Gera knyga, nes... patinka vaikams!?

 

Aiškinantis pedagoginę ir meninę vaikų literatūros vertę, metodologiškai labai svarbu pažinti skaitytojų amžiaus tarpsnius. Nors literatūros grupavimas pagal adresato amžių kartais sukelia rašytojų priešiškumą ar net pašaipą, vis dėlto surasti bendrą vertinimo vardiklį literatūros kūriniams, sužavėjusiems (arba apvylusiems) pirmoką, septintoką ir dešimtoką praktiškai neįmanoma. Tiesa, kai kas turbūt iškart primintų daugiasluoksnės knygos idėją, sampratą, tai yra tokius kūrinius, kuriuose įvairaus amžiaus ir įvairios patirties skaitytojai randa, įžvelgia vis kitokių prasmių ir gelmių. Tačiau ne visa vaikų literatūra yra tokia, ne visa tokia ji ir turi būti.

Šis Rubinaičio numeris iš esmės skirtas mažiausiųjų, jauniausiųjų skaitytojų knygoms. Sąlygiška skiriamąja riba galėtume laikyti galbūt 10-uosius vaiko metus, po kurių jau pradeda ryškėti berniukų ir mergaičių skaitymo interesų diferenciacija, o iki tol skaitytojams, anot profesoriaus V. Aurylos išpopuliarintos V. Parfionovo teorijos, būdinga pasakinė sąmonės būsena.

Ankstyvasis, jaunesnysis, skaitytojų amžius ypatingas dar ir tuo, kad jo metu vyksta labai intensyvus pasaulio pažinimas ir atradimas, skaitymo poreikiai ir interesai keičiasi tiesiog šuoliškai. Kiekvieni vaikystės metai – ištisa epocha! (A. Aleksinas).

Kitas dalykas, kad šiame amžiuje dar labai svarbi suaugusiųjų – mokytojų, bibliotekininkų, tėvų – įtaka pasirenkant knygą. Tai metas, kada į biblioteką ar knygyną neretai einama su mama ar tėveliu už rankos. Iš to ir kyla būtinybė bei pareiga suaugusiesiems pažinti vaikų literatūrą.

Anot vaizdingo rusų poetės I. Tokmakovos posakio, jeigu priešais vaiką padėsime saldainį ir šviežią, kaloringą kasdienį patiekalą, jis greičiau pasirinks saldainį… Išties neretai vaikas pirma čiumpa spalvingą, lengviau suvokiamą, bet kartais lėkštą knygelę negu sudėtingesnės poetikos, gilesnio turinio, subtiliau iliustruotą. Tokias knygas mums derėtų nuosekliai vis pastūmėti arčiau vaiko, sudominti, padėti suvokti. Kartais knyga, ypač skirta patiems mažiausiems, suaugusiojo akimis, gali pasirodyti perdėm paprasta, primityvi. Įdomu ir mįslinga, kad dauguma garsių, klasikinių knygų mažiesiems kaip tik ir yra pabrėžtinai paprastos, nesudėtingos. Tokios yra, sakysim, D. Griuelo Skudurinės Onutės pasakėlės (ką tik pasirodė puikus naujas „Lietaus“ leidimas), B. Potter Puškutė, Triušis Petriukas ir kitos jos knygos, Janošo Panama labai graži, J. Sigsgordo Palė vienas pasaulyje, S. Nordkvisto Petsono tortas.

Anot šių dienų vaikų literatūros tyrinėtojos Z. Shavit, sakant, kad gera vaikų knyga patinka (turi patikti) ir suaugusiesiems, tarsi pabrėžiama, jog nepakanka to, kad ji patinka vaikams. Taip lyg ir išnyra, išsiduoda nepasitikėjimas vaiku bei apskritai iš inercijos sumenkinamas vaikų literatūros statusas. Tikrai, ir mūsų kasdienybėje gana dažnai suglumina kategoriškas suaugusiųjų nuosprendis: ši knyga – ne vaikams, jie nesupras… Kur to pasitikėjimo ar nepasitikėjimo vaiku ribos, kokia yra gera literatūra mažiausiems – gana sudėtingi klausimai. Tik šiek tiek jie buvo pagvildenti tradiciniuose P. Mašioto skaitymuose 1995 m. gruodžio 18-ąją, tik vieną kitą kūrinį ar autorių bandome pristatyti šiame Rubinaičio numeryje.

Ieškodami knygynuose knygų mažiausiems, pastebėsime nemažai „Spindulio“ leidyklos gražiai išleistų plonų knygelių, daugiausia liaudies pasakų. Pagrįstas šios leidyklos užmojis kartoti „Prano Mašioto knygynėlį“. Iš pasaulinės klasikos svarbi jau minėtoji Skudurinė Onutė. Baigtas leisti italų dailininko ir rašytojo Tony Wolf Miško pasakų ciklas („Alma littera“) – svarbus mūsų leidybos reiškinys, kurį jau reikėtų aptarti ir įvertinti. Ta pati leidykla toliau leidžia itališkąją „Gražiausių pasaulio pasakų“ seriją. Lietuvių autoriai mažiesiems yra sukūrę gana daug ir įvairios poezijos, nors ir smulkiąją prozą vertėtų peržiūrėti bei pakartoti: tikrai pamatytume, kad iš užjūrių kartais parsigabename toli gražu nevisad didesnių vertybių.

Pasikeitus poligrafijos galimybėms bei ryšiams su užsienio leidyklomis, Lietuvos knygynuose pagausėjo labai puošnių, prabangių (ir brangių) knygų vaikams. Tarp jų gana daug ir „knygų-saldainių“, „knygų-tortų“. Turėtume būti atidūs, išrankūs, atsargūs.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 1996 Nr. 2 (5)

 

Įžanginis

Kokie jie – mažieji skaitytojai?

Straipsniai

VAIKIŠKIAUSIAS VAIKŲ POETAS (Anzelmo Matučio kūrybos bruožai)
PAVEIKSLŲ KNYGOS MAŽIESIEMS
Pauliaus Augiaus „PUPOS PASAKA“

Karlo Kolodžio 170-osioms gimimo metinėms

Pinokio nuotykiai – didaktikos linksmybė
Keli Pinokio ir jo kompanijos pavidalai

Mano vaikystės skaitymai

VAIKAS YRA MAŽAS SUAUGĖLIS

Paskaitykim, mama

Pasaka apie triušį Petriuką

Supažindiname

KARLO KOLODŽIO NACIONALINIS FONDAS

Kronika

Parodos, pokalbiai, seminarai 1995–1996 m.

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai