„MANO VAIKYSTĖ TAIP TOLI KAIP SAULĖ NUSILEIDUS...“

 

Taida apie 1930 m.
Taida apie 1930 m.

– Kalbamės saulėtą rugpjūčio pradžios dieną Jūsų dukros Taidos Balčiūnaitės sodyboje Varėnos rajone, Mančiagirės kaime. Šimtametės eglės pavėsyje pavalgiusios sočios rytinės košės su braškių uogiene ir išgėrusios žolelių arbatos, prisėdome saulėkaitoje prie laužavietės. Ar tas laužas dažnai liepsnoja?

– Liepsnoja, kartais šiukšles sudeginame… Kad gražu čia, tai tikrai gražu…

– Labai noriu Jūsų paprašyti prisiminti vaikystę. Kokie prisiminimai skaisčiausi?

– Oi… mano vaikystė taip toli!.. Kaip saulė nusileidus. Kaip sako: „Tu taip toli, o negrąžinamas pavasari!..“ Gražūs laikai buvo…

– Jūs gimėte Kaune, esate tikra kaunietė?

– Kaune, kaunietė. Tėvelis Petras Musteikis gydytojas buvo. O mama Irena Gintilaitė anksti mirė. Aš dvidešimt penktaisiais gimusi, o mama mirė dvidešimt devintaisiais. Visai nedaug ją teprisimenu…

– Tai Jums buvo tik ketveri metukai…

– Tik ketveri… Mačiau, kaip gulėjo, ir dar nesupratau, kad nebebus mamos. Brolis Petras, sesuo Irena buvo vyresni, tai jie gerai atsiminė, bet jų irgi nebėra. Aš pagrandukė buvau. O vardą man davė kunigas Feliksas Vaitkus. Kai nunešė mane krikštyti, pasakė – kaip nori, kunigėli, taip krikštyk. Ir davė Taidos vardą. Viskas labai paprasta.

– Tai kas Jus augino? Ar padėjo kas tėveliui?

– Buvo močiutė, mamos mama Karolina Gintilienė, nepaprastai gera. Tėčio mama, senutė senutėlė, gyveno kaime, jos beveik neprisimenu. Dabar daug ko nebeprisimenu. Ir kodėl? Ėjau vieną sykį Kaune gatve – šiukšles nešiau – ir labai susimušiau: dvi šaligatvio plytelės tarp Aleksoto gatvės ir kitos… labai nelygus šaligatvis. Ant vienos plytelės kaip stojau, kaip griuvau ir taip susimušiau galvą… Esu šventai įsitikinusi, kad nuo to man labai sutriko atmintis. Tiesiog iškrito! Todėl iš manęs jokios naudos dabar neturėsite…

1932 m. Palangoje. Taida (sėdi šalia tėvo) su broliu Petru, seserimi Irena ir įmote Stanislava Musteikiene
1932 m. Palangoje. Taida (sėdi šalia tėvo) su broliu Petru, seserimi Irena ir įmote Stanislava Musteikiene

Ar daug vaikystėje žaisdavote?

– Žaisdavome… Sesuo vyriausia, paskui brolis ir aš. Nepaprastai patiko lėlės. Jau nežinau, kiek jų ir turėjau. Visi man nešdavo lėles. Mylimiausias buvo geltonas zuikelis, labai mielas. Atsimenu, kad jau suaugusi jį sudeginau ir kad labai širdį dėl jo skaudėjo. Ir kam aš jį sudeginau?! Be galo gailėjausi to zuikelio.

– Tai kodėl sudeginote?

Kažkada jis buvo pliušinis, bet per laiką virto skuduru, liko tik ta medžiagėlė ir ausytės. Nieko iš jo neliko… Bet jis gulėdavo man prie pagalvės, mano vaikystės draugas. Ir šiandien gaila. Turėčiau tą zuikelį…

– O kaip Jus auklėjo tėvelis, močiutė?

– Močiutė buvo labai gera. Labai mus mylėjo. Ir tetulė, netikra mamos sesuo, irgi našlaitė, gretimame name gyveno. Labai gerai su močiute sutarė. Provizorė buvo, priklausė Gyvūnų globos draugijai. Dabar gyvenu Jėzuitų skersgatvyje, kaip tik ten, kur ta tetulė gyveno, bet dabar ten butas padarytas, o tada buvo jos kambarys ir didžiulė pastogė. O joje – Dieve mano… Šunų, kačių prieglauda. Ji visus globodavo, o kaimynai pykdavo. Toks vienas aklas šuo senbernaras, kitas dar kažkoks… Atsimenu, dar vaikas būdama, einu gatve ir matau – kažkoks žmogus su maišu bėga priešais. Pameta maišą, pakrato ir lekia tolyn… Žiūriu – keturi kačiukai, juodi, uodegas iškėlę, žygiuoja per gatvę. Žinoma, rado prieglaudą pas tą mano tetulę…

– Tai gal iš tų vaikystės prisiminimų ir Jūsų piešinėliuose tokie žavūs gyvūnėliai…

– Nežinau… Bet tuos katinukus atsimenu. Buvau laiminga, kad tetulė juos priglaudė.

– O su tėveliu gydytoju daug bendravote, dažnai jį matydavote?

– Matydavome, tėvelis labai geras buvo. Paskui jis vedė mamos seserį. Ji tada gyveno pas kitą seserį Leningrade, Tarybų Sąjungoje. Kol ją iš ten išleido…

– O kiek Jums buvo metų, kai tėvelis vedė?

– Vedė praėjus metams po mamos mirties. O ką jis darys? Juk trys vaikai. Nenorėjo svetimos imti ir parsivedė ją.

– Ar savo vaikų susilaukė?

– Ne. Moteriškė ji buvo nervinga. Mane mylėjo, o brolio ir sesers, nors neskriaudė jų, bet, jaučiau, nemylėjo. Man jos vis buvo gaila, kad tokia nervinga. Jauna buvo, o už našlio su trimis vaikais…

– Kaip Jūsų vaikystės namai atrodė?

– Pirma jie buvo dviejų aukštų, o dabar trijų. Tiesiai priešais Vytautinę bažnyčią mūsų namas.

– Labai jau knieti sužinoti, kaip prasidėjo Jūsų draugystė su knygomis? Kada išmokote skaityti? Kas pamokė?

– Tėvelis, turbūt tėvelis pamokė. Mamos jau nebebuvo. Labai jį mylėjau… Dar kuo galiu pasididžiuoti ir visada didžiuojuos – Vaižgantas gyveno priešais mus: mūsų durys ir jo durys. Su netikra mama nueidavome kartais pas jį vakare. Turėjo dvi kanarėles. Kai valgydavo vakarienę, jas paleisdavo. Tos kanarėlės nutūpdavo Vaižgantui ant peties, nusileisdavo ranka ir iš jo šaukštelio gerdavo. Tai man būdavo didelis džiaugsmas. Tos kanarėlės mano atmintyje ir pasiliko. Iš jų vados mums dvi kanarėles davė. Ir nežinau, kodėl ir kaip viena iš jų nugaišo. O tas likęs paukštelis taip liūdnai čiulbėjo, taip liūdnai, kad nutarėme išleisti paskraidyti. Atidarėme narvelį, ir staiga jis taip sučiulbo – iki šios dienos prisimenu, – tai buvo pergalės giesmė. O mūsų svetainės kampe buvo toks didžiulis senoviškas veidrodis. Ir įsivaizduojate, jis lekia tiesiai į tą veidrodį – mano, kad ten jo patelė… Trenkėsi į jį ir užsimušė… Ir dabar matau tą vaizdą. Va taip išsibaigė Vaižganto kanarėlės pas mus… O Vaižgantas buvo nuostabus žmogus.

Prisimenu, didelis šiukšlynas pas mus buvo, tėveliai samdė tokį suvargusį žmogelį, kuris vežimu atvažiuodavo ir išveždavo šiukšles. Sykį jis ateina pas mano netikrą mamą apsiverkęs ir pasakoja. Sako – koks tas Vaižgantas žmogus! Klausiame, kas, kaip… Kažkas iš jo artimųjų mirė, ir nutarę užpirkti mišias pas Vaižgantą. Vaižgantas surašęs visus vardus, pasakęs ateiti tada ir tada aštuntą valandą iš ryto, ir bus pamaldos… Žmogelis ir pasakoja: „O sumokėt tai neturim kuo. Laimė, kiaulė atsivedė paršiukų. Paskerdėm, „išparinom“, išgarinom paršiuką ir nuvežėm Vaižgantui. Sakom, va, priimkit, mes neturim kuo sumokėt…“ O jis ir sako: „Žmogeli mielas, jeigu aš paimsiu iš tavęs paršiuką, taigi mano malda bus kiauliška. Vežkis paršiuką namo ir suvalgyk su visa šeima.“ Ir man liko tas atsiminimas…

Irutė ir Taida Musteikytės, 1934 m.
Irutė ir Taida Musteikytės, 1934 m.

 

– O kaip piešti pradėjote?

– Kai mama mirė, tėvelis pirko šūsnis popierių, ir mes visi trys ant pilvų sugulę piešdavome. Piešė brolis, piešė sesuo ir piešiau aš. Sesuo gražiausiai piešė. Bet paskui baigė mediciną. O aš – architektūrą.

Taida pirmaklasė
Taida pirmaklasė

– Baigėte „Aušros“ mergaičių gimnaziją. Ar į mediciną stoti nenorėjote?

– Visą laiką buvau prisiekusi medikė! Bet kad per karą universitetas buvo uždarytas ir veikė Aukštesnieji technikos kursai – Amatų gatvėje, priešais Medicinos institutą. Ir aš pagalvojau, kad trinti kokį suolą… O šviesaus atminimo Nina Nausėdaitė (ji buvo lakūnė sklandytoja, o paskui rezistentė, į mišką išėjo), mano klasiokė, sako: tu taip gražiai pieši, stok pas mus į architektūrą. Manau – vis arčiau. Na ir laksčiau pirmyn atgal liežuvį iškišusi. Čia einu į architektūrą iš ryto, paskui – į dailės studijas… Lengvai įstojau ir į Taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą. Dėstė Kovalskis, Juodelis, Vasiliauskas – visi universiteto asai, labai gera profesūra buvo. Geranoriški dėstytojai. Nors kai ką praleisdavau, bet projektus padarydavau… Tikrai buvau laiminga. Pavergė mane tas viskas…

– O kaip grafika atsirado?

– O grafika visai atsitiktinai atsirado… Antanas Kučas dėstė. Visur spėjau. Dabar niekur nebespėju! Grybų nueiti tingiu… O kai ištekėjau, apsikroviau vaikais, manau, ką aš dabar šitoje architektūroje – sėdėti ir braižyti… Nors neseniai buvau didžiai sugraudinta. Žemaitijoje, netoli Varnių, yra Biržuvėnų dvaras. Kažkada dariau jo rekonstrukcijos projektą, o visai neseniai, gal užpernai, gavau pasveikinimą iš Biržuvėnų. Apsiverkiau tiesiog. Mat perskaičiusi laikraštyje, kad restauruoja tą dvarą – o jis toks gražus, – prisiminiau, susigraudinau ir nusiunčiau šiek tiek pinigų. Už tai atsiuntė pasveikinimą…

– Jūsų didysis gyvenimo darbas – vaikų knygų iliustravimas. Daug vaikų su tomis knygomis užaugo. Jau daugiau kaip 50 metų piešiate vaikams…

– O sakau – sesuo gražiau piešė, bet mediciną baigė…

– Ar prisimenate pirmąją iliustruotą knygutę? Kaip pradėjote?

– Mano draugė Vida Krakauskaitė, muzikologė, čia kalta. Mes kažkada, dar vaikystėje, kaimynystėje gyvenome. Pristojo, kad iliustruočiau jos „Jaunąjį pianistą“, vadovėlį. Na, manau, papaišysiu, kodėl ne. Taip ir pradėjau, įkišau uodegą ir iki šiol neištraukiu… Dabar irgi sau paišau, bet jau niekam nebereikia to gero… O tą knygelę galėjau gražiau nupaišyti, aš ja nepatenkinta.

– Auginote gausią šeimą, turbūt nedaug laiko likdavo piešimui.

– Aš paišydavau, o jie man ant kupros – sėdi, žiūri nosis sukišę, ir viskas! Vis graužiuos – prasta mama esu gal… Na bet nieko, va užaugo visi…

– O kai paišydavote, kas Jums atrodydavo svarbiausia? Gal vaikai patardavo?

– Ne ne… Man natūraliai išeidavo. Kai visą laiką su mažais vaikais užsiimi, tai ir žinai, kas jiems įdomu.

– Ne tik piešėte, bet ir tekstų esate parašiusi knygutėms.

– Ai, gal ir buvo kokia, neatsimenu…

– „Taip ir ne“ – paveikslėlių knygelė…

– Toks ten ir tekstas…

– O kokia knygutė pati mieliausia iš visų paišytų?

– „Jūreivį Baltruką“ labai mėgau… Man labai gražus.

– Elenos Spurgaitės…

– Spurgaitės. Gal kad toks į mano zuikelį, kurį sudeginau, panašus buvo… Paminklas mano žaislui!.. Juk neretai pasakome vaikui – mesk, ką čia su tokiu nušiurusiu žaidi. O juk kartais vaikui ir kokia šiukšlė brangi. Aš tai prisimenu visą laiką, kaip tą savo vargšą zuikelį…

Taida su tėvu, vyresniąja seserimi Irena ir broliu Petru Palangoje 1929 m., netrukus po mamos mirties
Taida su tėvu, vyresniąja seserimi Irena ir broliu Petru Palangoje 1929 m., netrukus po mamos mirties

– O vaikaičiai augdami ar mėgo Jūsų knygutes?

– Nežinau, nesidomėjau per daug. Tikrai daug knygučių išleidau, bet net neturiu jų.

– Tokią labai garsią „ABC“ nupiešėte, daug kartų ją leido.

– Tą abėcėlę tai pati sumaniau, bet kodėl – dabar net neatsimenu…

– Turbūt norėjote vaikus pamokyti skaityti. Jūs užauginote devynetą vaikų.

– Patys užaugo… Berniokai, mergaitės – maždaug per pusę…

– O kiek iš jų dailininkų?

– Taida dailininkė, Giedrius architektas, Andrius statybininkas…

– O vaikaičių – devyniolika?

– Turbūt kad tiek…

– Dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

– Taip, Sigutė – mano vyriausios dukros Taidos dukra. Į savo mamą labiau, mano čia menkas nuopelnas. Dabar visi turi savo rūpesčių, savo darbų…

– O kas Jums dabar teikia daugiausia džiaugsmo?

– Dabar? Gamta, prisiminimai…

– Man atrodo, Jūs labai laiminga, ponia Taida…

– Laiminga. Negaliu skųstis. Nusidėčiau Dievui. Vienas vaikas Amerikoje sėdi su žmonele. Jie dažniausiai man parašo. Iš Amerikos – dažniausiai! (nusikvatoja) O kiti, matau pati, labai užsiėmę, tikrai. Kas dabar neužsiėmęs savais rūpesčiais?.. Darbas, šeima… Neburnoju, tegu rūpinasi.

– Džiaugiatės gamta, o knygų ar paskaitote?

– Paskaitau.

– Kokie mėgstamiausi rašytojai?

– Vaikystėje tai Vincas Krėvė. Mėgau poeziją, poetus visus mėgau.

– Ir Vaižgantą tikriausiai…

– Vaižganto kūryba nepaprastai patiko. O pats Vaižgantas – tai kaip žmogaus idealas.

– Ar tik nesate piešusi ir Vaižganto iliustracijų?..

– Neatsimenu… Gal ir piešiau. Ką aš galėjau jo piešti?.. Ir kodėl? Gyvenu šalia jo buto-muziejaus. Pakvietė ten apie Vaižgantą pašnekėti, ir aš knygelę jiems kažkokią nunešiau…

– „Laiškas Eglutei“…

– Aaa… Priminėte. Tai iš pagarbos Vaižgantui. Turėjome visas Vaižganto knygas, visus raštus. Dabar nežinau, kur jie, gal vaikai išsivežė… Ir radau vieną Vaižganto laišką Eglutei. Man labai jis gražus. Raštuose „Laiškai Klimams“, va tokioj knygoj radau. Paskaitykite jūs tą laišką – nuostabus. Pamaniau, kad reikia, reikia ne man, o jaunimui, jeigu jis skaitys, žinoma. Gal neskaitys…

Taida su Vyru Vaclovu Balčiūnu ir vaikais: Audriumi, Giedriumi (priekyje), Saule, Taida ir Aušra
Taida su Vyru Vaclovu Balčiūnu ir vaikais: Audriumi, Giedriumi (priekyje), Saule, Taida ir Aušra

– Dar visai neseniai „Petro ofsetas“ išleido Jūsų iliustruotus Nijolės Morkūnaitės eilėraščius vaikams…

– Ji – mano darbdavė. Aš jai dėkinga. Ir vis man atrodo, kad ne taip padarau, galėjau geriau. Nors, regis, paišiau atsidėjus, bet jau nebe tas…

– O vadovėlius ar Jums patiko iliustruoti? Dailininkai sako, kad jiems keliami dideli reikalavimai…

– Reikalavimai dideli, bet aš jau jų neatsimenu, juk svarbu piešti. Visą sielą įdedi į piešinius, o kaip kitaip. Kai piešdavau, tai nei valgyti, nei miegoti nereikėdavo. Tai visiškai nereikalingi dienotvarkės trukdžiai… Viską užmiršdavau, galėdavau labai ilgai piešti. Man buvo malonu…

– Ar Jums patinka, kaip piešia dukra Taida ir vaikaitė Sigutė?

– Jos gerai piešia, labai gerai. Kartais pagalvoju, kiek fantazijos daug turi.

– Sigutė juk su vaikais labai gražiai dirba, moko juos knygas kurti.

– Gerai dirba, gerai. Abi jos su vaikais bendradarbiauja kaip reikiant. Įkvėpimo pasisemia ir iš vaikų.

– Kas svarbiausia piešiant vaikams?

– Kad jie atpažintų save. Kad spalvos nebūtų purvinos. Reikia įtikti ir vaikui, ir autoriui. Dailininkas – dviejų ponų tarnas. Iliustruotojo darbas atsakingas – perteikti vaikui tai, ką autorius nori pasakyti. Nors kartais būna – tir lim bam, tir lim bam… Ir nieko nepasako… Ir po viskam.

– Ko palinkėtumėte pradedantiems iliustruoti knygas jauniems dailininkams?

– Kad sektųsi. Kad suteiktų vaikams džiaugsmo. Ko daugiau belinkėti.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2008 Nr. 3 (47)

 

 

Įžanginis

KOKS ĮVAIRUS PASAULIS!

Straipsniai

KOKĮ GATVĖS VAIKĄ MATO MŪSŲ RAŠYTOJAI?
MIESTAS VYTAUTO RAČICKO APYSAKOSE
„PRAŠOM PASIRŪPINTI ŠIUO MEŠKIUKU. LABAI AČIŪ“

Paskaitykim, mama, tėti!

Mama, tėtė, aš ir ji

Supažindiname

2008 m. Hanso Christiano Anderseno medalis (Laureatų pristatymo kalba)

Atidžiu žvilgsniu

Sužeistos paauglystės šauksmas
Tryliktojo dūžio romanas
Pirmoji pagalba nuobodžiaujantiems berniukams

Laiškai

Apie knygelių skaitymą
Vaikų fotonovelės apie skaitymą

Bibliografija

2009 m. VAIKŲ LITERATŪROS DATOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai