Mama, tėtė, aš ir ji

Pirmasis sąsiuvinis

Kai aš atėjau į šį pasaulį, pasaulis jau buvo. Buvo viskas, visas butas, stalas, kėdės, lovos, kriauklė, vandens čiaupas, visi įrenginiai. Viskas buvo puikiai sumanyta ir tiko prie kits kito.

Ir beržas jau augo sode – kaip ir visi kiti medžiai. Juk tų kitų galėjo dar nebūti. Arba būtų buvusios tik eglės, o bukai dar būtų neišaugę, nei obelys ar kriaušės, nei vyšnaitės, nei slyvaitės. Arba, pavyzdžiui, galėjo nebūti kačių, tik šunys. Toje vietoje, kur šią akimirką guli mūsų katė, būtų tik saulės dryžis ant palangės.

Ir tėtė su mama jau buvo, kai aš atsiradau. Aišku kaip dieną, juk jiems aš ir gimiau. Tėtę aš pažinau iš geltonų ūsų. Mamą – šiaip, be niekur nieko. Nė nereikėjo klausti, kas tas žmogus su akiniais, laikantis mane ant rankų. Ji, suprantama, irgi žinojo, kad aš jos vaikas, žinojo ir kuo aš vardu, ir visa kita. Buvo gerai pasiruošusi mane sutikti.

Mums buvo smagu susipažinti.

Bet kai ko man gimstant dar nebuvo, tarkim, mūsų naujojo grotuvo. Ir sesės lovos, nes nebuvo ir pačios sesės. Ji vardu Ana. Kartais aš ją vadinu tiesiog ji. Pavyzdžiui, kai mama klausia, kas gi čia vėl žaidė su telefono rageliu.

Kur būna tai, ko dar nėra? Sesė, kuri dar net netūno mamos pilve? Kai ilgiau apie tai pamąstau, ima suktis galva. Paliksiu šį klausimą tėtei, jam patinka tokios mąstymo užduotys.

Kokių medžių, kokių gyvių dar nėra pasaulyje? Štai dar vienas klausimas. Ir kaip jie gaus savo vardus?

Nieko negalima pasiųsti atgal, ten, iš kur atėjo. Reikia laukti, kol numirs. Kai sesė numirs, tikriausiai neliks ir jos lovos. Vėl viskas bus kaip anksčiau. Tik grotuvas, žinoma, pasiliks.

Prieš sesę aš nieko neturiu. Tik kartais ji mane nervina. Mama sako, kad niekam jos neatiduotų. Tėtė, aš manau, irgi. Ir aš neatiduočiau. Be to, tikriausiai ir neatsirastų, kas ją paimtų.

Kai gimiau, buvau visai mažas. Viskas buvo maža – kelnės, megztukas, kepurytė, galva, o labiausiai rankos ir kojos. Kojos nykštys buvo toks mažas kaip mažulis kojos pirštelis, o mažulis kojos pirštelis – mažut mažutėlis. Juk turėjau dar išaugti. Tėtė su mama buvo jau didelio ūgio. Žinoma, kažkada ir jie buvo maži.

Bet dabar šito beveik nematyti. Kartais įsivaizduoju mažutėlius tėtę su mama kaip du keleivius žaislinio geležinkelio perone. Juodu stovi prie savo lagaminų. Pamojuoju jiems.

Pasaulyje viskas sutinka ir niekur nėra jokio tarpelio. Nosis tinka prie akinių, burna – prie šaukšto, užpakalis – prie kėdės. Žuvys tinka būti vandeny, paukščiai – ore, karvės – pievoje, žmonės telpa į drabužius, į namus ir į lovas. Naktis tinka miegoti, o diena – budėti. Žodžiai tinka daiktams. Gera visa tai įsivaizduoti.

Mama sako, kad yra ir netinkamų dalykų. Yra karvių be pievų ir žmonių be drabužių, be namų, be lovų. Žinau, kad taip yra, bet negaliu apie tai net gerai pagalvoti. Jeigu galėčiau, kaipmat numirčiau iš gailesčio ar nežinia ko.

