ATEITIS PIRMOJO SOVIETINIO DEŠIMTMEČIO VAIKŲ PROZOJE

Laukia jūsų darbas

Didelis užaugus,

Šaukia komunizmo

Ateitis šviesi

E. Mieželaitis

M. Sluckis „Aš vėl matau vėliavą“ (1966 m.). K. Juodikaičio iliustr.
M. Sluckis „Aš vėl matau vėliavą“ (1966 m.). K. Juodikaičio iliustr.

Literatūriniai ateities įvaizdžiai yra intriguojantis ir visais istoriniais laikotarpiais aktualus analizės aspektas. Į kūrinį įterpiamas ateities dėmuo reikšmingai modeliuoja kuriamą pasaulėvaizdį, nes jo interpretacijoje gali susieiti daugybė gijų – naujumo ir kitoniškumo, vilties ar pesimizmo, aktyvumo ar pasyvumo, svajonių ar pragmatiškų planų ir t. t. Dar daugiau – jei pritarsime teorinei šiuolaikinių kultūros ir visuomenės mokslų prielaidai, kad tekstai įtakingai dalyvauja formuojantis žmogaus tapatybei, kad būsimo gyvenimo įsivaizdavimas stipriai veikia asmens elgseną, tai literatūrinių pasakojimų apie ateitį svarba ypač išauga. Juoba adresuotų vaikams, kurių sąmonėje pasaulio vizija dar tik klostosi.

Taip žvelgiant, išskirtinai įdomūs yra pirmųjų sovietinių metų tekstai, kai kultūrą ėmė tvirtai kontroliuoti oficialios valstybės institucijos ir vaikų literatūrai buvo skirta užduotis meniniu pasakojimu perteikti sovietinę ideologiją, jos žmogaus ir visuomenės sampratą. Literatūra turėjo diegti naują pasaulio modelį, pristatyti naują „tarybinį žmogų“, kurti naują ateities įvaizdį. Pirmajame Lietuvos tarybinių rašytojų suvažiavime 1945 m. pareikšta, kad „naujos ateities kūrimas yra tarybinės literatūros tikrasis uždavinys“1 , o Petras Cvirka ten pat teigė, kad rašytojų pareiga – „įkvėpti /…/ pasitikėjimo, drąsos, naujo gaivinančio tikėjimo savo ir savo tautos ateitimi“2 . Taigi ateities tema tuometinėje vaikų literatūroje tapo kone privaloma.

Šiame straipsnyje aptariami bendriausi ateities vaizdavimo bruožai pirmojo pokarinio dešimtmečio lietuvių vaikų prozoje. Tiesa, kadangi nemažai dabartinių „Rubinaičio“ skaitytojų ir bendraautorių turi asmeninės sovietmečio patirties, tai ir be išsamesnių tyrimų gali nujausti ar atsiminti pagrindinę to ateities įvaizdžio idėją, kuri skelbė „šviesų komunizmo rytojų“. Vis dėlto, prieš imantis nuodugnesnių sovietmečio vaikų literatūros studijų, atrodo naudinga detaliau apžvelgti ir apibendrinti anuometinę konkretiką: kokie pirmiesiems „tarybiniams“ vaikams siūlyti būsimo gyvenimo variantai, iš kokių elementų jie dėlioti, kurie labiausiai akcentuoti, dažniausiai vartoti. Įsiskaityti, ką to meto jaunieji literatūriniai personažai įsivaizduoja, planuoja, ką atsako į nuolat užduodamą klausimą: „Kuo užaugęs būsi?“ Atsakymų ieškota 1944–1953 m. išleistose vaikų prozos knygose ir periodikoje.

Aptariamąjį laikotarpį įrėmina politinės datos (1944 m. – sovietų valdymo atkūrimas, o 1953 m. – Stalino mirtis), nes būtent politiniai įvykiai tuomet stipriai veikė literatūros gyvenimą. 1953-iuosius istorikai laiko „klasikinės okupacijos pabaiga“ – tada prasidėjo stalininės ideologijos kritika, ėmė klostytis kiek palankesnės sąlygos literatūrai, kokybiškai ir kiekybiškai atsigavo vaikų literatūra. O dešimtmetį iki tol lietuviai ir kitų komunistinio regiono šalių literatūrologai vadina sąstingio tarpsniu, juodžiausiu kultūros istorijos laikotarpiu, įvardija „stalinizmo ledo“ metafora.

Dalis tyrėjų tvirtina, kad to meto tekstai įdėmesnio žvilgsnio neverti, nes yra labai skurdūs: siužetai schemiški ir nuspėjami, veikėjai vienaplaniai ir psichologiškai neįtikinami, viską gaubia lėkšta propaganda. Vertinant estetiniais kriterijais, tokia nuomonė išties pagrįsta, tačiau šią literatūrą įmanu (ir aktualu) skaityti kitaip – į jos reikšmių kūrimą įtraukiant istorinį kontekstą, ano meto kultūros ideologiją. Būtina įvertinti jos atsiradimo aplinkybes: literatūros pasaulėvaizdį ir poetiką varžė Komunistų partijos ideologija ir socialistinio realizmo taisyklės. Nurodymai „atspindėti“ socialinę realybę, vaizduoti ekonominių klasių kovas, rašyti tik realistine stilistika, neliesti tam tikrų temų, žanrų ir meninių priemonių; „nekonfliktiškumo teorija“ lėmė bemaž vien teigiamus veikėjų portretus. Be to, lietuvių rašytojų pajėgos pirmąjį sovietinį dešimtmetį buvo visai negausios – dalis jau buvo emigravę, kiti ištremti į Sibirą ar žuvę.

Tad kaip tokioje tamsioje tautos istorijos atkarpoje atrodo vaikams pasakojama ateitis? Pirmiausia ji – ypač šviesi ir saulėta. Šviesa yra ryškiausia literatūrinio ateities vaizdinio ypatybė, vyraujantis būsimo gyvenimo epitetas. Ši paradigma, varijuojama įvairiais lygmenimis ir detalėmis, įgauna net materialų pavidalą: daugelyje apsakymų minima, o kai kuriuose tiesiogiai statoma hidroelektrinė. Taip pat ir elektros lemputės atitinkamai ideologiškai „įkrautos“ – visur vadinamos „Iljičiaus lemputėmis“.

Įtraukiant ateities motyvą, tekstuose dažnai kas nors švyti, spindi ar blizga. Ypač veikėjų akys, pavyzdžiui: „Dabar bus darbininkų ir valstiečių valdžia, – aiškina Tomukui spindinčiomis (šioje ir kitose citatose išskirta mano. – L. J.) akimis motina“ iš Kazio Maruko apsakymo3 . Piemenėlis Jurgiukas, pabėgęs nuo išnaudotojų šeimininkų ir atėjęs į geležinkelininkų mokyklą, „drovėjosi ir mikčiojo, bet akys jo švitėjo – jis matė naują, didelį ir šviesų kelią“4 .

Viltingą tarybinę ateitį dažnai ženklina ir saulė. Antai, kai Mykolo Sluckio apsakyme „Jo daina“ raudonarmiečiai berniukui pasako, kad „Grįš dar tos dienos… Ateis armija!“, šio vaizduotė sukuria didų paveikslą: jis pajunta, kaip „jame kažkas auga, plečiasi ir užpildo visas jo širdies kerteles. Jis vėl išvydo didelę saulę, pilnas vaikų mašinas…“5 Panašiai Liudas Dovydėnas, „Genio“ žurnalo redaktorius, dar 1940 m. sovietinę ateitį metaforizavo saulės vaizdiniu: „Birželio mėnesį visų žmonių draugas Stalinas pasakė Raudonosios Armijos kariams: „Tegu mato visa Lietuva saulę“. Ir birželio mėnesį, kai medžiai buvo pačiam žalume, atėjo pas mus Raudonoji Armija. Tankai atvažiavo, lėktuvai atskrido. Ir išėjo visi Lietuvos žmonės, seni ir jauni. Ir regi: skaisčiai šviečia saulė6.

V. Mozūriūnas „Laužai prie upės“ (1951 m.). A. Makūnaitės iliustr.
V. Mozūriūnas „Laužai prie upės“ (1951 m.). A. Makūnaitės iliustr.

Kitas svarbus literatūrinių ateities interpretacijų akcentas – naujumas, kitoniškumas. Būsimą gyvenimą vaikai nujaučia kaip kažką visiškai kita. V. Mozūriūno apsakyme „Vienos knygos pasakojimas“, datuotame 1948 m., streikuoti einančių vaikinų balsuose „skambėjo kažkas nauja ir viltinga“7 . Kartojasi veikėjų tezės, kad nuo šiol jie „gyens kitaip“, tą pažadą fiksuoja ir vaizduojamų kolūkių pavadinimai, pavyzdžiui, „Naujas gyvenimas“. Ateities kitoniškumas ypač pabrėžiamas pasitelkiant kontrasto principą: su šviesia ir šilta (juk tiek daug saulės…) tarybine ateitimi supriešinama „tamsi“ praeitis. Šioji visada piešiama kaip itin varginga, kur vaikai alkani, skriaudžiami, išnaudojami, laikomi tik pigia darbo jėga. Tipiškas pavyzdys – Vlado Mozūriūno apsakymas „Laužai prie upės“ (1950), pasakojantis apie tvenkiamą upę ir statomą hidroelektrinę. Sugretinamos šviesi, šviesianti ateitis ir molina dabartis: „Jūsų upė švies, – ir rankos mostu jis (mechanikas. – L. J.) parodė Kirsną, tarytum ten šviesa plauktų, o ne drumzlinas molėtas vanduo“8 . Apsakymas virsta bemaž dabarties ir ateities kovos alegorija: galinga stichija – molėtasis sraunios upės vanduo – bando išversti užtvanką, ir šviesiam, raiškiai įsivaizduotam rytojui kyla pavojus. Tačiau tarybinė bendruomenė susitelkusi stoja į „mūšį“ už savo ateitį, o vaikai, kaip sąmoningi jos nariai, aktyviai talkina. „Jį (berniuką Simuką. – L. J.) apėmė toks pat nerimas kaip ir suaugusiuosius. Vanduo ardo užtvanką, visų rūpestį ir visų džiaugsmą. Ir nieko nebeliks, ir nebešvies upė /…/ Dešimtmetis bus be Iljičiaus lempelių“9.

A. Bauža „Seniūnas“ (1955 m.). Viršelio dail. L. Paškauskaitė
A. Bauža „Seniūnas“ (1955 m.). Viršelio dail. L. Paškauskaitė

Tačiau aptariamojo dešimtmečio prozoje visi pavojai visada įveikiami, nes trečioji svarbi ateities temos ypatybė – išskirtinai optimistinis ateities scenarijus. Siekiama įtvirtinti labai teigiamo, aktyviam tarybiniam žmogui palankaus, neribotas veiklos galimybes atveriančio būsimo gyvenimo vaizdinį. Aleksandro Baužos knygoje Seniūnas (1955) pagrindinis veikėjas komjaunuolis Andžius sako: „Kur čia nesvajosi, jei keliai visur atviri, jei visos kliūtys traukiasi iš kelio, jei į priekį vilioja žavi ateitis?“10 Tiesa, tokia optimistiška tik darbininkų ir valstiečių atžalų ateitis, kitiems visuomenės sluoksniams jos apskritai nėra. „Pilvūzams galas“11, – sako mažasis K. Maruko personažas.

Pirmųjų sovietinių metų prozos veikėjai apdovanoti galinga socialine vaizduote – vos akimis užkliuvę už kokios kasdienybės detalės ar išgirdę agitacinį žodį, kaipmat su džiaugsmu persikelia į erdvius vaizduotės sukurtus plotus. Tačiau tai ne lyriškas svajojimas, o veikiau labai konkretus ir pragmatinis planavimas kurti urbanistinę, mechanizuotą ateitį. Kai vaikai dalijasi mintimis, kuo taps užaugę, vyrauja techninės profesijos, amatai: traktorininkai, šaltkalviai, staliai, inžinieriai, lakūnai ir pan. Diegiama pažangos, pirmiausia technologinės, idėja. Štai M. Sluckio sukurta valstybės vizija vaiko fantazijose: „didelė, graži tarybinė žemė, miestai, rūkstą kaminai… Kaminai, kaminai, kaminai ir beskaičių traktorių dūmeliai laukuose“12. Traktorius po Iljičiaus lemputės – antras populiariausias dešimtmečio prozos topas.

A. Makūnaitės iliustr.
A. Makūnaitės iliustr.

Miestiškos ateities, agresyviai įsibraunančios ir brutaliai naikinančios gamtą bei ligtolinį ikitarybinį žmonių gyvenimo būdą, vaizdas išrašytas kitame M. Sluckio apsakyme „Sigitos jūra“ (1954). Čia dabarties, kuri vaizduojama kaip pereinamasis laikotarpis, detalės – kaimas, mergaitė ir vasara. Ateičiai atstovauja „žinantys“ vyrai iš miesto, „mokslininkai“ guminiais lietpalčiais, nešini keistais prietaisais. Kaimas bus iškeldintas, laukus užlies hidroelektrinės marios. Pionieriai ir kolūkiečiai euforiškai projektuoja gyvenimą prie elektrinės, tik kaimo seneliai vertina įtariai. Tas, kuris nenori permainų, vadinamas savanaudžiu „nesusipratusiu elementu“. Mergaitė Sigita, reaguodama į žinią apie būsimą sodybos perkėlimą, gina savo pasaulėlį: „Aš nenoriu kitur! /…/ Man ir čia gerai! Ir kito daržo nenoriu! Senelės darže kokios braškės, agrastai, serbentai… Ir kurmis gyvena“13. Bet naujosios visuomenės žmogus pionierius atrėžia: „Matai, kokia savanaudė… Nenori, mat! Niekas neklaus! – pyktelėjo Kostas. – Jūra reikalinga, kad elektros daug būtų… Kad visiems būtų gera, ne tau vienai… /…/ Spyriuojies tartum koks nesusipratęs elementas“14. Vaikų prozoje – techninės pažangos, geresnio visų gyvenimo idėja, kuriai turi būti paaukotas individualus jaukumas. Juk pagal pokaryje vyravusią literatūrinę interpretaciją sovietinė ateitis yra kolektyvinė. Individualiems norams ir saviraiškai erdvės nelieka, atskiras ateities žmogus matomas tik kaip neatsiejamas stiprios bendruomenės narys. Anot vieno herojaus, „taip sunkiai įkopęs į vieno kalno viršūnę, jis pamatė, kad už jos stiebiasi aukštesni kalnai. Juk teks ir į anas viršūnes kopti. Bet dabar jis lips ne vienas, o su visais“15. Beje, kalbamoji M. Sluckio knyga gerokai išsiskiria iš kitų (bet ir išleista vėliau – 1954 m.). Nors čia išlaikytos aiškios schemos, mergaitės susipratimo „lūžis“ įvyksta, tačiau ginčas dėl kaimo, gamtos vertybių čia išskleistas plačiau ir įtikinamiau nei kitur.

M. Sluckis „Būsimasis kapitonas“ (1950 m.). B. Mingėlaitės iliustr.
M. Sluckis „Būsimasis kapitonas“ (1950 m.). B. Mingėlaitės iliustr.

Dešimtmečio prozoje su ateities vaizdiniu glaudžiai susijusi šlovės, garbės tema. Ir individuali, ir kolektyvinė ateitis idealistiškai vaizduojama kaip išskirtinai garbinga – tik apie tokią svajoja sovietiniai vaikai ir jaunuoliai, dažnai pasineriantys į raiškias, išplėtotas fantazijas. Antai kaimo kamaraitėje susirietęs samdinukas, „davęs valią savo mintims“, vaizduodavosi, kaip „jis su uniforma išdidžiai žengia Vilniaus gatvėmis draugų būrelyje ir visi pagarbiai žiūri į juos ir sako: ‘Štai žiūrėkite, garvežių mašinistai eina’“16. A. Baužos berniukui norėjosi tapti tokiu staliumi, kad „garsas apie jį nuskambėtų plačiai, po visą Tarybų Sąjungą“17. K. Maruko vaikas planavo, jog „kai užaugs didelis, /…/ eis prašyti MTS direktoriaus, kad išmokytų vairuoti traktorių. /…/ Už gerą darbą jis kaip traktorininkas Juozokas gaus medalį, ir apie jį žmonės kalbės su pagarba18. O M. Sluckio Kaziukas „matė save didelį, aukštą ir stiprų aeroklubo aerodrome. Žalia veja, žalias kilimas – be galo ir be krašto. Saulėje akinamai blizga didžiulis lėktuvas, tartum didžiuojasi prieš visą pasaulį savo raudonomis žvaigždėmis sparnuose“19. Vaikai ateityje save mato kaip garsius, gerbiamus ir galingus suaugusiuosius, visai kaip tie „tarybiniai žmonės gigantai“, lygiagrečiai kurti to meto suaugusiųjų literatūroje.

Socialistinio realizmo taisyklės reikalavo vaizduoti „tikroviškai“, o romantiniai „nukrypimai“ vertinti nevienareikšmiškai. TSRS rašytojų sąjungoje vyko diskusijos, ar antroji stilistika apskritai tinka tarybiniam menui. Romantizmas buvo iš dalies pripažįstamas kaip „moksliškai pagrįsta ateities svajonė“, nors ją buvo linkstama pakeisti istoriniu optimizmu arba sukurti „socialistinį romantizmą“. Šią kultūrinę ideologiją gerai iliustruoja lietuvių vaikų proza: nors vyravo racionalūs, pragmatiški veikėjai, tačiau, vos pasakojimui priartėjus prie savo, valstybės ar visos žmonijos ateities, juos beveik visada apimdavo egzaltuota euforija, išdidintos, romantiškai audringos emocijos. Tipiška scena: „Juozas grįžo netikėtai, šiltą vasaros dieną. Įlėkė į kambarį kaip viesulas, apkabino motiną ir pasakė, kad nuo šiandien jie pradės kitaip gyventi, ir ne tik jie, bet ir visi paprasti darbo žmonės“20. Apie savo ateities užmojus personažai visuomet kalba pakylėtai, ekspresyviai, sakiniai dažnai baigiami šauktukais, pavyzdžiui: „O kiek didelių darbų čia bus padaryta penktojo stalininio penkmečio metais!“21

Baigiant šią trumpą apžvalgą, galima apibendrinti, kad pirmojo sovietinio dešimtmečio vaikų proza kūrė kitoniškos, šviesios, viltingos, optimistinės, šlovingos, idealizuotos, kolektyvinės ateities projektą. Nors ateities motyvas pasirodo gana dažnai (tik paminimas ar labiau išplėtotas), bet jo kūrimo principai ir pagrindinės detalės nuolat kartojasi, ilgainiui formuodamos trafaretinį vaizdinį. Pavienis bet kurio autoriaus tekstas gali reprezentuoti didumą literatūros ypatybių, ir kalbant apie ateities įvaizdį pasidaro beveik nesvarbu, kurį autorių – P. Cvirką, M. Sluckį, K. Maruką, A. Baužą, Stasį Kapnį, Eugeniją Tautkaitę, V. Mozūriūną, Joną Marcinkevičių, Haliną Korsakienę ar kokį kitą – cituoti.

V. Minius „Į žvaigždes pasirengę (1964 m.) A. Tarabildos iliustr.
V. Minius „Į žvaigždes pasirengę (1964 m.) A. Tarabildos iliustr.

Vyraujantis literatūrinis vaizdavimas atitiko socialistinio realizmo priesakus, jauniesiems skaitytojams diegė naujo pasaulio, artimos ateities (kuri turėjo pereiti į „visados“) viziją. Natūralu, kad, politikams nurodžius, kaip turi būti įsivaizduojama ateitis, sunku tikėtis išradingesnių jos interpretacijų. Ateitis pristatoma ir iš suaugusio pasakotojo, ir iš veikėjų vaikų perspektyvos, tačiau pastarieji dažniausiai kalba kaip suaugusieji, yra persiėmę tos pačios ideologinės leksikos, elgiasi kaip neįtikėtinai sąmoningi, pilietiškai ir politiškai susipratę, aktyvūs savo ateities planuotojai ir kūrėjai. Nors tuomet vyravo teorinis reikalavimas „vaizduoti tikrovę“, prozoje kuriamas vaikas yra atvirai ideologinis konstruktas, jo paveikslas schematizuotas, neindividualizuotas, deklaruojantis idėjas, o ne išskleidžiantis psichologiją. Apskritai tikrosios to meto istorinės padėties (partizaninio karo, įtemptų socialinių santykių, emigracijos ir tremties) vaikų literatūra tarsi nepastebėjo arba apibrėžė ją vien „klasių kova“. Tai, kas buvo pristatoma kaip dabarties realybė, veikiau buvo įsivaizduojamoji socialistinės ateities tikrovė, tad didumą to meto prozos galima laikyti savotiška socialine utopija.

Matuojant ne vien estetiniais kriterijais, ankstyvojo sovietmečio literatūra gali atsiskleisti kaip nepaprastai įdomus mūsų kultūros tarpsnis. Ne veltui ji jau pradėta laikyti sudėtingų teorinių modelių ir didžiausių kultūrologinių diskusijų vertu objektu (pavyzdžiui, tiriant, kaip anuometinė vaikų literatūra prisidėjo prie posovietinės šiandienos, kur gyvena ir knygas dabartiniams vaikams rašo anais vaizdiniais maitinti autoriai, procesų 22). Dabartis atsiveria domintis ateitimi praeityje.

———————————————-

1 KORSAKAS Kostas, Lietuvių tarybinė literatūra, kn. Tarybinė lietuvių literatūros kritika, Vilnius: Vaga, 1980, p. 169.

2 CVIRKA Petras, Naujieji puslapiai, kn. Tarybinė lietuvių literatūros kritika, Vilnius: Vaga, 1980, p. 162.

3 MARUKAS Kazys, Mažasis kareivis, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956, p. 17.

4 MOZŪRIŪNAS Vladas, Laužai prie upės, Vilnius: Valstybinė grožinė literatūros leidykla.

5 SLUCKIS Mykolas, Aš vėl matau vėliavą, Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1948, p. 42.

6 DOVYDĖNAS Liudas, Atsitikimas birželio mėnesį, Genys, 1940, nr. 1, p. 2.

7 MOZŪRIŪNAS, 4 išnaša, p. 27.

8 MOZŪRIŪNAS, 4 išnaša, p. 51.

9 MOZŪRIŪNAS, 4 išnaša, p. 52.

10 BAUŽA Aleksandras, Seniūnas, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1955, p. 152.

11 MARUKAS, 3 išnaša, p. 17.

12 SLUCKIS Mykolas, Būsimasis kapitonas, Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1950, p. 49.

13 SLUCKIS Mykolas, Sigitos jūra, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1954, p. 11.

14 SLUCKIS, 13 išnaša, p. 12.

15 BAUŽA, 10 išnaša, p. 152.

16 MOZŪRIŪNAS, 4 išnaša, p. 14.

17 BAUŽA, 10 išnaša, p. 152.

18 MARUKAS, 3 išnaša, p. 51.

19 SLUCKIS, 12 išnaša, p. 49.

20 MOZŪRIŪNAS, 4 išnaša, p. 27.

21 LAURINAITIS Stasys, Algiukas „Pergalėje“, Žvaigždutė, 1953, Nr. 5 (18), p. 5.

22 Plačiau žr. КУКУЛИН Илья, МАЙОФИС Мария. Детское чтение советской эпохи: несоветский взгляд. Новое литературное обозрение,  2003, Nr. 60.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2005 Nr. 4 (36)

 

Įžanginis

10 + = 50!

Straipsniai

NAUJASIS VYRIŠKUMAS IR NAUJASIS MOTERIŠKUMAS (Švedų vyresniųjų paauglių grožinė literatūra žengiant į XXI amžių)

Rudyardo Kiplingo 140-osioms gimimo metinėms

NEPAŽĮSTAMASIS KIPLINGAS
„DRĄSIEJI KAPITONAI“ – KELIAS Į VYRIŠKUMĄ
KONTROVERSIŠKOS VERTĖS APYSAKA
PASAKA TAPUSI PUKO KALVŲ ISTORIJA

Mano vaikystės skaitymai

MERGAITĖ IŠ MAMOS KNYGOS VIRŠELIO

Atidžiu žvilgsniu

Kaip dar viena pamoka
Gal geriau be trimitų
Gyvenimo sapnuose ypatybės
Vėluojantis mamos ir dukters pokalbis

Laiškai

LAIŠKAI

Bibliografija

REKOMENDACINIŲ SKAITYMO SĄRAŠŲ PAPILDYMAI

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai