PAVEIKSLŲ KNYGOS MAŽIESIEMS

 

Paveikslų knygos – tai pirmoji vaiko lektūra. Pažintis su knyga prasideda būtent nuo iliustracijos kaip vaiką supančio pasaulio vaizdų grafinės kopijos ar interpretacijos. Vaikų knygos (ne literatūros!) istorija – tai paveikslų knygos istorija, prasidėjusi XVII a. J. A. Komenskio (I. A. Comenius) vadovėlio Juntamųjų daiktų pasaulis paveikslėliuose pasirodymu 1658 m. (10). Pagal tipologinį suskirstymą paveikslų knygos priskiriamos vaizduojamojo meno leidiniams ir neretai laikomos tiesiog „meninėmis vaikų knygomis“ (8), nors iš tikrųjų ne visas galėtume taip vadinti.

Vaikų meninės knygos sąvoka rutuliojosi istoriškai. Reikalavimai tekstui ir iliustracijoms bei jų santykiui vis kito, kol knyga tapo jų vienybės išraiška. Šie reikalavimai priklausė nuo istorinių sąlygų, meninio stiliaus, požiūrio į vaiko poreikius, psichologiją, socialinę jo padėtį visuomenėje.

XVIII a. paveikslų knyga padėjo tik pažinti pasaulį, realistiškai, kiek romantizuotai vaizdavo aplinkos objektus, iliustravo ir aiškino įvairius reiškinius. XIX a. paveikslų knyga buvo skirta šeimyniniam skaitymui. Ji atpigo, tapo demokratiškesnio turinio, iliustracijos nusimetė puošmenų perkrautą išorę. Šios knygos skaitytojai vis jaunėjo. Iliustracijų dailininkai tolo nuo grynojo meno, artėjo prie vaikų skonio ir supratimo. Dabar tokių knygų skaitytojais tapo 3–8 metų vaikai.

E. Žumbakytės iliustracija A. Šiaurienės knygoje „Sveiki, skaičiai!“
E. Žumbakytės iliustracija A. Šiaurienės knygoje „Sveiki, skaičiai!“

Griežtos ideologijos sąlygomis paprastai vyrauja tekstinės knygos. Paveikslų knygų pasitaiko daug mažiau nei visiškos demokratijos metu. Tai lemia cenzūros galimybės: paveikslus interpretuoti ganėtinai lengva, o cenzūruoti – sunku. Tuo tarpu teksto interpretavimo galimybių yra daug mažiau, jį lengviau cenzūruoti, kupiūruoti. Tai iš dalies paaiškina, kodėl paveikslų knygos buvo ganėtinai retos Sovietų respublikose. Pas mus tik dabar ima formuotis paveikslų knygų tradicija, požiūris į jas kaip į rimtą literatūrą.

Paveikslų knygos pagal griežtą terminologiją nėra tiesiog knygos su paveikslėliais, nors būtent taip apibūdinamos bendrosiose enciklopedijose bei specializuotuose žodynuose, pabrėžiant tik iliustracijų ir teksto lygiavertiškumą (2). Būtina skirti iliustruotas vaikų knygas nuo tikrų paveikslų knygų. Pastarosios sudaro tik vieną iš grupių, į kurias būtų galima suskirstyti visas vaikų knygas su paveikslėliais.

Iliustracijos šiais laikais vaikų knygose yra pačios įvairiausios. Pirmųjų pramoginių vaikų knygų leidėjas anglas Džonas Niuberis (John Newberry), supratęs, kad iliustruotos vaikų knygos gali tapti ištisa knygų leidybos šaka, duodančia nemažai pelno, negalėjo net įsivaizduoti tų didžiulių pokyčių, kuriuos patyrė vaikų knyga nuo jo Mažosios nuostabios kišeninės knygelės išleidimo 1744 m. Didėjančios techninės spaustuvių galimybės labai praplėtė supratimą apie iliustruotas knygas. Kito jų formatas, greta vis dar vyraujančių paprastų plokštuminių iliustracijų atsirado erdvinių („ažūrinių“) su judančiomis detalėmis ir be jų, su įkomponuotais žaisliukais. Pasitaiko knygų, kurių iliustracijos paliestos skleidžia garsus ir kvapus. Daugelis pažintinių knygų iliustruojamos nuotraukomis. Ypatingą vietą tarp paveikslų knygų užima trimačių iliustracijų leidiniai, rengiami talkinant kompiuterinei technikai. Kai kurios vaikų knygos pasižymi ypatinga sandara, kuri paverčia jas žaislais. Tai priklauso nuo formos (blokas, širma, namelis, knygų spinta ir pan.), sudedamųjų dalių (mobilūs priedai), žaidybinių procesų, galimų skaitymo metu (knyga=stalo žaidimas, karpymo knyga, spalvinimo knyga).

Nekreipdami dėmesio į iliustracijų pobūdį, visas vaikų knygas galėtume suskirstyti į šias grupes: 1. paveikslų knygos; 2. aiškinamosios knygos; 3. teksto iliustracijų knygos* ir 4. iliustruotos knygos.

Plačiąja prasme knygas, priklausančias pirmosioms trims grupėms, paprastai vadiname paveikslų knygomis, tuo iškeldami iliustracijų vietą ir svarbą. Tokiose knygose poveikis skaitytojui daromas tik sąveikaujant tekstui ir iliustracijoms, jie neįmanomi vienas be kito. Tai visuma, vadinama ikonotekstu, kurio idėja neteikia pirmenybės nei žodinei, nei vaizdinei paveikslų knygos pusei (1). Ikonoteksto idėją nesunku sugriauti verčiant tekstą į kitą kalbą ir kartu leidžiant jį iliustruoti kitam dailininkui (taip atsitiko su B. Poter Puškute, išleista Lietuvoje).

Tuo tarpu pirmosios grupės paveikslų knygose (siaurąja prasme) vyrauja iliustracijos. Neretai pasitaiko, kad jose apskritai nėra jokio teksto – vien paveikslėliai. Didžiausias poveikis čia pasiekiamas tik dailininko idėjų dėka. Šios knygos skiriamos patiems mažiausiems. JAV, Skandinavijos šalyse leidžiamos knygos vaikams nuo 10 mėnesių amžiaus. Dažniausiai tai tėra spalvinių dėmių rinkiniai ar ryškūs, dideli, lengvai kūdikio atpažįstami objektai, padedantys sutelkti žvilgsnį, pajusti kontūrus, pastebėti supančius daiktus. Šios knygos spausdinamos ant medžiagos, atlaikančios nekoordinuotų vaiko judesių atakas, drėgmę (pvz., ant plastiko, kartono, polietileno), lapai suveriami plastmasiniais ar metalo žiedais, spiralėmis. Kiek vyresniems vaikams skirtose paveikslų knygose iliustracijos ir jose vaizduojami objektai smulkėja, pasipildo detalėmis, prasiplečia jų spalvų gama, didėja knygos formatas.

Kai kuriose paveikslų knygose galima rasti ir šiek tiek teksto. Jis labai glaudžiai susijęs su iliustracijomis ir be jų dažnai tampa bevertis. Kai po nupieštu paukščiu parašyta „antis“ ar šalia obuolio – O raidė, tai, atsiėjus užrašą nuo objekto, iliustracijos nepraras savo vizualiosios vertės, o tekstas taps neinformatyviu raidžių ar žodžių rinkiniu. Svarbiausiu knygos elementu čia pasidaro paveikslo „raktas“ – informacija, glūdinti nežodinėje iliustracijoje, kuri padeda skaitytojui suprasti teksto reikšmę arba identifikuoti žodį tame tekste (3). Šio pobūdžio knygos skiriamos dar neskaitantiems, vos pradedantiems pažinti raides vaikams. Antis čia gali būti su skrybėle, obuolys – šypsotis, – pažintinė iliustracijų reikšmė nėra labai svarbi, jei objektą vaikas gali lengvai atpažinti net ir su jam nebūdingais priedais. Daug svarbesnė tampa teksto ir iliustracijos sąsaja. Paveikslų knygoms priklauso iliustruotos abėcėlės, Pradinukų žodynas.

Šioms knygoms yra gana artimos antrajai grupei priskiriamos aiškinamosios knygos. Jose taip pat vyrauja iliustracijos, o teksto labai nedaug, tačiau jis būtinas. Lietuvoje jau turime nemažai tokių knygų, tarp kurių – A. Matonio Ar pažįsti gyvūnus?, R. Skerio knygos, žaislinės Įrankių skrynelė, Moksleivio kuprinė ir pan. Atmetus iliustracijas, tekstas čia pasidaro negyvas, mažai informatyvus, o atmetus tekstą, daugelis iliustracijų tampa statiškos, primityvios ar net nesuprantamos. Nereikėtų prie šių knygų priskirti skaitymo ar rašymo vadovėlių pradinukams, nors jų sandara dažnai gana panaši. Tai visai kito tipo leidiniai – mokymo priemonės su vyraujančiu didaktikos elementu. Skandinavijos šalyse speciali aiškinamųjų knygų grupė skiriama ne tik mažiausiems skaitytojams, bet ir asmenims, turintiems intelekto sutrikimų.

„Rikiki nuotykiai“
„Rikiki nuotykiai“

Trečiajai grupei priklausančiose teksto iliustracijų knygose paveikslai ir tekstas paprastai sudaro lygias dalis. Jie gali egzistuoti ir atskirai vienas nuo kito, tačiau tekstas tokiais atvejais tampa bespalvis, primityvokas, kartais net neaiškus, o iliustracijos, praradusios ryšį su tekstu, – tiesiog spalvotais paveikslėliais, kuriuose atpažinsime herojus ir objektus, bet, nesusipažinę su tekstu, nesuvoksime užfiksuoto veiksmo esmės (jeigu, žinoma, netraktuosime iliustracijų kaip grynojo meno apraiškos). Bene ryškiausiu pavyzdžiu laikytume „Egmont Lietuva“ leidyklos knygas pagal perdirbtus klasikos kūrinius, iliustruotus V. Disnėjaus (W. Disney) filmų studijos stiliaus piešiniais, taip pat Č. Torsono Kiką, V. Sutejevo iliustruotus Pifus, prancūzų Rikiki ir pan. Šios knygos, priklausomai nuo teksto sudėtingumo, skirtos tik pradedantiems skaityti ar jau gerai skaitantiems vaikams iki 8–9 metų. Teksto skaitymas čia neatsiejamas nuo iliustracijų apžiūrinėjimo, sąsajų tarp jų ieškojimo. Priešingai nei ankstesnėse knygų grupėse, kur iliustracijose dažnai vaizduojami statiški objektai, čia beveik visada nemažai dinamikos. Tekstas tampa tarpininku tarp atskirų iliustracijų, informuodamas, kas įvyko tarp paveikslėliuose užfiksuotų situacijų. Tokių knygų kūrėju neretai tampa dailininkas, pats rašantis nesudėtingą tekstą arba pateikiantis iliustracijų serijas bendraminčiam rašytojui. Šią knygų grupę būtų galima pavadinti kone kliuviniu vaiko skaityme. Neretai vaikai kiek per ilgai apsistoja prie šių knygų, nes skaityti jas itin lengva ir patrauklu. Po šių knygų pereinama prie tekstinių arba be saiko susižavima komiksais. Pastarieji yra artimi aptartajai grupei, tačiau dėl savo teksto ir iliustracijų santykio specifikos išskiriami į atskirą rūšį – ne knygos, o literatūros. Komiksų iliustracijos taip pat skaitomos.

Ketvirtąją grupę sudarančiose iliustruotose knygose paveikslėliai yra visiškai pavaldūs tekstui. Jie iliustruoja vieną ar kitą pasakojimo epizodą pagal iliustratoriaus pasirinkimą. Ankstesnių grupių knygų iliustracijos dažniausiai kuriamos lygiagrečiai su tekstu, kas padeda išlaikyti ikonoteksto idėją. Iliustruotų knygų tekstas paprastai yra sukurtas anksčiau nei iliustracijos ir gali egzistuoti be jų. Nesuyra knyga ir iliustruojant tekstą kitam menininkui, jei jis paklūsta autoriaus idėjoms. Paveikslų čia gali būti daugiau ar mažiau, jie gali būti pateikiami vienoje vietoje ar išbarstomi po visą knygą – tai priklauso nuo techninių galimybių ir redaktoriaus ketinimų.

Tiek paveikslų, tiek tekstinės knygos su iliustracijomis gali būti grožinės ar pažintinės. Žinoma, tam tikra prasme visos pirmosios knygos vaikui yra pažintinės. Nors paveikslėlių spalvinimas laikomas labiau žaidimu, jis neatsiejamas nuo pažinimo proceso, leidžiančio atkreipti dėmesį į detales, padedančio įsiminti. Vaikui augant, pažintinė iliustracijų reikšmė mažėja, jos vis dažniau ima atlikti tik pagalbinį vaidmenį. Vyresni nei 10 metų vaikai puikiai apsieina ir be jų. Didėjant gyvenimo patirčiai, vis labiau plėtojantis vaizduotei, pagrįstai materialiojo pasaulio pažinimu, iliustracijos ima varžyti. Todėl nemažai žmonių pasisako prieš teksto iliustravimą (6). Paveikslų knygos, kažkada padėjusios pažinti pasaulį, tampa tik vaikystės atributu.

__________________________________

1. Nikolajeva M. Picture books // Nikolajeva M. Introduction to the theory of childrenʼs literature / Tallin Pedagogical University. Tallin, 1996. P.17–18.

2. Picture book // A Dictionary of Reading and Related Terms / T. L. Harris and R. E. Hodgers, coed. Newark, Delaware, (b. m.) P. 240.

3. Picture clue // Ten pat.

4. Rhedin U. Nordic Illustrators of Childrenʼs Picture Books // Scandinavian Public Library Ouarterly. 1993. Nr. 3. P. 4–10.

5. Герчук Ю. Я. Иллюстрация и литература // Герчук Ю. Я. Художественные миры книги. М., 1989. C. 7–25.

6. Люблинский В. С. Ранняя книга как ступень в развитии информации // Люблинский В. С. Книга в истории человеческого общества. М., 1972. C. 176–177.

7. Маранц К. Книжка картинка как предмет искусства // Детская книга вчера и сегодня / Сост. Э. З. Ганкина. М., 1988. C. 177–180.

8. Типология изданий. M., 1990. 231 c.

9. Художники детской книги о себе и своем искусстве: Статьи, рассказы, заметки, выступления / Сост. В. Глоцер. M., 1987. 306 c.

10. Хюрлиман Б. Воспитание картинкой // Детская книга вчера и сегодня. С. 31–43.

 

* Kadangi kol kas nėra angliškų ir rusiškų terminų „text illustration“, „object illustration“, „иллюстрация текста“, „показательная книжка“ lietuviškų atitikmenų, autorė straipsnyje naudoja pažodinius jų vertimus.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 1996 Nr. 2 (5)

 

Įžanginis

Gera knyga, nes... patinka vaikams!?
Kokie jie – mažieji skaitytojai?

Straipsniai

VAIKIŠKIAUSIAS VAIKŲ POETAS (Anzelmo Matučio kūrybos bruožai)
Pauliaus Augiaus „PUPOS PASAKA“

Karlo Kolodžio 170-osioms gimimo metinėms

Pinokio nuotykiai – didaktikos linksmybė
Keli Pinokio ir jo kompanijos pavidalai

Mano vaikystės skaitymai

VAIKAS YRA MAŽAS SUAUGĖLIS

Paskaitykim, mama

Pasaka apie triušį Petriuką

Supažindiname

KARLO KOLODŽIO NACIONALINIS FONDAS

Kronika

Parodos, pokalbiai, seminarai 1995–1996 m.

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai