KARLO KOLODŽIO NACIONALINIS FONDAS

1951 m. Pešos miesto meras Rolandas Ancilotis pasiūlė Karlo Lorencinio atminimui ir jo Pinokio pasirodymo 70-mečio proga sukurti kompleksą, kuris tiek dvasia, tiek turiniu primintų garsųjį personažą ir taptų vaikų auklėjimo bei švietimo studijų centru. Šis siūlymas sulaukė didelio Italijos visuomenės, valdžios, vietos bei užsienio spaudos dėmesio, ir 1953 m. buvo paskelbtas paminklo Pinokiui atminti projekto konkursas. Žiuri, kurią sudarė prof. R. Ancilotis, pedagogas Kalo, architektas Mikelučis, skulptoriai Grizelis ir Manzu, dailininkas Džentilinis bei meno kritikas Karli, iš 156 pateiktų darbų pirmąją premiją skyrė Emilijui Grekui už paminklą Pinokis ir Fėja bei Venturiniui Venturiui už Mozaikų aikštę. 1956 m. šie darbai pastatyti Kolodyje, architektų Baldžio ir De Luidžio sukurtame sode.

Bronzinis 5 m aukščio paminklas simbolizuoja Pinokio, iš nepaklusnios lėlės virtusio šauniu berniuku, evoliuciją. Paminklas vaizduoja medį, iš kurio buvo padaryta lėlė, Pinokį, žvelgiantį į fėją, o virš jų sakalą, išgelbėjusį Pinokį nuo kartuvių. Ant Mozaikų aikštės sienų vėl atgimsta svarbiausi Pinokio nuotykių epizodai.

1963 m. prie įėjimo į parką pastatyta Raudonojo Vėžio smuklė, o 1972 m. į pietus nuo jo atidaryta Pietro Porcinio suprojektuota Žaislų žemė, kurioje Pinokio nuotykius vaizduoja bronzinės Pietro Konsagros skulptūros ir Marko Zanuzos statiniai. Idėjos autorius R. Ancilotis Pinokio parką pavadino pasakos prasmių sinteze, o Žaislų žemę – jos analize.

1988 m. atidaryta Džovanio Mikelučio suprojektuota Žodžių ir figūrų laboratorija, užbaigianti Pinokio parko maršrutą. Šiame pastate eksponuojami menininkų iš viso pasaulio darbai, vaikiškų knygų iliustracijos, Pinokio gimtadienio proga vaikų sukurti eskizai.

Iniciatyvinis komitetas, sudarytas Pinokiui bei jo autoriui atminti, vėliau performuotas į Ente Morale (Moralės Esmė) iniciatyvinį branduolį, o 1962 m. Respublikos prezidento dekretu pavadintas Karlo Kolodžio nacionaliniu fondu. Pagrindinė šio Komiteto (o vėliau – Fondo) pirmųjų narių nuostata – įtraukti visų K. Kolodžio darbų egzegezę į įvairių sričių, ypač pedagoginės ir vaikų literatūros, tyrinėjimus.

Per 40 metų Fondo pasiūlytos idėjos buvo išplėtotos visomis šiuolaikinių tyrinėjimų kryptimis, išsaugant tą patį centrą – Pinokį ir jo autorių K. Lorencinį. Jau 1956 m. buvo paskelbti geriausios vaikiškos knygos, geriausių iliustracijų, geriausios esė apie K. Kolodžio darbus konkursai. Jie rodo istorinių bei kritikos studijų ir vaikams skirtos literatūros atnaujinimo kryptis, apie kurias kalbama antrajame Fondo statuto straipsnyje. Beje, kaip vieni iš svarbiausių Fondo tikslų statute minimi ir šie: rūpintis vaikų literatūros studijų centro įkūrimu, skelbti konkursus premijoms bei stipendijoms gauti, skatinti, kad kuo daugiau rašytojų kurtų vaikams.

Ne tik Italijoje, bet ir visame pasaulyje gausėjant darbų, skirtų vaikų ir jaunimo kultūrai, literatūrai, atsirado būtinybė plėtoti Muziejaus, Bibliotekos užmojus, visą kompleksą paversti Vaikų literatūros tyrinėjimų centru. Todėl šiuo metu darbo grupės, pasitelkusios į pagalbą bibliotekonomiją ir bibliografiją, pedagogiką ir sociopsichologiją, pertvarko K. Kolodžio biblioteką, kuri renka Italijoje ir užsienyje K. Lorencinio darbų leidimus, taip pat eseistiką apie šį autorių, bei Tarptautinį jaunimo skaitybos ir literatūros studijų centrą, kaupiantį dokumentaciją apie Europos vaikų literatūros herojus. Vienas iš numatytų bibliotekos pertvarkymo uždavinių – sudaryti visuotinį (kompleksinį) katalogą. Suteikta galimybė Laboratorijos lankytojams naudotis studijų centro duomenų banku ir jo atsakymais leis Fondui pasiekti vieną iš svarbiausių tikslų – skatinti K. Kolodžio darbų pažinimą ir išsaugoti jo gyvybingumą naujoms skaitytojų kartoms.

Jei K. Kolodžio biblioteka, Tarptautinių studijų centru bei Žodžių ir figūrų laboratorija susidomės tiek atsitiktinė publika, tiek ir suinteresuoti lankytojai, Italijoje atsiras unikalus vaikų skaitybos ir literatūros pedagogikos centras.

Tarptautinis jaunimo skaitybos ir literatūros centras numato rinkti tyrinėjimus apie literatūrinės pasakos pagrindinius veikėjus. Studijos apie Pinokį nurodys tyrimų apie kitus personažus, kurie buvo ir yra ne tik vaikiškos vaizduotės archetipai, plėtojimo kryptis. Šis centras taps ir ryšių tarp Pinokio ir Alisos, Piterio Peno ir Mauglio, Bjauriojo ančiuko ir Mažojo Klauso bei kitų autorinės pasakos herojų iš visų kraštų centru.

K. Kolodžio nacionalinis fondas dar tada, kai vadinosi Pinokio ir jo autoriaus atminimo komitetu, t. y. šeštajame dešimtmetyje, suformulavo ir išleido savo leidybos programą, pavadintą „Pinokio nuotykiais“. Šį leidinį sudarė Volpičelis ir Del Bekaras, kurie su tuometiniu Komiteto prezidentu R. Anciločiu taip pat parengė ir Fondo sąsiuvinių Quaderni seriją. Joje publikuojami svarbiausi darbai apie K. Lorencinį ir Pinokj bei kai kurie nespausdinti dalykai, pavyzdžiui, Luidžio Volpičelio K. Kolodžio bibliografija. 1883–1990. Fondas taip pat rūpinasi tarptautinių susitikimų aktų leidimu. Pirmasis toks susitikimas, vykęs Pešoje 1974 m., buvo skirtas kaupti svarbiausioms studijoms apie K. Kolodį. Antrasis (1978 m.) tyrinėjo Pinokio nuotykių ryšius su šiuolaikine, ypač vaikų ir jaunimo, kultūra. Paskiausių susitikimų aktai bus išleisti „Darbščiųjų bičių“ serijoje, kurioje pasirodė Sonios Marx studija apie visus Pinokio vertimus į vokiečių kalbą. Numatyta išleisti Bernardinio parengtą G. Ottevaerio-von Prago Europos jaunimo literatūros istoriją, studiją Pinokis užsienyje. K. Kolodžio personažas užsienio kritikoje, kurią parengė Kuzatelis, taip pat Anibalečio esė Pinokis kine bei M. Gomeso del Mancano Pinokį Ispanijoje.

1981–1983 m. vykęs Pinokio šimtmečio minėjimas įpareigojo Fondą išleisti 2 svarbius darbus: Kasteliano Polidorio kritikos leidinį apie Pinokio nuotykius ir 309 Bartolinio ksilografijų albumą. Pastarasis buvo eksponuojamas parodoje, pavadintoje „Nuo Džepeto pliauskos iki Bartolinio medžio raižinių“. Be to, Karlo Kolodžio nacionalinis fondas Pinokio pasirodymo šimtmečio proga kartu su Italijos ekslibrisų susivienijimu paskelbė ekslibrisų konkursą. 300 dailininkų iš viso pasaulio atsiuntė daugiau kaip 500 darbų. Tarp septynių nugalėtojų buvo ir kaunietė grafikė Marta Stirbytė-Valaikienė.

1989 m. fondas paskelbė Karlo Lorencinio paminklo projekto konkursą. Žodžių ir figūrų laboratorijoje rodomus 25 eskizus galėjo vertinti ne tik žiuri nariai, bet ir lankytojai. Pagal geriausią eskizą pastatytas paminklas iškilmingai atidengtas 1990 m. Jis tarsi užbaigė 1951 m. R. Anciločio parengtą programą.

Karlo Kolodžio nacionalinis fondas savo įkūrėjui atminti kas treji metai skelbia tarptautinį R. Anciločio konkursą premijai už geriausią vaikų literatūros kritikos ar istorijos monografiją gauti.

Tarptautinė žiuri susideda iš 7 narių, kuriuos skiria Karlo Kolodžio nacionalinio fondo vykdomoji taryba. Komisijai vadovauja Fondo prezidentas arba jo atstovas. Kiti specialistai gali dalyvauti žiuri darbe, bet jie neturi balsavimo teisės. Geriausio darbo autorius apdovanojamas per Pinokio gimtadienį. Žiuri ataskaita spausdinama svarbiausiuose literatūros žurnaluose.

Pinokio gimtadienis švenčiamas kasmet, trečiąjį gegužės šeštadienį, nuo 1988 m. Mintis surengti tokią šventę kilo IBBY Italijos skyriui. Renginį remia Kultūros paveldo ir aplinkos ministerija, Švietimo ministerija bei Ministrų Taryba. Šventės metu apdovanojami konkurso Pinokis mokykloje ir bibliotekoje laimėtojai. Konkurso dalyviai vaikų darželių, pradinių mokyklų auklėtiniai, vidurinių mokyklų, meno institutų bei licėjų, itališkų klasių užsienyje mokiniai, bibliotekų, kuriose yra vaikų skyriai, lankytojai. Apdovanoti darbai eksponuojami Žodžių ir figūrų laboratorijoje.

Fondo adresas:

Fondazione Nazionale „Carlo Collodi“

Via B. Pasquinelli,

n. 6–51014 COLLODI (PT)

Tel. 0572 / 429613

Fax 429614

Parengė Ramunė Marcinkutė

 Žurnalas „Rubinaitis“, 1996 Nr. 2 (5)