Pauliaus Augiaus „PUPOS PASAKA“

Pupa augo

augo

ir priaugo ligi debesų.

Pastaruoju metu ant mūsų knygynų prekystalių atsirado labai daug knygų mažiesiems, viliojančių ryškiomis spalvomis ir žaismingais paveikslėliais. Deja, dažniausiai jos yra ne lietuvių autorių, o perspausdintos iš užsieninių leidinių. Todėl sveikintina leidyklos „Lietus“ iniciatyva išleisti vieną gražiausių mūsų išeivijos paveikslėlių knygų – Pauliaus Augiaus Pupos pasaką (1995). Vertinga naujovė – knygos pabaigoje pridėta trumpa informacija apie autorių, kurioje išdėstyti visi svarbiausi iliustratoriaus kūrybinės biografijos faktai. Nebekartodama jų, plačiau apsistosiu ties Pupos pasakos vieta tiek paties P. Augiaus kūryboje, tiek apskritai lietuvių vaikų knygų istorijos raidoje.

Paveikslėlių knygos tautosakos motyvais Lietuvoje atsirado tik 4-ajame XX a. dešimtmetyje. Paminėtini to meto S. Ušinskio iliustruoti Du gaideliai, D. Tarabildienės Pasaka apie pelėdą ir kt. P. Augius iliustruoti vaikų knygas tautosakos motyvais ėmėsi 1940 m., kai su jo iliustracijomis išėjo dvi S. Nėries knygelės – Eglė žalčių karalienė ir Našlaitė.

Tiesa, dar mokydamasis Kauno meno mokykloje, 1932 m. jis sukūrė iliustraciją knygai Seku seku pasaką, kurią, grafikos studijos vadovui A. Galdikui koreguojant, iliustravo 6 Meno mokyklos mokiniai (P. Augius-Augustinavičius, V. Jurkūnas, V. Petravičius, V. Rataiskis-Ratas, K. Šaulys, L. Vilimas). P. Augiaus pasakos Gražuolė karalaitė ir saulės duktė iliustracija knygoje eina pirmoji, o po ja užrašas: „Kitą kartą gyveno karalius…“ Tai ir buvo pirmas kūrybinis P. Augiaus susilietimas su pasaka. Dekoratyvi jo iliustracija atveria vartus į fantastiniais žiedais žydintį pasakos pasaulį. Jau čia akivaizdus dailininko polinkis stilizuoti ir apibendrinti meninę raišką, kurį jis plėtojo ir vėlesniuose savo kūriniuose. Tačiau čia jaučiama Art Deco krypties stilistika vėliau užleido vietą lietuvių liaudies kūrybos atgarsiams.

Liaudiškai dekoratyvios ir minėtų knygų Našlaitė bei Eglė žalčių karalienė iliustracijos, kuriose jau prasiskleidė brandžiai dailininko kūrybai būdingi bruožai. P. Augius mėgo vaizduoti liaudiškas kaimo žmonių figūras, medinės architektūros statinius, stilizuotus, kaip skrynių tapyboje ir žemaičių raižiniuose, medžius, paukščius, saulę. Šių motyvų apstu ir žymiausiuose P. Augiaus cikluose Žemaičių vestuvės, Žemaičių kalvarijos, Žalčio pasaka.

Karui baigiantis atsidūręs Vokietijoje, dailininkas ir toliau labai intensyviai dirbo. Jis sukūrė didžiulį Žalčio pasakos ciklą, kuriame išplėtojo ankstesnių Eglės žalčių karalienės iliustracijų motyvus ir drauge išraižė visą S. Nėries poemos tekstą. Knygos, išėjusios 1947 m. 300 egz. tiražu (126 iš jų numeruoti ir dailininko pasirašyti), pasirodymas buvo didžiulis įvykis varganame, nostalgijos persmelktame pokario išeivijos gyvenime. Poeto H. Nagio recenzijoje rašoma: „Viskas Augiaus raižiniuose ir piešiniuose yra lietuviška ir sava, kiekviena detalė alsuoja mūsų žeme…“ (2,429).

Žalčio pasaka buvo skirta labiau suaugusiems negu vaikams. Tai rodo ir skaudi dedikacija leidinio pradžioje: „Mano brangiems Tėvams ir neužmirštamiems Broliams ir Seserims, raudonojo maro aukoms“. Kaip tik tokį kūrinio aktualizavimą patvirtino ir minėtoji H. Nagio recenzija: „Negirdėtai skaudi mūsų žemės tragedija simboliškai kalba ir šiuose raižiniuose į kiekvieną mūsų, atvertusį Žalčio pasakos puslapius“ (2, 429).

Tuo pačiu metu P. Augius ėmėsi kurti giedrą knygelę mažiesiems – Pupos pasaką. Ši lietuvių liaudies pasaka, kaip ir dainelė Du gaideliai, išpopuliarėjo per tarpukario elementorius. Daugeliui iš vaikystės įsiminė ir šiauliečio dailininko G. Bagdonavičiaus šios pasakos iliustracija. Be to, reikia paminėti 1938 m. „Spaudos fondo“ Kaune išleistą J. Kuzminskio litografijomis iliustruotą knygelę Senelis ir senutė, gaidžiukas ir vištytė, pupa ir žirnis. (Panašaus pavadinimo paveikslėlių knygą, išspausdintą „Spindulio“, kaip ir Pupos pasaka, 1995 m. akvarelėmis iliustravo J. Kvietinskas.)

P. Augius šią pasaką iliustravo savaip, gerokai dekoratyviau, išraiškingiau. Jo iliustracijos, kaip teisingai pažymėjo monografijos apie P. Augių rengėjas dailininkas A. Kurauskas, yra „augiškai išradingos ir atliktos su ūpu“ (1, 40).

Pokario metais Vokietijoje buvo leidžiama nemažai lietuviškų knygelių vaikams. Daugumos jų išvaizda skurdoka – prastas popierius, nespalvotos iliustracijos. P. Augiaus sumanyta paveikslėlių knyga turėjo ryškiai iš jų išsiskirti. Leidinys, kuriame buvo 10 spalvotų iliustracijų ir (kaip ir Žalčio pasakoje) ranka rašytas tekstas, 1947 m. Augsburge buvo parengtas spaudai. Dailininko emigracija į Jungtines Amerikos Valstijas sutrukdė Pupos pasaką išleisti. Amerikoje P. Augius norėjo praturtinti knygą naujomis iliustracijomis. Išliko spalvingų senesniųjų ir naujo sumanymo eskizų. Liga ir ankstyva mirtis vėl neleido jo įgyvendinti. 1970 m., minint P. Augiaus mirties dešimtmetį, žmona Danutė Lipčiūtė-Augienė išleido Pupos pasaką, panaudodama ne tik baigtąsias iliustracijas, bet ir eskizus. Knygą išspausdino Romos saleziečių spaustuvė 1000 egz. tiražu. Išmoningos iliustracijų kompozicijos, dekoratyvumas, puiki spauda, didelis formatas daro leidinį viena iš geriausių išeivijos vaikų knygų.

„Lietaus“ leidyklos išleistoji Pupos pasaka su nedideliais pakeitimais atkartoja pirmąjį, 1970 metų, leidimą. Antrąjį leidimą vėl parėmė P. Augiaus šeima, apskritai daug prisidėjusi prie dailininko atminimo įamžinimo.

Pupos pasakos iliustracijos nesudėtingos, gerai suprantamos vaikui. Mažiesiems jos turėtų patikti savo spalvingumu ir dinamiškumu. Senelės ir senelio figūros visur kupinos judesio. Jų emocijas ir veiksmus atspindi išraiškingi judesiai, gestai.

Fantastinė milžiniška pupa čia primena senojo lietuvių pasaulėvaizdžio Gyvybės, arba Pasaulio, medį, kuris jungia žemę, dangų ir požemį. Antai įspūdinga iliustracija (19 p.), kurioje pasakiška pupa auga nuo žemės iki pat debesų, o tolesniuose puslapiuose įdėtuose eskizuose jos viršūnę supa mirgančios žvaigždės.

Labai gražus eskizas (25 p.), kur dangaus sodo medžiuose drauge noksta žvaigždės ir obuoliai. Pamokoma paskutinė iliustracija, vaizduojanti, kaip senelis ir senelė, Dievo nubausti už nepaklusnumą ir smalsumą, nusprūdę nuo pupos, krinta žemėn.

Skoningas antraštinis knygos puslapis, prie kurio dera lakoniška priešantraštinė iliustracija. Tai „Lietaus“ leidinį apipavidalinusio K. Paškausko projektuota atlanka, kitokia negu pirmajame leidime. Daugumoje teksto puslapių įdėti eskiziniai piešiniai savo laisvesne maniera atsveria kiek šaltoką puslapinių iliustracijų išbaigtumą, teikia visai knygelei gyvos dailininko minties šilumos. Geras popierius ir spauda nenusileidžia itališkai pirmojo leidimo poligrafijai.

P. Augiaus Pupos pasaka, išėjusi prieš pat Kalėdas, tikrai buvo puiki dovana mažiesiems skaitytojams.

___________________________________

1. Kurauskas A. Paulius Augius. – Čikaga, 1966. 283, [3] p.

2. Nagys H. Pauliaus Augiaus iliustruotoji „Žalčio pasaka“ // Aidai. 1947. Nr. 9. P. 428–429.

Žurnalas „Rubinaitis“, 1996 Nr. 2 (5)