KOKĮ GATVĖS VAIKĄ MATO MŪSŲ RAŠYTOJAI?

Namų tema visuomet aktuali. Tai ne tik fizinė erdvė, bet ir žmogaus egzistencijos sąlyga, kultūros archetipas ir viena iš svarbių literatūros temų. Literatūros teoretikas, fenomenologas G. Bachelard’as namus apibrėžia kaip „pirmąjį žmogaus būties pasaulį“¹, kuriame išgyvenama pirmykštės šilumos, savotiško materialaus rojaus palaima. Tokia jausena ypač svarbi vaikui. Namuose jis gali jaustis saugus, laukiamas ir mylimas kitų šeimos narių. Tačiau iš karto už namų slenksčio prasideda gatvė – vieta, kur galima laukti visko: nuotykių, išbandymų, pavojų. Dauguma vaikų eina į gatvę tiesiog pažaisti. Kai kuriems iš jų gatvė tampa ne žaidimų, bet išgyvenimo vieta.

Gatvės vaikas literatūroje – tai personažas, kuris dėl tam tikrų priežasčių gatvėje praleidžia daug laiko, gyvena ten savo gyvenimą. Toks personažas pasirodo kartu su civilizacijos raidos, socialinėmis temomis (skurstančio vaiko motyvas) arba su romantinės literatūros tendencijomis vaizduoti laisvus herojus (gatvės muzikantai, klajokliai). Į vaikų lektūrą įėjo tokie kūriniai kaip Charleso Dickenso Oliverio Tvisto nuotykiai (1838) ar Jameso Greenwoodo Mažasis driskius (1866), kuriuose teigiama, kad skurdas ir valkatavimas gali pastūmėti į nusikaltimą, o prigimtinis pagrindinio veikėjo tiesumas ir sąžiningumas nuolat grumiasi su nepalankios socialinės aplinkos poveikiu. Vaikų literatūros kontekste skaitomos ir Victoro Hugo Vargdienių (1862) ištraukos apie mažąjį Gavrošą, gyvenusį didžiulės dramblio skulptūros pilve aikštėje netoli Bastilijos, ar apie sunkią mergaitės Kozetės, kurią svetimiesiems paliko skurstanti motina, dalią. Šių vaikų kančios – socialinės neteisybės rezultatas. Specialiai orientuotame į vaikų auditoriją Hectoro Malot romane Be šeimos (1878) vaizduojami našlaičio Remio bandymai išgyventi vaidinant ir muzikuojant gatvėje. Tokie kūriniai įėjo į vaikų literatūros klasiką ir darė poveikį lietuvių autoriams, kuriems gatvės vaiko tema ne mažiau svarbi.

Nuskriausto vaiko ir socialinės neteisybės tema ryški XX a. pradžioje rašiusio Konstantino Jasiukaičio (1882–1941) kūryboje. Jo apsakyme „Degtukai“ pastebima tiesioginė H. Ch. Anderseno pasakos „Mergaitė su degtukais“ įtaka. Pagrindinė K. Jasiukaičio kūrinio veikėja – apie penkiolikos metų žydaitė, gatvėje pardavinėjanti degtukus. Svarbus regimasis įspūdis: „Jos perbadėjęs, juodas kaip žemė veidas jau buvo išbraižotas mažomis negiliomis raukšlėmis; rudose įdubusiose akyse nesimatė gyvasties, švietė tik šaltis ir nuovargis; iš po skylėtos skarelės nuo vėjo plevėsavo nutriušę plaukai“ (p. 84). Siekiama sukelti skaitytojo gailestį ir užuojautą: „Valgyti noriu, – kalbėjo, jau nuleidusi akis, lyg ko susigėdusi: – Nors vieną skrabelę pirk, – ir atkišo drebančią, nuo šalčio ir aštraus vėjo sudžiūvusią ranką, kurioje buvo suspaustos laibais pirštais keturios skrabelės“ (p. 84). Įsižiūrėjimas į žmogų siūlytojos ir pirkėjo santykį čia keičia asmens ir asmens santykiu, įgyjančiu moralinės atsakomybės konotaciją². Kitame K. Jasiukaičio apsakyme „Basi vaikai“ – lygiai toks pat užuojautą keliantis elgetaujančių vaikų aprašymas: „Abudu sutrūnėjusias kepures kiek galima užsismaukė ant pajuodavusių nuo speigo veidų, susiklostė lopytus drabužius ir, daužydami sukaulėjusias rankas į pečius, ėmė trypti ant šalto sniego“ (p. 79). Apie sunkią šių vaikų dalią skaitytojas sužino ir iš dialogo: jie išsipasakoja vienas kitam svajones – ką veiktų turėdami pinigų. Vieno berniuko mama sunkiai serga, jis norėtų nupirkti jai vaistų. Šie personažai bevardžiai, jie vaizduojami kaip apibendrintas skurstančio gatvės vaiko tipas. Jiems reikia pagalbos, ir pirmiausia materialinės, nes tikima, kad varge ir skurde augęs žmogus savaime turi turėti gražią, nesugadintą sielą.

Kitokio tipo gatvės vaikas vaizduojamas išeivijos rašytojo Romualdo Spalio-Giedraičio (1915–1980) trijų dalių apysakoje Gatvės berniuko nuotykiai (1952), paremtoje asmeniniais išgyvenimais: apysakos veiksmas vyksta prieškario Kaune, svarbi siužeto linija – dalyvavimas skautų veikloje, kuri pačiam autoriui buvo ypač svarbi (Anglijoje kurį laiką jis vadovavo skautų organizacijai). Pedagoginė rašytojo patirtis (ilgą laiką dirbo mokytoju įvairiose tiek Lietuvos, tiek užsienio gimnazijose) šiai nuotykių apysakai suteikia ryškų didaktinį atspalvį. Pagrindinis veikėjas Jonas daug laiko praleidžia gatvėje. Jis vagia kaimynų obuolius ar daržoves, kad galėtų prasimaitinti, nes gyvena labai vargingai, tačiau, kitaip nei K. Jasiukaičio veikėjai, kelia ne graudulį ar gailestį, bet simpatijas: skaitytojui Jonas pristatomas kaip guvus, išdykęs berniūkštis („Pailsėjęs organizmas reikalavo maisto ir nuotykių“, p. 26). Nuotykiu – vagyste iš svetimo sodo ir pažintimi su studentu, pakeitusiu Jono gyvenimą, – ir pradedama apysaka. Didaktinė nuostata itin ryški: vyrauja įsitikinimas, kad gatvės vaikus galima perauklėti, jei jie pateks į tinkamą socialinę terpę. Naujasis pažįstamas pasiūlo Jonui vykti kartu į skautų stovyklą. Ten vaikas atranda kolektyvo teigiamas vertybes – bendrą darbą ir pagalbą vienas kitam, ne nuobaudomis, bet pasitikėjimu grįstus santykius su vyresniaisiais. Energija, anksčiau nukreipta į beprasmį išdykavimą, dabar skiriama naudingai veiklai. Pripažįstama, kad tam reikia daug pastangų, kad pasitaiko klaidų („Nesiginčiju, kad jis sunkus berniukas; puikiai nusimanėm, ką darom, imdami į stovyklą […]. Aš stebėjau jį tik atvykus. Vilko, tempė, tvarkė gal daugiau už kitus. Reikėjo visą laiką jį tokį išlaikyti“, p. 72). Šios pastangos nenueina veltui: iš stovyklos Jonas grįžta labai pasikeitęs, tačiau pats patraukliausias jo charakterio bruožas – didžiulė fantazija – išlieka. Jono pasakojimai apie stovyklą gatvės bičiuliams ne itin atitinka realybę, bet suteikia kūriniui komiškumo efektą, gerokai pagyvinantį vietomis tiesmuką didaktiką.

Antrojoje apysakos dalyje „Išdykėlių vasara“ gatvės vaiko tema toliau rutuliojama rodant dviejų šeimos modelių opoziciją. Jono tėvas – batsiuvys, jis ne visada gauna darbo, o uždirbtus pinigus dažniausiai prageria su draugais. Tad sūnus tarsi paliekamas likimo ir savo paties valiai. Į jų gatvę atsikrausčiusios Jono bendraamžės Nijolės šeima – visiškai kitokia. Nijolės ir jos tėvų santykiai grįsti rūpinimusi ir pasitikėjimu. Nijolei leidžiama viskas, tačiau ji apie tai turi pasakyti tėvams ir paprašyti leidimo.

Antrosios Gatvės berniuko nuotykių dalies siužeto pagrindas – žaidimas. Jonas draugus suburia į „gaują“ ir, nusižiūrėjęs nuo skautų, tampa jos skiltininku. Jis sukuria taisykles, kurių būtina laikytis: „savo vadovybės klausyti, gamtos draugais būti, visad juoktis“ (p. 189) ir nesikeikti (šios taisyklės gatvės vaikams laikytis ypač sunku). Draugai susigalvoja ir naujus vardus – nuotykių literatūros personažų, į kuriuos norėtų būti panašūs, – Tarzano, Robino Hudo, grafo Montekristo, Vinetu. Tačiau patraukliausias visiems jiems atrodo Tomas Sojeris. Šioje romano dalyje pastebima didžiulė Marko Twaino įtaka: kai kurie epizodai iš tiesų primena Tomo Sojerio nuotykius (pavyzdžiui, berniukų žaidimams taip pat reikia negyvos žiurkės), tad su M. Twaino kūryba R. Spalio-Giedraičio apysaką sieja ir intertekstiniai ryšiai. Tačiau įdomu, kad nors M. Twainas pavaizdavo ir tikro gatvės vaiko tipą – Heklberį Finą, lietuvių autorius savo veikėjų idealu renkasi Tomą Sojerį. Iš to galima daryti išvadą, kad Heklberis negali būti sektinas pavyzdys, kadangi M. Twainas tiesmukos didaktikos vengė, o R. Spalio-Giedraičio kūrinio tikslas didaktinis – kryptingai siekiama perauklėti personažą parodant, kad vaikui būtini normalūs namai ir šeima.

Trečioji R. Spalio-Giedraičio apysakos dalis – „Audringas ruduo“ – vaikiškas detektyvas. Jonas jau nebėra tas gatvės vaikas, kuris galėtų ką nors pavogti, bet apkaltinamas brangaus laikrodžio vagyste ir turi įrodyti, kad yra nekaltas. Čia jam vėl padeda skautai. Taigi toliau plėtojama mintis, jog tam, kad pasikeistum, reikia kolektyvo paramos ir pasitikėjimo – tiek suaugusiųjų, tiek bendraamžių.

Panašus siužetas – į gatvės nusikaltimus įtraukto paauglio perauklėjimas stovykloje – atsiranda Vlado Dautarto (1927–2000) apysakoje Jis – Kapitonas Pramuštgalvis (1970). Pasakojama pirmuoju asmeniu, pasakotojas Tadas gyvena tik su mama, todėl namie dažnai lieka vienas. Persikraustęs į naują rajoną, paauglys ima tyrinėti aplinką ir aptinka apleisto namo griuvėsius. Paaiškėja, kad juose įsikūrusi Kapitono Pramuštgalvio gauja. Tadas nori įsitvirtinti tarp bendraamžių, tad pamažu įsitraukia į nusikalstamą veiklą: Pramuštgalvio gauja laužiasi į svetimus butus ir vagia įvairius daiktus, o jiems vadovauja suaugęs vagis, pravarde Pipišas. Tik vieną paauglių gaujos narį Andrių galima laikyti gatvės vaiku tikrąja prasme, bet apie jo gyvenimą tiesiogiai nerašoma – apie tai sužinoma iš pasakotojo: „Andrius privedė mane prie vieno lango. Žvilgtelėjau. Už stalo sėdėjo keli vyrai ir moterys. Susivėlę ir girti. Kambaryje viskas buvo sujaukta, primėtyta tuščių butelių, konservų dėžučių. Stalas buvo aplaistytas ir nešvarus. O bliovė visi, net baisu buvo klausytis. Aš pasisukau į Andrių“ (p. 71).

Andriaus namai – landynė, kurioje nuolat girtaujama. Tikroji jo motina mirusi, o pamotė nuolat muša. Tuo metu, kai apysaka buvo sukurta, t. y. aštuntojo dešimtmečio pradžioje, Andrius nebūtų galėjęs tapti pagrindiniu veikėju ar pasakotoju: sovietmečio vaikų literatūrai būdinga į pirmąjį planą iškelti teigiamus elementus. Tad asocialios šeimos gyvenimo stebėtoju, liudininku tampa Tadas, kuris iš esmės yra teigiamas veikėjas, atsitiktinai patekęs į blogą kompaniją. Paties Kapitono Pramuštgalvio situacija – kitas to meto literatūroje smerkiamas kraštutinumas: paauglys išlepintas dėmesio, jis gali gauti visko, ko įsigeidžia, nes tėvas – „didelis viršininkas, po užsienius važinėja“ (p. 72), tad Kapitoną Pramuštgalvį gatvė traukia nuotykiais, savotiška laisve nuo pareigų.

V. Dautarto apysaka orientuojama į auklėjamąjį darbą ir gerų pokyčių laukimą. Tai liudija ir formali kūrinio struktūra, siužeto naratyvas: pasakojimas pradedamas paauglių atvykimu į stovyklą ir tik retrospektyviai atveriama, kas lėmė, kad jie čia atsidūrė. Retrospektyvus žvilgsnis leidžia numanyti, kad Kapitono Pramuštgalvio gaujos nusikalstama veikla jau praeityje: Pipišas kalėjime, o paaugliai iš stovyklos grįš į namus. Neturintį kur grįžti Andrių imasi globoti auklėtojas: „Atrodė, kad dėdė Antanas pasiryžęs Andrių pakelti ant savo tvirtų pečių ir nešti per didelį cukrinių runkelių lauką iki pat miško, o gal net ten, kur horizonte šviečia laumės juosta“ (p. 90). Tai paskutiniai apysakos žodžiai – sovietinei literatūrai būdingas šviesios ateities pažadas.

Ne pagrindinis, bet gan svarbus siužetui gatvės vaiko tipažas pasirodo šių dienų autoriaus Vytauto Račicko apysakoje Šlepetė-3 (2000). V. Račickui būdinga aktualias problemines temas perteikti intriguojančios nuotykių literatūros kontekste. Taip Šlepetėje-3 atsiranda „buteliautojų“, mokyklos nelankančių gatvės vaikų linija³. Pagrindinio veikėjo Evalduko bendraamžės Lizabetės tėvas – išgeriantis, netekęs darbo, bet nagingas ir iš esmės doras žmogus – įtraukiamas į nusikaltimą: jam pasiūloma padėti pagrobti verslininkų sūnų Edvarduką ir išsireikalauti išpirkos. Lizabetė Edvarduką pažįsta, jis atsitiktinai tapo jos muštynių su bendraamže mergaite liudininku. Nors ir skirtingos socialinės padėties, vaikai randa bendrą kalbą. Tačiau Lizabetės charakteris nėra ryškus, individualių bruožų jai nesuteikiama – ji tiesiog guvi, mokanti pakovoti už save, bet draugiška mergaitė, savo nevykėlį tėvelį mylinti dukra. Žaisdami apleisto namo griuvėsiuose, Edvardukas su Lizabete aptinka visiškai beglobį vaiką – keturmetę pamestinukę Monikutę – ir apgyvendina ją į Australiją išvykusios plonos Onos bute. Ši siužeto atšaka maža ką duoda pagrindiniam apysakos veiksmui: tikroji intriga sukasi apie planuojamą Edvarduko pagrobimą, per klaidą pagrobtą jo draugą ar lobio, neva paslėpto kaimynės sandėliuke, paieškas. O Monikutės liniją galima paaiškinti nebent Edvardukui suteikta proga parodyti savo rūpestingumą, nors rūpinimasis ja labiau primena žaidimą: mergaitė apie porą savaičių gyvena slapstoma plonos Onos bute, ir jos niekas ten neaptinka, kol iš kelionės grįžta buto savininkė. Netgi literatūrinėje kūryboje toks epizodas sunkiai įtikina.

Kazio Sajos romano …kurio nieks nemylėjo (2005) personažas Sigitas Snaipa – turbūt labiausiai psichologiškai motyvuotas realistinis gatvės vaiko tipažas šiandieninėje lietuvių vaikų literatūroje. Sigitui – aštuoneri. Jis gyvena su mama ir vyru, kurį manė esant tėvą. Tikrasis Sigito tėvas kalėjime, nubaustas už žmogžudystę (kaip vėliau paaiškėja, netyčinę). Ir Sigito motina, ir patėvis priklauso asocialių žmonių kategorijai: jie girtauja, nelegaliai gyvena apleistame name, renka ir parduoda spalvotuosius metalus, varo naminę degtinę, santykius aiškinasi kumščiais, yra užuominų netgi į prostituciją („Adolfas iš tiesų neprieštaravo, kad Laima tą savo grožį panaudotų šeimos pragyvenimui užtikrinti. Jeigu tėvui išėjus atsirasdavo koks nematytas svečias, Sigitas buvo išmokytas dingti“, p. 10). Visa tai romane aprašoma be sentimentų, konstatuojamuoju tonu, tarsi paties Sigito akimis, kadangi toks gyvenimas vaikui atrodo normalus, nes kitokio jis nepažįsta. Tėvai Sigitą verčia elgetauti ir kas rytą veža į miesto centrą kaip į darbą. Berniukas bėga nuo socialinių darbuotojų: bet kokia institucija gatvės vaikams veikiau siejasi su bausme dėl kitokio gyvenimo būdo, baime prarasti namus ir artimuosius, kad ir kokie jie būtų („Į galvą lindo pačios baisiausios mintys. Gal patėvis pasivijo ir užmušė mamą? Gal juos abu gatvėj areštavo policija? O gal susitikę dar apsibarė, apsimušė, o paskui nuėjo į kokį restoraną taikytis? Juk ir taip yra buvę“, p. 44).

Namai, kuriuose vaikas jaustųsi saugus ir mylimas, K. Sajos romane yra siekiamybė, tikslas, kuris įgyvendinamas kūrinio pabaigoje: kiek laiko pagyvenęs globos namuose (tarsi teigiant, jog tai gali būti tik laikina priebėga), Sigitas galų gale randa tikruosius namus. Jį pasiima iš kalėjimo išėjęs tėvas ir mylimiausia auklėtoja Malonės Pilnoji. Tokia auklėtojos pravardė nejučia kreipia mintį ir į krikščionišką kontekstą: primena Jėzaus motiną Mariją, visų silpnųjų ir nuskriaustųjų globėją, idealios motinystės simbolį.

Nors iš pirmo žvilgsnio K. Sajos romanas gali pasirodyti drastiškas dėl atvirai vaizduojamo asocialaus suaugusiųjų gyvenimo būdo ar gan ramaus kalbėjimo apie jų įvykdytus nusikaltimus (pavyzdžiui, apie žmogžudystę), tačiau jis akivaizdžiai sukurtas pagal pasakos modelį: lietuvių liaudies pasakoms apie našlaičius būdinga ta pati logika – jų skriaudėjai gan žiauriai nubaudžiami (pavyzdžiui, prilipusi prie kumelaitės Sigutės pamotė tampoma po laukus tol, kol iš jos lieka tik žarnos ir plaukai). Taip ir K. Sajos romane: blogieji veikėjai sulaukia atpildo arba visam laikui išnyksta iš berniuko gyvenimo (netgi daryčiau prielaidą, kad Sigito vardą pagal panašų sąskambį su liaudies pasakų Sigute autoriui padiktavo pasąmoninis noras sekti kultūros archetipais). Sigito patėvį užmuša kažkokie nusikaltėliai, motina visam laikui išvyksta į Ispaniją, o naujoji vaiko šeima ima kurtis gimtojoje tėvo sodyboje. Grįžimo į gimtinę motyvas čia simbolizuoja ir grįžimą prie pastoviųjų, amžinųjų vertybių.

Dėl bendros tematikos – beglobio vaiko, meilės ir artimųjų paieškų – K. Sajos romanas lyginamas su Bitės Vilimaitės Mergaitės romanu (2004)⁴. Jo veikėjai Elzei po tėčio mirties kurį laiką tenka gyventi ant skurdo ribos balansuojančioje dėdės šeimoje: „Elzės dėdė buvo bedarbis, jo šeima gyveno iš pašalpų ir labdaros kur ką nugriebdama. Vaikai nelankė mokyklos, nes niekam tai nerūpėjo. Vos savaitę pagyvenusi toje šeimoje, Elzė suprato, kad vaikai verčiasi vagiliavimu, jų nebūdavo namie ištisas dienas, pareidavo tik pernakvoti“ (p. 11). Tačiau pačią Elzę vargu ar galima laikyti gatvės vaiku – jos charakteris kuriamas kaip tokio gyvenimo opozicija: nors ir linkusi pakovoti už save kumščiais, mergaitė lieka išimtinai teigiama veikėja (niekam neleidžia liesti savo knygų, viliasi grįžti į muzikos mokyklą…), mirusio tėčio balsas saugo ją kritiniais momentais, ir skaitant susidaro įspūdis, jog Elzė ne tiek priklauso socialinei terpei, kuri ją supa, kiek stebi tą aplinką tyru vaiko žvilgsniu, išlaikydama širdyje idealius namus – tuos, kuriuose gyveno prieš įvykstant nelaimei („Geltonas tėvo namas ant kalvos dabar iškils tik prisiminimuose su visais paslaptingais garsais – graudžiu langinių girgždesiu vėjuotą naktį, tyliais tėvo žingsniais, ankstyvųjų paukščių švilpčiojimu obely…“, p. 90).

Apžvelgus lietuvių autorių kūrinius, kuriuose veikia gatvės vaikai, galima padaryti keletą apibendrinančių išvadų. Vaikas elgeta lietuvių literatūroje atsiranda XX a. pradžioje, jis turi romantinio personažo bruožų, o pagrindinis kūrinių tikslas – sukelti skaitytojui gailestį ir užuojautą (K. Jasiukaičio veikėjai). Netrukus silpno, nuskriausto personažo vietą užima gatvės išdaigininkas, kurį galima ir reikia perauklėti. Tai lengviausiai pavyksta kolektyvui – stovyklose, kur mokomasi tvarkos ir lygiaverčio, pagarbaus bendravimo. Gerą pavyzdį vaikams rodo suaugę auklėtojai (R. Spalio-Giedraičio, V. Dautarto kūryba).

Gatvės vaikui būdingi nusikaltimai – vagystės. Skiriasi tik jų mastas: Jonas vagia vaisius ir daržoves kad prasimaitintų, Kapitono Pramuštgalvio gaujai tai yra būdas patirti nuotykių, tampantis visuomenei nepriimtina iniciacija į suaugusiųjų pasaulį. Kai kurie gatvės vaikai vagyste tik apkaltinami (V. Račicko Elizabetė).

Gatvės vaikai nėra individualizuoti personažai, galima kalbėti tik apie tam tikrą tipažą, turintį apibendrintų charakterio bruožų, – iš kitų jie neretai išsiskiria guvumu, lakia vaizduote, gebėjimu pakovoti už save ir išgyventi gatvės sąlygomis.

Meninėje kūryboje vaizduojamas pagal literatūrinę logiką transformuotas gatvės vaikas. Išryškinami tam tikri teigiami jo būdo bruožai, o neigiamos savybės dažniausiai motyvuojamos netinkamos aplinkos poveikiu. Net jei autoriai jau nebebijo tiesiai kalbėti apie socialines sąlygas, kuriomis šiems vaikams tenka gyventi, išlaikomas tikėjimas, kad tai įmanoma pakeisti. Šeima, namai lieka siekiamybe, galinčia išsipildyti. Tikrovėje taip būna labai retai, beveik niekada. Apie tai kalbėjo Vanda Juknaitė esė knygoje Išsiduosi. Balsu (2002), kur aprašė savo pačios darbo su benamiais ar asocialių šeimų vaikais patirtį, pripažindama, kad tokie vaikai yra nevaldomi, žiaurūs, nemokantys saugoti nei savęs, nei kitų, nežinantys, ką reiškia pagarbus elgesys, meilė, kuria jiems sunku patikėti: „Nors turėjo praeiti keletas metų, kad iki galo suprasčiau tos dienos vaikų agresijos priežastį. Rūpesčiu mes juos sužeidėm. Meile mes juos sužeidėm iki gyvuonies. Mes palietėm žaizdą, kurią taip skauda, kad gindamasis gali užmušti. Smogti mirtinai, kad nebeliktų abejonių. Jie visą laiką, visus tuos metus mus patikrindavo. Jie turi priemonių. Žiaurių. Norėdami sužinoti, ar tikrai reikalingi, jie eis iki paskutinės ribos. Kartais tai gali būti peilis į nugarą. Jei supras, kad esi silpnas ar kad ieškai sau naudos“ (p. 21). Kitaip nei R. Spalis-Giedraitis ar V. Dautartas, vaizdavę gatvės vaikus stovykloje, V. Juknaitė teigia, kad toks vienkartinis pabuvimas kolektyve gali būti tik laikina priebėga: su šiais vaikais reikia dirbti nuolat, ir rezultatai ne visada būna teigiami. Tačiau savo esė V. Juknaitė apčiuopė pagrindinį literatūros apie beglobius ar gatvės vaikus tikslą – vaizduojant tokius personažus skaitytojui sukeliami empatijos jausmai, noras atsiliepti į jų slaptą pagalbos šauksmą ir tikėjimas, kad padėti įmanoma. Vaikų literatūra iki šiol kalba širdimi, būtent todėl gatvės vaiko charakterio transformacijos yra psichologiškai motyvuotos, o didžiausia tiesa joje – viltis.

­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­_______________________________

Cituojamoji literatūra

¹ G. Bachelard, Svajonių džiaugsmas, Vilnius: Vaga, 1993, p. 325.

² A. Gustaitienė, „Siužetiniai ‘Mergaitės su degtukais’ variantai XX a. pirmosios pusės lietuvių prozoje“, in Hansas Christianas Andersenas ir Lietuva, Vilnius, 2006, p. 40.

³ K. Urba, „V. Račicko ‘Šlepetės’“, Rubinaitis, 2002, Nr. 3 (23), p. 10.

⁴  I. Klimašauskienė, „Meilės stebuklas“, Rubinaitis, 2005, Nr. 2 (34), p. 28.

Šaltiniai

Vladas Dautartas, Jis – Kapitonas Pramuštgalvis, Vilnius: Vaga, 1970.

Konstantinas Jasiukaitis, Basi vaikai, Vilnius: Vaga, 1969.

Vanda Juknaitė, Išsiduosi. Balsu, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.

Vytautas Račickas, Šlepetė-3, Vilnius, 2000.

Kazys Saja, …kurio nieks nemylėjo, Vilnius: Alma littera, 2005.

Romualdas Spalis, Gatvės berniuko nuotykiai, Vilnius: Vyturys, 1997.

Bitė Vilimaitė, Mergaitės romanas, Vilnius: Gimtasis žodis, 2004.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2008 Nr. 3 (47)