Carlas Collodis – italų vaikų literatūros ir Pinokio tėvas

2021 m. lapkričio 24 d.
Karlo Kolodžio graviūra, 1890 m. Nežinomas autorius
Karlo Kolodžio graviūra, 1890 m. Nežinomas autorius
Prieš 195 metus, 1826 metų lapkričio 24 dieną, Florencijoje gimė italų rašytojas, žurnalistas Carlas Collodis (tikroji pavardė – Lorenzinis, mirė 1890 m. spalio 26 d.). Paradoksalu, bet šis vaikų rašytojas, niekada nesukūręs šeimos ir neturėjęs savo vaikų, dažnai tituluojamas italų vaikų literatūros arba visiems gerai žinomo personažo – Pinokio – tėvu.

Tikėtina, kad drožti ar meistrauti jis irgi nemokėjo – C. Collodis, gimęs virėjo ir tarnaitės šeimoje, sulaukęs šešiolikos įstojo į seminariją, bet, nejausdamas dvasininko pašaukimo, mokslus metė ir pradėjo žurnalisto karjerą, redagavo laikraščius, domėjosi politika, leido politinio pobūdžio knygeles, rašė dramas. 1853 m. jis įkūrė satyrinį politinį žurnalą Il Lampione (Gatvės žibintas). 1860 m. išleido politinio pobūdžio knygutę, kurioje pirmą kartą pasirašė Collodžio slapyvardžiu. Posūkis link kūrybos vaikams prasidėjo nuo Charles’io Perault pasakų redagavimo – iš tiesų Carlui Collodžiui tiesiog trūko pinigų (buvo prasiskolinęs lošdamas azartinius žaidimus).

Netrukus būsimasis rašytojas pats pradėjo kurti pasakas, parašė istorijų apie veikėją, vardu Džanetinas, rengė pasakų ciklą „Lėlės istorija“, kuris dalimis buvo paskelbtas vaikų žurnale ir iškart sulaukė pasisekimo.

Enrico Mazzanti iliustr. Pirmasis „Pinokio“ leidimas, 1883 m.
Enrico Mazzanti iliustr. Pirmasis „Pinokio“ leidimas, 1883 m.

1881 m. vasarą savaitinio leidinio vaikams Giornale per i Bambini (Laikraštis vaikams) redaktoriai paprašė C. Collodžio parašyti pasakojimų seriją, taip jis pradėjo rašyti Storia di un Burattino („Marionetės istorija“). Kitus dvejus metus C. Collodis rašė trumpas didaktinio pobūdžio istorijas apie iš užkerėto medžio padarytą ir atgijusį neklaužadą medinuką, vardu Pinokis.

1883 m. istorijos buvo surinktos ir išleistos atskira knyga, pavadinimu „Pinokio nuotykiai“.

Pats Carlas Collodis manė, kad rašymas vaikams nėra tikrasis jo pašaukimas.

Norėdamas kuo greičiau užbaigti istorijų seriją apie Pinokį, 15-oje dalyje jį tiesiog pakorė ant didžiojo ąžuolo ir pridėjo užrašą „pabaiga“. Tačiau toks jo žingsnis sulaukė didelės tėvų ir jaunųjų skaitytojų, kurie jau buvo pamilę Pinokį, protestų audros – C. Collodis buvo priverstas prikelti savo pagrindinį veikėją.

Tačiau ne visi buvo sužavėti autoritetų nepaisančio Pinokio charakteriu – kai kurie bažnyčios tėvai bijojo, kad jis paskatins maištą tarp vaikų ir paauglių. Vargu ar jų nuogąstavimai turi bent kiek pagrindo – „Pinokio nuotykiai“ buvo ir tebėra XIX a. didaktizmo grynuolis – veikėjas ne tik auga, po truputį virsta iš gero į blogą, tačiau čia gausu jo atgailavimų, savigraužos ir gan tiesmukų autoriaus bei kitų veikėjų pamokymų: „Vargas tiems vaikams, kurie šiaušiasi prieš tėvus ir dėl aikščių palieka gimtuosius namus. Nepatirs jie džiaugsmo šiame pasaulyje, o anksčiau ar vėliau karčiai nusivils“ („Pinokio nuotykiai“, p. 16). Pats C. Collodis, kilęs iš neturtingos šeimos, tikėjo, kad tik mokslas padeda prasimušti iš skurdo į geresnį gyvenimą.

Šioje knygoje susipina commedia dell’arte, auklėjimo romano, nuotykių literatūros, pasakėčios, liaudies pasakos stilistika ir žanrų požymiai, aptinkami net Barono Miunhauzeno atšvaitai, bet labiausiai „Pinokio nuotykiai“ siejami su auklėjimo romano tradicija. Kai kurios moralinės pamokos į Pinokį yra atėjusios iš Toskanos pasakų tradicijos – būti nepaklusniam neapsimoka, meluoti neprotinga, o tėvus gerbiantys ir jais besirūpinantys vaikai bus apdovanoti. Čia lengvai atpažįstama vaiko elgsena įgyja simbolinę reikšmę, o dinamiškas siužetas slepia pamokymus, kaip tapti tikru berniuku.

„Pinokio nuotykiuose“ gausu veiksmo. Kai kurie kritikai mano, kad gal net kiek per daug, kartais pametamas veiksmo tęstinumas, neišlaikoma vientisa siužetinė linija. Kadangi knygos skyriai prieš tai buvo spausdinami kaip atskiros istorijos žurnale, sujungus jas į vieną knygą buvo neišvengta tam tikrų siužetinių nenuoseklumų, galima pastebėti, kad kiekvieno skyriaus veiksmas lyg ir turi savo pradžią, kulminaciją ir atomazgą, o bendra knygos siužetinė linija tarsi sutrūkinėja.

Veiksmas ir gausybė nuotykių – tai buvo labai palankus derinys filmų kūrėjams. Galima suskaičiuoti ne mažiau kaip 14 šio kūrinio ekranizacijų. Viena žymiausių – Walto Disney’aus 1940 metais pasirodęs animacinis filmas. Apie ekranizacijas verta kalbėti vien dėl to, kad filmai formavo skaitytojų ir žiūrovų supratimą apie kūrinio atmosferą. Pavyzdžiui, W. Disney’aus filmas gerokai skiriasi nuo knygos, taigi, pradėjęs nuo filmų ir tik tada paėmęs į rankas knygą skaitytojas nustemba, kad nors ir skirta vaikams, knyga vis dėlto yra gerokai tamsesnė nei filmas, joje Pinokis atrodo savanaudiškesnis ir agresyvesnis. Tačiau knygoje yra daugiau humoristinio, net ironiško polėkio, kurio, deja, neliko W. Disney’aus ekranizacijoje.

„Švyturio“ bendrovės leidinys, 1926 m.
„Švyturio“ bendrovės leidinys, 1926 m.

Prie originaliosios, tamsiosios Carlo Collodžio stilistikos 2019 metais grįžo režisierius Matteo Garronė. Jis nusprendė nesinaudoti „Disney“ klasikos blizgesiu – likti ištikimas tamsesnei ir šiurkštesnei C. Collodžio istorijai. Kitokį šios istorijos vaizdą režisieriui padėjo kurti ir pagrindinius vaidmenis atliko Federicas Ielapis, Marine Vacth ir „Oskaro“ laimėtojas Robertas Benignis.

Visi laukia 2022 m. turėsiančio pasirodyti „stop motion“ – sustabdyto kadro animacinio, „muzikinės fantazijos“ filmo, kurį režisuoja žymusis Guillermas del Toras, filmui balsus sutiko „paskolinti“ kino įžymybės.

Į anglų kalbą „Pinokio nuotykiai“ pirmą kartą išversti 1892 m., praėjus dvejiems metams po C. Collodžio mirties. Lietuvoje ši knyga pirmąsyk išleista 1926 m. (iš prancūzų k. vertė Viktoras Kamantauskas), 1965, 1973 ir 1994 m. (iš lenkų k. vertė Aldona Liobytė). Nuo 2002 metų galima džiaugtis vertimu iš italų kalbos (vertė Audrius Musteikis). Taip pat skaitytojai gali rinktis, kurio knygų iliustracijų klasiko iliustruotą variantą skaityti: Kęstučio Kasparavičiaus ar australo Roberto Ingpeno.

Roberto Ingpeno ir Kęstučio Kasparavičiaus iliustruotos knygos
Roberto Ingpeno ir Kęstučio Kasparavičiaus iliustruotos knygos

2018 m. buvo preliminariai paskaičiuota, kad ši knyga išversta į daugiau nei 300 kalbų – ji laikoma verčiamiausia nereligine knyga istorijoje, taip pat viena labiausiai parduodamų knygų pasaulyje – jos parduota virš 80 milijonų. Be šio kūrinio neįsivaizduojama literatūrinės pasakos ir apskritai visuotinės vaikų literatūros panorama.

Nepaisant to, kad knyga sulaukė stulbinančios sėkmės, Carlas Collodis iš to gavo mažai naudos – tuo metu Italijoje dar nebuvo jokių autoriaus teises saugančių įstatymų. Su bloga autorių teisių apsauga (arba tiksliau – jų nepaisymu) susijęs ir faktas, kad kai kuriems Lietuvos skaitytojams Pinokio siužetas žinomesnis iš rusų rašytojo Aleksejaus Tolstojaus knygos „Auksinis raktelis arba Buratino nuotykiai“, kuri pasirodė 53 metais vėliau už itališkąjį originalą. Tiesa, pats A. Tolstojus teisinosi, kad jis perpasakojo vaikystėje girdėtą istoriją, tačiau chronologiškai to tiesiog negalėjo būti. Rusų rašytojas, matyt, redagavo nevykusį vertimą iš prancūzų kalbos, jį tobulino ir taip bedirbant atsirado nemažai naujų detalių, net radikalių siužeto pakeitimų – dėl originalumo, autorinių teisių, plagijavimo ir t. t. tebėra ginčijamasi iki šiol.

Nieko rimto, 2019
Nieko rimto, 2019

Nors kalbant apie C. Collodį dažniausiai turima minty tik „Pinokio nuotykiai“, reikia nepamiršti, kad lietuviškai išleista ir dar viena autoriaus knyga, kuri, manau, yra nepastebėta – „Rožinio beždžioniuko Pipi nuotykiai“ (2019 m.). Tiesa, versti į lietuvių kalbą pasirinktas ne originalas, bet Alessandro Gallenzio adaptuotas ir papildytas kūrinys (iš anglų kalbos vertė Laura Ivoškienė).

Jos atsiradimas susijęs su „Pinokio nuotykiais“ – paakintas medinuko sėkmės ir skaitytojų pageidavimų, rašytojas, vis dėlto, kad ir labai nenoromis, ėmėsi rašyti naują knygą – šį kartą knygą apie išdykusį rožinį beždžioniuką. Darbas ėjosi lėtai ir tik 1885 metais „Rožinio beždžioniuko Pipi nuotykiai“ buvo baigti.

Pradėjus skaityti knygą atrodo, kad nieko naujo ar originalaus, vėl tas pats neklausančio berniuko paveikslas, tik šį kartą tai įkūnija ne medinė lėlė, o rožinis beždžioniukas Pipi: „Išvydęs, kaip Pipi šokinėja šakomis ir išdykauja, galėjai jį palaikyti aštuonmečiu ar devynmečiu berniūkščiu: gana panašiai jis vaikydavosi drugelius, tikrindavo paukščių lizdus, ieškodamas vaisių, kišdavo į burną viską, kas pakliūdavo po ranka, o pasisotinęs maisto kaip koks neišauklėtas vaikėzas kruopščiai nučiulpdavo visus pirštus ir atgalia letena nusišluostydavo burną“ (p. 7).

Nors vaiko bruožų suteikimas gyvūnėliui labai panašus į tai, kaip buvo atgaivinta medinė lėlė, svarbi kitokia šios istorijos pabaiga. Pinokis už gerą elgesį paverčiamas paprastu berniuku, o čia mažasis beždžioniukas ir lieka beždžioniuku – autoriui svarbu ne tik moralas, kad už gerą elgesį bus atlyginta, bet ir tai, kaip svarbu tiesiog būti savimi.

Gaila, bet šios knygos pasirodymas Lietuvoje visiškai nesulaukė jokio atgarsio ar dėmesio.

O perskaityti ją vertėtų. Tai nauji nuotykiai ir kai kurie veikėjai perkelti iš prieš tai parašytos knygos – tarsi Pinokio tęsinys, paaiškinimas, atsakymas į klausimus, kurie galėjo suktis skaitytojų galvose po laimingos „Pinokio“ pabaigos. O kaip jam sekėsi toliau? Taigi, perskaičius beždžioniuko nuotykius tikrai galima sužinoti kai ką naujo ir intriguojančio apie visų pamėgtą Pinokį.

Šeimyninis Lorencinių laidojimo rūsys, kuriame ilsisi Karlas Kolodis
Šeimyninis Lorencinių laidojimo rūsys, kuriame ilsisi Karlas Kolodis

1890 metais, neilgai pasidžiaugęs pasauline šlove, kurią jam atnešė kūriniai vaikams, Carlas Collodis mirė. Buvo palaidotas Florencijoje. Jo kapą galima aplankyti kapinėse prie Šv. Miniato al Monte bazilikos.

O Pinokis toliau keliauja per pasaulį: atgyja filmuose, spektakliuose, meno kūriniuose ir skaitytojų vaizduotėje. Vieni naudoja C. Collodžio tekstus kaip pamokymus ir pagrasinimus (nes juk melagiams tikrai ilgėja nosis?), kiti kaip medžiagą (ne)eiliniam filmui. Treti atranda filosofo Jeano Jacqueso Rousseau idėjas, gausybę archetipinės, mitinės, religinės simbolikos, įvairių literatūrinių bei teatrinių aliuzijų ir t. t.

Tačiau galima tiesiog pasimėgauti abiejų knygų istorijomis, veiksmu, kalbos šmaikštumu ir situacijų vizualumu. Nepaisant didaktizmo, pedagoginės misijos, „Pinokio nuotykiai“ išlieka nesenstančia klasika.

 

Bibliografija

  • Pinokio nuotykiai / iš prancūzų k. vertė Viktoras Kamantauskas. – Kaunas: „Švyturio“ bendrovės leidinys, 1926. – 192 p. – (Jaunimo biblioteka; Nr. 26).
  • Pinokis: medinuko nuotykiai / iš lenkų k. vertė Aldona Liobytė. – Vilnius: Vaga, 1965. – 179 p.
  • Pinokis / iš lenkų k. vertė Aldona Liobytė; iliustravo Marajas. – Vilnius: Vaga, 1973. – 120 p.
  • Pinokis / iš lenkų k. vertė Aldona Liobytė; iliustravo Marajas. – Vilnius: Victoria, 1994. – 117 p.
  • Pinokio nuotykiai: medinuko istorija: apysaka-pasaka / iš italų k. vertė Audrius Musteikis; dailininkas Kęstutis Kasparavičius. – Vilnius: Tyto alba, 2002. – 230 p.
  • Pinokio nuotykiai: medinuko istorija: apysaka-pasaka / iš italų k. vertė Audrius Musteikis; dailininkas Kęstutis Kasparavičius. – 2-asis patais. leid. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. – 140 p.
  • Pinokio nuotykiai: medinuko istorija / iliustravo Robert Ingpen; iš italų k. vertė Audrius Musteikis. – Vilnius: Nieko rimto, 2018. – 204 p. (pakart. 2020).
  • Rožinio beždžioniuko Pipi nuotykiai / tekstą papildė Alessandro Gallenzi; iliustravo Marta Szudyga; iš anglų k. vertė Laura Ivoškienė. – Vilnius: Nieko rimto, 2019. – 118 p.

Rekomenduojame paskaityti

Parengė Asta Plechavičiūtė

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos

Vaikų ir jaunimo literatūros departamento tyrėja

 

 

Kitos naujienos

Mūsų partneriai ir rėmėjai