Vaikų fotonovelės apie skaitymą

Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Ventos filialas parengė ir įgyvendino lietuvių literatūros smulkiajai prozai populiarinti skirtą skaitymo skatinimo projektą „Kas gal apsakyti, kaip linksma skaityti“. Projektą rėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Į projekto vykdymą buvo įtraukti miesto ir rajono vaikai. Dalyvavo „Žiburėlio“ ir „Vyturio“ pradinės mokyklos, Sodų vidurinė mokykla, lopšelis-darželis „Buratinas“, viešosios bibliotekos filialų skaitytojai.

Projekto programa buvo įgyvendinama keliais etapais.

Balandžio mėnesį projekto dalyviai susipažino su lietuvių rašytojų novelėmis. Per šį laikotarpį biblioteka visą dėmesį skyrė šio žanro kūrinių suvokimui ugdyti.

Kita veiklos kryptis – vaikų literatūrinės saviraiškos ugdymas. Susipažinę su novelės ir apsakymo rašymo ypatumais, projekto dalyviai buvo pakviesti skaitymo tema sukurti fotonovelę. Į kvietimą atsiliepę vaikai rašė, fotografavo, pedagogai ir bibliotekininkai jiems talkino, patarė.

Gegužės mėnesį buvo surengta fotonovelių paroda, kuri per visą projekto vykdymo laikotarpį buvo rodoma Mažeikių viešosios bibliotekos filialuose.

Gegužės pradžioje viešosios bibliotekos skaitytojai ir projekto dalyviai vaikai susitiko su kilusiu iš Mažeikių krašto žymiu lietuvių literatūros prozininku Algirdu Pociumi. Susitikimo metu vaikai pateikė jam daug klausimų. Rašytojas papasakojo apie savo novelių ir apsakymų veikėjus, jų prototipus, paskaitė kūrinių ištraukų, dovanojo savo knygų.

Gegužės pabaigoje viešosios bibliotekos Ventos filiale įvyko Knygos skaitymo šventė. Jos metu buvo skaitomi gražiausi lietuvių rašytojų kūriniai, jų ištraukos. Konkurso dalyviai pristatė skaitymo tema sukurtas savo fotonoveles.

Pateikiame keletą konkurso dalyvių darbų pavyzdžių.

Giniveida Ribelkaitė,

Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos

Ventos filialo bibliotekininkė

Aš labai mėgstu skaityti. Dažnai laisvalaikį leidžiu su knyga. Deja, savo bibliotekėlės neturiu, taigi einu į viešąją biblioteką ir imu knygas iš jos.

Vieną kartą namo parsinešiau labai įdomią knygą. Ji vadinasi Ragana Lilė. Norėjau pradėti skaityti, bet tuo metu draugės pakvietė į lauką. Atsisakyti negalėjau. Kieme žaisti buvo linksma ir smagu, bet prisiminiau, kad mama liepė aštuntą valandą grįžti, tad nuskubėjau namo. Prisiminiau parsineštą knygutę, puoliau jos skaityti ir… nepastebėjau, kaip užsnūdau, prieš tai Raganą Lilę pasidėjusi ant staliuko.

Nepaminėjau, kad namie turiu išdykėlę katytę, vardu Princė. Man miegant, Princė nutarė „paskaityti“ knygelę… Nusitempė ją į prieškambarį ir ten…

Baisu ir pagalvoti. Rytą radau krūvelę lapų ant grindų. Išsigandau. Juk knyga ne mano. Mama mane nuramino. Kitą dieną knygelę nunešiau į biblioteką. Laimei, bibliotekininkė buvo išsiblaškiusi ir nieko nepastebėjo. Taigi viskas gerai, kas gerai baigiasi.

Gabrielė Stonytė, 3a klasė,

„Žiburėlio“ pradinė mokykla

Buvau visai mažas, kai Kalėdų Senelis atnešė pirmąją pasakų knygelę. Ji vadinosi Meduoliukas. Kai paūgėjau, pasakėles iš jos mamytė ir tėvelis man skaitydavo kasdien. Taip susipažinau su knygutėje aprašyta moterimi, kuri iškepė meduolį – žmogeliuką šokolado gabalėlių akimis, cukrine burna. Skaitydamas sužinojau, kaip Meduoliukas kartą pabėgo iš namų ir patyrė įvairių sėkmių ir nesėkmių.

Šią knygelę aš ir dabar turiu, kartais pats paskaitau ir kitiems parodau.

Karolis Bakys, 4c klasė,

„Žiburėlio“ pradinė mokykla

Jau vakaras. Sėdžiu savo kambaryje ir skaitau įdomią knygą. Ji pasakoja apie berniuką, kuris kartą drauge su mama išėjo pasivaikščioti. Gatvėje berniukas pamatė puikų medelį. Nežinia kodėl, bet berniukas nutarė padrožti jo žievelę, nors ir žinojo, kad taip elgtis negalima. Tai padaręs, ir pats nustebo, nes pamatė keistą dalyką. Nesuprasdamas, kas įvyko, jis paklausė mamos:

– Mamyte, koks čia skystis bėga iš medelio?

– Sūneli, tai medžio ašaros, – atsakė mama.

Perskaitęs knygelę, supratau, kaip nedora skriausti medelį. Jei būčiau šio pasakojimo veikėjas, prieičiau prie neklaužados berniuko ir jį sudrausminčiau. Medelius reikia saugoti, jie teikia mums švarų orą.

Taigi perskaitęs šią knygą supratau, jog reikia labai tausoti visas knygas. Iš knygų pasimokiau, kaip elgtis su medeliu.

Lukas Milieška, 4b klasė,

„Žiburėlio“ pradinė mokykla

Kamilė pabudo gerokai po pusiaunakčio. Kambary tvyrojo aklina tamsa, net langų kontūrų nebuvo galima įžiūrėti. Pasisuko ant šono ir vėl taisėsi saldžiai užmigti. Bet miegas kažkur pradingo. Ne vieną kartą ji apsivertė, bet kūnui patogios padėties taip ir nesurado.

„Įdomu, kiek dabar valandų?“ – pamanė ji.

Apčiuopom ant kėdės šalia lovos susirado mobilųjį telefoną, spustelėjo mygtuką, ekranėlį užliejo blyški šviesa.

„Po trijų penkiolika. Dar galėčiau pamiegoti, bet kaip užmigti? Eisiu vandens atsigerti. O gal paskaityti? Bet ne…“

Išlindusi iš po šiltos antklodės, basa nušlepsėjo prie kibiro su vandeniu. Virtuvėje užžiebė lempą, atsigėrė vandens, pastoviniavo priešais veidrodį. Nugarą lyžtelėjo nemalonus šaltukas.

„Laikas grįžti į lovą, dar slogą gausiu.“

Užgesinusi šviesą, apgraibom apgraibom nuėjo.

„O kas gi čia?“

Kamilė pamažiukais pravėrė sesers kambario duris. Pro durų plyšelį sklido šviesa. Ji tikėjosi, kad ir seserį kankina nemiga. Deja, ji saldžiai miegojo. Kamilė nutarė įamžinti ją tokią miegančią. Tyliai tyliai, lyg milijono vagis, prisėlino ir spragtelėjo.

„Įdomu, ką ji čia skaitė? Ooo! Tai knyga apie… Štai kodėl vakar ji vis šūkavo, o aš maniau, kad televizorių žiūri. Oi, sese, ką tu dabar sapnuoji? Taip švelniai šypsaisi. Nežadinsiu, netrukdysiu, gal ir sapne tu skaitai? O kad man kas duotų patirti tą skaitymo smagumą… Norėčiau. Nereikėtų naktimis maklinėti kaip vaiduoklei.“

Kamilė padėjo į vietą fotoaparatą, knygą ir akinius perkėlė nuo lovos ant stalelio. Išjungė šviesą ir nuėjo miegoti. Rytą vos pramerkusi akis ji išgirdo:

– Kelkis, Kamile, pusryčiai paruošti. Kad tu žinotum, kokią nuostabią knygą skaičiau!

„Žinau“, – pamanė Kamilė, bet garsiai tepasakė:

– Ačiū, kad pažadinai, būčiau pramigusi. Ar nieko nesapnavai?

– Ne, o tu?

– Aš sapnavau, kad tave miegančią fotografavau.

– Nesąmonė, sėsk pusryčiauti.

Sesuo prisitraukė arčiau ne tik lėkštę su koše, bet ir knygą. Kamilei dažnai knietėdavo jai į lėkštę įmesti musę. Kažin ar pastebėtų?..

Morta Spalvytė, 10a klasė,

Tirkšlių vidurinė mokykla

Sėdžiu klasėje. Mokytojos dar nėra. Paimu Šaltinio vadovėlį ir randu jame garsųjį A. Biliūno apsakymą „Brisiaus galas“. Atsiverčiu ir skaitau. Man taip gaila Brisiaus, kad net baisu. Verčiau paskaityti ką nors linksmesnio. Štai ko reikia – Maironio eilėraščio „Pavasaris“. Dabar man linksma ir gera. Kai į klasę įėjo mokytoja, aš vis dar mąsčiau apie tai, ką perskaičiau. Oi, kaip gera skaityti knygas, nes galiu mintimis nukeliauti į kitus laikus ir miestus.

Agnė Eidimtaitė, 4a klasė,

„Vyturio“ pradinė mokykla

Skaityti pradėjau nuo pirmos klasės. Bibliotekoje knygas renkuosi ilgai, nes ieškau storos, su nesibaigiančiais nuotykiais knygos.

Šiandien bibliotekoje aš vienas. Vartau knygas, paskaitau. O kas čia šnibžda? Aš net nepastebėjau, kaip atėjo daugiau vaikų. Dar kartą atsiverčiu Anthony Horowitz Audrašauklį. Man ši knyga labai patinka.

Kai skaitau knygą, kurioje rašoma apie žmogaus sukurtas mašinas, man irgi norisi ką nors sukurti.

Vytenis Jasmontas, 4a klasė,

„Vyturio“ pradinė mokykla

Vėlyvas sekmadienio rytas. Saulės spinduliukai veržiasi pro langą į mano kambarį. Jie meiliai kutena skruostus ir ragina pabusti. Vos tik pramerkusi akis, trumpam apanku nuo saulės šviesos ir greit slepiuosi po antklode. Už sienos girdžiu tylius balsus – tai mama ir tėtis kalbasi. Tikriausiai gurkšnoja rytinę kavą ir džiaugiasi šiltu oru. Tik dabar prisiminiau, jog šiandien laisvadienis ir niekur nereikia skubėti, tad drąsiai dar galiu pasnausti. Taip begalvodama nugrimztu į spalvotą sapną…

Sapnuoju, kad esu dideliame kambaryje, tarsi bibliotekoje. Matau daug žmonių ir knygų. Visi renkasi knygas, tik keista, kad rinkdamiesi jas priglaudžia prie širdies ir taip randa tinkamiausią.

Įsidrąsinusi ir aš paėmiau vieną ir priglaudžiau. Atsiverčiau, ėmiau ją žiūrinėti, nors nelabai supratau, nes knygos simboliai buvo kažkokie keisti, nematyti. Varčiau ją ilgai, knyga netyčia išsprūdo iš rankų ir nukrito ant žemės. Atsivertė keistas puslapis – be simbolių ir be piešinių, visiškai tuščias. Pažvelgusi atidžiau, supratau, kad yra ne taip, kaip iš pradžių pasirodė. Knygoje buvo nupiešta mano svajonė ir parašyta, kad netrukus ji išsipildys…

Pabudau… Mano kambarys, saulės spinduliai… Labai norėjau, kad šis sapnas virstų tikrove.

Po kiek laiko taip ir įvyko. Per gimtadienį gavau dovanų mažytį šuniuką ir knygą, kurioje buvo parašyta: „Tegul pildosi norai.“ Į šią knygą man brangūs žmonės įrašo savo norus. Knygoje nuolat daugėja įrašų, kartu pildosi ir mūsų visų svajonės.

Rūta Čijunskaitė, 11a klasė,

Kalnėnų vidurinė mokykla

Žurnalas „Rubinaitis“, 2008 Nr. 3 (47)