VAIKAS YRA MAŽAS SUAUGĖLIS

Arklių išpjovimas Dzūkijoj

1950

vaikystės ženklai

mažytis

veterinaras

perrėžęs

dalgiu

Stabingio

žilos

kumelės

kaklą

palei

Žakevičiaus

šulinį

kraujas

šoko

aukštyn

jį

geriantis

žmogelis

norėjo kažką

Pasakyti

paskui

pagiriom

gerdavo

tik veršiukų

kraują

iš kufelio

1950

(Eilėraštis iš knygos Žalio gintaro vėriniai)

Viena močiutė, sulaukusi 80 metų ir paklausta, ką jaučia, atsakė: „Tą patį kaip kad vaikystėje, tik sveikatos mažiau…“ Taigi: kiekvienam mažam kūdiky slypi, gūžias senelis(-ė), o senelyje(-ėje) – kūdikis.

Apie vaikystę stengiuosi per daug negalvot. Vasarą, grįžęs iš Šveicarijos, nuvažiavau aplankyti tėvo. Norėjau pamatyti ir tas vietas, kur augau. Bet vos sustojom prie ežero, iškart sakau – važiuojam greičiau iš čia! Pernelyg graudu.

Vaikystė prabėgo Paterų kaime, prie Teiraus ežero. Man ten šventa vieta. Kalnas ir ežeras. Iš anų dienų peizažo nieko nelikę. Po visų melioracijų išaugo medžiai ten, kur mes maudėmės ir gaudėm žuvis. Namų nebėra, žmonių nebėra, beržyno nebėra. Išėjimas iš namų – savotiška tremtis. Č. Milošas rašė, kad jo poezija iš vaikystės. Jeigu būčiau paklaustas, iš kur mano, atsakyčiau, kad irgi iš ten. Na, dar iš kalėdinių ir gegužinių pamaldų, vakarinių giesmių, iš anuomet vienintelės prieinamos apiplyšusios Biblijos. Ir aš negalėčiau atskirti, ar Angelo sargo giesmė iš Vėlinių – liturginis tekstas, ar viena iš pasaulinės poezijos viršūnių: „Nejautrus, negeras vaike, / Nors motulė po žeme, bet pasauly aname / užtaria tave, kai reikia. (Just. Marcinkevičiaus vert.). Man atrodo, kad šias eilutes galima dėti į vaikų poezijos antologiją.

Po karo buvom nejautrūs ir negeri. Iš ko susideda mano vaikystė? Iš meškeriojimo, vagysčių daržuose, sviedinių sprogdinimo. Pilna skaudulių. Kai Juodkrantėj ar Palangoj pamatau cypiantį vaiką, man atrodo, kad ir jam pasaulis negeras. Iš to gal atsiranda poezija?

Pirmas atsiskyrimas nuo namų buvo baisus. Kai reikėjo žiemą eit į Veisiejų internatą. Kažkur esu tai įvardijęs kaip našlaitystę. Nemėgau poezijos, bet gražus man buvo Strazdo eilėraštis Giesmė apie siratas. Ilgą laiką nesupratau, kodėl jis laikomas geriausiu Strazdo kūriniu. Dabar manau: susvetimėjimas, namų neturėjimas, artimo mirtis išauga į kone kosminį našlaitiškumo jausmą. Žmogus pamatai, kad nėra jokių atspirčių gyvenime. Jei esi labai tikintis, gali atsiremt, bet aš nebuvau nei didelis cinikas, nei labai tikintis. Juk kaip būdavo – vaiką į bažnyčią nuveda, karšta jam ten tarp bobučių, nieko nesupranta. Atsimenu, kad per Šv. Oną ar Žolinę galima būdavo stovėti po liepom. Girdėdavau tik kunigo balsą, kažką lotyniškai giedant. Tai vienas gražiausių atsiminimų. Tiek tos religijos. O mokykloj buvom „ateistai“. Visi turėjom pereiti Kristaus apspjaudymą. Buvo tokia sekta Jugoslavijoj. Kad krikščionys galėtų išlikti tarp musulmonų, jie turėjo apspjaudyti mūką. Tuomet sugrįžimas prie Kristaus būna šimtąkart stipresnis. Padaręs nusikaltimą, supranti, kad rauda sąžinė. Žmogui, kuris mąsto, tas našlaitystės jausmas susipina su kaltės, nuodėmės, atgailos jausmais. Neturi nieko. Atsiduri kaip tam internate – nei savo lovos, nei savo lauko, nei kiemo. Dulkė, vėjų nešiojama. Keistai užsifiksuoja pasąmonėj gamtovaizdis. Man visąlaik atrodydavo: visur yra kalnas, miškas. Už miško turi būti ežeras. Kai pirmąsyk pamačiau Suvalkijos lygumas, maniau, kokie nelaimingi žmonės! O jie nesupranta gyvenančių tarp tų kalniukų. Vieną kartą atvažiavo pas mane P. Repšys, augęs Šiauliuose. Jis man ir sako: „Ėjau iš Leipalingio į tavo tėviškę, tai maniau apsivemsiu – taip supa nuo tų kalniukų“. Mat jų krašte lygumos.

Pasąmoniniai, archetipiniai dalykai svarbūs kūrybai. Kai dar nesi skaitęs knygų, nežinai, kaip kas vadinasi. Jei suprasim kūrybą kaip vardų davimą, tai didžiausią įspūdį daro daiktas, kurio vardo nežinai. Ypač gyvo daikto. Kaip keista būdavo mums, trejų ketverių metų vaikams, gamtos pamestinukams, pagauti vėžį, o ypač – šamą. Esu rašęs – prisižiūrėjau visokių paukščių ir gyvulių dar nemokėdamas kalbėti. Motina eina skalbti – susodina mus ant kranto. Taip ir žiūri į nendres, į vandenį. Matai, kaip laumžirgiai laksto, bet kaip jie vadinasi – nežinai. Šita patirtis man pati brangiausia. Knygos, kurias skaičiau vėliau, jau žinodamas, kad tai literatūra, darė man visai kitokį poveikį nei tos, kurias balsu skaitė tėvas, susodinęs visus vaikus aplink stalą. Pirmoji, kurią pamenu, nes visi vaikai labai verkdavom, Motulė paviliojo. Dabar negaliu jos skaityti, labai sentimentalu. Arba Klajūnas – gal ir nelabai tikęs kūrinys, bet pats archetipas – amžinas. Visas žmogaus gyvenimas ten išrašytas. Dabar galiu sakyti ir taip: įspūdingiausia, kai trejų metų vaikas išgyvena labai archajiškus vaizdinius kelio, klajūno, piligrimo. Labai ryškiai matau dar vieną knygą – Robinzoną Kruzą. Pirmas piešinys, kurį pamačiau atsivertęs knygą, – didžiulės laukinio žmogaus pėdos smėly.

Įsivaizduokit sodžiaus vaiko siaubą – kas tie laukiniai, koks baisus pasaulis! Taigi jokios knygos man nedarė tokio įspūdžio kaip tos, kurias balsu skaitė tėvas, – Žemaitė, Biliūnas, Tolstojus, Dikensas, Hugo, Tvenas. Beje, Princas ir elgeta – knyga, kurią dabar bijau net skaityt, kad nedingtų tas pirmas įspūdis. Tai, kas joje slypi, turi labai keistą magiją vaikui, norinčiam išeit į gyvenimą, nelakstyt visą laiką be kelnių, vien drobiniais marškiniais… Kaip iš elgetos virsti karalium?

Žmogus ir knyga. Gal tai tik mūsų kartos būsena? Ją yra nusakęs Br. Radzevičius, rašydamas apie berniuką, kuris sėdi vienišas, gamtoj pasimetęs ir skaito: „…ten, prie Babilono upių, sėdėjome ir verkėme…“ Tai nėra literatūra, tai kažin kokia mistika – sėdi, skaitai, supranti, kad tavo būsena jau užrašyta. Įsivaizduoju tokį paveikslą – viduramžių ar renesanso žmogus, sėdintis su knyga. Tai ne mokykla, ne studijos, ne biblioteka – tas ypatingas buvimas su knyga, kuris, man atrodo, jau lyg ir prapuolęs. Vis galvodavau, kuo skiriasi ekranizacija nuo knygos? Atsakymą pasufleravo G. G. Markesas. Anot jo, kai žmogus skaito, jis kuria savo viziją. Perskaitai žodį „žmogus“ ir įsivaizduoji jį kaip savo kaimyną, tėvą ar giminę. O kai žiūri filmą, tai tau įmuša į galvą svetimą viziją. Subjektyvus suartėjimas su pasauliu per knygą – tai savo vizijos kūrimas. Viena vertus, kinas buvo gražus išradimas, bet kita vertus, – labai sumenkino vaizduotę.

Kokias dar knygas prisimenu iš vaikystės? – Kaip broliukas triušis nugalėjo liūtą. Tai buvo Afrikos tautų pasakos. Visa jų egzotika man vėliau labai padėjo galėjau lengvai suprasti magiją, metamorfozes, reinkarnaciją. Kitaip supratau ir Šventraštį.

Aš nemėgau vaikų literatūros. Teko būti Suomijoj, Tamperėj, kur yra vaikų literatūros institutas. Kartu buvęs rusų rašytojas B. Možajevas pasakė: „O Rusijoje bajoraites auklėjo tik klasikine literatūra!“. Ir aš pamaniau, jog ir Lenkijoj, ir Vokietijoj kitados pirmiausia vaikams duodavo tikros literatūros, kad vaikas patirtų visus žmogiškus išgyvenimus. Iš dalies gal ir Puškinas, ir Lermontovas rašė brandžius eilėraščius jau 14–15 metų būdami.

Kai pradėjau rašyti vaikams, mane vis vydavo iš leidyklų, sakydami, kad tai ne vaikams. O aš taip ir norėjau rašyti. Buvau paskelbęs „karą“ vadinamajai šokoladinei vaikų poezijai. Net nežinau, kieno šios eilutės: „…O mėnulyje jie rado gulint plytą šokolado“. Negalima labiau pasityčioti iš vaikų ir vaikų literatūros. Iš jų šitaip atimama paslaptis. Prisiminkim visų tautų pasakas apie Mėnulį – kokia mitologija, koks folkloras! O ką iš Mėnulio padarė tarybinė lietuvių vaikų poezija?

Aš pradėjau rašyti vaikams, nes pats turėjau vaikų. Mano sūnus Šarūnas gimė 1966 metais. Mes labai draugavom su P. Repšiu. Jis irgi turėjo sūnų. Norėjom kažką labai švaraus padaryti, kad sutaptų su archetipais, lietuvių mitologijos vaizdinija. Niekas nenorėjo tos knygelės (Užmigę žirgeliai) leisti. Sakė – kokios čia dar persų miniatiūros, ir eilėraščiai visai ne vaikams. O Jugoslavijoj ta knygelė gavo pirmąją premiją už iliustracijas.

Sunku pasakyti, kas skirta vaikams, o kas – ne. Bažnytinė viduramžių tapyba kam ji? Šv. Petro ir Povilo bažnyčios visi tie lapai, augalai, žmonių ir gyvulių galvos – tikras stebuklas – ar tai tik suaugusiems? O Lietuvoj buvo žmonių, kurie, nesugebėdami parašyti gero eilėraščio, pasiskelbdavo vieninteliais vaikų poetais. Aš nenorėjau. Eiliuodamas palikdavau žodžius „užmušė“, „papjovė“, tik redaktoriai išbraukydavo, nes socialistinėj sistemoj, girdi, negalima taip auklėti vaikų. Nors archajiškos, seniausios pasakos knibžda tokiais žodžiais, ten apstu tokių situacijų.

Kai pradėjau rašyti suaugusiems, man irgi sakė, kad čia ne poezija ir turiu liautis eksperimentavęs. Tada ir sugalvojau – kad vaikai užaugę suprastų mano poeziją, aš padarysiu vaikiškas versijas. Užmigę žirgeliai yra visai netoli Strazdo poetikos, o Baltas Niekas – rugiagėlių pėdas artimas 26 rudens ir vasaros giesmėms. Nieko mistinė sąvoka perkelta į Niekelį. Man artima Dao filosofija – gražu tai, kas silpna. Ne geležis yra stipri, o karklo vytelė. Gražu yra žolė arba uoga – visa, kas vaikiška, trapu. Vaikas – visatos stebuklas. Visi mes esam vaikai. Ir Dievas – žaidžiantis vaikas, demiurgas, dėliojantis kaladėles prie jūros ir žiūrintis, ar išeis pasaulis.

Norint rašyti vaikams, reikia turėti labai švarią sielą. Vaikams negali rašyti šlykštybių. Turi likti skaidrumas, kuris yra, tarkim, liaudies pasakose ar dainose. Kai manęs paklausė, kokius tabu turi lietuviai, net susimąsčiau. Kad turi, tai tikrai turi, bet kokius? Su U. Berziniu esam kalbėję apie vieną J. Brodskio eilutę, kurią galima labai įvairiai interpretuoti: „…i vešč tebe ne skažet… matj“. Ar gali tokia eilutė būti vaikų literatūroj? Kiek ir kokių keiksmų dabar žino mūsų vaikai? Gal Rusijoj ir nėra jokių tabu, bet manau, kad vaikams gal geriau ir negirdėti „čiastuškų“. Aš įsivaizduoju, kad tokių dalykų gali būti literatūroj tuomet, kai šalia yra ir kitas – sakralinis – klodas. Gal kaip lietuviško miestelio architektūroj – bažnyčia, o šalia jos – karčema. Mus, mažus vaikus, tėvai vesdavo į bažnyčią, o po to tėvas būtinai nueidavo išgerti. Tai aš ir matydavau, kaip žmonės meldžiasi ir kaip geria. Stulbindavo žmonių padorumas ir santūrumas. Kaimo bendruomenėj buvo nuostatos – ko prie vaikų nedera daryti. Dabar jos yra visai kitos. Mažas būdamas, mačiau, kaip pjauna arklius, – su dalgiu. Taip baisiai veržėsi kraujas… Bet kad man tuomet būtų buvę baisu – visai ne. Tik smalsu. Dabar negalėčiau vištai galvos nukirst. Vaiko ir suaugusiojo žiaurumo supratimas yra visai kitoks. Kokios žiaurios lietuvių pasakos. Eglė žalčių karalienė – koks siaubas! Dalgiu išpjaunama visa šeima. Bet tos baisios pasakos skamba kaip užkeikimai. Prisimenu pasakas, kurias tėvas skaitydavo balsu, o mes spiegdavom iš siaubo. Bet tai juk ir tam tikras katarsis. Gal literatūra turi būti tokia, kuri gyvenimą rodo tikrą, be pagražinimų. Antraip užaugs žmogus surogatas, kuriam bus taip sunku paaiškinti, kas yra Dievas, kančia, atsakomybė. Viduramžių dailėje, P. Breigelio paveiksluose, vaikai aprengti kaip suaugusieji, dalyvauja visose gyvenimo misterijose. Laikas ir gyvenimas suvokiamas kaip kosminis, dieviškas vyksmas. Vaikas tada jaučiasi atsakingas.

Ar atgims literatūros supratimas toks, kokio norėčiau? Kodėl vaikai turi deklamuoti Matutį, o ne Maironį? Jei mes ko nors tikimės iš Lietuvos, tai turime vaikams duoti geros poezijos. Pavyzdžiui, Strazdo. Vaikai tuomet išmoks ir šiek tiek kitokią kalbą, supras, kas yra ritmas, vaizdas, paveikslas. Tai reikia įkalti dar tuomet, kai jis dar nenususintas mokyklos, nesijuokia išgirdęs kalbant tarmiškai ar senoviškai. Man nepatinka klasifikacija – vaikų – ne vaikų. Kam yra Šekspyro Romeo ir Džuljeta? Kodėl vaikams reikia rašyti tik apie gulbes? Taip atsirado Baltoji varnelė. Leidykloj skandalas – Geda vėl iš visų juokiasi.

Yra norminė estetika ir kova su norma. J. Brodskis rašė – didžiausias dalykas mene – kova su klišėmis. Aš ir norėjau kovoti su „kiškučiais“, ‚žvirbliukais“ ir panašiais dalykais. Su ta estetika, pradėta B. Brazdžionio, kurią vėliau labai „išvystė‘ K. Kubilinskas. Tai vienas prasčiausių poetų, paverstas klasiku. Už tokius žodžius, tiesa, M. Vainilaitis norėjo iškviesti mane į „dvikovą“.

Aš niekuomet nemėgau žaislų – tik tikrus daiktus. Mane traukdavo šiurpesni dalykai. Atsimenu iš vaikystės tokį žmogų – Šerkšną. Jis gyveno vienas, pasisodindavo mane į bričkelę ir veždavosi pasivažinėti. Pasakodavo keisčiausias pasakas. Liko pats didžiausias įspūdis – kažkoks žmogus, juodai apsivilkęs, su skrybėle, pasikinkęs baltą arklį, šnekasi su manim kaip su suaugusiu. Žinoma, aš išmokau Grok, žiogeli, smuikeliu. Kastantas muzikantas man graži knyga, bet visą laiką traukė kitokie dalykai. Jei yra apie penkiolika Eglės žalčių karalienės vienas už kitą žiauresnių variantų – kaip skaityti S. Nėrį? Ji viską gražiai sueiliavo, bet dingo senovinis mitas.

Jau rašiau, kad Paskenduolę ir Brisiaus galą bent laikinai reikia išimti iš chrestomatijų. Jei vaikai visoj Lietuvoj juokiasi, – blogai. Literatūroj yra pakankamai įdomių dalykų, turime kuo pakeisti – J. Savickis, I. Šeinius, A. Vaičiulaitis. Ir Žemaitę dabar reikia atrasti iš naujo. B. Sruoga rašė, kad Lietuvoje turime du genijus: Žemaitę ir Čiurlionį. Ar jie vien suaugėliams?

Klausiate apie Tris gražiausias pasaulio knygas, kurias vaikai privalo perskaityti? Pirmoji – tai pasakos, sakmės, patarlės, mitai visa lietuvių liaudies išmintis. Antroji – Šventraštis. Trečioji – Gėtė, Šekspyras, Homeras, Donelaitis. Reikia pradėti nuo pačių didžiausių, žmogiškiausių. Dabar kaip peiliu nurėžiama kelių tūkstantmečių dvasinė patirties. Visuomenė iširusi, o kai ji nenormali, negali suvokti tradicinio auklėjimo prasmės. Nežinau, ar čia kartų problema. Prisimenu, kartą V. Braziūnas sakė: „Gerai Gedai, jis gimė folkloriniam kaime“. Aš jam sakau: „Turėk sąžinės, Vladai, kai aš gimiau, kūrė kolchozus, šaudė žmones, vežė į Sibirą. Visi verkė. O kai suvarė į kolchozus ir atėmė žemes, tai moterys keikėsi ir viena kitai plikas sėdynes rodė“.

Tiesa, prisimenu, kaip dainuodavo sustoję jauni sodžiaus bernai. O paskui pradėjo gert ir liovėsi dainavę. Jau studentas parvažiavau namo ir pirmąsyk pamačiau – butelį ant stalo pasistato ir geria tylėdami, net apie politiką nebešneka. Užaugo generacija, kuriai nebėra apie ką šnekėti…

P. S. Tai, ką aš čia jums prikalbėjau, neturėtų kelti įtarumą. Pavyzdžiui, kad noriu suniekinti vaikų literatūrą. Jinai tik privalėtų išlaikyti egzaminą didžiosios literatūros akivaizdoje. Būti jos akivaizdoje, tai yra neužsisklęsti.

Žurnalas „Rubinaitis“, 1996 Nr. 2 (5)