Pirmoji pagalba nuobodžiaujantiems berniukams

Šią vasarą poilsiavietėje prie jūros stebėjau būrelį įvairaus amžiaus paauglių berniukų. Iš pradžių visi sėdinėjo po vieną, maigė savo mobiliųjų telefonų mygtukus ir, atrodė, niekuo, be jų galimybių, nesidomėjo. Bet jau po keleto dienų juos, iki vėlyvos nakties bežaidžiančius slėpynių, ramino miegoti besirengiantys poilsiautojai, o dienomis berniukai, apstoję dviratį taisantį vyruką, nešykštėjo jam patarimų. Jie domėjosi valties variklio galimybėmis, mokė vienas kitą įmantrių kortų žaidimų, smaigstė į žemę peiliukus, ginčijosi dėl sugautos žuvies rūšies, žinoma, žaidė krepšinį ir bandė dresuoti mano šunį.

Rašau apie tai, nes pirmosiomis dienomis abejojau, ar knyga, kurią noriu pristatyti, vis dar aktuali šiuolaikiniams berniukams. Tačiau atrodo, jos skaitytojai yra čia pat. Tereikia tik prisėlinti prie jų ir garsiai sušnibždėti: „Aš moku padaryti vandeninę bombą“ arba iškviesti rudenį į kaštonų mūšį.

Taigi visiems vyriškosios giminės atstovams nuo aštuonerių iki aštuoniasdešimties metų rekomenduoju Pavojingą knygą berniukams^*, 2007 m. pelniusią Didžiosios Britanijos metų knygos titulą. Ir ne tik vyriškajai giminei. Agresyvaus lyčių lygybės brukimo laikais negalima pamiršti, kad mergaičių interesai vaikystėje ir ankstyvojoje paauglystėje būna beveik tapatūs berniukų interesams. Jei būčiau turėjusi šią knygą po ranka būdama paauglė, esu tikra, kad mano vaikystė būtų buvusi gerokai audringesnė. Juk reta mergaitė praleis progą sumeistrauti popierinę vandeninę bombą, nepabandys susirašinėti su draugėmis slaptaraščiu, neišbandys žongliravimo meno ar marmurinio popieriaus gamybos. Mergaites gal ne itin sudomins garsiausių mūšių aprašymai ar žvejybos ypatumai, bet sužinoti, kokius draugystės su mergaitėmis patarimus vieni berniukai duoda kitiems berniukams, – tiesiog šventas reikalas.

Taigi Pavojinga knyga berniukams yra kupina patarimų, kuriuos apibendrintai galima būtų apibrėžti kaip būtinus kiekvienam smalsiam vaikui: kaip pasidaryti pačius įvairiausius dalykus (gokartą, lanką su strėlėmis, namelį medyje, popierinį lėktuvėlį, bateriją, timpą, marmurinio popieriaus, nedegaus audinio, periskopą, projektorių ir pan.), kaip nustatyti medžio amžių, užsiauginti saulėgrąžą ir kristalą, žaisti šachmatais, supakuoti dovaną, rišti mazgus, priversti akmenuką šokinėti vandens paviršiumi, žaisti žaidimus ant popieriaus ir dar daug kitų svarbių dalykų, be kurių paauglio pasaulis būtų tuščias ir nuobodus.

Viskas aiškinama nuosekliai, labai suprantamai (kai ką išbandžiau), geranoriškai su humoru perspėjant, kad mėgėjams viskas sekasi prasčiau nei profesionalams, todėl tenka nemažai treniruotis ir dirbti, kad, prireikus gokartui ratų, nebūtų ardomi seni vaikiški vežimėliai, nes jie esą antikvarinė vertybė, ir kad pjauti „medieną geriau būtų leisti suaugusiam žmogui, ypač jei tai daroma elektriniais prietaisais. O jei nuspręsi neklausyti šio patarimo ir nusipjausi pirštą, būk geras, nesiųsk jo mums paštu kaip įrodymo“ (p. 77). Greta patarimų dalijamasi patyrimu, kas vaikui iškart parodo, jog ne šventieji puodus lipdo: „Atkreipk dėmesį, kad mes pririšome dvi gumos juosteles. Rankos niežėjo pritaisyti tik vieną, o kapšelį tiesiog užverti ant jos. Pamėginę supratome, kad vos po kelių šūvių kapšelis nebesilaiko ten, kur turėtų, o timpa nė neperspėjusi šaudo į visas puses“ (p. 30).

Nemažą dalį knygos sudaro istorijos, gamtos mokslų ir astronomijos žinios. Skaitytojai ras pasakojimų apie garsiausius mūšius (Termopilų, Kanų, Cezario, Vaterlo ir kt.), septynis Senojo ir Naujojo pasaulio stebuklus, Tautų Sandraugą, Britanijos imperiją, artilerijos ir piratavimo istoriją. Trumpai ir aiškiai pateikta informacija apie fosilijas, dinozaurus, debesis, vabzdžius, medžius, Saulės sistemos planetas ir jų atradimą, žvaigždynų išsidėstymą, lyg tarp kitko užsimenant ir apie graikų bei romėnų mitų įtaką jų pavadinimams.

Įdomu skaityti ir „Nepaprastas istorijas“ – taip pavadinti penki knygos skyreliai, pasakojantys apie Didžiosios Britanijos herojus: Antarkties ieškotoją Robertą Skotą, admirolą Nelsoną, alpinistus Džo Simpsoną ir Saimoną Jeitsą, bekojį karo lakūną Daglasą Beiderį ir viduramžių Škotijos karalių Robertą Briusą. Juose be jokios didaktikos, patraukliai pasakojama apie šių žmonių žygius, jų pavyzdžiu ugdant kiekvienam vyrui būtinus bruožus: ištvermę, drąsą, atkaklumą siekiant tikslo, patriotizmą, ištikimybę, draugystę.

Tiesa, visi istoriniai ir herojiški pasakojimai turi vieną bruožą – jie pirmiausia siejami su Didžiąja Britanija, pasakojimuose mirga pavardės asmenybių, kurios lietuvių skaitytojams gali būti net ir negirdėtos (pvz., Florens Naitingeil ar Didžiosios Britanijos armijos vadų). Knygos autoriai – britai, tad savaime aišku, jog jiems pirmiausia rūpi britų berniukų patriotinis auklėjimas, savojo krašto istorijos pažinimas. Be abejo, asmenybės bruožai gal ir nelabai priklauso nuo herojaus kilmės, bet vis dėlto labai norėtųsi lygiai taip pat trumpai ir patraukliai, be sentimentalių šniurkščiojimų pateiktų savojo krašto pavyzdžių.

(Čia norėtųsi padėkoti lietuviškojo knygos leidimo rengėjams už tai, kad jie papildė tekstą trumpomis su Lietuva susijusiomis pastabomis, organiškai įterpdami atskirus sakinius, pažymėtus žvaigždutėmis. O leidinio pabaigoje pateiktas berniukams rekomenduojamų knygų sąrašas papildytas ir Kęstučio Urbos rekomendacijomis.)

Be jau minėtų stambesniųjų blokų, į kuriuos galima būtų jungti atskirus knygos skyrelius, čia rasite ir „smulkmenų“ – lotyniškų posakių, visiems būtinos informacijos apie pirmosios pagalbos teikimą (taip pat ir šuniui), žongliravimo, šifravimo, šuns dresavimo ir elgesio su mergaitėmis taisyklių, dešimt Dievo įsakymų, Šekspyro pjesių veikėjų posakių, sporto ir kitokių žaidimų (regbio, futbolo, šachmatų, rutuliukų, kaštonų mūšio) taisyklių, triukų aprašymų, jūrų vėliavų kodų ir pan.

Smagu, nors gal ir nelabai patogu, kad knygos skyreliai išdėstyti ne nuosekliai ir logiškai, bet išbarstyti atsitiktine tvarka – taip, kaip šauna į galvą eiliniam nenustygstančiam paaugliui. Galima iš ryto aklai atsiversti bet kurį knygos puslapį ir turėti tos dienos veiklos programą. Tiesa, norint suieškoti konkretų patarimą ar pasakojimą, tenka šiek tiek atidžiau panagrinėti knygos turinį, tačiau smagiau staiga rasti ką nors netikėta, dar neišbandyta ir sužinoti, kad „jokio popieriaus lapo neįmanoma perlenkti daugiau nei septynis kartus“ (p. 99).

Patys knygos autoriai, sudėję į ją ne tik savo pomėgių aprašymus, bet ir pažįstamų patarimus, ką dar reikėtų pasiūlyti berniūkščiams, pripažįsta, kad knyga „pavojinga“, nes ne vienas jos skyrelis gali patraukti dėmesį pamokų metu. Mokytojai turėtų būti informuoti apie šios knygos pasirodymą ir parengę „priešnuodžių“, t. y. nemažai jos medžiagos gali būti puikiai panaudota pamokose.

Šią knygą turėtų nuolat po ranka laikyti tie tėčiai ir seneliai, kurie niurzga, kad šiuolaikinis jaunimas nieko, be kompiuterių, nežino. Kas labiau suartins tėvus ir vaikus paauglystėje, jei ne kniūstimasis kartu rengiant namelį medyje, šachmatų partijos žaidimas arba ginčijimasis, ar galima laikyti Skotą Antarkties atradėju ar ne… Sielos jaunatvės nepraradęs tėvelis tikrai su sūnumi pabandys rišti šoto mazgą, tyrinės dangų, laidys popierinius lėktuvėlius, supakuos dovaną mamai ar paleis iš balkono vandeninę bombą (aišku, kai arti nėra kaimynų ir katinų).

Kodėl vis prisimenu vandeninę bombą? Todėl, kad ji labai šauniai plekšteli. Išbandžiau. Ir dabar jau žinau, kad iki gretimo namo yra 20 čeinų, mano šuo sveria 3 stounus, o 2 gilai arbatos vakare – pats tas.

­­­­­­­­­­­­_______________________________

^* IGGULDEN, Conn, IGGULDEN, Hal. Pavojinga knyga berniukams / iš anglų k. vertė Karolis Stulpinas. Vilnius: Tyto alba, 2008. – 237 p. ISBN 978-9986-16-635-1.

Rubriką remia:

Žurnalas „Rubinaitis“, 2008 Nr. 3 (47)