Pinokio nuotykiai – didaktikos linksmybė

 

„Kartais man užeina noras paerzinti kai kuriuos savo kolegas (ypač Italijoje) provokuojamu klausimu: kokios trys knygos yra akivaizdžiausiai paveikusios italų vaizduotę? – rašo kritikas G. Cambonas. – Palikdamas nuošaly Evangeliją, atsakau: Dantės Dieviškoji komedija, Mandzonio Sužadėtiniai ir Kolodžio Pinokis“ (2, 50). Išties – vaikams parašyto kūrinio sugretinimas su pasauline suaugusiųjų klasika XX a. literatūrologijoje nėra vienintelis, bet vis dėlto dar gana provokuojantis. Nors, kita vertus, nėra reikalo ilgai įtikinėti, kad kai kurie Pinokio vaizdai, situacijos, frazės, personažai ne tik Italijoje pasidarė bemaž idiomiški, įaugo į šnekamąją kalbą, funkcionuoja kultūrinėje sąmonėje.

Mokslininkai, pripažįstantys K. Kolodžio Pinokio nuotykius literatūros klasika, randa šioje knygoje tris klasikai keliamus reikalavimus: pirma, knyga turi būti skaitoma, antra, jos stilius turi būti turtingas, tekste turi slypėti galimybė perskaityti jį įvairiais lygiais, kaskart atrandant vis naujų reikšmių, ir trečia, kūrinys, nesvarbu, ar jis skirtas suaugusiems, ar vaikams, turi gvildenti fundamentalias žmogiškumo sąvokas (14, 53–54). „Pinokis – kūrinys apie sunkumus, kurie neatsiejami nuo pastangų tapti atsakinga žmogiškąja būtybe: ar gali būti dar reikšmingesnis turinio klausimas?“ – taip paaiškinamas trečiasis reikalavimas (14, 53). Tiems, kurie linkę skaityti Pinokį kaip linksmą, nuotykinę knygą, jo simboliškumo įžvalgos, tiesą sakant, yra mažų mažiausiai stebinančios. Kritika šiame kūrinyje atranda gausybę archetipinės, mitinės, religinės simbolikos, įvairių literatūrinių bei teatrinių aliuzijų (žr. 12). Daugelis tų atradimų, mūsų galva, laikytini pirmiausia pačių tyrinėtojų džiaugsmu. Pavyzdžiui, staiga pailgėjanti Pinokio nosis froidizmo šalininkams kelia falines asociacijas ir interpretuojama kaip jaunystės maištas, nors skaitytojui vaikui – tai pirmiausia tik komiška ir tikrai žavi didaktizmo išraiška, bausmė už melagystę. Kita vertus, kai kurios perkeltinės reikšmės – Pinokio virtimas asilu, Pinokio „medingalviškumas“ ir kita – ir vaiko sąmonės gali būti lengvai pagaunamos ar bent nujaučiamos.

Akivaizdu ir tai, kad ne viena situacija, vaizdas knygoje yra tiesiog neužbaigti, nesisieja vienas su kitu, perdėm netikėti. Toks – meniškai neparengtas – atrodo knygos finalas: Pinokis tampa gyvu, „tikru“ berniuku, ir staiga atsiranda į kėdę atremtas kitas, „negyvas“, suglebęs medinukas. Akylas skaitytojas pastebi ir ne vieną loginę siužeto klaidą. Sakysim, Pinokis dar neina į mokyklą, bet sugeba perskaityti antkapio užrašus. Jis dar neturi ausų, bet puikiai girdi kareivio grasinimus (11 p.; čia ir toliau straipsnyje cituojama iš paskiausiu lietuviško šio kūrinio leidimo: Kolodis K. Pinokis: V: Victoria, 1994. Iš lenkų k. vertė A. Liobytė), vėliau šypsosi nuo ausies iki ausies (13 p.). Arba štai paminėjus, kad tėtės Džepeto namuose nėra nė trupinio maisto, iškart po to iš duonos minkštimo nulipdoma Pinokiui kepurė. „Pati knygos struktūra yra supainiota. Daugeliu atvejų jai būdingas meistriškos improvizacijos spontaniškumas ir gyvumas, bet retkarčiais ji ima kartotis, tampa sachariniška ir nepaslanki“, – rašo tyrinėtojai (5, 1). Kūrinyje tikrai galima pasigesti siužeto veržlumo, kryptingumo, logikos klaidas galima laikyti paprasčiausiu autoriaus nerūpestingumu. Nors kai kuriuos trūkumus ir kai kuriuos vaizdus, personažų esmę iš dalies paaiškina šios apysakos-pasakos parašymo aplinkybės, rašytojo biografijos detalės.

Apie autorių

Italų rašytojas Karlas Lorencinis (Carlo Lorencini) gimė 1826 m. lapkričio 2 d. Florencijoje, Toskanos regiono centre. Jo tėvas buvo samdomas virėjas, o motina – tų pačių turtingų namų siuvėja ir kambarinė. Sulaukęs šešiolikos, Karlas įstojo į seminariją – galbūt dėl finansinių paskatų, nes tėvams nuolat stigdavo pinigų, – kurioje ketverius metus sėkmingai studijavo lotynų kalbą, filosofiją, teologiją. Tačiau, nejausdamas dvasininko pašaukimo, K. Lorencinis seminariją paliko ir pasirinko žurnalisto kelią. 1848 ir 1859 m. savanoriškai dalyvavo Italijos nepriklausomybės kovose. Tarpukario metais leido keletą žurnalų. Po 1859-ųjų buvo paskirtas Florencijos prefektūros sekretoriumi ir inicijavo keletą reikšmingų pedagogikos reformų. 1860-aisiais išleido pirmą nedidelę politinio pobūdžio knygelę, kurioje pirmąkart pasirašė Kolodžio slapyvardžiu. Collodi – tai nedidelio miestelio, kuriame gimė Karlo motina ir kuriame jis pats praleido daug linksmų vaikystės dienų, vardas. Apie 1861-uosius K. Kolodis įsitraukė ir į teatro gyvenimą, buvo teatro cenzorius.

M. Stirbytės-Valaikienės ekslibrisai
M. Stirbytės-Valaikienės ekslibrisai

Juokaujama, kad K. Kolodžio atėjimą į vaikų literatūrą nulėmė azartiniai žaidimai. Spaudžiamas kreditorių ir stokodamas pinigų, jis sutiko su vieno kuklaus leidėjo pasiūlymu išversti tris Š. Pero pasakas ir keletą kitų prancūzų autorių pasakėčių. Rinkinys pasirodė 1875-aisiais. Tais pačiais metais vienam draugui jis rašė: „Dabar aš atsidėsiu tik kūrybai vaikams. Suaugusiems per daug sunku įtikti: jie ne man“ (13, 134). Viena po kitos ėmė rodytis švietėjiško pobūdžio knygos: Džanetino kelionė per Italiją, Džanetino geografija, Džanetino gramatika, netgi geometrijos, aritmetikos vadovėliai. Jos išgarsino autorių, ir štai 1881 m. ką tik įsteigto ir staiga išpopuliarėjusio Vaikų žurnalo (Giornale per i bambini) leidėjai pakvietė K. Kolodį bendradarbiauti. Atkakliai įkalbinėjamas, jis išsiuntė redaktoriui tokį laišką: „Siunčiu jums tą vaikišką istoriją. Darykit su ja ką tinkamas, bet jeigu išspausdinsit, gerai man užmokėkit, kad turėčiau pagrindo ją tęsti“ (13, 134). Autoriui tada buvo apie penkiasdešimt penkerius metus. Pinokis publikuotas minėtame žurnale 1881–1885 m., paskui iškart išleistas atskira knyga, kurios vien Italijoje greitai buvo parduota milijonas egzempliorių.

K. Kolodis mirė staiga, 1890 m. spalio 26 d., vienišas. Jis nebuvo vedęs, neturėjo šeimos. Nuo vaikystės garsėjo kaip talentingas pasakininkas, juokdarys ir išdaigininkas. Kai kurie kritikai teigia, jog daug savo berniukiškų bruožų jis įkūnijo Pinokio paveiksle. Kaip valstybės tarnautojas jis irgi nebuvo nei labai paklusnus, nei punktualus, nei uolus.

Žanro ir stiliaus savitumas

K. Kolodžio Pinokio nuotykiai literatūros kritikoje siejami su herojinio epo, pasakos, pasakėčios patirtimi. Pasakėčią turbūt pirmiausia primena gyvūnų paveikslai ir jų vaizdavimo principai. Kai kurie iš jų tikrai įgyja alegorinio apibendrinimo – ypač Lapino ir Katino. Naujesniuose straipsniuose knyga traktuojama ir kaip a u k l ė j a m o j o romano (Bildungsroman) atmaina. „Iš tikrųjų knygos objektas yra charakteris; tai yra  B i l d u n g s r o m a n a s  apie Pinokio charakterio raidą“ (14, 55). Pasitelkę dabartinę romanistikos terminiją, galėtume svarstyti ir kitus, beveik sinonimiškai vartojamus tipus. Tai  t a p s m o  ir ypač  v y s t y m o s i  romanas, kurio požymiai – „herojus kaip vienintelis pavaizduoto pasaulio centras, /…/ nuoseklus tiesiaeigis veiksmo vystymasis“ ir kt. (9, 18). Tiktai K. Kolodis modeliuoja „B i l d u n g s r o m a n ą  pasitelkdamas pasakos elementus, vienas iš kurių yra pasivertimas“ (10, 68). Šiuolaikinės vaikų literatūros žanrinėje sistemoje Pinokio nuotykiai yra tipiška apysaka-pasaka, organiškai jungianti žvėrių, buitinės, stebuklų pasakos bruožus. „Kolodžio knygos žavesį pirmiausia lemia pasakiškumo, linksmos fantazijos ir tikrai realistiško pasaulio, kuris organiškai įtraukiamas į tą pasakiškumą, dermė“ (17, 73–74). Vis dėlto realistiškumo ir pasakiškumo subordinaciją turbūt tiksliau nusakytume kita citata: „Fantastiniai elementai visą laiką yra valdomi realistinės erdvės“ (8, 158). Kūrinyje nėra XX a. literatūrinėje pasakoje įsigalėjusio įrėminimo principo, kai iš realistiško pasaulio persikeliama į pasaką (sapne, svajojant, įsivaizduojant), o vėliau sugrįžtama atgal. K. Kolodis neskraidina skaitytojo į pasakų šalį, kuri išreikštų vaikystės nostalgiją, skatintų vaiko vaizduotę, kas būdinga anglosaksiškos literatūros pasakos tradicijai (10, 70). Ir vis dėlto Pinokyje nesunkiai matomas pirmasis (realistiškasis) ir antrasis (pasakiškasis) vaizduojamasis pasaulis (tokia struktūra laikoma esmingiausiu literatūrinės pasakos bruožu), jame yra keletas apibrėžtų pasakinių šalių: Darbščiųjų Bičių sala, Žaislų Šalis („dykūnų rojus“), pagaliau Ryklio pilvas. Autoriui tos šalys pirmiausia svarbios kaip didaktinis įvaizdis, ženklas, jos nėra detalizuojamos, jų fonas iš esmės piešiamas realistiškai. Kūrinio pasakiškumą labiausiai lemia pasakinis protagonistas – žaislas, lėlė, medinukas, reprezentuojantis vaiko charakterį.

V. Disnėjaus iliustracija
V. Disnėjaus iliustracija

Šios knygos žanro, stiliaus savitumą padeda paaiškinti ir sąsajos su italų teatro tradicija. Italų mokslininkė Daniela Marcheschi teigia, jog Pinokio kaip personažo sukūrimas nėra toks jau genialus, jis perimtas iš teatro (11, 13). Medinukas (arba kitaip – buratinas) buvo populiarus XIX a. marionečių teatre. Ir pačiame kūrinyje randame bent keturias nuorodas į teatrą. Ypač populiari ir įsimenanti scena, kai Pinokis pakliūva į lėlių teatrą ir ten sutinkamas kaip saviškis: „Pinoki, eik šen pas mane, – šaukia Arlekinas, – eik šen ir apkabink savo medinius brolius!“ (23 p.). XIX a. Italijos lėlių teatras atgaivino komedijos del arte (commedia dellʼarte) – renesanso epochos teatro – poetikos principus. Vienas iš tų principų yra personažai-kaukės. Pirmoji šių kaukių grupė – linksmuoliai, šmaikštuoliai, guvūs tarnai, arba dzaniai (zanni). Beje, antrasis jų vardas – buratinai (11, 15)! Taigi Pinokis – tai Arlekinas, Pulčinela, Brigela – veikėjai, „lemiantys optimizmą, komedijos del arte satyriškumą ir veiksmo dinamiką“ (15, 121). Personažo-kaukės principas mums paaiškina, kodėl Pinokis nėra psichologiškai spalvingas, detalizuotas. Svarbu ir tai, kad Kolodžio stilius – be galo santūrus ir energingas, labai panašus į teatro stilių. Kolodžio aprašymai apibendrinantys, ryškinami tik svarbiausi, reikšmingiausi charakterio bruožai. /…/ Be galo šykščiai aprašytas peizažas. Greiti brūkštelėjimai perteikia svarbiausius, funkcionaliausius elementus (11, 16). Plėtodami šiuos pastebėjimus, galėtume atkreipti dėmesį į teksto dialogų teatriškumą, arba štai XIV skyriaus, kuriame „Pinokis, nepaklausęs Kalbančiojo Svirplio gerų patarimų, sutinka plėšikus“, monologas irgi tarsi skirtas teatrui, yra tarsi viešai sakomas (34–35 p.).

Siužeto struktūros bruožai

Pinokio nuotykių siužeto poetiką labiau suvoksime atkreipę dėmesį ir į kitus komedijos del arte bruožus – improvizaciją ir bufonadą (15, 119). Bufonada – būdingų personažo bruožų akcentavimas, kraštutinybių išryškinimas, pernelyg didelis išorinis dinamiškumas, – teigia žodynai. Pinokio nuotykiai – ypač siužetiškai veiksminga knyga. Joje suskaičiuotume apie 20–30 įvykių, susijusių su pagrindiniu veikėju. Vos tik išskaptuotas, Pinokis jau pabėga nuo Džepeto. Grįžęs apdega kojas, parduoda elementorių, kad patektų į teatrą, apgaunamas Lapino ir Katino, kurie jį pakaria, patenka į Darbščiųjų Bičių šalį, pakliūva į žvejo tinklą, Dykūnų šalyje virsta asilu… – tai tik svarbesnieji įvykiai. Daugelyje ryškiausių epizodų galime įžvelgti tokią formulę: dėl savo atkaklumo ir veržlumo Pinokis patenka į pavojų, iš kurio supranta savo elgesio klaidas. Paskui tas klaidas dar pabrėžia, paaiškina kuris nors veikėjas ar pats autorius. Tie epizodai, sakytum, išsidėsto vienas po kito horizontaliai. Beveik neįmanoma nustatyti kulminacinio siužeto taško. Šia prasme kūrinyje ir pasigestume įtampos, kryptingumo, veiksmo tikslo. Prisimintinos ir pasakos kūrimo aplinkybės: skyrius po skyriaus rašoma vis kitam žurnalo numeriui, improvizuojami vis nauji herojaus nuotykiai, neprojektuojant tos nuotykių virtinės baigties, tad kai kurie skyriai, pvz., XX, taip ir lieka savitiksliai. „Pati knyga perteikia improvizacijos įspūdį“ (1, 92). Galbūt toks improvizacijos principas laikytinas artimu vaikų žaidimo improvizacijai, kai ne itin žinoma perspektyva, – pagaliau ji nelabai ir rūpi, džiaugiamasi dabarties situacija.

N. Einselio iliustracija
N. Einselio iliustracija

Negalima tvirtinti, kad Pinokyje išvis nėra siužetinės jungties: jame visiškai aiškūs du kraštiniai judėjimo poliai: Pinokio pabėgimas iš tėvo namų ir pabaigoje susitikimas su tėvu. Įtampa tarp tų dviejų polių ir koncentruoja įvykius, veria juos ant vieno siūlo, nors ir nepriveržia vieno prie kito, retai kada susieja priežastiniais ryšiais. Toks siužeto plėtojimas primintų liaudies pasakų herojaus išėjimą iš namų ir grįžimą, bet dar įtaigesnis būtų šio kūrinio gretinimas su F. Fenelono Telemacho nuotykiais, kuriuose iš Odisėjos perimtas tėvo ieškojimo motyvas.

Pažymėtina, kad dramatiškiausius nuotykius paprastai paskatina tam tikra veikėjų grupė, kuri suvilioja, prikalbina, apgauna Pinokį. Ryškiausi iš jų – tai Lapinas su Katinu, prikalbinę nepatyrusį vaiką Stebuklų lauke pasodinti aukso cekinus. Vėliau jau beveik idealiu tapusį Pinokį iš kelio „veda“ moksladraugiai: nuvilioja prie jūros, įvelia į muštynes, bėgdamas nuo kareivių, jis patenka į žvejo tinklą. Paskutinis iš viliotojų – berniukas Dagtis, prikalbinęs vykti į Dykūnų šalį, kurioje abu virsta asilais. Šiai veikėjų grupei priešinga jėga – Žydraplaukė Fėja, nuolat gelbstinti Pinokį, parodanti teisingą kelią, turinti pagalbininkų. Taigi nejučia pradėjome kalbą apie knygos veikėjų pasaulį.

Personažų sistema

Knygos veikėjų pasaulis gausus ir daugiaplanis. Beveik ištisai realistiškai pavaizduoti žmonės: Pinokio moksladraugiai, asilo pirklys, cirko direktorius, vynuogyno savininkas, smuklės šeimininkas, meistras Antonijus (Vyšnelė). Svarbiausias šios kategorijos veikėjas – Džepetas, tėviškos meilės, rūpestingumo, atsakomybės įsikūnijimas, nors kai kurie interpretuotojai, remdamiesi Mikelandželo teorija, įžvelgia jame ir kūrėją. Anot tos teorijos, tikras menininkas yra tas, kuris atranda (sakykim, akmenyje jis įžvelgia vidinę formą, kurios nemato nemenininkas). Džepetas medžio pliauskoje išgirsta, įžvelgia būsimą gyvą lėlę (8, 165).

Kaip jau užsiminta, kūrinyje ypač svarbus gyvūnų vaidmuo, kurių čia gausu lyg Nojaus arkoje – paukščių, žuvų, vabzdžių. Kai kurie jų – milžiniškas sakalas, pudelis Medoras, balandis burkuolis – atlieka tipišką pasakų pagalbininkų funkciją. Kiti labai artimi pasakėčių veikėjams: gydytojai Varnas ir Pelėda, teisėjas Gorila išreiškia kvailumą ir bukumą, o ypač svarbus garsusis Lapino ir Katino „duetas“ – klastą, apgaulę, veidmainystę. Stereotipiška asilų funkcija. Keletą kartų pasirodąs Kalbantysis Svirplys kritikų vienodai traktuojamas kaip Pinokio sąžinės balsas.

Trečią personažų grupę sudarytų fantastinės būtybės: lėlių teatro direktorius Ugniarijys, kiklopą Polifemą primenantis žaliasis žvejys. Mįslingiausia viso kūrinio veikėja yra Žydraplaukė Fėja. Vienuose skyriuose ji prisistato kaip Pinokio sesutė, o vėliau – kaip motina. Keletą kartų ji apsiskelbia mirusi, viename epizode šmėkšteli žydros ožkelės pavidalu. Fėjos paveikslas literatų bene plačiausiai ir įvairiausiai interpretuotas. Biografinės mokyklos šalininkai jame įžvelgė nesantuokinės K. Kolodžio dukters prototipą, taip pat išskaityti ir gilūs meilės jausmai motinai. Vienų spėjama, kad K. Kolodis šį personažą perėmęs iš Š. Pero pasakų, kitų – kad nusižiūrėjęs iš kaimiškų Mergelės Marijos paveikslų, kuriuose ši buvusi tapoma žydrais plaukais. „Žydraplaukė Fėja atstovauja gailestingumui. /…/ Kaip moteriškos jėgos įvaizdis ji laviruoja tarp pagoniškos deivės ir pusiau krikščioniškos Mergelės Marijos /…/ bei atlieka prarastos ar pasigendamos Pinokio motinos vaidmenį“ (10, 74). Fėjos kaip motinos, globėjos harmonizuojantis vaidmuo taip sureikšminamas, kad ir pats Pinokio paveikslas interpretuojamas kaip vaiko be motinos archetipas. „Kad ir kaip ten būtų, galutinė istorijos prasmė yra aiški: Džepetas suteikia Pinokiui kūną, tačiau lėlė turi kur nors ieškoti savo sielos ir ją galutinai suranda gydančioje motinos meilėje“ (8, 164). Taip, siužetas byloja, kad tikru berniuku Pinokį galų gale paverčia Fėja, turinti antgamtinių galių. Bet tokia kraštutinė paveikslo interpretacija rizikinga, tad gal priimtinesnis apibendrinimas, kad „vaidmuo, kurį Žydraplaukė Fėja atlieka Pinokio gyvenime, yra dvilypis. Simboliniame lygmenyje ji gali pasireikšti kaip dvasinio pasaulio figūra, bet ji ir pabrėžtinai naudinga didaktinė priemonė, didžiausias moralinės istorijos problematikos autoritetas“ (5, 5). Fėja iš tikrųjų tiesiogine prasme nuolat auklėja Pinokį, net ir būdama nematoma daro poveikį jo charakteriui.

Be abejo, knygos esmė sutelkta Pinokyje. Pripažinę, jog šis paveikslas yra modifikuota komedijos del arte kaukė, turime dar sykį pabrėžti, kad tai – vaiko charakterio kaukė. Gana aiškiai tą vaikiškumą jaučiame iš vaiko kalbos imitacijos, blykstelinčios VII, XVII skyriuose (žr. 17 ir 46 p.). Psichologiškai itin autentiška vaistų gėrimo scena (42–45 p.). Vis dėlto psichologinio detalizavimo nėra daug. Tai pasakinis veikėjas, iš medžio padaryta sugyvinta lėlė. (Negalėtume tvirtinti, kad rašytojas šias išorines ypatybes siužete panaudoja labai nuosekliai. Kadangi Pinokis iš medžiojo kojos sudega, jis lengvai laikosi ant vandens, tačiau, kita vertus, jis gali būti pakartas, nuolat jaučia alkį, šaltį.) Rašytojas pasitenkina stereotipinių vaiko ydų ryškinimu. Iš pat pradžių Pinokis judrus, įžūlus, neklusnus. Iš „visų pasaulio amatų“ tik viena jam patinka: „valgyti, gerti, miegoti, žaisti ir bastytis“ (13 p.). Bet jau po pirmųjų susidūrimų su tikrove ima busti atgaila ir savikritika: „Kalbantysis Svirplys teisybę sakė. Prastai elgiausi šiaušdamasis prieš tėvelį ir bėgdamas iš namų“ (13 p.). O toliau veriasi dar gilesni, subtilesni išgyvenimai. Nuotykiai ir įvykiai skatina Pinokį suvokti savo silpnybes ir gyvenimo normas, artina jo dvasinę brandą, kurią autorius išryškina pasitelkdamas pasakos mechanizmą: atlikęs kilnius darbus (išgelbėjęs tėvą, paaukojęs pinigų Fėjai), Pinokis virsta „tikru“ berniuku. Taigi šis personažas, kaip ir jo literatūrinis bendraamžis Tomas Sojeris (su šiuo M. Tveno herojumi Pinokis jau ne sykį yra gretintas), priklauso „gerų blogų berniukų“ galerijai. (Atkreipkime dėmesį: kūrinio veiksme nedalyvauja mergaitės!)

Blogų ir gerų bruožų kaitaliojimas lemia Pinokio paveikslo gyvumą ir įtikinamumą. „Kadangi jo nepatirtis yra tokia perdėta, jog tampa juokinga, vaikai turi galimybę didžiuotis manydami, kad jie nedarytų tokių klaidų kaip tas medingalvis“ (14, 59). O gerųjų savybių pergalė lemia galutinį skaitytojo pasitenkinimą. Pinokis – vienas iš pirmųjų pedomorfizmo principu sukurtų literatūrinės pasakos personažų, sudarantis prielaidas skaitytojo identifikacijai. Vaikai „būna sužavėti, kai knygoje jie regi ir atpažįsta save. Jie mato save lyg veidrodyje. Pinokis nėra blogas: o jeigu pakaktų vien gerų norų, kad būtum tobulas, Pinokis būtų tobulybė. Bet jis yra silpnas. /…/ Tai, kas jam draudžiama daryti, visada būna truputį patraukliau negu tai, kas liepiama daryti“ (6, 112).

„Per visą knygą K. Kolodis mums pasakoja, kad Pinokis nėra blogas, bet jis tiesiog negali numatyti savo poelgių padarinių: pavyzdžiui, abejotina, ar jis tikrai norėjo nužudyti Svirplį. Be to, jis mums pademonstruoja, kad tik per klaidų, pasitaisymų, naujų klaidų procesą galima įveikti savo trūkumus. Pinokis tampa tikru berniuku (o knygos kontekste tai reiškia, kad jis tampa paaugliu), kai peržengia egocentrizmą ir suvokia kitų jausmus bei poreikius“ (14, 59). Tapimas tikru berniuku – vienas iš svarbiausių ir alegoriškiausių šios knygos įvaizdžių.

Didaktika neįkyri. Kodėl?

K. Kasparavičiaus iliustracija
K. Kasparavičiaus iliustracija

Pinokio nuotykiai yra visiškai aiškių ir apibrėžtų idėjų, tezinė knyga. Nors kiekviena situacija diktuoja nedviprasmiškas išvadas, pamokymai bemaž aforistiškai dar sykį yra apibendrinami autoriaus ar kurių nors veikėjų žodžiais. Kokie tie pamokymai? – „Atsimink, kad berniukai, kurie ožiuojasi dėl savo užgaidų, anksčiau ar vėliau gauna gailėtis“ (34 p.). Pinokiui ištįsta nosis, ir tada… „Fėja leido medinukui gerą pusvalandį verkti ir staugti, nes norėjo griežtai jį pamokyti, kad nusikratytų bjauraus įpročio meluoti, paties bjauriausio vaikų įpročio“ (47 p.). „…Norint dorai sutaupyti kiek pinigo, reikia sugebėti juos užsidirbti savo paties rankų ar proto darbu“ (51 p.). „Alkis – tai ne pasiteisinimas, kai nori pasiglemžti svetimą daiktą“ (55 p.). „…Mokytis, siekti žinių niekada ne per vėlu“ (64 p.). „Berniukai, kurie meta mokslą, knygas, mokyklas ir mokytojus, norėdami vien tik linksmintis ir išdykauti, sulauks liūdno galo“ (91 p.). „…Svetima nuomonė /…/ privalo būti gerbiama!“ (107 p.). „…Gyvenime reikia būti maloniam su visais, jei norime, kad žmonės, reikalui ištikus, taip pat maloniai su mumis elgtųsi“ (113 p.).

Knygoje yra keletas netiesioginės socialinės kritikos vaizdų – skurdus Džepeto namų (kamaraitės po laiptais) vaizdas, teisinės sistemos idiotizmas, ir juos galėtume laikyti šalutinėmis idėjomis. Tačiau labiausiai autoriui rūpėjo dvi į vaiką nukreiptos idėjos: mokymasis ir darbas. Tik patirtis parodo tų idėjų teisingumą. „Kolodis, leidėjų skatinamas, ketino parašyti Italijos vaikams knygą, kuri išaukštintų stropumą, pasmerktų tinginystę ir skelbtų mintį, kad žmogų tikrai laimingą daro tik darbas“ (1, 89).

„Istoriškai Pinokio nuotykiai buvo posūkio taškas italų vaikų literatūroje nuo atviro didaktizmo link komedijiškumo ir minimalaus suaugusio žmogaus pamokymų“ (3, 69). Tačiau praėjus šimtmečiui, šių dienų požiūriu, Pinokio nuotykiai yra bene ryškiausias didaktinio tipo literatūrinės pasakos pavyzdys (didaktizmą vartojame kaip tipologinį terminą). Kaip atsitiko, kad toji knyga iki šiol išsilaikė psichologiškai daug spalvingesnės, turtingesnės vaikų literatūros kontekste? Greičiausiai dėl to, kad didaktizmą slopina labai gyvos išmonės, išraiškingi, dažniausiai komiški vaizdai, scenos. Autorius gausiai vartoja pagrindinį didaktizmo „antibiotiką“ – komiškumą. Knygoje rasime nemažai ironijos (32 p.), nonsenso (40 p., 86 p.), satyros, hiperbolės pavyzdžių. Didaktines piliules mažasis skaitytojas dėl to praryja nepastebėdamas. „Pinokio kūrėjas /…/ iš tikrųjų norėjo įteigti / vaikams /, kokia svarbi yra mokykla, ko vertas sąžiningas darbas, kokie veiksmingi yra geri tarpusavio santykiai. Bet, netikėtai pasitelkęs žodžių žaismą, jis pasiskolino iš komedijos kaukę ir paslėpė po ja didaktikos veidą“ (7, 202).

K. Kasparavičiaus iliustracija
K. Kasparavičiaus iliustracija

Daugeliui mūsų skaitytojų Pinokis siejasi su A. Tolstojaus knyga Auksinis raktelis, arba Buratino nuotykiai. Šių dviejų kūrinių lyginimas – specialių tyrinėjimų užduotis; tokių darbų jau esama (16), ir pirmoji jų sukelta nuostaba, kad ir rusų rašytojo kūrinyje (jis laikytinas sekimu ar adaptacija) įžvelgiama tiek pat daug ketvirtojo dešimtmečio Rusijos kultūrinių bei literatūrinių realijų kaip ir itališkame pirmtake. O apsiribodami pačiu bendriausiu palyginimu, turime pasakyti, kad A. Tolstojus, drąsiai modifikuodamas K. Kolodžio siužetą, įvedė auksinio raktelio paslaptį, kurios atspėjimas nulėmė didesnę intrigą, siužetinę įtampą. Tad kartais teigiama, kad Buratinas populiarumu nurungia Pinokį.

Pinokis turbūt ne visose šalyse populiarus. Susidarė įspūdis, kad Amerikoje jis sulaukė didžiausio dėmesio, o štai, sakysim, Švedijoje menkai žinomas. Lietuvoje ši knyga išleista 1926 (iš prancūzų k. vertė V. Kamantauskas), 1965, 1973 ir 1994 m. (iš lenkų k. vertė A. Liobytė). Ar jis populiarus tarp mūsų skaitytojų – lyg ir nebandėme kelti tokio klausimo. Kad ir kaip ten būtų, be šio kūrinio neįsivaizduojama literatūrinės pasakos ir apskritai visuotinės vaikų literatūros panorama.

––––––––––––––––––––––––––––––

1. Bacon, Martha. Puppetʼs Progress. The Atlantic Monthly. 1970. Vol. 225. Nr. 4. P. 88–90, 92.

2. Cambon, Glauco. „Pinocchio“ and the problems of Childrenʼs Literature. // Childrenʼs Literature. 1973. Vol. 2. P. 50–60.

3. Childrenʼs Literature Review. Vol. 5. 1983. P. 69–87.

4. Gannon, Susan. A Note on Collodi and Lucian. Childrenʼs Literature. Vol. 8. 1980. P. 98–102.

5. Gannon, Susan R. Pinocchio: The First Hundred Years. Childrenʼs Literature Association Quartely. 1981 / 82. Vol. 6. Nr. 4. P. l, 5–7.

6. Hazard, Paul. National Traits. Hazard, Paul. Children and Men. Horn Book. 1960. P. 111–144.

7. Heins, Paul. A Second Look: The Adventures of Pinocchio. – The Horn Book Magazine. 1982. Vol. LVI–II. Nr. 2. P. 200–204.

8. Heisig, James W. Pinocchio: Archetype of the Motherless Child. Reflections on Literature for Children. 1984. P. 155–170.

9. Literatūros terminų žodynas. Sąs. l: Romanas. Parengė A. Krasnovas. V., 1995. – 18, [1] p.

10. Kuznets, Lois Rostow. When Toys Come Alive. Naratives of Animation, Metamorphosis, and Development. Yale University Press, 1994.

11. Marcheschi, Daniela. Pinocchio fra Letteratura e Teatro delle Marionette e dei Buratini. – UICS Studia. Rivista semestrale di cultura dellʼ Universitas Internationalis Coluccio Salutari – UICS. 1988. Nr. 3–4. P. 13–24.

12. Serra, Maura Del. LʼAvventura Salvifica in Pinocchio. UICS Studia. 1988. Nr. 3–4. P. 1–12.

13. Something About The Authors. 1982. Vol. 29. P. 128–137.

14. Wunderlich, Richard, Morrisey, Thomas J. Carlo Collodiʼs The Adventures of Pinocchio: A Classic Book of Choces. Touchstones: Reflections on the Best in Childrenʼs Literature. 1985. Vol. One. P. 53–63.

15. История зарубежного театра. Ч. 1. Москва, 1981. 336 с.

16. Петровсктй, Мирон. Что отпирает „Золотой ключик“ // Петровсктй, Мирон. Книги нашего детства. Москва, 1986. С. 147–220ю

17. Потапова, З. М. Италъянская детская литература. // Зарубежная детская литература. Москва, 1982. С. 68–88.

Žurnalas „Rubinaitis“, 1996 Nr. 2 (5)

 

Įžanginis

Gera knyga, nes... patinka vaikams!?
Kokie jie – mažieji skaitytojai?

Straipsniai

VAIKIŠKIAUSIAS VAIKŲ POETAS (Anzelmo Matučio kūrybos bruožai)
PAVEIKSLŲ KNYGOS MAŽIESIEMS
Pauliaus Augiaus „PUPOS PASAKA“

Karlo Kolodžio 170-osioms gimimo metinėms

Keli Pinokio ir jo kompanijos pavidalai

Mano vaikystės skaitymai

VAIKAS YRA MAŽAS SUAUGĖLIS

Paskaitykim, mama

Pasaka apie triušį Petriuką

Supažindiname

KARLO KOLODŽIO NACIONALINIS FONDAS

Kronika

Parodos, pokalbiai, seminarai 1995–1996 m.

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai