1921 m. gegužės 1 d. gimė lietuvių vaikų rašytojas Kazys Marukas (tikroji pavardė – Marijonas Krasauskas)

2021 m.  minime 100-ąsias rašytojo gimimo metines. Trumpas biografijos punktyras pateikiamas Kazio Maruko autobiografinio pobūdžio knygoje „Apmąstymai prie Šventosios“:
<…> Vaikystę praleido darbininkų kvartale – Šančiuose. Baigė Kauno valstybinę III gimnaziją. Antrojo pasaulinio karo metais buvo Šešioliktosios lietuviškosios divizijos kariu. Po karo sugrįžęs į Lietuvą dirbo Aukščiausiosios tarybos prezidiume. 1946–1952 metais dirbo žurnalo „Jaunimo gretos“, o 1957–1985 m. žurnalo „Genys“ redakcijose. Pirmuosius kūrinius pradėjo skelbti 1938 m.
Mirė 1992 m. rugsėjo 10 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse, rašytojų kalnelyje (p. 212).

 

Vaga, 1968
Vaga, 1968

Kazys Marukas (1921 m. gegužės 1 d.–1992 m. rugsėjo 10 d.) rašė ne tik suaugusiesiems, bet darbavosi ir vaikų literatūros baruose. Jis išleido vienuolika vaikams ir paaugliams skirtų knygų. Kai kurios jų sulaukė ne vieno leidimo. Už knygas vaikams rašytojas buvo pelnęs apdovanojimų: 1972 m. paskirta Lietuvos komjaunimo premija už knygas „Kada saldainiais sninga“ ir „Kam patekės saulė“, 1980 m. – Respublikinė premija už apsakymų knygą „Sunku būti geram“. K. Maruko kūrinių išversta į rusų, ukrainiečių, baltarusių, moldavų, latvių, estų, vokiečių, lenkų ir kitas kalbas.

Rašytojo labiausiai pamėgtas žanras – apsakymas, rašyti ir trumpi vaizdeliai, sukurta ir viena apysaka paaugliams – „Alvydas ieško tėvo“ (1988). Tai paskutinioji K. Maruko knyga, priskirtina vaikų ir jaunimo literatūros laukui.

Valst. grož. lit. leidykla, 1956
Valst. grož. lit. leidykla, 1956

Pirmoji K. Maruko parašyta knyga vaikams – apsakymų rinkinys „Mažasis kareivis“, pasirodžiusi 1956 metais. Ši knyga remiasi anuomet privalomais socrealizmo principais.

Iš dalies ši knyga aptarta literatūrologės Loretos Jakonytės straipsnyje „Ateitis pirmojo sovietinio dešimtmečio vaikų prozoje“. Sovietmečio tekstus verta atsiversti ir šiandien. „Matuojant ne vien estetiniais kriterijais, ankstyvojo sovietmečio literatūra gali atsiskleisti kaip nepaprastai įdomus mūsų kultūros tarpsnis. <…> Dabartis atsiveria domintis ateitimi praeityje“ (Jakonytė, 2005, 7). Ankstyviesiems K. Maruko vaikų apsakymams būdinga ano laiko retorika: ateitis vaizduojama kaip šviesi ir saulėta, tikima optimistiniu gyvenimo scenarijumi, pažangių naujovių pergalingu žygiu. „K. Maruko vaikas planavo, jog „kai užaugs didelis, <…> eis prašyti MTS direktoriaus, kad išmokytų vairuoti traktorių. <…> Už gerą darbą jis kaip traktorininkas Juozokas gaus medalį, ir apie jį žmonės kalbės su pagarba“ (Jakonytė, 2005, 6). Pasak L. Jakonytės, „traktorius po Iljičiaus lemputės – antras populiariausias dešimtmečio topas“ (Jakonytė, 2005, 5).

Vyturys, 1987
Vyturys, 1987

Pirmosios knygos vaikams pavadinimas „Mažasis kareivis“ atspindi vieną pagrindinių K. Maruko kūrybos temų – tai karas ir jo patirtis žmogaus (vaiko) gyvenime. Lietuvių vaikų literatūroje rašytojas pratęsia Stepo Zobarsko, Petro Cvirkos vaiko vaizdavimo karo situacijoje temą. „Marukas ir kūriniuose vaikams liko ištikimas kareivio temai. Apsakymų rinktinėje „Daina apie pavasarį“ (1987) randame ir pasakojimų apie kareivį. Paskutinio knygos skyriaus „Pirmoji laisvės diena“ apsakymai „Mongoliukas“, „Drąsus karys“, „Pirmoji laisvės diena“, „Kareivio lauktuvės“, „Su daina nepražūsi“ pasakoja apie karo kasdienybę ir kareivių gyvenimą“ (Baliulė, 2008, 76). Karo prozos tyrinėtoja akcentuoja ir kitą K. Maruko karo temos apsakymų grupę – „kur vaizduojama vaiko draugystė su suaugusiu žmogumi, patyrusiu karą, karo nelaimes“ – ir nurodo, kad „patys gražiausi šios tematikos apsakymai yra Maruko apsakymų rinkinyje „Sunku būti geram“ (Baliulė, 2008, 77). Svarbu akcentuoti tai, kad K. Marukas, rašydamas vaikams (ir suaugusiesiems), rėmėsi savo biografija, autentiška kario patirtimi. Tai pastebi ir Vincas Auryla „Lietuvių vaikų literatūroje“ (p. 227). Vaiko kare tema rašytojas pasakė svarų ir įtaigų žodį.

Vaga, 1971
Vaga, 1971

Kita vertus, K. Marukui rūpėjo ir vaiko kasdienis gyvenimas, artimos aplinkos, buities paveikslai. „Neieškodamas išskirtinių įvykių ar situacijų, jis sugebėjo gilią auklėjamąją prasmę įžvelgti kasdieniniuose vaiko išgyvenimuose“ (Auryla, 1986, 227). Trumpiems vaizdeliams (neretas jų primena Prano Mašioto intonacijas), apsakymams būdingos didaktinės intencijos, rašytojas vaizduoja „gerus“ vaikus, kurie skaitytojui atlieka pavyzdžio funkciją, ir neklaužadas, išdykėlius, kurie kūrinyje neretai yra pamokomi, pašiepiami. Antai vaizdelyje „Kada duonytė verkia“ Juliukas numeta ant žemės nebaigtą valgyti duonos riekutę. Senelis išmintingai ir psichologiškai įtaigiai, netiesmukai pamoko, kad duonos mėtyti nevalia, kad „daug prakaito žmonės išlieja, kol duonelę išaugina“ (K. Marukas, rinkinys „Auksinis karosiukas“, p. 4). Kitame vaizdelyje „Stebuklingas žodis“ pasakojama apie šešerių metų Sauliuką, kuris pamokomas lietuvių kalbos etiketo, kad ko nors mandagiai prašant reikia sakyti žodį „prašom“ (K. Marukas, min. veik., p. 15). Rašyta ir patiems mažiausiems, dar ikimokyklinukams, pradinukams, rašyta ir paaugliams, jiems skirtas stambiosios prozos kūrinys – apysaka.

Vyturys, 1988
Vyturys, 1988

K. Maruko apysaka „Alvydas ieško tėvo“ įsilieja į lietuvių vaikų literatūros kūrinių vaikų namų tema sąrašą. Ryškūs šios tematikos kūriniai – Mykolo Sluckio „Geri namai“, ryškiausias XXI a. kūrinys šia tema – Gendručio Morkūno apysaka „Iš nuomšiko gyvenimo“. K. Maruko apysaka aprašo vaikų gyvenimą tarpukario Lietuvos prieglaudoje ir nelengvą jų kasdienybę Antrojo pasaulinio karo metais.

Kazio Maruko kūryba vaikams – realistinio pobūdžio. Nevengiama vaizduoti sudėtingą, problemišką vaikų gyvenimą, autorius yra sukūręs įdomių vaikų portretų. Atmetę K. Maruko kūryboje vaikams (dėl suprantamų priežasčių) pasitaikančius socrealistinius potėpius, rastume nemažai ir vertingų, nepasenusių prozos puslapių, vertų vaikų literatūros tyrinėtojų dėmesio, atidžios peržiūros. O gal ir naujų leidimų šiandienos skaitytojui? Apie jo kūrybą vaikams nėra parašyta išsamaus literatūrologinio darbo, tai ateities darbai. Prisimintina ir tai, kad K. Marukas daug metų dirbo puikaus ir įtakingo vaikų žurnalo „Genys“ redakcijoje. Ir šis veiklos baras vertas dėmesio ir aptarimo.

 

Knygų vaikams bibliografija

  • Alvydas ieško tėvo: apysaka / iliustravo Arūnas Prelgauskas. – Vilnius: Vyturys, 1988. – 180 p.
  • Daina apie pavasarį: apsakymai / iliustravo Edmundas Žiauberis. – Vilnius: Vyturys, 1987. – 214 p.
  • Su daina nepražūsi: apsakymas / iliustravo Margarita Šulman. – Vilnius: Vaga, 1985. – 14 p. – (Vyturiukas)
  • Auksinis karosiukas / iliustravo Nijolė Kryževičiūtė-Jurgelionienė. – Vilnius: Vaga, 1982. – 32 p.
  • Sunku būti geram: apsakymai / iliustravo Virginija Martinkėnaitė-Stankevičienė. – Vilnius: Vaga, 1978, 1983. – 131 p.
  • Kada saldainiais sninga: apsakymėliai / iliustravo Nijolė Kryževičiūtė-Jurgelionienė. – Vilnius: Vaga, 1971, 1978. – 160 p.
  • Jei nečiulbėtų lakštingalos: apsakymai / iliustravo A. Skliutauskaitė. – Vilnius: Vaga, 1968. – 97 p.
  • Kas kokią turi širdį: apsakymėliai / iliustravo A. Skliutauskaitė. – Vilnius: Vaga, 1964. – 41 p.
  • Mama ir šoferis / iliustravo A. Skliutauskaitė. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962. – 51 p.
  • Auksarankė / pieš. A. Vitulskio. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961. – 63 p.
  • Mažasis kareivis: apsakymai / dailininkas S. Rozinas. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956. – 92 p.

Knygos vaikams rusų, latvių kalbomis

  • Как ворон книжку читал: рассказы / К. Марукас; худож. Т. Горб. – Москва: Детская литература, 1979. – 112 p.
  • Grūti būt labam: stāsti / K. Maruks; no lietuviešu valodas tulkojis Alfons Sukovskis. – Rīga: Liesma, 1989. – 148 p.

Rekomenduojame paskaityti

  • Vincas Auryla, Lietuvių vaikų literatūra. – Vilnius: Vaga, 1986, p. 227 ir kt.
  • Irena Baliulė, „Vaikų karas ir vaikai kare lietuvių vaikų prozoje“, in: Acta humanitarica universitatis Saulensis, T. 7. (2007). Vaikas lietuvių ir pasaulio kultūrose, sudarė Džiuljeta Maskuliūnienė. – Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2008, p. 73–80.
  • Loreta Jakonytė, „Ateitis pirmojo sovietinio dešimtmečio vaikų prozoje“, Rubinaitis, 2005 Nr. 4 (36), p. 3–7. Prieiga per internetą: https://www.ibbylietuva.lt/rubinaitis/2005-nr-4-36/ateitis-pirmojo-sovietinio-desimtmecio-vaiku-prozoje/ (Žiūrėta 2021-04-19)
  • K. Marukas, Apmąstymai prie Šventosios. – Vilnius: Eugrimas, 2003. – 213.

Parengė Džiuljeta Maskuliūnienė

Nuotraukoje: Kazys Marukas. Nuotr. šaltinis lietuvai.lt

2021-04-28

 

1957 m. gegužės 1 d. gimė rašytoja ir vertėja Nijolė Kliukaitė-Kepenienė

Nijolė Kliukaitė-Kepenienė (g. 1957 m. gegužės 1 d.) baigė Vilniaus S. Nėries vidurinę mokyklą. Tuo pačiu metu mokėsi B. Dvariono muzikos mokykloje ir J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje (akordeono klasė). Vienerius metus studijavo Klaipėdos konservatorijoje režisūrą, vėliau ‒ lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus pedagoginiame institute (dabar Lietuvos edukologijos universitetas), kurį baigė 1981 metais.

Nuo 2002 m. Vilniaus universitete studijavo anglų kalbą. Nuo 1982 m. mokė lietuvių kalbos, vėliau vertė knygas iš anglų kalbos, dėsto anglų kalbą. Gyvena Melnragėje. Nuo 1995 m. ‒ Lietuvos rašytojų sąjungos narė.

Folium, 1998
Folium, 1998

N. Kliukaitės-Kepenienės kūrybinė biografija itin įvairi. Ji kuria tiek poeziją, tiek prozą, tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Nesuklysime pasakę, kad autorei tai vienodai svarbu. Tačiau „Rubinaičiui“ norisi apžvelgti N. Kliukaitės-Kepenienės kūrybą vaikams ir paaugliams: išleista virš dvidešimties įvairaus žanro knygų. Šiek tiek nepelnytai primiršta 1994-aisiais pasirodžiusi knygelė „Pasaulis „V“, kurioje subtiliai vaizduojamas mergaitės Vilgaudės gyvenimas po močiutės mirties. Vilgaudė mokosi skaityti knygas ir pasaulį ‒ „kažkur aukščiau namų, bet žemiau debesų“ (p. 14).

Tačiau vaikų literatūros specialistai į šią autorę dėmesį atkreipė vėliau, išėjus dviem pasakų knygoms ‒ „Madingiausias krokodilas“ (1998) ir „Džiovintas debesėlis“ (1999; kiti leidimai ‒ 2013, 2015). Nonsenso žanras tuo laiku lietuvių vaikų literatūroje dar tik leido šaknis (panašiu metu, 1999-aisiais, pasirodė V.V. Landsbergio „Obuolių pasakos“). „Madingiausias krokodilas“ ‒ linksma istorija ikimokyklinio amžiaus vaikams apie nuotykių ištroškusią kojinę. „Džiovintame debesėlyje“ pasakų daug, veikėjų ‒ taip pat. Tai ir įvairūs personifikuoti gyvūnai, ir karaliai su princesėmis, ir paprasti, šiandieniniai vaikai. Situacijos čia atsiranda tarsi iš nieko: „Mažoji Domicelė niekaip nesupranta, ko reikia tai šlapiai vištai ant jos pianino ir kodėl toji višta šlapia“ (p. 13). Tačiau intriga sukuriama puiki.

Libra Memelensis, 2001
Libra Memelensis, 2001

Trumpųjų pasakų rinkinys „Po riestainio saule“ 2002-aisiais IBBY komisijos buvo išrinktas geriausia metų knyga vaikams. Autorė tęsia nonsenso žanro tradiciją, atrodo, čia gali nutikti bet kas, tekstai taip pat knibždėte knibžda veikėjų ‒ tai krokodiliukas Lukas, paršelis Marijonas, sliekas Izidorius, laputaitė Veronika, barsukas Osvaldas, akmenėlis Džiugas… Jie keliauja iš istorijos į istoriją, patiria įvairiausių vaikiškų nuotykių. Kai kurie nutikimai kelia šypseną, kai kurie skatina susimąstyti ‒ pavyzdžiui, poetiškas akmenėlio Džiugo poelgis iš žiežirbų puokštės įplieksti žvaigždyną, kad mirties tamsoje krokodiliukui Lukui būtų ne taip liūdna.

Nonsenso žanro variacijos yra ir „Netikri padavimai“ (2008), kur pasakojamos įvairiausių daiktų (kilimų, durų rankenos, kompiuterio, lango, laiptų, televizoriaus…) istorijos. N. Kepenienė čia išradingai panaudoja tautosakos elementus kalbėdama apie šiuolaikinį vaiką supantį pasaulį: pavyzdžiui, anot pasakojimo, kompiuteris yra ainis smalsaus aitvaro, kadaise prarijusio Onos bažnyčią, Baltąjį tiltą per Nerį, Dievo Motinos katedrą ir net Seną… Pasakojimai žavi fantazija, netikėtu, paradoksaliu humoru („Šaldytuvas irgi buvo dėžė. Bet nebūtinai. Galėjo būti vonia arba net puodas. Svarbu, kad toje dėžėje, vonioje arba puode būtų buvę galima šauniai paslėpti žiemos garbanėlę“, p. 22).

N. Kepenienės knygose paprastai būna keliolika trumpų istorijų, kurias sieja tie patys veikėjai. Tokios yra „Kopūstų riteris ir kiti“ (1996) ‒ apie kiškį Paikšelį Bailelį ir jo nuotykius, „Baltosios žąsytės pasakos“ (2006) ‒ apie berniuko Naglio draugystę su Baltąja Žąsele, „Saulės sistemos plaštakė“  (2011) ‒ apie devynerių metų berniuko ir šiek tiek vyresnės jo bičiulės Drąsilės vaizduote pagrįstas keliones į kitas planetas. Fantastikos elementų apstu apysakoje „Su saulės vėju“ (2010), tačiau reikia pastebėti, kad netgi kelionės į kitas planetas autorės kūryboje priklauso pasakinei plotmei ir mokslinio-pažintinio pagrindo neturi.

Nijolė Kepenienė. Pauliaus Sadausko nuotr.
Nijolė Kepenienė. Pauliaus Sadausko nuotr.

N. Kepenienės kūryboje ypač svarbią vietą užima vaikų draugystė, jų tarpusavio santykiai. Šalia vaikų ‒ ir suaugusieji, su jais ryšys taip pat labai svarbus. Tai liudija smagi knygelė „Išgelbėk mane“ (2003), kurios pirmojoje dalyje kiemo vaikai įkuria „kovinį tėvų gelbėjimo būrį“ ir pakliūva į įvairias humoristines situacijas.

Autorė nevengia skaudžių, komplikuotų temų. Antrojoje „Išgelbėk mane“ dalyje (2005) pasakotojas ‒ dvylikmetis Pijus ‒ susižaloja gelbėdamas šuniuką, jam tenka sėstis į neįgaliojo vežimėlį. Romane paaugliams „10 % improvizacijos“ kuriamas patrauklus jaunesniojo Saulenės brolio Jurgio charakteris ‒ Jurgis gimė be rankų, bet „buvo guviausias ir linksmiausias vaikas žemėje“ (p. 13), tik dvejų metų, o jau stebėtinai puikiai kalbantis, neiškraipantis žodžių, juos jungiantis į ilgus sakinius. Prie ypatingo vaiko temos N. Kepenienė grįžta romane paaugliams „Maršalitas“ (2013): čia vaizduojamas vaikas, turintis autizmo sindromą. Pasakojama iš vyresniosios sesers perspektyvos. Svarbūs vaikų ir tėvų santykiai. O pats maršalitas ‒ tai rišamoji medžiaga, jungtis tarp žmonių. Šioje knygoje ji įvardijama, tačiau akivaizdu, kad tarpusavio santykiai, tėvų ir vaikų ryšys yra kone esminis N. Kepenienės kūrybos elementas. Knygoje „Vasarnamis saulės zuikučiams“ (2008) vienuolikmetė pasakotoja Aliodija ilgisi „pabėgusio“ tėčio ir prisigalvoja įvairiausių dalykų, nes mama apie jį nieko nekalba. Šioje knygoje ryškus, nevienaplanis Aliodijos mamos charakteris. Kitose realistiniam žanrui priskirtinose Nijolės Kepenienės knygose suaugusiųjų portretai taip pat įsimintini ar bent jau paveikūs vien savo buvimu.

‒ Ar jūs su mama draugės?

‒ Mama yra mama.

‒ Ar tavo mama supratinga?

‒ Na, ji gyva. (p. 15)

Taip „Mirties vandenyne“ (2011) kalba pasakotoja Adelė. Romanas skirtas vyresniesiems paaugliams. Čia tiršta temų ir problemų: savižudybės artumas, draugų išdavystės, meilės trikampiai, rizikingos seksualinės patirtys, subkultūrų grupuočių įtaka ‒ visa tai galima apjungti į paaugliškas gyvenimo prasmės paieškas, kurios kartais nuveda pavojinga linkme.

Gimtasis žodis, 2016
Gimtasis žodis, 2016

Naujausioji N. Kepenienės knyga ‒ 2016-aisiais pasirodžiusios pasakos „Baltų ženklai“ yra panašios stilistikos kaip ir „Verpėjėlė“ (2014). „Baltų ženkluose“ pasakojimai grupuojami pagal Zodiako ženklus, tačiau stengiamasi kurti originalias istorijas, savaip dėliojant lietuvių padavimų ar stebuklinių pasakų elementus. Ankstesnių rinkinių nonsensą ir paradoksus čia keičia lyrinės intonacijos, paslaptinga atmosfera. Tekstuose nemažai filosofinių pamąstymų apie gyvenimo grožį ir trapumą, aiškios ribos tarp gėrio ir blogio nebuvimą, veikėjus perkeičiančią meilės galią. Pasakos skirtos veikiau vyresniojo amžiaus paaugliams, jei tik jas sugebės atrasti.

Reikia pastebėti, kad tik nonsensiškosios, humoristinės N. Kepenienės pasakaitės turi aiškų adresatą – ikimokyklinio ar jaunesniojo mokyklinio amžiaus skaitytoją. Realistinių kūrinių paaugliams ir jaunimui pasakojimo stilius toks, kad sunku nubrėžti aiškią ribą tarp kalbėjimo skaitytojui vaikui ir kalbėjimo jau suaugusiąjam. Ir tai ‒ ne dvigubo adresato, o šiokio tokio neapibrėžtumo, kylančio dėl nesuvaldyto teksto, problema. Nenuostabu: viename interviu N. Kepenienė teigia, jog pirmiausia rašanti sau: „Gal kiek hedonistinė pozicija, bet iš tiesų visada rašau sau. Labai negražu. Bet taip yra. Net ir vaikiškas knygas. Turbūt manyje labai daug vaiko. Dabar grįžtu prie pasakų – negaliu be jų. Rašau jas pati sau. Aišku, labai tikiuosi, kad ir kiti skaitys, kad jiems bus įdomu. Bet be galo gera jas rašyti. (…) Po to labai norisi grįžti ir prie tekstų suaugusiesiems. Knygos man yra tarsi dienoraštis. Bet bandau sukurti ir siužetą.“ (Kultūrpolis, 2014 04 09).

Nijolė Kepenienė. Pauliaus Sadausko nuotr.
Nijolė Kepenienė. Pauliaus Sadausko nuotr.

Taigi N. Kliukaitė-Kepenienė ‒ įvairialypė, ypač produktyvi autorė, tikinti skaitytojo sąmoningumu ir iš gausybės savo knygų leidžianti jam rinktis pačiam ‒ žaismingą nonsensą, apmąstymų kupiną lyriką ar probleminį realizmą.

 

Bibliografija (kūriniai vaikams ir jaunimui)

  • Labanakt: pasakos. – Klaipėda: Eldija, 1992. – 37 p.
  • Pasaulis „V“: apsakymų rinkinys vaikams. – Klaipėda: Menininkų namai, 1994. – 48 p.
  • Kopūstų riteris ir kiti: pasakos. – Vilnius: Margi raštai, 1996. – 44 p.
  • Skriek vaivorykštės karusele: apysaka-pasaka. – Klaipėda: Klaipėdos rytas, 2000. – 54 p.
  • Madingiausias krokodilas: pasakėlė. – Vilnius: Folium, 1998. – 40 p.
  • Džiovintas debesėlis: pasakos. – Klaipėda: Libra Memelensis, 1999. – 111 p.
  • Po riestainio saule: pasakos. – Klaipėda: Libra Memelensis, 2001. – 63 p.
  • Tititatos užburti: apysaka-pasaka. – Klaipėda: Libra Memelensis, 2002. – 111 p.
  • Išgelbėk mane: apysaka, 2 dalys. – Vilnius: Mažasis Vyturys, 2003-2005. – 94, 239 p.
  • Baltosios žąsytės pasakos: pasakos. – Klaipėda: Libra Memelensis, 2006. – 62 p.
  • Pupytė ir jūra, ir sriuba: pasakaitės. – Klaipėda: Libra Memelensis, 2007. – 95 p.
  • Vasarnamis saulės zuikučiams: apysaka. – Klaipėda: Druka, 2008. – 117 p.
  • Netikri padavimai. – Klaipėda: Libra Memelensis, 2008. – 95 p.
  • Su saulės vėju: tarp Fobo ir Deimo: romanas. – Klaipėda: Libra Memelensis, 2010. – 239 p.
  • Netikri padavimai (Brailio raštu). – Vilnius: Brailio knyga, 2010. – 95 p.
  • Saulės sistemos plaštakė: apysaka. – Klaipėda: Libra Memelensis, 2011. – 63 p.
  • Mirties vandenynas: romanas. – Klaipėda: Libra Memelensis, 2011. – 143 p.
  • Maršalitas: romanas. – Vilnius: Versus aureus, 2013. – 221 p.
  • Verpėjėlė: pasakos. – Vilnius: Versus aureus, 2014. – 95 p.
  • Dorotėja ir Girgždulis: pasakėlė. – Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2014. – 111 p.
  • Miestai: eilėraščiai ir piešiniai vaikams. – Vilnius: Versus aureus, 2015. – 47 p.
  • Burinuko istorija. – Klaipėda: Klaipėdos šventės, 2015. – 24 p.
  • Baltų ženklai: pasakos. ‒ Vilnius: Gimtasis žodis, 2016. – 156 p.

Vertimai jaunimui

  • Hipių namas: romanas / Katherine Holubitsky; iš anglų kalbos vertė Nijolė Kepenienė. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2006. – 221 p.
  • Karalienė devynias dienas: apysaka / Karleen Bradford; iš anglų kalbos vertė Nijolė Kepenienė. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2007. – 157 p
  • Įrėmintasis: apysaka / Frank Cottrell Boyce; iš anglų kalbos vertė Nijolė Kepenienė. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2007. – 238 p.

Apdovanojimai už vaikų ir jaunimo literatūrą

  • 2002 m. geriausia metų knyga vaikams – „Po riestainio saule“
  • 2002 m. Ievos Simonaitytės literatūrinė premija už „Tititatos užburti“ ir „Jos“
  • 2016 m. Poezijos pavasario prizas už poeziją vaikams (už knygą „Miestai‟)

Rekomenduojame paskaityti

Parengė Neringa Mikalauskienė

2017-04-28

Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

 

 

 

Mūsų partneriai ir rėmėjai