Tryliktojo dūžio romanas

Prireikė lygiai pusės šimtmečio, kad lietuviškai pasirodytų išskirtinis moderniosios klasikos kūrinys – Philippos Pearce romanas Tomo vidurnakčio parka^* (išleistas serijoje „10+“). Didžiojoje Britanijoje jis publikuotas 1958-aisiais, po metų apdovanotas prestižiniu Carnegie medaliu, daugsyk perleistas įvairiose šalyse, sulaukęs kino, teatro ir televizijos pastatymų. Šiandien romanas laikomas viena pačių geriausių vaikų knygų po Antrojo pasaulinio karo, o jo autorė priskiriama prie svarbiausių britų vaikų literatūros „antrojo aukso amžiaus“ rašytojų (XX a. šeštajame dešimtmetyje šie ypač susitelkė į istorijos ir laiko temas).

P. Pearce biografiją (gimė Anglijoje 1920 m., išleido apie trisdešimt knygų, dirbo redaktore leidyklose, mirė 2006 m.) ir jos pėdsakus tekstuose išsamiai ir šiltai pristato leidinio pabaigoje įdėtas Kęstučio Urbos straipsnis, jau pačiu pavadinimu išryškinantis romano šerdį: „Tryliktą valandą nakties, arba Susitikimai sapnuose“. Autorės išgalvota valanda po vidurnakčio tampa talpia ir įtaigia metafora, kuri veda skaitytoją į visad dominančią tematiką – kas yra tikrovė ir tariamybė, kaip esti erdvė ir laikas, kur susiliečia praeitis ir dabartis, kaip tuose painiuose raizginiuose teka žmonių gyvenimai.

Taip išvardyta problematika gali išgąsdinti aprėptimi ir pesimistiškai nuteikti paviršutiniškumui, tačiau fundamentiniai būties aspektai romane gvildenami itin giliai ir stebėtinai prieinamai bei patraukliai įvairaus amžiaus suvokėjui. Kaip teigia rašytojos tėvynainiai, „Tomo vidurnakčio parkas – sudėtinga ir kartu labai paprasta knyga, kurią intuityviai gali suprasti gana maži vaikai“ (Children’s Literature and Illustrated History, ed. by Peter Hunt, Oxford: Oxford University Press, 1995, p. 271). Autorė filosofuoja ne abstrakčiai, o kurdama daugiaprasmes situacijas, netikėtus siužeto krypsnius, veikėjų išgyvenimus, originalias idėjas derindama su tradiciniais vaikų literatūros dėmenimis. Antai įprasta istorijos užuomazga: vos prasidėjus vasarai Tomą tėvai išsiunčia pas tetą ir dėdę, nes jaunylis brolis suserga tymais. Berniukas viešnagę suvokia kaip ištrėmimą, nes priverstas palikti namiškius, atostogų planus, žalią kiemelį ir prabūti karantiną ankštame giminaičių bute. Tačiau išvyka tampa lemtinga, vaizduotę pralenkiančia patirtimi. Miesto daugiabučio hole stovi senoviškas laikrodis su švytuokle, kuris valandas rodo teisingai, bet dūžius muša tik jam vienam žinoma tvarka. Nors magiškos laikrodžio išdaigos nėra unikalus vaikų literatūros motyvas, P. Pearce jį įpina į labai savitą ir giliamintę istoriją.

Vienišą nemigos vidurnaktį Tomas išgirsta tryliktą laikrodžio dūžį ir neatsispyręs smalsumui praveria namo duris į vidinį kiemelį. Šis dar vienas tradicinis literatūrinis ėjimas leidžia skaitytojui atspėti, kad herojus pateks į antrinį pasaulį. Tačiau šis pasaulis yra ta pati erdvė, tik kitu laiku: apleistas XX a. vidurio kiemas atsiveria kaip didžiulis saulėtas XIX a. parkas su išpuoselėta veja, gėlynais, tankiais kukmedžiais ir oranžerija. Žinoma, ir su andainykščiais namo gyventojais, iš kurių įsibrovėlį regi tik religingas sodininkas ir vieniša, rūsčios tetos globojama našlaitė Hetė. Susibičiuliavę vaikai nenuobodžiauja: smagiai žaidžia, tyrinėja aplinką, prasimano pavojingų pramogų (šaudyti iš lanko, kabarotis ant aukštos tvoros), stebisi naujais potyriais (berniukas kiaurai pereina pro uždarytus vartus, perskrodžia mergaitės ranką). Pasakojant linksmybes išlieka ir rimtumo, mąslumo podirvis, daugiaprasmiškumo galimybė, antai nartus draugų ginčas dėl to, kuris iš jų yra vaiduoklis, skamba komiškai, o kartu labai įtaigiai sujudina tikrovės suvokimo pagrindus.

Tad tradiciškas Tomo išėjimas pro duris išsirutuliuoja į visai netradicinį ir itin subtilų daugiaplotmį pasakojimą, aižantį nusistovėjusias pasaulio sąrangos prielaidas. Nors Tomas į vidurnakčio parką įžengia pro duris, kūrinyje riba tarp skirtingų erdvių, tarp dabarties ir praeities, tarp tikrovės ir sapno yra miglota. Beje, ne mažiau trapi ir alternatyvių kūrinio perskaitymų skirtis – galima leistis į simbolines parko, namo, vaikystės, laiko interpretacijas, juoba kad romanas pilnas daugybės aliuzijų, ypač į Bibliją, pavyzdžiui, sodininkas Abelis, kurio fone prisimenama Kaino ir Abelio istorija, Liepsnojantis krūmas, citata iš Apreiškimo Jonui apie pasaulio, laiko pabaigą.

Laikas, kurio traktuotė turtingai įvairiapusė, net gali būti priskirtas prie kūrinio protagonistų. Jis nenumaldomai srūva pirmyn, kartais sūkuriuoja skirtingu ritmu, šakojasi ir vėl susiglaudžia. Kai Tomas manosi perpratęs tryliktojo dūžio reikšmę, jį apima iliuzija, kad laiką galima valdyti, kad žavioje praeityje įmanu pasilikti amžinai. Tačiau pasakiškasis scenarijus gyvenime nepasitvirtina lygiai taip pat, kaip ir pasaulį paprastinantys perdėm racionalūs samprotavimai. Šiai pozicijai kūrinyje ryškiausiai atstovauja švelniai šaržuotas Tomo dėdė, kuris vadovaujasi „sveiku protu“, nedvejodamas skiria melą nuo tiesos, sūnėną auklėja pagal universalią pedagogiką: vaikai privalo neuždavinėti paikų klausimų, o devintą valandą gultis į lovą ir joje „prabūti“ (net jei nesimiega) dešimt valandų. Rašytoja gražiai pasijuokia iš tariamo žinojimo: tetos žinynas ambicingu pavadinimu Atsakymai į visus klausimus iš tiesų menkai gelbsti.

Tik linijinį laiką pripažįstantis Tomo dėdė teigia, jog „laikui neįsakysi“. P. Pearce pasaulyje laikas išties yra galingas, bet į jį įsiskverbti ir savus verpetus sukelti gali žmogaus sapnai, stiprūs troškimai ar atmintis. Kūriniui baigiantis autorė pasiūlo (tradicinę) hipotezę, kad praeitis ir dabartis paslaptingai susipina žmonėms sapnuojant, – Tomas matydavo parką tokį, kokį jį iš savo vaikystės ar jaunystės tuomet sapnuodavo daugiabučio šeimininkė (Tomo brolis Peteris irgi geba sapne persikelti į kitą erdvę ir laiką). Vis dėlto ir čia autorė palieka vietos kitokiems aiškinimams, nes iškart priduria, jog vienišo berniuko noras turėti žaidimų draugą taip pat mįslingai ėmė veikti kaip stipri jėga. Savaip laikui priešinasi atmintis: „viskas pasaulyje keičiasi, išskyrus tai, ką saugo mūsų atmintis“ (p. 238).

Net ir turtingos literatūrinės patirties skaitytoją gali kone ištikti estetinis ir egzistencinis katarsis dėl to, kaip paveikiai P. Pearce kuria nesustabdomo laiko pajautą ir brandina išmintingą, nors ir liūdną, kaitos bei su ja susijusių praradimų įsisąmoninimą. Šitai ypač jautriai atskleidžia labai originali pagrindinių herojų, kurie ilgainiui ima priklausyti visiškai skirtingoms kartoms, jungtis. Tomą įkurdinusi mieste vos kelioms savaitėms, Hetės liniją autorė ištęsia iki viso gyvenimo: maža mergaitė užauga, išteka, pasensta. Kaip anksčiau Tomą, taip dabar Hetę rašytoja perkelia į kitą laiką – namo savininkė ponia Bartolomėj pasirodo esanti toji pati Hetė! Romano gale ji sėdi visai greta, tačiau yra ir nepavejamai nutolusi – „sena, smulkutė, susiraukšlėjusi, žila“ (p. 232). Savitas siužeto posūkis įtraukia dar vieną savitą problemą: kokių įspaudų žmogui palieka laikas, ką iš ankstesnio gyvenimo įskliaudžia senatvė, kaip nepažįstamam veide įžvelgti brangų vaikystės draugą. Tikrasis ryšys įveikia laiką: berniukas Tomas ir jau senolė Hetė „puolė vienas kitam į glėbį – tarsi būtų buvę pažįstami šimtą metų. […] jis taip ją apkabino ir taip prisiglaudė atsisveikindamas, tarsi ji būtų maža mergaitė“ (p. 245).

Tomo vidurnakčio parkas yra iš tų stipriųjų knygų, kurios drįsta imtis pamatinių temų, parodo pasaulio paslaptingumą, bet nesiekia jo iki galo išaiškinti. Nesvarbu, ar skaitytojas pirmiausia įsijaus į vaikiškus herojų nuotykius, ar stabtelės apmąstyti gyvenimo slėpinių, jam neabejotinai išmuš „tryliktoji valanda“ – tikrovė išdils, ir knyga įtrauks į savo laiką.

P. S. Ši santrumpa šįkart nereiškia „perskaičius sudeginti“, kaip išradingai anglišką originalo abreviatūrą (B.A.R. – Burn After Reading) išvertė romano vertėjas. Tai prierašas, kad knygas galime rinktis ne tik pagal autorių, pavadinimą, seriją ar leidyklą, bet ir pagal vertėją. Viltaro Alksnėno pavardė jau yra tapusi kokybės ženklu – tiek labai skalsios vertimo kalbos, tiek ir pačios aukščiausios prabos literatūros.

_________________________________

^*PEARCE, Philippa. Tomo vidurnakčio parkas / iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnas. Vilnius: Alma littera, 2008. – 254 p.: iliustr., 10+, ISSN 1822-7171.

Rubriką remia:

Žurnalas „Rubinaitis“, 2008 Nr. 3 (47)