Pasaka apie triušį Petriuką

Apmaudu, kad Lietuvos skaitytojams labai menkai pažįstama Beatričė Poter (Beatrix Potter), nors ji yra viena iš garsiausių pasaulyje paveikslėlių knygų kūrėjų. (Iš rusų į lietuvių kalbą išversta tik Puškutė 1959, 1995.) Anglijoje ir Amerikoje veikia Beatričės Poter draugija.

B. Poter gimė 1866 m. liepos 28 d. (šiemet – jubiliejiniai metai!) Londone, prie Boltono Sodų, bet kur kas labiau ji buvo prisirišusi prie ežeringojo Škotijos krašto, kuriame vasarodavo su pasiturinčiais tėvais. Jos artumas ir dėmesingumas gamtai buvo ypatingas. Su jaunesniuoju broliu rinkdavo smulkius augalėlius, juos piešdavo ir kruopščiai aprašinėdavo. Ji priglobdavo sužalotus, iš spąstų išgelbėtus žvėrelius, laikydavo juos namuose, netgi veždavosi į keliones. Triušis, pramintas Petriuku, išgyveno B. Poter namuose apie 9 metus.

Apie tą Petriuką B. Poter ir papasakojo laiške vienam sergančiam vaikui, vėliau panašias istorijas kūrė ir piešė kitiems vaikams. 1901-aisiais ji pati 250 egz. tiražu išleido Pasaką apie triušį Petriuką, nes jokie leidėjai juo nesidomėjo. (Ne vienintelis toks garsių knygų ir autorių debiuto pavyzdys…) Bet jau kitais metais B. Poter knygos imtos publikuoti ir sparčiai populiarėjo. Triušis Petriukas tapo pavadinimu viso ciklo, kuriam priklauso apie 25 knygos.

B. Poter knygelių pasaulis jaukus ir saugus. Dažniausiai ji supasakindavo smulkius gyvūnėlius, kurių paveiksluose – švelni ironiška užuomina į vaiką, ir vis dėlto gyvūnai lieka gyvūnais. Tokį, labai savitą, pasakinį realizmą pabrėžia daugelis vertintojų.

„Jos knygos buvo pirmoji anglų klasika patiems mažiausiems vaikams, nors jas nuolat skaitydavo daugelis suaugusiųjų, kurie vis grįžta ir grįžta prie tų knygelių, kad pasigrožėtų jų sąmojum“ (The Oxford Companion to Childrenʼs Literature). Mirė B. Poter 1943 m.

Gaila, bet iš kelių nespalvotų iliustracijų nepajusite knygelės visumos grožio.

Vieną kartą gyveno keturi triušiukai, o jų vardai buvo Šleputis, Niūrutis, Siūlauodegis ir Petriukas. Gyveno jie su savo mama smėlyno urve, po didelės eglės šaknimis.

– O dabar, brangučiai, – vieną rytą pasakė senoji ponia Triušienė, galite bėgti į laukus arba takeliu žemyn. Tik nelįskite į pono Makgregoro daržą – jūsų tėveliui tenai atsitiko nelaimė: ponas Makgregoras iš jo padarė paštetą. Taigi bėkite ir neišdykaukite. Aš išeinu.

Tada ponia Triušienė pasiėmė pintinę, skėtį ir patraukė mišku pas kepėją. Tenai nusipirko kepalą juodos duonos ir penkias bandeles su uogiene.

Šleputis, Niūrutis ir Siūlauodegis buvo labai geri triušiukai ir nubėgo takeliu rinkti gervuogių. O Petriukas buvo labai nepaklusnus, nubėgo tiesiai į pono Makgregoro daržą ir šmurkštelėjo pro vartų apačią.

Pirmiausia jis sugraužė keletą salotų, po to keletą pupelių, o paskui keletą ridikėlių. Tada jam pasidarė beveik bloga, tad patraukė ieškoti petražolių. Tačiau apėjęs agurkų šiltadėžę, jis kaip sykis sutiko patį poną Makgregorą. Ponas Makgregoras klūpojo keturiomis ir sodino kopūstų daigus, bet tuoj pašoko ant kojų ir nusivijo Petriuką, mosuodamas grėbliu ir šaukdamas: „Sustok, vagišiau!“

Petriukas siaubingai persigando. Jis blaškėsi po daržą pirmyn atgal, nes pamiršo, kur kelias vartelių link.

Tarp kopūstų jis pametė vieną savo batelį, o tarp bulvienojų – kitą. Tada Petriukas pasileido ant keturių – taigi kur kas greičiau, – ir, aš manau, jis galėjo pasprukti, jeigu nebūtų atsitrenkęs ir užsikabinęs didžiosiomis savo švarkelio sagomis į tinklą, juosusį agrastų krūmą. Taip, jis vilkėjo visai naują mėlyną švarkelį su žalvarinėmis sagomis.

Petriukas jau manė esąs žuvęs, ir jam iš akių pabiro ašaros. Bet jo kūkčiojimus išgirdo pulkelis draugiškų žvirblių. Susijaudinę jie atskrido prie triušiuko ir įkalbinėjo jį nepasiduoti.

Tuomet atėjo ponas Makgregoras su rėčiu, kurį jis ketino užmesti ant Petriuko, tačiau šis pačiu laiku truktelėjo ir išsinėrė iš švarkelio.

Ir įlėkė į pašiūrę, ir įšoko į laistytuvą. Jeigu laistytuvas nebūtų buvęs pilnas vandens, tai būtų buvusi puikiausia slėptuvė.

Ponas Makgregoras neabejojo, kad Petriukas yra kažkur pašiūrėje, galbūt pasislėpęs po vazonais. Jis ėmė rūpestingai juos kilnoti ir žvilgčioti po jais.

Staiga Petriukas ėmė ir nusičiaudėjo: „Apčy!“, ir ponas Makgregoras jau vijosi jį.

Ir bandė užminti Petriukui ant uodegos, bet šis šoko pro langą, apversdamas tris vazonus su gėlėmis. Langas buvo per mažas ponui Makgregorui pralįsti, be to, vaikydamas Petriuką, jis labai pavargo. Tad sugrįžo prie savo darbų.

Petriukas pritūpė pailsėti. Jis gaudė kvapą ir drebėjo iš baimės. Ir neturėjo supratimo, kuriuo keliu pasukti. Be to, laistytuve jis visas buvo kiaurai permirkęs.

Po kiek laiko iš lėto, iš lėto, iš lėto jis ėmė žingsniuoti ir žvalgytis aplinkui. Sienoje jis aptiko duris, bet tos buvo užrakintos, o pro apačią pralįsti riebuliui triušiukui nebuvo kaip.

Viena sena pelė šmirinėjo pirmyn atgal po akmeninį prieslenkstį ir gabeno savo miško šeimynai žirnius bei pupas. Petriukas jos paklausė, kur yra varteliai, bet pelė laikė apžiojusi tokį didelį žirnį, kad negalėjo atsakyti. Ji tik pamuistė galvelę. Petriukas pravirko.

Paskui jis nusprendė patraukti tiesiai skersai daržo, bet vis labiau ir labiau painiojosi. Staiga priėjo tvenkinį, iš kurio ponas Makgregoras semdavosi laistytuvu vandenį. Ant kranto turėjo balta katė ir spoksojo į kažkokią auksinę žuvelę. Tupėjo labai labai tyliai, tik jos uodegos galiukas retkarčiais krustelėdavo lyg būtų gyvas. Petriukas nutarė geriau eiti sau nieko nesakius. Apie kates jis buvo girdėjęs iš savo pusbrolio triušelio Benjamino.

Jau pasuko atgal pašiūrės link, tik staiga visai netoliese išgirdo darbuojantis kauptuku: čikšt, čekšt, čekšt, čikšt. Petriukas šmurkštelėjo po krūmais. Bet netrukus, kadangi nieko neatsitiko, išlindo, įsiropštė į vienratį vežimėlį ir žvilgtelėjo pro kraštą. Pirmiausiai jis išvydo svogūnus kaupiantį poną Makgregorą. Jis buvo atgręžęs į Petriuką nugarą, o už jo baltavo varteliai!

Petriukas tylutėliai išlipo iš vežimaičio ir nudūmė kiek kojos neša tiesiai taku palei serbentų krūmus.

Ponas Makgregoras pastebėjo jį ties posūkiu, bet Petriukas nebekreipė dėmesio. Jis pralindo pro vartų apačią ir, atsidūręs miške už daržo tvoros, pasijuto saugus.

Ponas Makgregoras iš triušiuko švarkelio ir batų padarė kaliausę juodiesiems strazdams baidyti.

Petriukas nesustodamas skuodė ir žvalgėsi atgal, kol pasiekė namus po didžiąja egle. Jis buvo taip pavargęs, kad parkrito ant puikaus minkšto smėlio triušių oloje ir užsimerkė. Mama triūsė prie puodų. Ji pasiteiravo, ką jis vėl padaręs su savo drabužėliais. Mat per paskutines dvi savaites Petriukas jau pametė antrą švarkelį ir batų porą.

Liūdna pranešti, kad tą vakarą Petriukas nekaip jautėsi. Mama paguldė jį į lovą, išvirė ramunėlių arbatos ir davė jos išgerti Petriukui. Vieną valgomąjį šaukštą prieš miegą.

O Šleputis, Niūrutis ir Siūlauodegis vakarienei gavo duonos su pienu ir gervuogėmis.

Iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnus

Žurnalas „Rubinaitis“, 1996 Nr. 2 (5)