Keli Pinokio ir jo kompanijos pavidalai

 

Turbūt mums visiems, vyresniems ir jaunesniems, didesniems ir mažesniems, kur kas geriau žinomas ne Pinokis, o Buratinas tokiu pavidalu, kokį 6-ajame dešimtmetyje nupiešė žinomas rusų iliustratorius A. Kanevskis. Knygą apie auksinį raktelį, arba Buratino nuotykius, su dinamiškomis, ekspresyviomis A. Kanevskio iliustracijomis, išverstą 5 lietuvių kalbą ir, ko gero, ne kartą išleistą (A. Tolstojaus, Auksinis raktelis, arba Buratino nuotykiai lietuvių kalba išleisti 1947, 1951, 1954, 1976. – Red.), tikriausiai dar iki šiol galima rasti namuose, kuriuose sūnūs ar dukros dar ne visai išaugę iš vaikiškų knygų amžiaus.

Bet ir tikrasis Pinokis, Buratino prototipas, Lietuvoje yra lankęsis kelis sykius – K. Kolodžio knyga pas mus buvo išleista 3-iajame ar 4-ajame dešimtmetyje. Iš tolimos vaikystės kaip per sapną prisimena baisiai įdomi, patraukli vaikiška knyga (regis, ne itin didelio formato, bet gana stora) su piešinukais plunksnele, jei neklystu. Gaila, bet prieškarinės knygos po ranka nėra, tad ką apie ją bepasakysi… (Nėra abejonių, kad straipsnio autorės atmintyje 1926 m. lietuvių k. išleistas Pinokis, kurio iliustratorius nenurodytas. – Red.).

1965 m. „Vaga“ išleido Pinokio nuotykius, kuriuos iš lenkų k. vertė A. Liobytė, su žymaus lenkų iliustratoriaus J. M. Šancerio (Jan Marcin Szancer) piešiniais, o 1973 m. – su piešiniais, matyt, perspausdintais iš kokio nors užsieninio leidinio; jų autorius Marajas – pavardė lyg ir negirdėta. Pastarajame leidime skaitytojas atras aibę knygoje aprašytų situacijų, lengvai atpažins paviršutiniškai apibūdintus, truputį šaržuotus arba smarkiai pasaldintus veikėjus (nors paties Pinokio veidas labiau panėšėją į maigomą guminį žaislą negu į medžio drožinį). Iliustratorius, be abejo, turi įgūdžių operuoti realistiniu piešiniu, tačiau didesnių meninių ambicijų nejaučiama. Knyga padrikai išmarginta grubiomis „sunkiasvorėmis“ iliustracijomis, nederančiomis prie teksto bloko; paprasčiausiai visuma, švelniai tariant, ne itin skoninga. Tokį iliustravimo būdą – „pažodinį“ teksto „vertimą“ į plastinę kalbą, pokario metais Lietuvoje neilgai gyvavusią tokią beformę atlikimo manierą, – 8-ajame dešimtmetyje (kai Vilniuje buvo išleista knyga su šiomis iliustracijomis) lietuvių knygos dailininkai jau seniai buvo pamiršę… Deja, tokia „stilistika“, tiksliau, stiliaus nebuvimas, menkas skonis vėl atgimsta kaip standartinis komercinės masinės kultūros produktas, neturintis nieko bendra nei su estetiniu jaunimo auklėjimu, nei su pedagoginių uždavinių sprendimu, bet publikoje pasisekimą turintis.

J. M. Šancerio iliustracija
J. M. Šancerio iliustracija

Visai kitus epitetus galima taikyti 1965 m. išleistajai mažesnio formato knygai. Ją tikrai puošia grakščios, elegantiškos, žaismingos ir išradingos iliustracijos. Dailininkas J. M. Šanceris buvo vienas iš ryškiausių, bene pats vyriausias amžiumi, lenkų knygų grafikos mokyklos atstovas, daugybės tarptautinių parodų dalyvis, pelnęs visokių premijų, medalių ir kitokių svarbių apdovanojimų. Dailės kritika jį vertino kaip didelės erudicijos menininką, aukščiausios klasės piešėją virtuozą, prityrusį improvizacijos meistrą. Didžioji dalis jo sukurtų knygos apie Pinokį iliustracijų – lengvi, laisvi piešiniai plunksnele, kuriuose veikėjai per visą knygą bėga, lekia, kūliais virsta… Tarp jų, aišku, ir vietoj nenustygstantis pats Pinokis – lyg iš pagaliukų sukaltas plonas, laibas, kampuotų judesių. Išraiškinga preciziška linija, keli energingi brūkšniai – ir jau taikli, lakoniška veikėjo charakteristika, peizažo ar interjero detalės užuomazga. O kiek daug erdvės, šviesos net pačiame mažiausiame piešinyje! Skaidri, permatoma akvarelė puslapinius piešinius paverčia žėrinčių spalvų fejerverku, kurį net prasta spaudos kokybė nelabai gadina. Šmaikščios, humoristinės situacijos iliustracijose susipina su švelniomis, lyriškomis intonacijomis. Tai žavi, poetiška Pinokio nuotykių interpretacija.

Įvairiuose užsienio leidiniuose Pinokio pavidalų, aišku, yra pripiešta visokiausių, tik jie mums nežinomi. Mažai kol kas žinome ir apie šiuolaikinio lietuvių dailininko sukurtą savitą, originalią Pinokio interpretaciją. Tai 1993 m. Belgijoje išspausdintas „Coppenrathʼs Kinderklassiker“ leidinys, kurį iliustravo talentingas mūsų grafikas Kęstutis Kasparavičius. (Knyga vokiečių kalba atpasakota Kristinos Frankės, kiek sutrumpinta.) Tad koks jis, tas itališkai vokiškai lietuviškas Pinokis?

Pirmiausia tai – puiki meninė knygos visuma. Aukščiausios kokybės popierius, spauda, įrišimas. Apgalvotas, apskaičiuotas, subalansuotas maketas. Net tokia smulkmena kaip ranka rašytas ir spalvomis pritaikytas prie iliustracijų kolorito puslapio numeris darosi reikšminga. Atverti knygą ir susirūpini, kad netyčia neužlenktum, neįplėštum priklijuoto piešinio, o kai čia pat parūpsta kilstelėti kraštelį ir pasmalsauti, kas gi ten po tuo lapeliu, paaiškėja, kad tai gudriai, sąmojingai sumanyta ir meistriškai atlikta įklijos imitacija (kaip senuose prabangiuose leidiniuose). Būdami bendros piešinio kompozicijos elementu, tie apgaulingi pilki šešėliai paryškina vos jaučiamą gelsvą, rusvą fono tonelį (ak, kokia spaudos tobulybė!..).

J. M. Šancerio iliustracija
J. M. Šancerio iliustracija

Vaizduotėje įsitvirtinęs labai dinamiškas Pinokio paveikslas, tad skaitytoją nustebins K. Kasparavičiaus sukurtų iliustracijų statika, bet tik iš pirmo žvilgsnio. Ramios, santūrios plastinio pasakojimo intonacijos palengva atskleis įtampą, išreikštą ne išoriškais figūrų judesiais, o sukauptą personažų viduje, na ir apskritai aiškioje, disciplinuotoje kompozicinėje sandaroje. (K. Kasparavičiaus iliustracijų ciklas – 20 didelių puslapinių ir tiek pat – mažo formato) tarsi lėlių teatras: visi veikėjai – sustingusios lėlės, marionetės, kurias skaitytojo vaizduotei valia timptelėti už siūlelio, kad jos tuoj pat atgytų ir truputį juokingai, šiek tiek nerangiai tęstų puslapio plokštumos scenoje pradėtą veiksmą. Švelnus, išsklaidytas apšvietimas; šiltas, jaukus koloritas; platus, turtingas, tapybiškas, prislopintų spalvų ir atspalvių spektras, kurio fone sužiba ryškesni žalios ir raudonos kontrastai (Pinokio drabužėliai), suskamba subtilūs mėlynos niuansai. Vos įžiūrimi juvelyriški teptuko prisilietimai piešia smulkiausias plunksneles, plaukelius, putų purslelius. Gilūs tamsiai rudi šešėliai išryškina tvirtai suręstų kompozicijų (atrodo, jos visos galėtų būti išskaptuotos medyje) formų apimtis. Dabartiniu metu vaikiškų knygų iliustracijose gana dažnai matomas iliuzinis daiktiškumas nuostabiai preciziškuose, tiesiog skrupulinguose K. Kasparavičiaus piešiniuose yra ryškiai individualizuotas ir tolimas natūralizmui.

Kad ir kaip būtų keista, bet tokių dviejų skirtingų meninių individualybių – J. M. Šancerio ir K. Kasparavičiaus – iliustracijoms galima būtų pritaikyti vienodus apibendrinimus, būtent: rafinuotas senų (retro) stilistinių meninių išraiškos priemonių perkėlimas į šiuolaikinę meninę kalbą. Ir dar: iliustracijų, tarp kurių atsiradimo ne mažesnis kaip trijų dešimtmečių tarpas, autoriai su dideliu artistiškumu, kiekvienas savaip sugestyviai, autentiškai perkuria ir literatūros veikalą, ir tikrovės realijas, jų kūriniai ugdo jaunojo skaitytojo estetinius jausmus.

Marajaus iliustracija
Marajaus iliustracija

Labai jautriai, su delikačiu grotesku, K. Kasparavičius traktuoja K. Kolodžio knygos herojus. Jo Pinokis – sveiko apvalaino berniūkščio judanti skulptūrėlė. Blizgančiose apvaliose akutėse atsispindi kartais valiūkiško padaužos, kartais – nustebusio, išsigandusio, nusiminusio žmogučio jausmai. Nesuprasi, atsitiktinai ar tyčia, K. Kasparavičiaus Pinokio „portretas“ truputį panašus į Marajaus Pinokio – proporcijomis, siluetu. Tačiau tuo panašumas ir baigiasi. K. Kasparavičiaus piešinyje forma aiški, išgryninta. Visai kitokia, nepakartojama charakteristika gauta pakoregavus veido bruožus, nuvalius pigų saldumą. Bet jokiu būdu nenoriu teigti, kad K. Kasparavičius Pinokio galvą „pasiskolino“ ir tik savaip perdarė.

Labai ryškus įvairių plastinių interpretacijų pavyzdys – Fėjos paveikslas. 1973 m. leidinyje tai banali Barbės tipo panelytė. J. M. Šancerio piešiniuose „Žydraplaukė Mergelė tokio balto veidelio, tartum vaško statulėlė“, panaši į porceliano figūrėlę. K. Kasparavičius Fėją mato tokią pačią pilnakrauję, neišdailintą kaip ir kiti personažai, tik su keturiais laumžirgio sparneliais (gal jie tekste minimi?).

Visai kitoks nei įprasta teatro direktorius, „reto negražumo milžinas, – jau vien jį pamačius, šiurpas ėjo per nugarą“. Toks jis lietuviškame vertime, toks, matyt, originale. Vokiškame variante jis, reikia manyti, toks, kokį jį piešia K. Kasparavičius – geraširdis, gailestingas dėdulė žilstelėjusia, tvarkingomis sruogomis banguojančia vešlia barzda. K. Kasparavičius negąsdina skaitytojo vaizduodamas tokias „baisias“ (ko gero, vaikų literatūroje tikrai rizikingas) situacijas kaip pakartas Pinokis arba grobio tykančio ryklio grėsmingi nasrai; dailininkas apie viską kalba pabrėžtinai rimtai, ramiai, dalykiškai, o klausyti, t. y. žiūrėti, – linksma ir juokinga. Svetima jam ir bet kokia atvira didaktika.

Lyginant vieną leidinį su kitu, iškyla problemiška mintis, klausimas, kurį aiškintis gal apskritai netikslinga, tačiau paminėti rūpi (gink Dieve, nenuvertinant aptariamų dviejų knygos dailės kūrinių meninių ypatybių). Lenkų dailininko iliustracijos atrodo atitinkančios „itališką dvasią“, tokią, kokią įsivaizduojame, – „pietietiškai“, temperamentingai gestikuliuojantys veikėjai, būdingos architektūros fragmentai, stilingi kostiumai, na ir apskritai visa plastinė struktūra. Iš lietuvio dailininko sukurtų iliustracijų atmosferos galima justi, kad veikalo adaptacija skirta būtent vokiečių vaikams. Štai, pavyzdžiui, nedidukas piešinukas – trobelė miške – primena, sakykime, V. Haufo arba Brolių Grimų pasakų scenarijų.

Gana biurgeriškos atrodo šviesiaplaukių, mėlynakių veikėjų kresnokos povyzos, santūri laikysena. Lyg iš XVI a. vokiečių meistrų piešinių – Katino ir Lapino apranga (tik kepurės pritaikytos iš kitos epochos). Pats Lapinas turi kažkokių giminystės ryšių su garsiuoju Lapinu Reineke. Galų gale „vokiška pedantiška tvarka“, dvelkianti iš kiekvieno kvadratinio knygos centimetro. Tačiau „vokiškas pedantiškumas“ šiuo atveju yra stilistinė ypatybė, apskritai būdinga K. Kasparavičiaus kūrybai, be to, ir savitas aukščiausio profesionalumo pasireiškimas. Taip pat nei „itališkumas“, nei „vokiškumas“ patys savaime nėra privalumas ar trūkumas. Juo labiau kad Pinokis – tai toks vaikų knygos herojus, apie kurį sakoma, jog „peržengė nacionalinės priklausomybės ribas“, be to, patyrė ne vieną literatūrinę ir plastinę metamorfozę. Žinoma, jei lietuvaitis dailininkas pieštų Pinokį lietuviukams vaikams, turbūt neperjuostų jo tautine juosta ir neuždėtų šiaudinės skrybėlės. Pagaliau, kas žino, – svarbu, kas ir kaip papasakos, atpasakos, pritaikys ar tiesiog vėl išvers arba pakartos A. Liobytės vertimą. Taigi, kažin su kokiu Pinokiu, kada ir kurios leidyklos rūpesčiu vėl susipažinsime Lietuvoje?

Žurnalas „Rubinaitis“, 1996 Nr. 2 (5)

 

Įžanginis

Gera knyga, nes... patinka vaikams!?
Kokie jie – mažieji skaitytojai?

Straipsniai

VAIKIŠKIAUSIAS VAIKŲ POETAS (Anzelmo Matučio kūrybos bruožai)
PAVEIKSLŲ KNYGOS MAŽIESIEMS
Pauliaus Augiaus „PUPOS PASAKA“

Karlo Kolodžio 170-osioms gimimo metinėms

Pinokio nuotykiai – didaktikos linksmybė

Mano vaikystės skaitymai

VAIKAS YRA MAŽAS SUAUGĖLIS

Paskaitykim, mama

Pasaka apie triušį Petriuką

Supažindiname

KARLO KOLODŽIO NACIONALINIS FONDAS

Kronika

Parodos, pokalbiai, seminarai 1995–1996 m.

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai