Sužeistos paauglystės šauksmas

Rita Latvėnaitė-Kairienė – vienos Klaipėdos vidurinės mokyklos mokytoja lituanistė. Romanas Šauksmas^*– ne pirmas autorės kūrinys (ji jau yra išleidusi eilėraščių rinkinuką, išspausdinusi novelių), bet kol kas tikrai geriausias.

Romano siužetą perpasakoti nelengva – jis painus, keliasluoksnis ir daugiabalsis. Galbūt nebus labai suklysta pasakius, kad tai – skaudi vienos mergaitės pasaulio pažinimo ir brendimo istorija. Mergaitė rašo dienoraštį, bando suprasti, kas jos gyvenime yra įvykę ir kas vyksta kalbamuoju metu. Meilė jai nuo pat vaikystės – viena didžiausių paslapčių:

„…dėstydamas Dostojevskį, mokytojas kalbėjo apie Froido lyčių teoriją, apie seksualinę trauką, kai maži berniukai įsimyli mamas, mergaitės – tėčius.

Nežinau, kaip kitiems, bet man ši tiesa netiko. Gal mano, penkiametės, libido – išimtis iš taisyklės? Nesąmoningai žavėjausi ne tėčiu, o pusbroliu – jau tada man reikėjo jo kaip vyro.

VYRO, kuris budi, kuris kovoja, kuris randa, kuris liečia.

O kaip kitaip paaiškinti žaidimus – „Priešai“, „Ligoninė“, „Gydytojai“. Mes juos kartodavome su Karoliu.

Dažnai.

Pašiūrėje.

(„Karoli Karoliukai, gražus tavo skambaliukas, paliesk mane… Ai!..“)“ (p. 17).

Cituotas fragmentas, be kita ko, gerai iliustruoja autorės pasakojimo būdą: tekstas skaidomas į atskirus sakinius, kartais netgi į atskirus žodžius, kurie gali būti įvairiai grafiškai išskiriami, išryškinami kitokiu šriftu, esama angliškų, net gruziniškų frazių.

Pirmieji nekalti meilės žaidimai herojei baigėsi anaiptol ne nekaltai: mergaite tiesiog pasinaudojo iškrypusių polinkių dėdė fotografas, padarydamas ją savo vaikiškos pornografijos fotografijų modeliu. Tai didžioji vaikystės trauma, dėl kurios mergaitė kaltina ne tik dėdę, bet ir save, įsivaizduoja, kad ir jos rankos liga yra atpildas už padarytą „nuodėmę“. Dėdė mergaitės sąmonėje tampa žmogaus pavidalą įgavusiu Šėtonu. Tai verčia ją ieškoti Dievo, bet Dievas „labai užsiėmęs ir mažiems dalykams neturi laiko“ (p. 52). Romano pabaigoje mirštantis dėdė atgailauja, tvirtina tų nuotraukų niekam nerodęs ir prašo mergaitę jas sudeginti, bet neatrodo, kad ta atgaila galėtų išgydyti sužeistą, šaukiančią mergaitės sielą. Jos neišgydo, o veikiau dar ne kartą ją traumuoja ir santykiai su bendraamžiais, bet ne tiek dėl pačių bendraamžių kaltės, kiek dėl pirmuosius meilės potyrius ar bręstančių jaunuolių bandymus pažinti pasaulį vulgariai traktuojančių ir baudžiančių suaugusiųjų.

Antra didžioji pasaulio paslaptis – mirtis. Pirmą kartą su ja susiduriama visai vaikystėje paslapčia stebint, kaip skerdžiama kiaulė, vėliau gelbstint čigonų paskandintus kačiukus (vienas iš jų atsigauna, užauga mergaitės namuose vadinamas Pokštu-Kaimiečiu, kitiems gyvybės vaikai nebeįpučia). Vėliau gyvenimo išbandymai darosi sunkesni, nors vaikus sukrėtė jau tie pirmieji. Miršta močiutė ir pasakotoja kartu su pusbroliu Karoliu svarsto didžiąją mįslę:

„Aš paprašiau močiutės patampyti man už sijono, kai sutiks savo angelą. Ten. Aš noriu žinoti, ar tas gerumas yra tiesa.“

„Ir?..“

„Ji pažadėjo duoti ženklą.“

/…/

„Paklausyk. Šiąnakt, kai visi užmigs, papuoškime jos karstą grafiti.“

„Galvoji, jai patiks?“

„Tai ženklas! Jei senamadiška – piešinius sunaikins, jei moderni – nelies.“

„Bet čia ne visas atsakymas. Man rūpi rojus, pragaras, skaistykla“ (p. 102).

Atsakymas gaunamas – dar viena suaugusiųjų pyla: „jie barė, jie nutarė, jie aiškino, jog mums nevalia drauge tyrinėti pasaulio“ (p. 105). Suaugusiųjų ir vaikų interpretacijos skiriasi iš esmės: vieniems tai pasityčiojimas iš mirusiosios, kitiems – noras suprasti be jokio nepagarbos atspalvio, veikiau atvirkščiai: Karolis ir jo pusseserė elgėsi taip, kaip, jų galva, tik su iš tiesų artimu žmogumi ir galima elgtis. Tokio nesusišnekėjimo pavyzdžių romane daug.

Kūriniui įpusėjus, ir taip tankus jo audinys dar labiau sutankėja. Atrodo, kad visas jaunimui aktualias problemas autorė nutarė sudėti į savo pirmąjį didesnį kūrinį. Karolio tėvai išvažiuoja į užsienį uždarbiauti, galų gale net atsisako remti savo dar net vidurinės nebaigusį sūnų. Dar mokyklą tebelankančios mergaitės pardavinėja savo kūną, kai kas rūko „žolę“. Mokytojos įsimyli (ar tiesiog pramogauja, kol jų vyrai jūroje) savo mokinius ir moko juos meilės žaidimų, o mokinės pamilsta mokytojus. Patys mokytojai taip užsiėmę savo auklėtinių reikalais ir problemomis, kad nebemato savo pačių vaikų, ir t. t. Vienišas Karolio gyvenimas baigiasi tuo, kad jis tampa satanistu, prie Didžiosios kopos įsirengia Šėtono altorių, galų gale nužudo savo draugą ir žūsta pats.

Romane yra visko: vaikiškos ezoterijos ir kūrybingos dvasios (mergaitė pati sau kuria pasakas; esama ir pirmojo negrabaus, jauno eiliavimo), jaunatviškos antiutopijos (dienoraštyje užrašyta istorija apie gimdymo namus, kuriuose grėsmingi ateiviai nori palikti tik naujagimius) ir literatūros pamokų bagažo („Mokytojau Utopija, aš vis dėlto padeklamuosiu Miškinį. Seniai nusirašiau į atminimų sąsiuvinį. Atspėk, kas yra meilė. KAS yra KAS“, p. 160). Kūrinyje minima dar daugybė lietuvių ir nelietuvių rašytojų kūrinių, užgriebiama šiek tiek psichologijos ir filosofijos. Nesu tikra, ar visai adekvačiai susivokiau daugybėje romano siužeto linijų ir linijukių. Iki šiol neprisijaukinau ir knygos viršelio, kuriame panaudota Balthuso paveikslo „Mergaitė ir katinas“ reprodukcija. Yra romane ir katinas, ir mergaitė. Lyg ir tinka šiek tiek provokuojantis, dar ne visai įsisąmonintas paveikslo mergaitės pozos erotizmas, bet kažkas, įskaitant ir romano pavadinimo šriftą, nelimpa.

Tačiau turbūt pasitaiko knygų, kurias geriausiai supranta tie, kam jos ir parašytos. Šiuo atveju turbūt geriausi skaitytojai – aukštesniųjų klasių moksleiviai. Beje, pati bevardė pasakotoja – irgi vienuoliktokė. Jos traumos, problemos, atradimai ir praradimai, egzaltacija ir filosofavimas įdomiausi bendraamžiams, bet turėtų sudominti ir jų tėvus, mokytojus.

Praeitą rudenį teko dalyvauti Ritos Latvėnaitės-Kairienės knygos sutiktuvėse Klaipėdos Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje. Gerokai nustebino daugybė jaunų veidų salėje, o dar labiau – tų jaunuolių susidomėjimas. Visas vakaro kalbėtojų (taip pat ir mano) pastabas jie tuoj pat kategoriškai paneigdavo: ir knygos viršelis labai geras, ir problemų romane bandoma apžioti anaiptol ne per daug, ir visos pasakojimo gijos surištos ir ganėtinai aiškios. Dėl kai kurių romano ypatybių savo nuomonės nepakeičiau, nebijau oponentų, bet tą vakarą ypač džiugino jų gausa ir atkaklumas. Dažnai padejuojama, kad jaunimas nebeskaito. O ir kritikai ne kartą yra išsakę susirūpinimą, kad lietuviškos literatūros aukštesniųjų klasių moksleiviams – tokios, kurią jie savo noru, o ne mokytojų verčiami skaitytų, – beveik nėra. Siūloma tiesiog daugiau versti iš skandinavų, vokiečių kalbų. Susitikusi su romano Šauksmas skaitytojais, įsitikinau: jaunimas tikrai skaito, domisi ir linkęs iki užkimimo diskutuoti, aišku, jei tik knyga tikrai užkabina jaunuoliams svarbias problemas ir kalba jiems suprantama kalba. Romanas išleistas Klaipėdoje, dėl to turbūt sunkiau prieinamas toliau nuo uostamiesčio esančių bibliotekų skaitytojams. O paieškoti jo tikrai verta.

_____________________________

^* LATVĖNAITĖ KAIRIENĖ, Rita. Šauksmas. Klaipėda: Eglė, 2007. – 240 p. ISBN 978-9955-542-47-6.

Rubriką remia:

Žurnalas „Rubinaitis“, 2008 Nr. 3 (47)