„PRAŠOM PASIRŪPINTI ŠIUO MEŠKIUKU. LABAI AČIŪ“
„Meškiukas atstatė krūtinę. – Aš labai retos rūšies meškinas, – pabrėždamas žodžius atsakė jis. – Ten, iš kur aš atvykau, mūsų jau nebedaug likę“ (Michael Bond, Meškiukas, vardu Pedingtonas, Vilnius, Alma littera, 2002, p. 8). Tokiais rimtais žodžiais šis apšepęs padarėlis pradėjo savo katastrofiškus nuotykius kaip vienas iš smagiausių meškiuko pavidalo personažų vaikų literatūroje.
Tasai komiškas jaunuolis meškinas, be abejo, yra meškiukas, vardu Pedingtonas. Mandagusis meškutis pavergia Braunų šeimos narių širdis ir įsivelia į įvairiausias kasdienes situacijas, kurios dažniausiai sukelia chaosą, bet galiausiai baigiasi laimingai.
Šiemet sukanka penkiasdešimt metų, kai 1958-aisiais anglų rašytojas Michaelis Bondas išleido pirmąją knygą apie meškiuką Pedingtoną (A Bear Called Paddington). Pedingtono prekiniu ženklu tapo ne tik iš po juokingos skrybėlės žvelgiančios sagučių akys ir gremėzdiškas lagaminas, bet ir bajinis paltas su kilputėmis bei guminiai batai.
Michaelis Bondas ir kalėdinis meškiukas
Simpatiškojo meškiuko kūrėjas Michaelis Bondas gimė Anglijoje, Niuberio mieste, 1926 m. Jaunystėje jis mokėsi dramos ir vaidybos. Antrojo pasaulinio karo metais Bondas įstojo į Karališkąsias oro pajėgas (RAF), o tarnaudamas Egipte 1945 m. žurnalui „London Opinion“ pardavė savo pirmąją novelę. Po šito jis panoro tapti rašytoju. Grįžęs iš kariuomenės, 1947 m. Bondas pradėjo ilgametį darbą BBC, kur, be kita ko, jam teko būti ir operatoriumi.
Po novelių ir radijo vaidinimų rašytojo agentas pasiūlė jam kurti televizijos programas vaikams, bet Bondas negalėjo savęs įsivaizduoti vaikų rašytoju, kol vieną kartą 1957 m. Kalėdų išvakarėse pats likimas pakreipė viską sava vaga. Ieškodamas paskutinių pirkinių Londono „Selfridges“ prekybos centre, žaislų lentynoje jis išvydo mažą rusvą meškiuką. Visiškai vienas toje lentynoje, jis atrodė labai graudžiai. Bondas nupirko tą meškiuką dovanų savo žmonai Brendai, ir jiedu pavadino jį Pedingtonu – pagal netoli namų esančios traukinių stoties pavadinimą.
Meškiukas taip pakerėjo rašytoją, kad jis ėmė savo malonumui kurti apie šį herojų įvairiausias istorijas. Iš pradžių Bondas rašė negalvodamas jų publikuoti ir netaikydamas specialiai vaikams. Tačiau rašydamas įpynė tokių elementų, kokius pats vaikas būdamas mėgdavo skaityti, ir per dešimtį dienų jau turėjo aštuonių meškiuko istorijų rankraštį.
Per Bondo agentą Harvey’ų Unną rankraštis pasiekė leidyklą „Williams Collins & Sons“ (dabartinė „Harper Collins“). Iliustruotoja leidėjai parinko Peggy Fortnum, ir 1958 m. spalio 13 d. pasirodė pirmoji knyga – Meškiukas, vardu Pedingtonas (A Bear Called Paddington). Vėliau ji buvo apdovanota kaip geriausia metų vaikų knyga.
1967 m. Bondas metė darbą BBC ir pagaliau atsidėjo tik rašymui. Knygoje Nauji meškiuko Pedingtono nuotykiai (More about Paddington) jis rašė: „Šeima, kurioje gyvena meškiukas, ypač toks meškiukas kaip Pedingtonas, visuomet turi jausti didžiulę atsakomybę, ir tėtis Braunas į tą atsakomybę žiūrėjo rimtai.“
Pedingtonas atvyksta į miestą
Pedingtono pasakų pasaulį Bondas sukūrė tradicinėje britų aplinkoje, nors mažasis meškiukas kaip keliautojas be bilieto yra atvykęs iš tolimojo Peru. Per žemės drebėjimą našlaičiu tapusį Pedingtoną augino teta Liusė, kuri išmokė jį nepriekaištingos anglų kalbos, gerų manierų ir įdiegė aistrą marmeladui, ir tai padeda meškiukui pritapti prie naujos kultūros.
Laivo gelbėjimo valtyje keliaujantis meškutis užkandžiui gauna stiklainį marmelado. Paskui šis juokingai atrodantis pabėgėlis atsiduria Pedingtono traukinių stotyje, kur lipnųjį pūkuotuką kartu su tuščiu stiklainiu suranda ponas ir ponia Braunai. Meškiukui ant kaklo kabo virvelė su tetos Liusės rašteliu: „Prašom pasirūpinti šiuo meškiuku. Labai ačiū!“
Braunų (ankstesniuosiuose vertimuose dar vadinama Kentų) šeima – tėtis Henris ir mama Merė – parsineša benamį meškiuką į savo namus Vindzoro Sodų gatvėje, trisdešimt antrajame name. Gyvūnėliui jie duoda vietos, kurioje jį rado, vardą ir priima kaip savo šeimos narį bei savo vaikų Džudės ir Džonatano draugą. Greitai meškiukas gauna atskirą kambarį, vežimėlį pirkiniams ir netgi kišenpinigių. Jam nuolat nutinkančios nesėkmės apverčia aukštyn kojomis šeimos kasdienybę, o tai savo kailiu patiria net ekonomė ponia Berd ir piktasis Braunų kaimynas ponas Karis.
Pedingtonas elgiasi kaip žmogus, bet jis, žinoma, negali būti žmogumi. Pagal Bondą, meškiukas – tai vaiko nekaltumo ir suaugusiojo kultūringumo derinys. Jo ketinimai visuomet tik geri, jis moka džiaugtis gyvenimu. Jis aiškiai skiria, kas gera, o kas bloga, bet vis tiek nesuvaržo savęs juokingais žmonėms būdingais apribojimais, jis ryžtingai sprendžia reikalus savaip. Pavyzdžiui, jaunasis meškiukas neišsižada iš savo dėdės paveldėtos veltinės skrybėlės, po kuria galima paslėpti krūvą marmeladinių saldainių – dėl visa ko.
Meškiukas mėgsta eiti apsipirkti, derasi dėl kainų, yra godus visokių prekių ir saldumynų ir beviltiškai šykštus. Tačiau šie bruožai parodomi nekaltai ir su humoru.
Įgimtas meškiuko smalsumas apžiūrinėjant Portobelo gatvės prekybos centro vitrinas suveda jį su antikvarinių daiktų pardavėju ponu Graberiu. Jis tampa Pedingtono sielos draugu ir patikėtiniu. Ponas Graberis – vengrų kilmės atvykėlis, draugus suartina jaunojo meškino gyvenimo tarpsnis ir Graberio jaunystės laikai, praleisti Pietų Amerikoje. Jiedu įpranta sėdėti šezlonge ant šaligatvio priešais parduotuvę, ištisas valandas kalbėtis, mėgautis saldžiomis bandelėmis ir kakava.
Svarbiausi meškiuko nuotykių elementai – humoras ir komiškumas: Pedingtonas užtvindo Braunų vonios kambarį, visur, netgi teatre, palieka marmelado pėdsakų, ne kartą pasiklysta, ir jį apklausia policija, sukelia netvarką kine, restorane, virtuvėje ir visur, kur tik pasirodo.
Situacijų komiškumas kyla iš kasdienių dalykų, mat „Pedingtonas yra pastebėjęs […], kad geriausi sumanymai jam gimsta tuomet, kai jis neturi ko veikti“ (More About Paddington, 1959). Taigi mūsų mažasis draugas nutaria mokąs tapyti, klijuoti sienų apmušalus ir atlikti staliaus darbus – ir netvarka garantuota!
