2008 m. Hanso Christiano Anderseno medalis (Laureatų pristatymo kalba)

Jūsų Didenybe karaliene Margareta, ponia Prezidente, garbingieji Laureatai, brangieji šeimininkai ir rėmėjai, gerbiamieji svečiai, kaip 2008 metų Hanso Christiano Anderseno premijos žiuri pirmininkė ir kaip žmogus, kilęs iš senos istorijų ir legendų šalies Irano, šiandien didžiuojuosi būdama čia, Danijoje, kur gimė didžiausias pasaulio pasakininkas Hansas Christianas Andersenas. Džiugu, kad šių metų laureatai Jürgis Schubigeris ir Roberto Innocenti atvyko atsiimti apdovanojimų.

Sunku keliais žodžiais pristatyti didingus vaikų literatūros kūrėjus. Bet stengsiuosi perduoti žiuri aistras ir jausmus, kuriuos sukėlė šių dviejų menininkų nuopelnai ir iškilumas. 2008 m. laureatų kūriniai tikrai atitinka šiuolaikinių vaikų ir paauglių poreikius, jie ne tik plėtoja estetinį jausmą, bet ir padeda įveikti problemas ir mūsų pasaulio sunkumus.

Schubigerio istorijos skatina mąstyti. Jos paprastos, pasakoja apie pačius paprasčiausius dalykus ir įvykius. Sykiais atrodo net pernelyg paprastos. Bet vaikai jose gali rasti atsakymą į klausimus apie gyvenimą. Schubigeris sako: „Aš pasakoju apie suaugusiųjų vaikystes.“

Jis derina fantaziją ir filosofiją, ragindamas vaikus atidžiai žvelgti į pasaulį ir mąstyti. Perteikia mintį, kad kiekviena kūryba turi tikslą, kad viskas kada nors pasaulyje pravers. Schubigeris tiki, kad su viskuo pasaulyje esame susiję, ir nebūtinai verbaliniais ryšiais. Visiems žemės padarams, kad ir kokie skirtingi jie būtų, reikia vieniems kitų, ir tai suteikia gyvenimui prasmę.

Nors Schubigeris kalba paprastais žodžiais, jis veikia skaitytojus poetine jėga:

Kai aš atėjau į šį pasaulį, pasaulis jau buvo. Buvo viskas, visas butas, stalas, kėdės, lovos, kriauklė, vandens čiaupas, visi įrenginiai. Viskas buvo puikiai sumanyta ir tiko prie kits kito. […] Pasaulyje viskas sutinka ir niekur nėra jokio tarpelio. Nosis tinka prie akinių, burna – prie šaukšto, užpakalis – prie kėdės. Žuvys tinka būti vandeny, paukščiai – ore, karvės – pievoje, žmonės telpa į drabužius, į namus ir į lovas. Naktis tinka miegoti, o diena – budėti. Žodžiai tinka daiktams. Gera visa tai įsivaizduoti.

Mama sako, kad yra ir netinkamų dalykų. Yra karvių be pievų ir žmonių be drabužių, be namų, be lovų. Žinau, kad taip yra, bet negaliu apie tai net gerai pagalvoti. Jeigu galėčiau, kaipmat numirčiau iš gailesčio ar nežinia ko. (vertė Rūta Jonynaitė)

Schubigerio istorijos ateina iš vaikų pasaulio. Visa tai mes jautėme būdami vaikai.

Schubigeris yra audėjas, audžiantis iš istorijų kilimus. Jis sako: „Dažniausiai aš nesuvokiu savo minčių vien iš turinio, taip pat ir iš „audimo pavyzdžio“. Mane domina struktūra, pasikartojimai, sustiprinimas, perstatinėjimai, – formos, dažnai pasitaikančios pasakose.“

Šių metų laureatas iliustruotojas taip pat audžia mūsų vaikams istorijas, bet pasakoja jas vizualiąja kalba. Roberto Innocenti darbai atskleidžia jo poetinį genijų. Pasakojimo struktūra jam yra už įprastų pagrindinių veikėjų, įvykių ir veiksmų. Jo istorijose – visas pasaulis, kuriame viskas vyksta. Visi padarai ir daiktai vaidina savo vaidmenį. Peizažas ir pastatai, vaikai ir suaugusieji, moterys ir vyrai, net pro šalį bėgantys šunys, kiemuose ir gatvėse skraidantys paukščiai. Jo požiūris visada panoraminis kaip filmo kadras. Kaip filmo kūrėjas jis nuolat keičia savo kameros kampą. Nukreipia ją iš viršaus į apačią ir kelia iš apačios į viršų, sukinėja iš kairės į dešinę ir iš dešinės į kairę, taip tiesdamas kelią istorijai. Jis skatina vaikus vizualiajame pasakų pasaulyje atrasti naujų perspektyvų. Būtent dėl to jo pasakojimų skaitytojai gali pajusti kiekvieną sceną; jie gali paliesti žmogaus apdaro medžiagą, medžio kamieną, šakas ir lapus, paukščio plunksną. Kiekvienoje scenoje jie gali girdėti balsus: lojančius šunis, švilpiantį vėją, snieguotos kaimo dienos tylą. Savo istorijose Innocenti dalijasi su vaikais žmonių jausmais.

Innocenti ragina skaitytojus pažvelgti, kaip toli jie nuėjo, ir įprasminti tą kelionę. Baltojoje rožėje ir Erikos istorijoje autorius pasakoja apie Antrąjį pasaulinį karą, kuriame žuvo milijonai nekaltų žmonių. Erikos istorijoje iliustracijų nedaug. Innocenti skatina skaitytoją būti istorijos tragedijos liudytoju. Jis vaizduoja traukinį, prigrūstą moterų, vyrų ir vaikų, vežamų į koncentracijos stovyklas. Nesistengia kalbėti ilgai ir smulkmeniškai. Jis nupiešė paliktą tuščią lopšį, skuduru apmuturiuotą kūdikį ir mažą mergaitę, stovinčią spalvingame sode ir stebinčią pravažiuojantį traukinį. Nespalvotų ir spalvotų iliustracijų kontrastas atskleidžia, kaip svarbu ginti taiką kaip žmonių gyvenimo turtą.

Jürgis Schubigeris ir Roberto Innocenti įnešė svarbų įnašą į vaikų ir jaunimo literatūrą, savo menu priversdami skaitytojus fantazuoti, mąstyti ir klausinėti.

Šio rašytojo ir šio dailininko istorijos įkvepia jaunus žmones gerbti taiką, toleranciją, žmoniją, didžiuotis, kad gali įsijausti į visų kultūrų ir visų amžių žmones.

Pone Schubigeri ir pone Innocenti, šiuolaikiniai ir ateities vaikai ir paaugliai bus jums dėkingi už jūsų viziją. Priimkite didžiausią mūsų pagarbą ir susižavėjimą viskuo, ką jūs nuveikėte pasaulio vaikams.

Baigdama norėčiau padėkoti šių metų žiuri, dešimčiai žymių ekspertų, atstovaujančių pasaulio vaikų literatūrai. Jie daugiau kaip aštuonis mėnesius studijavo trisdešimties autorių knygas ir trisdešimties dailininkų aplankus iš trisdešimt penkių šalių. Tai Alicia Salvi, Annemie Leysen, Francine Sarrasin, Nadia El Kholy, Isabelle Nières Chevrel, Billas Nagelkerke’as, Nataliya Avgustinovich, Maria Jesús Gil, Helene Schär ir Junko Yokota. IBBY vardu dėkoju už tai, kad sąžiningai atlikote savo pareigą, kad šio didelio triūso ėmėtės kruopščiai, be išankstinio nusiteikimo.

Man garbė pakviesti Hanso Christiano Anderseno premijos globėją Jos Didenybę Danijos karalienę įteikti 2008 metų medalius šių metų laureatams.

Zohreh Ghaeni

Kopenhaga, 2008 m. rugsėjo 7 d.

Iš anglų k. vertė Vida Bėkštienė

Žurnalas „Rubinaitis“, 2008 Nr. 3 (47)