Mano kojos netinka prie tėtės batų. Sesė netinka prie knygų, nes dar nemoka skaityti. Man netinka skutimosi mašinėlė. Suaugusieji tinka į pasaulį, vaikai – dar ne visai. Todėl jie turi eiti į mokyklą, ir apskritai pirma juos reikia išauklėti.

Kai pasakiau, kad ji ne visai tinka prie mūsų, mama paklausė – kas?

Ji, pasakiau. Sesė apsižliumbė. Ji nepakenčia, kai apie ją kalbu.

Moterys tinka prie vyrų, o vyrai – prie moterų. Ir vieni, ir kiti tinka. Kartais moteris labiau prie vyro negu vyras prie moters, o kartais atvirkščiai.

Dėdė Bernardas ir teta Dora niekad netiko vienas prie kito. Dabar jie išsiskyrę. Jie visada mane gąsdino, ypač jų meilumas, kuris abiejuose veiduose atrodė vienodai. Nuo to laiko, kai nebebūna kartu, kiekvienas yra savaip meilus.

Retui iš mūsų gatvės puikiai tinka jo invalido vežimėlis. Bet niekada nebus, kad jam labai tiktų gatvė. Kartais aš jo bijausi, bet tik kelias sekundes. Ir baugina tada mane ne jo paralyžiuotos kojos, baugina tai, kad jis juokiasi kaip mes, kalba kaip mes ir pieštuką laiko kaip mes. Jeigu jis toks kaip ir mes, tai galų gale ir mes galime būti tokie kaip jis. O šito mes, aišku, nenorime.

Kartais man jo gaila. Kai jis jau važiuoja namo, o aš ką nors šūkteliu pavymui ir jis tame savo vežimėlyje negali atsigręžti, tada man būna jo gaila.

Nelabai aš jį mėgstu. Bet turėčiau mėgti. Neįgaliuosius reikia mėgti.

Žodžiai tinka daiktams. Taip gerai tinka, kad dažniausiai apie tai net negalvoji. Pavyzdžiui, žodis „akis“. Neįsivaizduoju geresnio. „Akis“ tinka didelei, atvirai, žibančiai akiai. Mama žino kitų kalbų žodžių, kurie visi irgi reiškia „akį“. Bet juos išgirdęs aš neįsivaizduoju tokios tikros akies, o tik kokią nors žvairą arba apsiblaususią, arba užtinusią.

Žodis „saulė“ kažkoks saulėtas, žodis „mėnulis“ kažkoks mėnuliškas. Angliškai jie vadinasi „sun“ ir „moon“. Neblogai, bet lyg ir per trumpai. Angliški žodžiai baigiasi net nespėję pasakyti, ką norėtų.

Gal angliški žodžiai tinka tik angliškiems daiktams? Juk „popcorn“ tinka kukurūzų spragėsiams.

Kas atsitinka, kai meluojame? Ar tada kalba pagenda? Jeigu yra tokia kalba, kuria neįmanoma meluoti, aš ją išmoksiu. O jeigu yra kalba, kuria gali meluoti, ir niekas nė nepastebės, tai išmoksiu ir ją.

Kai išmokau kalbėti, buvo žiema. Staiga vieną dieną ištariau „duona“, „atia“ ir daug ką kita. Lauke snigo. Sniego aš dar nebuvau matęs. Tai sniegas, tarė mama. Tėtė būtinai patikslino: purus sniegelis. Žodis „sniegas“ nebuvo labai lengvas. Bet jį kartojant apėmė toks geras jausmas, sniego gniūžčių, sniego baltumo jausmas. Ir kartu sužinojau, kas yra sniegas.

Išėjome į sodą, kur iš dangaus leidosi snaigės. Sniegas! Sniegas! Nesilioviau šūkavęs tą žodį, baltą, minkštą ir purų žodį, šūkavau tol, kol snigo.

Visa tai įsivaizduoju savo galvoje. Senį besmegenį, kuris vėliau atsirado sode, ir sniego senę, ir kaip iš džiaugsmo pradėjau žagsėti. Labai gerai prisimenu, kaip viskas buvo. Netgi geriau, negu buvo iš tikrųjų.

Mūsų sode auga beržas, todėl anksti išmokau žodį „beržas“. Maniau, kad jis reiškia tik šitą vieną medį. Kai mano sesė mokėsi kalbėti, visus medžius vadino „beržas“, o visus žvėrelius – „katė“.

Mes norėjome išbandyti jos kalbą – tėtė, mama ir aš. Visi indai mums buvo tiesiog „lėkštė“, visi baldai – „kėdė“. Ir viską, kas atsikišę nuo kūno, taip pat ir rankų, ir kojų pirštus, vadinome vieninteliu žodžiu „ausis“. Rodydamas į pieną, paklausiau sesės, ar įpilti jai dar vandens. Ne! – sušuko ji. Ji nežaidė su mumis ir paslėpė veidą prie mamos krūtinės. O juk mes norėjome išbandyti jos kalbą.

Sesė negali pakęsti, kai iš jos ką nors atimu, net jeigu tas daiktas anksčiau buvo mano, pavyzdžiui, triratis.

Su ja mūsų šeimoje atsirado daug triukšmo. Gyvenome sau ramiai, kol ji nebuvo gimusi. Mamos pilvas tada buvo nežmoniškai didelis, kaip rutulys, aptrauktas šviesia oda. Sesė šito pilvo, žinoma, niekad nematė. Ji mano, kad tai neteisinga. Aš nuolat turiu jai rodyti, kokio jis buvo didumo. Ir visi tie mano rodymai išeina gana išpūsti. Bet juk ir pats pilvas buvo išsipūtęs.

Kartą sesė įsuko lėlę į pagalvę ir įsikišo sau į kelnes, o kelnės ėmė ir praplyšo.

Šiandien ilgai lijo. Mama stovėjo prie lango. Pro pat jos veidą šniokštė lietus. Paklausiau, apie ką ji galvoja. Apie tai, kaip šalta, atsakė ji.

Sesė, su visa galva įlindusi į lėlių vežimėlį, šūktelėjo: tai apsirenk megztinį.

Ir aš pamėginau galvoti apie tai, kaip šalta. Ką galvojau, jau neprisimenu. Pačios mintys buvo kažkokios šaltos. Apie tai, koks sušalęs, turbūt geriausia galvoti žiemą, o apie tai, koks suplukęs, – vasarą.

Galvoti galima apie viską.

Kartais mama nori išvažiuoti, kartais ir išvažiuoja, dažniausiai į Pietus. Matyt, todėl ją ir traukia iš namų, kad jai šalta. Tėtei niekada nešalta. Jo visada normali temperatūra.

Aš mamos nesuprantu. Argi mums ko nors trūksta? Tai yra šiek tiek suprantu. Retkarčiais. Bet kai imu suprasti, mane pagauna baimė, kad kada nors ji visai nesugrįš, ir, pagautas tos baimės, aš jos iš viso nebesuprantu.

Šiandien atėjo toks laiškas su badaujančio vaiko nuotrauka ir su įmokos kvitu. Sesė įsistebeilijo į nuotrauką. Ji dūrė baltu pirštu į tamsiai rudą veidą ir paklausė: kas čia?

Vaikas, pasakiau.

Ne, atkirto Ana. Tikriausiai ji pamanė, kad čia koks tamsus žvėriukas, kokia beždžionėlė.

Vaikas, pakartojau. Vaikas, kuris miršta badu.

Ana nubloškė lapelį ant žemės ir išbėgo. Išgirdau, kaip ji darkart pasakė „ne“.

Taip, sušukau jai pavymui. Ir tas vaikas dabar jau miręs!

Ne! Ne! – šaukė Ana iš virtuvės.

Aš gerokai bijausi tų nuogų vaikų, tų jų pilvų, tos dulkinos odos, tų akių. Todėl gerai nė nežiūriu į juos arba tik trumpai, vos akimirką. Bet kas iš to, juk jie žiūri į mane, jeigu jų nuotrauka mėtosi namuose, žiūri valandų valandas. Viską padaryčiau, kad tik jie į mane taip nežiūrėtų.

Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė

Versta iš: Jürg Schubiger, Mutter, Vater, ich und sie, Weinheim: Beltz & Gelberg, 1997.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2008 Nr. 3 (47)