Apie knygelių skaitymą

Neseniai įvykusiame Kauno rašytojų „Pegaso“ renginyje literatūros kritikė Eugenija Vaitkevičiūtė tarp dešimties įsimintinų kauniečių 2007 m. išleistų knygų paminėjo dvi Stanislovo Abromavičiaus – Pro metų šakas ir Didžiosios Kovos apygardos partizanai. Malonu, kad rašytojas randa laiko rašyti ir vaikams.

Sunku prieštarauti Kęstučiui Urbai, teigiančiam, kad lietuvių vaikų literatūrai pastarieji metai nėra palankūs. Ir ne vien dėl to, kad lengviau prieinamos pasaulinės įžymybės, gausėja gebančiųjų versti iš svetimų kalbų, todėl ir ne pati geriausia verstinė literatūra pradeda imti viršų vaikų knygų rinkoje. Anot vaikų literatūros kritiko dr. Jono Linkevičiaus, susidarė paradoksali padėtis ir Lietuvoje, kai vaikiškų knygelių vertinimo monopolį turi „grupė draugų“, atstovaujanti ne tik būreliui tų, kurie rašo, kritikuoja, bet ir leidykloms. Todėl kiekviena originali vaikiška knyga, pasiekusi mažąjį skaitytoją, turėtų būti pastebėta, sutikta kaip įvykis, drąsos ir pasiaukojimo pasireiškimas.

Ši įžanga man pasirodė būtina atsiliepiant apie neseniai pasirodžiusią S. Abromavičiaus knygelę Noriu knygeles skaityti (leidėjai – UAB „Naujasis lankas“ ir Kauno Senamiesčio pradinė mokykla, 64 p., 2008 m.). Ji tapo tarsi Skaitymo metų veidrodžiu, nes plačiai pasklido po Kauno mokyklas, pasiekė net emigrantų Airijoje mokyklėles (tiražas 2000 egz.). Joje spausdinami eilėraštukai 6–11 metų vaikams, skatinantys skaityti. Apskritai vaikų skatinamas skaityti šiam autoriui visai ne akcija, o gyvenimo būdas. Su šia knygele (S. Abromavičiaus kūryboje ji dvidešimtoji) jis dažnai prisistato didelei vaikų auditorijai Kauno miesto, Kauno ir Kaišiadorių rajonų mokyklose, vaikų darželių parengiamosiose grupėse, jo kūrybą šiltai sutinka vaikai.

Kaip man sesė pavydės –

Aš išmokau dvi raides!

Jas rikiuoju žaisdama –

Ir išeina man MA-MA.

O kai sukeičiu abi jas,

AM-AM-AM – šunelis vejas.

Kas šias raideles supras:

Glostys jos ar tau įkąs?!

(„Dvi raidelės“)

Kažkada girdėjau teigiant, o ir dabar galiu pripažinti, kad kiekviena knygelė turi mokyti vaikus gerumo. Visi vaikų literatūros herojai, kad ir kas jie būtų – asiliukas Dominykas, Zuika padūkėlis, varna Barbora, šuo Ambrozijus, katinėlis Purkius ar Karklo Katinėlis, snaudžiantis pavasario saulutėje, bevardis žvėrelis, – savo poelgiais, rašytojo sukurtu vaizdeliu turi įtikinti dabartinį vaiką, atsiplėšusį nuo kompiuterinio žaidimo, mokyti užuojautos kitam, paprastučių gyvenimiškų pamokėlių. Mano vartomoje knygelėje tokių gerumo ir grožio pamokymų apstu. Štai kad ir poemėlė apie išdykusį vaiką, kuris vieną rytą pasiryžo per dieną gauti dešimt „ačiū“:

– Ačiū, – tyliai tarė sesė,

O už ką, tai nesuprasi:

Smėly, kiemo dėžėje,

Tik žaidžiau kartu su ja.

Brolis „ačiū“ negailėjo,

Kai kartu žvejot išėjom.

Pavyduolis nebuvau –

Meškerę panešt daviau.

(„Dešimt „ačiū“)

Visoje knygelėje aiškiai, tačiau neįkyriai peršami skaitymo malonumai – per zuikelį, kuris tegali knygelę vien pavartyti, nes nelankė mokyklėlės („Zuikis tinginėlis“), darbščią bitelę, kuri lietučiui lyjant skaito akytą korį („Darbštuolė bitutė“), išdykusias lėles (vaidinimėlis „Lėlių mokyklėlė“), dažniau norinčias ledų, nei skaityti ar valgyti sriubą.

Mažasis lietuviukas, gyvenantis užsienyje, lankantis šeštadieninę mokyklėlę ir daug žinantis apie tėvelių kraštą, sako: „Žemėj airių, žemėj danų / Lietuva – Tėvynė mano!“ („Mokyklėlė Airijoje“). Autorius visus vaikus pamoko, kad reikia ne tik tėvelius mylėti, senelius gerbti, bet ir protėvius atminti („Žvakelių diena“), kad vaikui pyrago, o tėčiui alaus rudenėlis atneša iš laukų, kuriuose auga kviečiai ir miežiai („Sėja“). O paskui neįkyriai pataria:

Prie kompiuterio sėdėti

Irgi saiką reik turėti.

Mūšiai robotų, mašinų

Akeles vaikams kankina.

(„Lėlių pietūs“)

Paprasta, girdėta, o gal rimas per daug primityvus? Žinoma, daug paprasčiau būtų rašyti išgalvotą istoriją apie kokį nors aviną Bernardą, kuris stebuklus daro… Arba pateikti vaikui pasakaitę apie austrišką meškiną Beną.

Nežinau, gal kai kuriems vaikiškų knygelių vertintojams bus knygelės trūkumas, kad ją iliustravo Kauno Senamiesčio pradinės mokyklos Vaikų dailės studijos piešėjai ir kad tik labai įtaigus viršelis yra dailininkės Danguolės Lunskienės, bet man toks sprendimas patiko. Vaikiški piešinėliai leidžia mažajam skaitytojui tiesiogiai suprasti vaikiškų eilėraštukų prasmę.

Naujoji S. Abromavičiaus knygelė yra pirmoji iš autoriaus šių metų vaikiškų knygų derliaus, įdomi ir nuteikianti viltingai.

Zita Gaižauskaitė, poetė

Žurnalas „Rubinaitis“, 2008 Nr. 3 (47)