Galime tik spėlioti, kiek Bondo darbas su komediniais BBC serialais turėjo įtakos meškiuko istorijų humorui. Trumputės, paskiros istorijos tarytum nemoko nieko nauja ir neturi ypatingo moralo. Todėl taip lengva skaityti apie aktyviojo meškiuko kvailystes. Pats herojus kas kiekviena istorija įgauna vis daugiau asmenybės bruožų.
Iliustruotojai ir įvairūs pavidalai
Meškiuką nuo jo sukūrimo yra pavaizdavęs ne vienas, daugiausia britų, dailininkas. Anglė Peggy Fortnum pirmoji Pedingtonui suteikė nepamirštamą pieštinį pavidalą. Prieš atsidėdama vien tik knygų iliustravimui, Fortnum dirbo dailininke, dailės mokytoja ir tekstilės dizainere. Be pirmosios knygos apie Pedingtoną, ji iliustravo ir visas kitas istorijas. Schemiškas ir išraiškingai lengvas Fortnum braižas daro įspūdį, bent jau man, kad būtent jos sukurtas Pedingtonas atrodo kone vienintelis tikrasis. Džiugu, kad originaliosios Pedingtono iliustracijos atlaikė laiko išbandymus ir tapo vienu iš britiškų iliustracijų klasikos pavyzdžių; todėl Fortnum pavaizduoto meškiuko sielą ir gyvumą sunku pranokti.
Fortnum piešimo technika buvo lyginama su atitinkamomis Ernesto H. Shepardo sukurtomis Mikės Pūkuotuko iliustracijomis. Kai kurias nespalvotas Fortnum iliustracijas vėliau nuspalvino kiti dailininkai, tokį pat likimą patyrė ir Shepardo iliustracijos. Pedingtono iliustracijos buvo spalvinamos dalyvaujant ir Fortnum dukterėčiai Caroline’ai Nuttall-Smith.
Pedingtonui išėjus pirmą kartą apsipirkti, mama Braun nuperka jam mėlyną bajinį paltą su kilputėmis ir žalią vilnonę beretę. Vienoje iš nedaugelio spalvotų Fortnum iliustracijų yra scena lifte, kurioje meškiukas remiasi į lifto sieną, užsismaukęs ant akių kepuraitę. Meškiukas su kepuraite iliustracijose pasitaiko ne taip retai kaip su guminiais batais: mat garsiaisiais Velingtono guminiais batais Pedingtonas buvo apautas tik tapęs minkštu žaisliuku, kurį 1972 m. pagamino „Gabriele Designs“.
Batais apautas meškiukas geriau stovėjo, ir taip atsirado klaidingas įsivaizdavimas, kad Pedingtonas jais buvo apsiavęs dar būdamas tik literatūros personažas. Tačiau ankstyvosiose iliustracijose meškiuko su batais niekas nevaizdavo. Užtat televizijos serialo apie Pedingtoną pagrindu sukurtoje paveikslėlių knygoje (Paddington Goes Shopping, 1973) galite išvysti Barry’o Wilkinsono nupieštą meškiuką, besitempiantį ant užpakalinių letenų raudonus guminius batus. Kai kuriose naujesnėse Bondo paveikslėlių knygų versijose meškinas yra su skrybėle, bajiniu paltu ir batais. Žinoma, tai padeda mažesniems vaikams iškart atpažinti personažą.
Laikui bėgant „oficialusis“ Pedingtono aprangos spalvų derinys keitėsi. Amerikiečių firma „Eden Toys“ nuo 1975 m. gamina minkštus Pedingtono pavidalo meškiukus, kurie iš pradžių buvo aprengti geltona skrybėle ir žydros spalvos paltu. Pastaraisiais metais populiariausiu ir pieštinio personažo, ir minkšto žaisliuko spalvų deriniu tapo raudona skrybėlė, mėlynas paltas ir raudoni batai. Ko gera, šis spalvų derinys yra arčiausiai tikslaus Pedingtono apdaro spalvinimo, tačiau nereikėtų pamiršti juodos veltinės skrybėlės, su kuria meškiukas vaizduojamas televizijos seriale ir juo paremtose paveikslėlių knygose.
Paveikslėlių knygos, televizijos serialai, komiksai
1972 m. Bondas parašė jauniausiems skaitytojams skirtą paveikslėlių knygų apie Pedingtoną seriją. Iliustruotojas Fredas Banbery gavo darbą, kuriame detalios iliustracijos turėjo didesnį nei iki tol svorį, palyginti su teksto apimtimi. Banbery galiausiai iliustravo šešias paveikslėlių knygas, nors šiaip jo piešiniai niekuomet nebuvo laikomi komerciniais.
Banbery’io iliustracijos buvo tam tikras tarpinis variantas pereinant prie vaikų knygelių apie Pedingtoną paveikslėlių ir spalvų gausos. Vis dėlto iliustruotojo sukurtasis meškiukas yra gana individualus: smailių kontūrų meškiniškas „grynasis“ Pedingtonas vaizduojamas su skrybėle, bet be bajinio apsiausto. O žmonės nupiešti gan realistiškai.
Savo nuotykius televizijos seriale meškiukas Pedingtonas pradėjo 1975 m. Anglų kompanijos „FilmFair“ kuriamame seriale buvo naudojama animacininko Ivoro Woodo sukurta technika, kur trimatė meškiuko lėlė veikė šalia dvimačių butaforijų. Kiti serialo veikėjai taip pat buvo dvimatės kartoninės lėlės.
Serialo kadrai ir pieštinės lėlės buvo plačiai naudojami populiarinant produktą nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos iki devintojo pradžios. Iki televizijos serialo Woodas buvo nupiešęs Pedingtoną kaip komiksų herojų, kuris aštuntajame dešimtmetyje buvo publikuojamas keturių langelių juostomis laikraštyje „London Evening News“.
Drauge su televizijos serialu „Collins Color Cubs“ ir „FilmFair“ ėmė leisti nedidelę Pedingtono knygelių seriją, kuri Suomijoje žinoma kaip WSOY leidyklos leidžiamos serijos „Nappula“ („Sagutė“) dalis. Viršelyje visuomet buvo vaizduojama lėlė tarp kartoninių televizijos serialo butaforijų, bet vidiniuose puslapiuose panaudotos Wilkinsono iliustracijos. Tamsus ir sunkus iliustruotojo piešimo stilius realistiškumu pranoksta netgi Banbery’io interpretaciją. Vis dėlto Pedingtono figūra kur kas vaikiškesnė, o ypač įdomi Wilkinsono sukurta juodos skrybėlės versija, kuri, be abejo, yra įspūdingiausias Pedingtono skrybėlių pasaulio egzempliorius.
Kaip pieštinis televizijos personažas meškiukas pirmąkart pasirodė 1997 m., kai naują Pedingtono įvaizdį sukūrė kanadiečių kino kompanija „Cinar“. Nors personažui šiek tiek įtakos turėjo iliustruotų knygų meškiukai, vis dėlto filmuko stilius buvo daug švelnesnis ir ne toks gyvybingas, negu buvo įprasta matyti spausdintose iliustracijose. Tačiau „Cinar“ sukurtam Pedingtonui išraiškingumo suteikė antakiai.
Pats Bondas prie mažųjų skaitytojų paveikslėlių knygų grįžo devintajame dešimtmetyje. Tąkart mažesnio formato knygelių seriją iliustravo britų rašytojas ir dailininkas Davidas McKee, kuris Suomijoje pažįstamas iš išverstų serijų Dramblys Elmeris ir Karalius Rolas. McKee sukurtas meškiukas atrodo visų primityviausias. Pedingtonas aprengtas tipiška apranga, net apautas raudonais guminiais batais, ir atrodo labai mažas. Knygelių serija skirta 2–5 metų vaikams, o maketas laikosi aiškios schemos: trumpučiai tekstukai pateikiami kairėje atvertimo pusėje, o paveikslėliai – dešinėje. Nors ir paremtos primityvistiniu vaizdavimo būdu, šios iliustracijos gyvena savo gyvenimą ir papasakoja daug daugiau nei plikas tekstas.
Tokios pačios paprastos linijos laikėsi ir dailininkas Tonis Goffe, kuris, be kita ko, iliustravo ir Bondo kartu su dukra Karena 1986 m. sukurtą knygelę su iškirptomis ertmėmis Pedingtonas siunčia laišką. Knygos storais puslapiais idėja tokia: iš pirmojo puslapio reikia išplėšti Pedingtono laišką, o paskui jį per visą knygą pro kiaurymes mesti į pašto dėžutę, laiškų maišą ir t. t., kol pabaigoje jis vėl grįžta į Vindzoro Sodų gatvę.
Spalvingų Pedingtono knygelių triumfo žygis truko visą dešimtąjį dešimtmetį, kai ką tik skaityti išmokusiems vaikams skirtose didelio formato paveikslėlių knygose visu gražumu pasirodė ir daugybė Johno Lobbano iliustracijų. Raiškių linijų akvarelinėse Lobbano iliustracijose gausu smulkių detalių, be kita ko, pagal tam tikras užuominas tiksliai nupiešta net ir antrojo plano aplinka. Pats meškiukas atrodo geras, apvalutis, su didelėmis letenomis ir kartais tarytum paskęsta didžiuliame užsagstomame palte, ypač kai su juo pasineria į vonią – knygoje Meškiukas, vardu Pedingtonas (1992).
Iš pat pradžių Pedingtono nuotykiai dažnai buvo spausdinami pirmosios knygelės ar vadovėlio pavidalo, knygų su iškylančiomis trimatėmis figūromis ir iškirtimais formos. Tačiau visas tas margumynas visąlaik rėmėsi Bondo rankraščiu. Pasakojimuose visad jaučiamas šiltas rašytojo ir meškiuko prieraišumas.
Naujųjų kartų džiaugsmui išleistuose pakartotiniuose leidimuose vis dar naudojamos Fortnum iliustracijos, bet viršelis kartais būna pieštas kito dailininko. Paskutinįkart taip nutiko 1997 m., kai „Harper Collins“ leidyklai dirbęs britų kilmės R. W. (Bob) Alley’us gavo progą Pedingtono serijai sukurti naują viršelį. Energingos Alley’aus pieštos meškiuko figūros turėjo tokį pasisekimą, kad dailininko buvo paprašyta iš naujo iliustruoti ir ankstesnius pasakojimus.
Reikia pripažinti, kad, perpieštas Alley’aus, meškiukas Pedingtonas prisikėlė naujam gyvenimui. Iliustracijose gausu mielų detalių, judesio, jose puikiai naudojamos spalvos. Iš piešinių braižo galima justi, kad dailininkas piešdamas pats mėgavosi darbu. Meškiuko išraiškingumas knygoje Paddington Goes to Hospital sužavėjo ir pačios straipsnio autorės keturmetę atžalą, o iliustracijos sukėlė daug klausimų.
Sakoma, kad Alley’us labiausiai mėgo juodas meškiuko ausis, mat Bondas jas itin gerai aprašė. Bondas leido Alley’ui netgi pakeisti kai kurias tradicines scenas. Pirmojo pasakojimo pabaigoje, iškart po scenos vonioje, Pedingtonas pirmą kartą pasirodė be skrybėlės ir palto, tiesiog kaip meškiukas. Nors iki tol šioje scenoje meškiukas visuomet buvo vaizduojamas su skrybėle ir paltu, dabar ir pats rašytojas nebematė reikalo slėpti puikiųjų meškiuko ausų po skrybėle!
Meškiukui vis kas nors nutinka
Bondo kūrybą sudaro kone 150 kūrinių, tarp jų – romanų vaikams serija apie jūrų kiaulytės Olgos da Polgos nuotykius, našlaitės pelytės Ketvirtadienės (angl. Thursday) išdaigos ir suaugusiesiems skirta detektyvinių romanų serija „Monsieur Pamplemousse“.
Visame pasaulyje parduota daugiau kaip 30 mln. knygų apie Pedingtoną, jos išverstos į trisdešimt užsienio kalbų. 1978 m. Londono Pedingtono traukinių stotyje buvo pastatyta 114 cm aukščio bronzinė meškiuko statula. Bondas už savo kaip rašytojo pasiekimus yra gavęs daug apdovanojimų, tarp jų ir 1997 m. suteiktą Britų Imperijos karininko (OBE) ordiną. Be knygų, apie Pedingtoną sukurti du televizijos serialai ir dar planuojamas kino filmas.
Bondas Londone turi nuosavą įmonę „Paddington & Company Ltd“, kurios generalinė direktorė šiuo metu yra jo dukra Karena Jankel. Įmonė saugo Pedingtono produktų teises, bet gyvenime ir ji neišvengė nemalonių nutikimų. Mat Pedingtonas kaip numylėta animacinė figūra tapo multinacionalinės maisto pramonės milžinės „Unilever“ televizijos reklaminės kampanijos žvaigžde. Ten meškiukas ant skrudintos duonos užsitepa „Marmite“ užtepo ir jį ragauja. Britų kultūroje šis įvykis sukėlė prieštaringų vertinimų bangą, mat reklamuojamo produkto šūkis teigia, kad šį užtepą galima arba mėgti, arba jo nekęsti.
Tėčio Bondo visiškai nenudžiugino Pedingtono ir „Marmite“ – dviejų angliškų institucijų – susiejimas. Bondas netgi abejoja, ar Pedingtonas kada gyvenime į ką nors galėtų iškeisti marmeladą, nes „vaikų literatūroje tokios detalės yra nepajudinamos“, „o išspaudžiamasis „Marmite“ užtepas gal ir lengvai tepamas, bet su juo visiškai neįmanomi atsitiktinumai“.
Meškiuko jubiliejinių metų proga aštuoniasdešimt vienerių Bondas po beveik trisdešimties metų pertraukos parašys dar vieną istoriją. Kūrinys Paddington Here and Now anglų kalba bus išleistas 2008 m. birželį. (Knyga iš tikrųjų išleista š. m. birželio 2 d. – Red. past.) Rašytojas vėl įstūmė meškiuką į keblią padėtį: dingsta Pedingtono pirkinių vežimėlis, ir jis eina apie tai pranešti į policijos nuovadą, bet patenka į imigrantų tarnybos apklausą, nes yra palaikomas nelegaliu keliautoju – mat negali įrodyti savo tapatybės. Sunki mūsų laikų politinė problema – pabėgėliai – dabar nebesigėdijant plėtojama kaip pagrindinė vaikų knygos tema.
Tačiau, pasak Bondo, Pedingtonas išliko toks pat, nors per pastaruosius trisdešimt metų pasaulis labai pasikeitė. Meškiukas vis dar yra amžinas optimistas ir atviras viskam, ką jam atneša gyvenimas.
Ir gerai, nes visad malonu sugrįžti į mylimo meškiuko pasakų pasaulį.
Tad su gimimo diena, meškiuk Pedingtonai!
Iš suomių k. vertė Viltarė Urbaitė
Versta iš: Onnimanni, 2008, Nr. 2, p. 39–45.
_________________________________
Literatūra
Rašytiniai šaltiniai
Bengtsson, Niklas ja Marttinen, Tittamari (toim.), Ulkomaisia lasten- ja nuortenkirjailijoita, BTJ Kirjastopalvelu, Jyväskylä: Gummerus, 1997.
Bond, Michael ja Karen, Paddington postittaa kirjeen, Kirjalito: Kuvitus Toni Goffe, 1987.
Eccleshare, Julia, Beatrix Potter to Harry Potter. Portraits of Children’s Writers, National Portrait Gallery, 2002.
Koski, Mervi, Ulkomaisia satu- ja kuvakirjailijoita eli kuka loi Lorinalätyn, BTJ Kirjastopalvelu, Jyväskylä: Gummerus, 1998.
Pearson, Sue, Bears, De Agonistini Editions, 1995.
Teddy Bears, The Collectors Corner, Grange Books, 1999.
Interneto šaltiniai
- www.paddingtonbear.com
- www.rwalley.com
- www.independent.co.uk
- www.guardian.co.uk
Žurnalas „Rubinaitis“, 2008 Nr. 3 (47)
