MIESTAS VYTAUTO RAČICKO APYSAKOSE

Tradicinėje lietuvių vaikų literatūroje dažniausiai vaizduojamas kaimo vaikų gyvenimas. Prieškario vaikai mielai skaitė realistinius A. Vaičiulaičio, K. Geručio, K. Bajerčiaus, S. Zobarsko apsakymus, įtaigiais kaimo gyvenimo paveikslais, vaiko akimis stebimais gamtos vaizdais išsiskyrė S. Zobarsko kūriniai. Anot B. Brazdžionio, „šiame laikotarpyje išaugo rašytojų, kurie duoda apysakų ir vaizdelių iš paprastų kaimo vaikų gyvenimo“¹.

Kaimo vaizdavimo tradiciją pratęsė jau pokarinės kartos rašytojai M. Sluckis, V. Petkevičius, V. Dautartas, K. Marukas ir kt. Ir šio laikotarpio rašytojų kūryboje gamta kaimo vaikui – tai žaidimų, pasaulio pažinimo vieta. Kaip teigia V. Auryla, „vaikui tėvynės pradžia – iš mažens jį supanti aplinka, paprasta ir suprantama“².

Pastaraisiais metais su kita kūrėjų vaikų literatūroje karta atėjo mažo miestelio, provincijos tema. Pirmiausia čia minėtinas V. Račickas. Autobiografinėje apysakoje Mano vaikystės ledai įamžinęs savo gimtąjį Leliūnų miestelį, šią tradiciją rašytojas tęsia ir apysakose apie Zuiką (Zuika padūkėlis, 1985; Zuika dar gyvas, 1997; Nauji Zuikos nuotykiai, arba Tikrasis džiaugsmas, 2001). Veiksmas čia vyksta Meškučių miestelio erdvėje, kuri tarsi iš paukščio skrydžio atsiskleidžia pirmosios apysakos pabaigoje: Zuika „pasileis visu greičiu pro mokyklą, kultūros namus, paštą… pakils virš raudono Meškučių dvaro, baltai pražydusių sodų… išgąsdintos varnos pradės blaškytis skaisčiame Meškučių danguje“³.

Miestelio erdvė lemia gyvenimo būdą, tam tikras bendravimo tradicijas. Čia visi vienas kitą pažįsta, kiekvienas turi savo vietą ir tam tikros veiklos privilegijų. Štai siuvėjas Svirskis – savotiškas miestelio išminčius, vienodai autoritetingai svarstantis ir apie praeitį, ir apie dabartį, ir apie žmonių dorybes, ir apie nuodėmes. Senoji Matiukienė – egzotiška miestelio puošmena, ragana žolininkė, vasarą gyvenanti sukrypusioje trobelėje. Būtent ji suteikia pasakojimo erdvei savotiško alegoriškumo: antrojoje apysakoje Matiukienė saugo juodąją knygą, kurioje surašyta pasaulio išmintis. Miestelio tvarkos palaikytojas autoinspektorius Atkočiūnas savo reidais nuolat pažymi apylinkės ribas: jis Zuiką vejasi visais Meškučių keliais ir šunkeliais, plentu iki pievų ir dirvonų.

Meškučiai miestelio vaikams – jų pasaulio centras. Apysakoje vis iškyla miestelio palyginimas su svarbiomis pasaulio vietomis: su Paryžiumi (per prancūzų kalbos pamokas), su Amerikos žemynu (Vido Šakalio svajonėse apie turtingus gimines), su Gdansku, kur gimė penketukas (o Vidas nesulaukia nors vieno broliuko), su Japonija (kurioje gaminami paauglių išsvajotieji magnetofonai). Štai tipiškas tokio palyginimo pavyzdys: „bet Zuikai ir čia, Meškučiuose, gera. Zuika niekada nevažiuotų į Prancūziją. Prancūzai, sako, valgo varles ir turi daug žmonų… Prancūzijoje šilta, auga vynuogės, bet ir Meškučiuose užtenka saulės ir šilumos“ (Z. P., p. 18).

Miestelio vaikų žaidimų vieta, t. y. jau apibrėžtos erdvės centras, – Meškučių dvaro parkas. Čia visais metų laikais vyksta azartiškos slėpynės su prožektoriais, parko alėjas ir tiltelius pamėgusios įsimylėjėlių porelės. Jaujos griuvėsiai, akmeninis klojimo pamatas, senasis tiltas per išdžiūvusį upelį, krūmais apaugę sodo pagrioviai žadina vaizduotę, kelia minčių apie pono Masaičio paslėptus pinigus, „už kuriuos galėtum nupirkti Meškučių trikotažo fabriką, duonos kepyklą ir visas krautuves…“ Matome akivaizdžią erdvinę praeities ir dabarties priešpriešą.

Traukia Meškučių vaikus ir miestelio pirtis, kurioje sekmadieniais prausiasi moterys, yra ir kitų slaptų vietelių, žinomų tik jiems vieniems.

Kiekviena miestelio šeima – tarsi ant delno. Ir laimės, ir nelaimės visų viešai aptarinėjamos ir svarstomos, pavyzdžiui: „prieš keletą metų visi Meškučiai tik ir tekalbėjo apie Valinskų skyrybas, ir mažiem buvo aišku, ir dideliem: Adomas Valinskas skiriasi dėl to, kad gražioji Valinskienė dėl kažkokios jaunystėje patirtos ligos ar dėl ko negali turėti kūdikio“ (Z. P., p. 69).

Girtaujanti Zuikos motina nuolat miestelio smerkiama, dalis to pasmerkimo tarsi automatiškai perkeliama ir berniukui. Jis miestelio akivaizdoje – neklaužada ir triukšmadarys, nuolat motoriniu dviračiu drumsčiantis ramybę. Tačiau toks visuotinis pasmerkimas akimirksniu gali virsti visuotiniu garbinimu, kai Zuika išgelbsti skęstantį klasės draugą. Ir vis dėlto viešąją nuomonę trikdo tradicinės abejonės: „O mokykloje, sako, jisai visai mokytojų neklauso. Kaip ten dabar yra, kad mokykloje vaikas visai juodas, o gyvenime lyg ir baltas?“ (Z. P., p. 165).

Mokykloje susitelkia miestelio tradicijos, žmonių bendravimo ir vertinimo ypatybės. Čia Zuika pasmerktas amžinam dvejetukininko ir išdaigininko likimui. Mokytoja Gruodytė, pasiruošusi rašyti jam tradicinį dvejetą, net nualpsta išgirdusi taisyklingą mokinio prancūzų kalbą… Šitokia hiperbolizuota kalba V. Račickas nuolat pabrėžia savo santykį su vaizduojamais įvykiais. Zuikai vis tenka įrodinėti ir ginti savo tiesą – tai priveda prie komiško keršto valytojai Marijonai (ji įkrinta į srutų duobę), prie vaikiško protesto prieš motinos sugėrovus (berniukas išpila degtinę į kriauklę). Pagaliau protestas prieš uždarą miestelio rutiną ir priešiškumą jam yra ir paskutinis lėkimas motoriniu dviračiu tiesiai riaumojančiam sunkvežimiui į tepaluotus nasrus, kai Zuika, „perskrodęs kelis kamuolinius debesis, pagaliau pateks į daug kartų sapnuotą rojų“ (Z. P., p. 189).

Taigi miestelis V. Račicko apysakose ir nostalgiškai primena vaikystės pasaulio erdves, ir kartu rodo tam tikrą dvasinės erdvės ribotumą, lemiantį kartais pražūtingus individui uždaros bendruomenės sprendimus ir vertinimus. Šiuolaikiniam miesto vaikui, V. Račicko kūrinių skaitytojui, tai ir savotiška pažintis su gana egzotiška aplinka, o kartu ir labai artimais šalia gyvenančių žmonių tarpusavio santykiais. Šiandien mūsų daugiabučių namų realybėje tai jau irgi yra savotiška egzotika.

V. Račicko apysakose apie šlepetę (Šlepetė, 1996; Kita šlepetės istorija, 1998; Šlepetė-3, 2000; Seni pažįstami, arba Ketvirtoji šlepetė, 2004) veiksmas perkeliamas į miesto erdvę, kurioje atsiskleidžia vaikų gyvenimo kasdienybė ir šiandienos aktualijos. Čia dar galime pridurti ir apysakas apie Nippę (Jos vardas Nippė: mergaitė, kuri mylėjo tėtį, 2002; Nippė nori namo: mergaitė, kuri mylėjo tėtį, 2004). Visų šių apysakų „įvykių laikas, aplinka šiuolaikiški. Veiksmas vyksta Vilniuje. Minimi tikri gatvių, laikraščių, parduotuvių ir restoranų pavadinimai, garsių sportininkų ir politikų vardai, gausu kitokių realijų“⁴.

Iš tikrųjų ir apysakose apie šlepetę, ir mergaitės Nippės istorijose veiksmas neperkeliamas į didmiestį, į daugiabučių ir daugiaaukščių erdvę: šlepetės istorijos rutuliojasi Šaltinių gatvėje, o Nippė su mama gyvena sodo namelyje. Miestas yra šalia, jis atpažįstamas iš įvardijamų objektų: fabrikų, gamyklų, elektrinių, troleibusų, senamiesčio. Vilniaus erdvė sukonkretinama įvardijimais: sostinė, Karaliaus Mindaugo, Mikalojaus Daukšos mokykla, muziejus, kavinė „Ponių laimė“, Operos ir baleto teatras, Vingio parkas, Antakalnio troleibusų žiedas, Gariūnai, gatvių pavadinimai. Tiesa, pastarieji orientuoja skaitytoją į Vilniaus senamiestį, naujamiestį: Šaltinių, Kruopų, Aguonų, Raugyklos gatvės… Kai Edvardukas mąsto, kur išleistų už rastą lobį gautus pinigus, prieš skaitytojo akis skleidžiasi įtaigus Vilniaus vaizdas, nes Vilnius – tai pirmiausia senamiestis:

„Jeigu Edvardukas surastų tą auksą, jeigu taip atsitiktų, tai parduotų jį Gariūnuose už milijoną, ne – už milijardą dolerių ir naujomis raudonomis čerpėmis apdengtų visus skylėtus Vilniaus senamiesčio stogus. Ką dar Edvardukas padarytų? Žinoma, atstatytų senus namus Raugyklos gatvėje, naujomis plytelėmis išklotų visus Vilniaus šaligatvius. Pasamdytų meistrus, kad tie kiekviename miesto skverelyje įrengtų po fontaną. O paskui nupirktų Maskvoje lėktuvą ir paprašytų poną Rolandą Paksą paskraidinti virš Vilniaus bokštų, kad Edvardukas galėtų pamatyti naujus stogus, šaligatvius ir fontanus“ (Š., p. 26).

Pasakojime apie Nippę iškyla ir kito Lietuvos miesto – Kauno – vaizdas:

„Autobusą palikę aikštelėje, jie gerą pusdienį klajojo po gražų Kauno miestą. Buvo Velnių muziejuje, klausėsi varpų muzikos, apžiūrinėjo visokius paminklus ir statinius.

Ilgiausiai užtruko Zoologijos sode.

Visiškai nusikalę ir išbadėję, pagaliau vėl atsibastė į Laisvės alėją ir puolė į lietuviškų patiekalų valgyklą.

Pasisotinę sėdo į autobusą.

Valio! Vaikai vėl buvo pasiilgę važiavimo. O nuvažiuoti reikėjo tik iki Devintojo forto“ (J. V. N., p. 134).

Kai Edvardukas skaito laiškus, atsiųstus į Pažinčių klubą, įvardijamos ir kitos Lietuvos vietos: Panevėžys, Šiauliai, Klaipėda, Trakai ir kt.

Vaizduojamojoje erdvėje akcentuojamas buitinis gyvenimo lygmuo: anglių sandėliukai kieme, suolelis, ant kurio nuolat sėdi neatskiriama visos kiemo erdvės dalis plona Ona ir stora Julė. Tai jos aptaria visas namo, kiemo, miesto ir pasaulio (šlepetės istorijose veiksmas nusidriekia į Švediją ir Australiją) naujienas. Erdvė, kur gerai jaučiasi Nippė, – šiltnamiai su agurkais, kurie mėgsta fleitos muziką, pirtelė su dideliu kubilu, kur jos būna tokios artimos su mama.

Visi vaikų nuotykiai vyksta sandėliukuose, apleistuose namuose, slėptuvėse, laukymėse. Veiksmo laiko žymė – žinomi žmonės ir realijos, apie kurias kalbama. Tai vaikų autoritetas krepšininkas Marčiulionis, renkantis „Adidas“ firmos sportbačius; tai dainininkai Birutė Dambrauskaitė ir Alvydas Obuolys, kai storoji Julė mąsto apie dainininkės karjerą; tai Kruzas iš serialo „Santa Barbara“; tai teletabiai iš filmuko. Mieste atsiranda naujų profesijų, privačių firmų: Edvarduko tėvai įkuria pažinčių firmą, į kurią kreipiasi žurnalistai, barmenai, taksistai, advokatai, prokurorai, vertėja iš anglų kalbos ir pan. Vaikai kalba apie laikraštį „Lietuvos rytas“, vaikų laikraštį „Aitvaras“, profesorių Knyslį iš televizijos laidos.

Kaimo, miestelio žmogaus savotiško persiorientavimo į naują laiką ir miesto erdvę pavyzdys yra ilgametė Edvarduko kaimynė Milė, kuri sugeba prisitaikyti prie pasikeitusių gyvenimo aplinkybių, užsidirbti pinigų. Kartu ji išlieka seno žmogaus išminties simbolis – kur reikia, pasinaudoja kerėtojos, būrėjos įtaiga (tuo primena mums jau pažįstamą Matiukienę iš apysakų apie Zuiką), taip padėdama vaikams išnarplioti šlepetės mįslę, kitaip pakreipdama įvykius. Štai ji nueina pas rašytoją, kuris laimėjo Šlepetės loterijoje ir kuris gyvena Literatų gatvėje. Rašytoją labai sudomina pati šlepetės istorija, kurią jis pasižada užrašyti.

Apskritai visas suaugusiųjų pasaulio gyvenimas šiose apysakose sukasi apie pinigus – loterijos, firmų kūrimas, pagrobimas dėl pinigų. O vaikai išlieka svajotojai, kuriems svarbu padėti kitiems, net visam pasauliui, – tai matyti ir anksčiau pateiktoje citatoje iš pasakojimo apie šlepetę. Vaikams labai svarbu namai, mama ir tėtis. Kai viena iš šių grandinės dalių nutrūksta, jie nelaimingi. Bet Račickas visada palieka optimistinės perspektyvos viltį. Be to, tai ir jo paties patirti įvykiai, sutikti žmonės. Knygos Šlepetė-3 pabaigos žodyje autorius sako: „Šias knygas rašiau su ypatingu jauduliu, nes Edvardukas iš tiesų yra. Yra ir Šaltinių gatvė, kurioje gyvenau bene penkiolika metų. Yra ir kiti šiose knygose aprašyti žmonės“ (Š.-3, p. 171). Atpažinimo džiaugsmas susijęs ir su laiko, ir su erdvės koordinatėmis, kurios būdingos visoms V. Račicko apysakoms. K. Urba, pabrėždamas, kad vienas iš V. Račicko apysakų privalumų – charakterio meistriškumas, psichologiškumas, teigia: „Beprasmiška būtų narplioti, kokią idėją kiekvienas charakteris pateikia: jis perteikia gyvenimo autentiką“⁵. Šiose aptartosiose V. Račicko apysakose miestelis ir miestas savo erdvėmis labai panašūs – tai jauki žmonių bendravimo vieta.

Jau apysakose apie Nippę įtraukęs daug šiuolaikinio gyvenimo aktualijų, žinomų iš laikraščių, naujojoje apysakoje Nebaigtas dienoraštis (2006) V. Račickas visiškai pasineria į populiariosios literatūros kontekstą. Ir dienoraščio forma, ir mergaitės kūrybos intarpai pabrėžia pasakojimo subjektyvumą, kuris lemia šios apysakos erdvės ir laiko rėmus. Laiką fiksuoja dienoraščio datos, o erdvės ženklai susiję su paauglės Deivės patirtimi: jos bendraamžiams Vilnius – tik nuobodi provincija, o didžiausia svajonė – išvažiuoti į Londoną ar Ameriką: „nyku šitoj provincijoj“ (N. D., p. 40); „su mama išvažiuoju į Airiją […], pasiliksiu visam gyvenimui, nes Lietuvoj nematau jokios perspektyvos“ (N. D., p. 165). Svingerių klubo pavadinimas „Vilniaus tartaras“ tampa simboline šio miesto erdvės metafora. Paaugles vilioja klubai ir kavinės („Latina Pub“, „Dileksa“, „Savas kampas“, „Keisti ženklai“), diskotekos. Pagrindinės herojės Deivės noras studijuoti universitete, skaityti klasikinę literatūrą, rašyti lieka tik ideali siekiamybė šiuolaikinio miesto triukšmo ir rėksmingų laikraščio antraščių kontekste. Dažnai ir Deivės užrašų kalba primena populiaraus „Lietryčio“ stilių. O į siužetą įtraukta tariamo Deivės tėvo politiko figūra atveda skaitytoją su „Respublikos“ žurnaliste į Seimą, pasakojime minimos politikų Zuoko, Steponavičiaus pavardės, liberalcentristų partija. Taigi šios istorijos pabaiga – „kaip iš šiuolaikinių laikraščių […]. O ne vienam jaunam turbūt magės, kurioje gi Vilniaus vietoje tasai „Tartaras“. Juk dokumentiškumas, realijų tikrumas dažnai akivaizdus, jis apskritai būdingas V. Račicko pasakojimo manierai“⁶.

Akivaizdu, kad šioje apysakoje miesto realijos padeda atskleisti šiuolaikinio miesto žmonių susvetimėjimo problemą, kai paaugliai dažnai renkasi savižudybę kaip paprasčiausią jiems prieinamą išeitį. Ši apysaka ryškiai atskleidžia, kad V. Račickas visiškai priartėja prie šiandienos aktualijų, kai nebelieka atstumo tarp tikrovės ir literatūros kūrinio teksto. Tačiau, kaip savo monografijoje apie Vytautą Račicką rašo Jonas Linkevičius, „galima tik pritarti K. Urbai, kad „populiarumo ir problemiškumo, psichologinio subtilumo, apskritai meniškumo dilema turbūt amžina“⁷.

___________________________

¹ B. Brazdžionis, „Lietuvių vaikų literatūra“, in Vaikų literatūros patirtis, Kaunas, 1995, p. 62.

² V. Auryla, „Vaikų ir jaunimo rašytojas Konstantinas Bajerčius“, in Vaikų literatūros patirtis, Kaunas, 1995, p. 177.

³ V. Račickas, Zuika padūkėlis, Vilnius, 1997, p. 189. Toliau cituojama iš straipsnyje minimų apysakų, pažymint pavadinimo santrumpą ir puslapį.

⁴ K. Urba, „V. Račicko ‘Šlepetės’“, Rubinaitis, 2002, Nr. 3, p. 7.

⁵ K. Urba, „Apysaka paaugliams: meninio sprendimo būdai“, in Lietuvių apysaka vaikams: žanro modifikacijos, Šiauliai, 2002, p. 13.

⁶ K. Urba, „Ar tikrai reikėjo į svingerių klubą?“, Rubinaitis, 2006, Nr. 2, p. 26.

⁷ J. Linkevičius, Vytautas Račickas, Vilnius, 2007, p. 197.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2008 Nr. 3 (47)