Knygų vaikams tiražai dideli – 20–50 tūkst. egzempliorių, todėl sklaidos būta labai didelės. Kai kurie dailininkai vengdavo iliustruoti vadovėlius dėl esą tam darbui keliamų didesnių reikalavimų, tačiau Taida to nesureikšmindavo. Jai buvo svarbiausia piešti, atiduoti tam darbui visą sielą, pamirštant buities rūpesčius, miegą ir valgį.

Vyturys, 2002
Vyturys, 2002

Jos iliustruotoje K. Jakubėno knygelėje „Abėcėlė“ abu – tiek teksto, tiek paveikslėlių – autoriai yra lygiaverčiai. Drąsiai galima teigti, kad be iliustracijų ši knyga netektų ne tik pusės savo žavesio, grožio, bet ir edukacinio pagrindo. Abu autoriai paprastą formalų veiksmą – sausą abėcėlės kalimą ir sudėtingą raidžių pažinimą, paverčia dinamiška nuotykių knygele. Kiekvienai raidei skiriama po visą puslapį, jame sukomponuojamos trys savarankiškos istorijos. Jas atidžiai perskaitęs vaikas tikrai įsimins ir išmoks konkrečią raidę.

Knygoje „Ganau ganau aveles“ vizualinį pasakojimą T. Balčiūnienė komponuoja per kelis puslapius. Trumpoms dainelėms, eilėraštukams čia paliekama visai nedaug vietos. Tačiau knyga papildoma natomis. Labai daug dėmesio skiriama personifikuotam gyvūnų pasauliui, vaikai tarsi atlieka jų nuotykių stebėtojų vaidmenį.

Iliustruodama K. Kubilinsko knygutę „Darbininkai“, dailininkė išnaudojo net priešlapius ir visus keturis viršelius, vesdama vaiką kartu su savimi, apgaubdama jį nedeklaruota didžiule meile ir atida. Nuotaika piešinyje – tarsi vaizdingas žodis tekste. Tekstą dailininkė papildo nauju siužetu. Ji ir čia lygiavertė knygos autorė.

Ypač didelio pasisekimo sulaukė iliustruota liaudies dainelių knygutė „Bėgs pelytė vandenėlio“ (1966) – išleisti net 7 leidimai lietuvių, 3 rusų, po 1 anglų ir slovakų kalbomis. Turime galimybę pavartyti šios knygos atnaujintą, atgaivintų spalvų ir kokybiškos spaudos variantą, perleistą 2011-aisiais.

Petro ofsetas, 2007
Petro ofsetas, 2007

Juozo Tumo-Vaižganto knygelė „Laiškas Eglutei“ buvo paskutinė dailininkės iliustruota knyga. Čia autorė taip pat lieka ištikima savo stiliui – kuria jaukų, šviesų, supaprastintą, teigiamą pasaulį, iliustracijos pasižymi gyvu, šviesiu koloritu. Apibendrinta forma, plokštuminis vaizdas, lengvu kontūru apvedžiotos figūros sukuria aiškų, gilaus suvokimo nereikalaujantį paveikslėlį. Knygos turinys – tikras autoriaus laiškas savo jaunai giminaitei į Paryžių, kuriame vaizdžiai ir drauge labai paprastai aiškinami gyvenimo kaime privalumai ir didmiesčio trūkumai, todėl realistiniai, nesudėtingi, tiesiogiai tekstą iliustruojantys piešiniai sudaro darnią visumą su turiniu. Iliustracijos sukurtos iš didelės meilės ir pagarbos J. Tumui-Vaižgantui, kuris vaikystėje Taidai buvo labai artimas, pažinotas, sąžiningo ir inteligentiško žmogaus idealas. Šio teksto iliustravimas dailininkei buvo tarsi sugrįžimas į savo vaikystę – prieškarinį Kauną.  Beje, daugelyje jos knygelių, nors ir iliustruotų realistine maniera, laikas yra abstraktus, jo negalime suprasti nei iš apsirengimo, nei pastatų – iliustracijos tarsi neatspindi jokio laikotarpio (nebent galima sakyti, kad tai pokario realizmas su tarpukario romantizmo prieskoniu), tačiau šiame kūrinyje tarpukario laiko ženklų yra daugiau.

T. Balčiūnienė buvo produktyvi menininkė. Ji ne tik iliustravo knygeles vaikams, vadovėlius, bet ir sukūrė ekslibrisų linoraižinio (šia technika sukurtiems estampams būdinga moderni tautodailės stilizacija) ir oforto technika. Taip pat iliustravo vaikų žurnalą „Genys“, vaikų žaidimus („Eime grybauti – baravykų rauti“, 1960), atvirukų serijas („Maži vaikai – dideli darbai“, 1975), plakatus, mokymo priemones, diafilmus („Zuikis Puikis“, 1977; „Žaidžiame pasaką“, 1989) ir kt. Dalyvavo ekslibrisų parodoje Vilniuje (1968), kūryba rodyta Paryžiuje (sovietinio plakato ekspozicija, 1974), Bolonijos knygų mugėje (paroda „Sovietų Lietuvos vaikų knygos iliustracija“, 2011), kitose tarptautinėse parodose, taip pat Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje (2014), Užupio galeroje (2015). T. Balčiūnienės iliustruotos knygos išleistos prancūzų, anglų, rusų, hindi, urdu bei kitomis kalbomis.

Vaga, 1981
Vaga, 1981

Taida užaugino gausią šeimą – net 9 vaikus. Dalis jų nuėjo motinos ir močiutės keliais (menininkės dukra Taida Balčiūnaitė ir anūkė Sigutė Chlebinskaitė). Galima būtų svarstyti, kad tokia gausi šeimyna galėtų būti laikoma tarsi jos kūrinių prototipu, tačiau pati dailininkė teigia, esą savo vaikams niekada nieko specialiai nepiešusi. Vis dėlto šeimos vertybės iliustracijose akivaizdžios – jos pasižymi šiltu emociniu santykiu su mažaisiais skaitytojais ar žiūrovais, nuoširdžiu noru pažindinti juos su aplinkiniu pasauliu, puoselėti meilę gamtai, darbui, šeimai. Pradedantiesiems jauniesiems knygų iliustratoriams Taida linkėdavo vieno paprasto dalyko – stengtis, kad jų iliustracijos suteiktų vaikams džiaugsmo.

Jeigu būtų norinčių plačiau pasidomėti šios menininkės kūryba ir jos užkulisiais, darbų sklaida, atminties išsaugojimu, rekomenduoju sekti  T. Balčiūnienei skirtą paskyrą socialiniame tinkle „Facebook“1. Čia galima rasti ir pranešimus apie buvusias ar būsimas parodas, publikacijas apie menininkę, peržiūrėti vaizdo filmukus, kuriuose užfiksuoti labai įdomūs knygos gimimo spaustuvėje procesai. Galima net atsisiųsti nespalvotų autorės iliustracijų ruošinių ir duoti patiems mažiausiems juos spalvinti.

XXI a. pr. naujų iliustruotų knygų gausa kiek stumtelėjo T. Balčiūnienės piešinius į šoną, tačiau nenukonkuravo ir neužgožė jų. Gal tik laiko abėcėlės piešinukų tyrinėjimams šių laikų vaikas gali skirti truputį mažiau.

Bibliografija2

  • Laiškas Eglutei / Juozas Tumas-Vaižgantas; iliustravo Taida Balčiūnienė. – Vilnius: Petro ofsetas, 2007. – 28 p.
  • Bitė ritė baltaragė: vaikų žaidinimai / parengė Pranė Jokimaitienė; iliustr. Taida Balčiūnienė. – Vilnius: Vaga, 1981. – 23 p. – (Vyturiukas)
  • Abėcėlė / Jakubėnas Kazys; iliustravo Taida Balčiūnienė. – Vilnius: Vaga, 1979. – 32 p. – (Vyturiukas)
  • Ganau ganau aveles: lietuvių liaudies dainelės / iliustravo T. Balčiūnienė. – Vilnius: Vaga, 1967. – 22 p.
  • Darbininkai: ratelis-žaidimas / K. Kubilinskas; iliustravo T. Balčiūnienė. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1964. – 22 p.

Rekomenduojame paskaityti

_____________________________

1 Nuoroda: https://www.facebook.com/Taida-Bal%C4%8Di%C5%ABnien%C4%97-1006516512703222/ (Žiūrėta 2020-10-29)

2 Čia pateikiama keleto svarbesnių knygų bibliografija. Išsamesnį T. Balčiūnienės iliustruotų leidinių sąrašą galima rasti knygoje „Lietuvių vaikų knygų iliustruotojai“: biobibliografinis žodynas / Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Vaikų literatūros centras; sudarytoja Vida Narščiuvienė. – Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2009. – 558 p.

Parengė Asta Plechavičiūtė

Asmeninio archyvo nuotraukoje: Taida Balčiūnienė

 

2020-11-03

Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

 

 

 

2024 m. lapkričio 3 d. mirė lietuvių dailininkė ir knygų iliustruotoja Birutė Janina Grasilda Žilytė-Steponavičienė 

Birutė Žilytė (1930 m. birželio 2 d.– 2024 m. lapkričio 3 d.) gimė Nainiškių kaime, Miežiškių seniūnijoje, Panevėžio apskrityje. 1949–1956 m. studijavo grafiką Valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija). 1963–1987 m. dirbo M. K. Čiurlionio meno mokykloje mokytoja.

Nuo 1956 m. pradėjo aktyviai kurti, dalyvauti parodose Lietuvoje ir užsienyje, daugiausia kūrė iliustracijas vaikų knygoms, lakštinę grafiką. Iliustracijas vaikų knygoms kūrė Valstybinės grožinės literatūros leidyklos (vėliau pavadintos „Vaga“) ir vaikų žurnalo „Genys“ užsakymu. Iliustravo daugiau nei 10 knygų vaikams, daugiausia lietuvių autorių kūrinių. Daugiau nei du dešimtmečius (1963–1987 m.) dirbo M. K. Čiurlionio meno mokykloje mokytoja ir ugdė jaunuosius menininkus.

Didžiausią atgarsį visuomenėje sulaukė B. Žilytės darbai, sukurti kartu su savo vyru Algirdu Steponavičiumi (1927–1996) – tai sienų tapyba legendinėje vaikų kavinėje „Nykštukas“ Vilniuje (1964) ir Valkininkų vaikų sanatorijoje „Pušelė“ (1969–1972).

Už knygų vaikams iliustracijas B. Žilytė apdovanota Lietuvos ir tarptautinėmis premijomis: 1980 m. suteiktas nusipelniusios meno veikėjos vardas, 1997 metais – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5 laipsnio ordinas, 2015 m. – už viso gyvenimo indėlį į dailę suteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, o 2020 m. dailininkei suteiktas Vilniaus dailės akademijos garbės profesorės vardas.

Didžiausias jos kūrybinis indėlis yra į vaikų knygas: ji viena iš tų dailininkių, kuri vaikų iliustracijas kilstelėjo į profesionaliąją dailę. Kartu su kitais savo kartos dailininkais nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžios B. Žilytė plėtojo modernią vaizdo stilizaciją. Kūrybos temų daugiausia sėmėsi iš lietuvių pasakų, legendų, mitų, Lietuvos istorijos. Jos iliustracijoms kaip niekam kitam yra būdingi fantastiniai vaizdai, sąlyginė erdvė, ryškios dekoratyvios spalvos, monumentalios ir stilizuotos formos.

Apie piešinio gimimą ir kūrybos paslaptį pati dailininkė rašė: „Piešdama tarytum einu į paslaptingą nežinią, bet tuo pačiu regiu, lyg trečia akimi matyčiau iš kažkur švystelėjusį, nerealiai tvyrantį vaizdą. […]. Nupieštas piešinys – tai nauja, iš manęs piešinio formomis atsiradusi „mano pasaulio“ sąranga. Buvusi mano vidinio gyvenimo dalis, ji pavirto uždara savyje, tapo savarankiška ir tolinasi nuo manęs. O aš vėl su nuostaba pasirenku naują „trečiosios akies“ reginį“1.

Visoms savo iliustruotoms knygoms B. Žilytė skyrė ypatingai daug dėmesio ir laiko. Pirmos po grafikos studijų baigimo jos knygų iliustracijos Kazio Jakubėno „Abėcėlė“ (1958) ir „Grybai, paukščiai ir žvėreliai“ (1960) pasižymi aiškiomis akademinėmis pamokomis. Tik po kelerių metų lietuvių liaudies dainelės „Vilkas grikius sėjo“ (1963) iliustracijose išryškėjo jos individualaus kūrybinio braižo kryptys, kurias ji raiškiai išplėtojo savo vėlesniuose darbuose „Pabėgusi dainelė“ (1966), Janio Rainio knygoje „Aukso sietelis“ (1967) ir kt. Šiai knygai kurtos iliustracijos įgavo visai kitą vaizdo dimensiją: jos pateiktos dviem – panoraminio figūratyvinio ir abstraktaus meno – registrais, ir tai buvo didžiulė naujovė.

B. Žilytė buvo pastebėta ir įvertinta užsienio dailės specialistų: 1969 m. knygos iliustracijos gavo Aukso obuolį tarptautinėje Bratislavos knygų iliustracijų bienalėje. Tarptautinis pripažinimas ir geras meninis įdirbis ypatingai išsiskleidė brandžiausiame B. Žilytės kūrinyje – Aldonos Liobytės pasakos interpretacijoje „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ (Vaga, 1970). Už šios knygos iliustracijas dailininkė 1971 m. gavo aukso medalį tarptautinėje Leipcigo knygų mugėje.

Birutės Žilytės iliustr.
Birutės Žilytės iliustr.

Dailininkės kūryba neapsiribojo vien vaikų knyga, ypač aktyviai ji kūrė estampus spalvotos cinkografijos, oforto ir litografijos technikomis (Triptikas „Žalgiris“, 1970, ciklas „Augalai“, 1973-1974), o kūrybos viršūnė buvo pasiekta Valkininkų vaikų sanatorijos „Pušelė“ freskose, kurtose kartu su Algirdu nuo 1969 iki 1972 metų.

Birutės Žilytės knygų iliustracijose kuriama erdvė buvo ne vienatvės, o kūrybos ir bendravimo vieta, kurioje vaizduojamas taikus, kartais ir baugus, sambūvis: joje galima tapatintis su pūstais nėriniuotais sijonais ir dar įspūdingesniais pasijoniais, dailiais herojų drabužiais ir bateliais, keliauti modernia interjero erdve ir žavėtis daiktais, joje tarpstantis vaizdų pasaulis leido žiūrovui įžengti į jos fantazijos pasaulį su neregėtais vaizdiniais. Dailininkės sukurtame poetiniame, saugiame ir tyrame vaizduotės pasaulyje puikiai derėjo sodrios spalvos, jos pamėgta avietės raudona, siurrealistinė tapybinio vaizdo dermė. Iliustracijoms dailėtyrininkai priskiria oparto, abstrakcijos ir kitų modernių dailės srovių įtakas, jos tapo inspiracijos šaltiniais daugeliui vėlesnių kūrėjų. Dailininkės kūryba skleidė kitokio meno reikšmę, ženkliai prisidėjusią prie paties Lietuvos meno augimo ir jo modernėjimo.

 

Garso ir vaizdo įrašai

  • Apie dailininkę ir Valkininkų vaikų sanatorijos freskas buvo sukurta kino apybraiža „Mėlynas žirgas“, režisierė Bytautė Pajėdienė, 1972. Prieiga internetu: https://www.kinofondas.lt/filmas/melynas-zirgas/ (Žiūrėta 2024-11-05)
  • Dokumentinis filmas „Dailininkai Birutė Žilytė ir Algirdas Steponavičius“ iš ciklo „Menininkų portretai“, aut. Juozas Matonis, Vytautas Damaševičius, 2003. Prieiga internetu: https://www.youtube.com/watch?v=_oYLAKeQzpE (Žiūrėta 2024-11-05)

Rekomenduojame paskaityti

Iliustruotų knygų vaikams bibliografija

  • Eglė žalčių karalienė: eiliuota pasaka / Salomėja Nėris; dailininkė Birutė Žilytė. – Vilnius: Žaltvykslė, 2007. – 74 p.
  • Stovi pasakų namelis / Kostas Kubilinskas; iliustravo Birutė Žilytė. – Vilnius: Vaga, 1974. – 203 p.
  • Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį / Aldona Liobytė; iliustravo Birutė Žilytė. – Vilnius: Vaga, 1970. – 102 p.
  • Aukso sietelis: eilėraščiai / Janis Rainis; iš latvių kalbos vertė Kostas Korsakas; iliustravo Birutė Žilytė. – Vilnius : Vaga, 1967. – 50 p.
  • Nedėkingas ančiukas / Mykolas Sluckis; iliustravo B. Žilytė ir A. Steponavičius. – Vilnius: Vaga, 1964, 1967. – 28 p.
  • Pabėgusi dainelė / Aldona Liobytė; iliustravo Birutė Žilytė. – Vilnius: Vaga, 1966. – 30 p.
  • Užburtos birbynės: pasakos / Sonė Tomarienė; piešiniai B. Žilytės ir A. Steponavičiaus. – Vilnius: Vaga, 1964. – 94 p.
  • Vilkas grikius sėjo: lietuvių liaudies dainelė / iliustravo B. Žilytė. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963. – 11 p.
  • Rainiukai / Petras Cvirka; iliustravo B. Žilytė. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962. – 32 p.
  • Sužeistas be šūvio / R. Narečionis; iliustracijos B. Žilytės. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962. – 62 p.
  • Negirdėtos neregėtos pasakos / sudarė B. Kerbelytė; iliustravo B. Žilytė. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961. – 152 p.
  • Grybai, paukščiai ir žvėreliai / Kazys Jakubėnas; iliustravo B. Žilytė. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960. – 64 p.
  • Abėcėlė: eilėraščiai / Kazys Jakubėnas; iliustravo B. Žilytė. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958. – 32 p.

_________________________________

1 Birutė Žilytė, Paslaptingas būties švytėjimas. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2014, p. 18.

Parengė Jolita Liškevičienė

2024-11-05

 

 

Mūsų partneriai ir rėmėjai