LAIŠKAI

Literatūros daktarei Džiuljetai Maskuliūnienei nusiųsta recenzuoti estų rašytojos ir mokytojos Aidi Vallik knyga Kaip laikaisi, Ana? pirmiausia pakliuvo į Urtės Maskuliūnaitės rankas. Urtė pirmoji aprašė ir atsiuntė savo vertinimą, įspūdžius. Negalėjome jų nespausdinti.

Ana renkasi

Mano nuomone, paauglys gali rinktis du gyvenimo būdus. Pavadinkime juos geruoju ir bloguoju.

Gerąjį gyvenimo būdą iš dalies nustato tėvai. Tai būdas, kurį sudaro taisyklės, taisyklės, taisyklės… Pavyzdingas elgesys mokykloje, geri pažymiai, visada atliekami namų darbai, kultūringi draugai ir draugės, nė mintelės apie alkoholį ar cigaretes, jokių įtartinų vakarėlių ar diskotekų… Žodžiu, viskas, ką tu turi daryti, – tai būti visokeriopai geru ir paklusniu tėvelių vaiku.

Blogasis gyvenimo būdas – pirmojo priešingybė. Tereikia sąžiningai laužyti nustatytas taisykles. Tiesą sakant, pagalvojus apie blogąjį gyvenimo būdą, pirmiausia man mintyse iškyla žodis „laisvė“. Tu pats sprendi, ką, kada ir kaip daryti, niekas nestovi šalia ir nesistengia sustabdyti, kad kartais nepasirinktum neteisingai…

Tačiau kuris gyvenimo būdas patrauklesnis? Vertingesnis? Įdomesnis? Išvadas turime daryti patys. Ana Kės, Aidi Vallik knygos „Kaip laikaisi, Ana?“ herojė, turėjo galimybę pažinti abu gyvenimo būdus. Ar jai dėl to pasisekė? Nuspręskime kartu.

Ana – pavyzdinga mokinė. Jos tėvai gana kategoriški. Ana skaudžiai išgyvena kiekvieną mamos „moralą“, kuris ,,jos mamai, ko gero, atrodo įprasta auklėjimo dalis. Ar bent įsivaizduojate, kaip nemalonu išeiti iš vakarėlio daug anksčiau už kitus? Arba kaip pikta, kai tavo draugės daro pižamų vakarėlį, o tu negali jame dalyvauti? Kaip nepakenčiama kiekvieną sykį „iki pažaliavimo“ vargti su namų darbais, nes žinai, kad mama būtinai patikrins“. Taip, Ana žinojo, ką tai reiškia. Tačiau pernelyg nesiskundė. Tėvai yra tėvai. Gal jie ir netobuli, tačiau prieš juos nepašokinėsi.

Netikėtai Ana rūsyje aptinka mamos dienoraštį, kurį ši rašė būdama paauglė. Sunku patikėti, bet prirašytas žaliasis sąsiuvinis iš esmės apverčia Anos gyvenimą aukštyn kojomis.

„Mama taip niekšiškai nuslėpė nuo manęs tiek dalykų. Tai štai koks tas jos išsilavinimas, orumas ir laiminga santuoka. Na, nežinau. Pasijutau kaip šaltu vandeniu perpilta. Ar tikrai visa tai rašė mano tvarkingoji mama? Ji taip niekšiškai man melavo visus tuos metus…“ (p. 15).

Ana turi dėl ko pykti. Per keturiolika metų įgytas pasitikėjimas tėvais ima ir suyra į tūkstančius gabalėlių. Mama… pagrindinis autoritetas… pasirodo, jis netikras? Galima sakyti, sintetinis. Viskas tėra apgaulė.

Jausdama didelį pyktį, nusivylimą ir skausmą, taip pat iš dalies įkalbinta draugių ir paskatinta nesėkmių mokykloje, Ana pabėga iš namų. Ji tai padaro abejodama, jausdama širdyje nebylius priekaištus ir baimę. Tačiau sukilę principai ir, manau, smalsumas tą baimę užmigdo. Tik nežinia kuriam laikui…

Rėnos vasarnamyje prasideda naujas Anos gyvenimo tarpsnis. Po truputėlį mergaitė pradeda justi laisvės skonį, jos viduje atgyja noras maištauti. Rita – puiki partnerė. Ji tik skatina Aną.

Pirma cigaretė, pirmas prisigėrimas, pirmas rimtas vakarėlis, pirmas nakties nuotykis su vos pažįstamu vaikinu…Viskas vyksta taip greitai, kad Ana net nespėja susimąstyti. Ji turbūt ne iš karto pastebi, kad jos elgesys, nuomonė, mintys labiau panėšėja į septyniolikmetės mamos…

Ana labai nepastovi: kartais ji atrodo subrendusi ir išmintinga, o kartais dar labai naivi, vaikiška ir maža. Jos sprendimai gana spontaniški, paremti nuotaikos pokyčiais. Vieną akimirką ji trokšta palikti visą šitą maišalynę ir grįžti į praeitį, o kitą, vos pamačiusi gražuolį Timą, likti čia dar ilgam. Tiesą sakant, būtent Timas ir yra viena iš didžiausių jos aklumo priežasčių. Ana paikai juo susižavi, mėgaujasi bučiniais malkinėje. (Man regis, jie mergaitei atrodo tokie saldūs dar ir dėl to, kad tai nauja, neleistina ir paslaptinga kaip koks uždraustas vaisius.) Pati to nesuvokdama, Ana praranda nekaltybę ir beveik atiduoda širdį tamsiaplaukiam gražuoliukui, kuris iš tikrųjų pasirodo esąs apgailėtinas niekšas. Tačiau kalta pati Ana. Ji elgiasi neatsakingai.

Kyla klausimas: ar tas blogasis gyvenimo būdas iš tikrųjų toks jau blogas? Ana atsakymo dar nežino. Tiesa, kartais ji jaučiasi vieniša, kartais ją viskas „užknisa“, kartais ji vėl nori prisiglausti prie mamos ir atsibusti savo tvarkingame kambaryje. Tačiau grįžti namo ji negali… Kodėl? Baimė pažvelgti tėvams, ypač mamai, į akis, baimė prisipažinti, kad pralaimėjo… Ana Kės padarė per daug klaidų – štai kaip apie save galvoja pabėgėlė.

Vis dėlto Anos nuomonė ima keistis. Rėnos sodyboje vykstantys dalykai jai pradeda atrodyti šalti, svetimi ir nesuprantami. Vilemo įtikinėjimai, namų, tėvų, pastovumo ir ramybės ilgesys padeda paskutinį tašką Anos mintyse. Ji apsisprendžia grįžti.

Aidi Vallik knygoje galimybę pažinti abu gyvenimo būdus turi ne tik Ana Kės. Turime ir mes, skaitytojai. Kad apsispręstum, KAIP gyventi nori TU, nebūtina pačiam pabėgti iš namų ir bandyti likimą. Galima mokytis ir iš knygoje papasakotos istorijos.

 Urtė Maskuliūnaitė,

Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos 2d klasės gimnazistė

Pažintinių knygų poreikis, arba Kaip mokiniai moko mokytoją…

Žmonių bendruomenėje įprasta, kad žinias vyresnieji perduoda jaunesniesiems, mokytojai – mokiniams. Tačiau turbūt niekas nedrįs ginčytis, kad kartais ir mokytojai gali daug ko pasimokyti iš mokinių, nors šie būtų dar tik pradinukai. Tuo ir norėčiau pasidalyti savo mintimis su jumis, mielieji kolegos.

Kaip mes visi žinome, žinių ir įgūdžių lengviausia įgyti praktiniuose užsiėmimuose. Tuo ne kartą įsitikinau mokydama savo vaikus. Supažindindama su augalų ir gyvūnų pasauliu, stengiuosi patraukti dėmesį realiais pavyzdžiais: kartu su mokiniais kolekcionuojame vabzdžius, tiriame lupa belemnitus ir dolomitinius akmenis, prižiūrime kabinete gyvenančias smiltpeles, auginame egzotinius šiltųjų kraštų augalus ir t. t.

Kartais gerų praktinio mokymo idėjų kyla net neplanuojant. Sykį lietuvių kalbos pamokoje kartu su ketvirtokais skaitėme tekstą, kaip senovės egiptiečiai išrado papiruso gamybą. Užduoties tikslas buvo surasti vienarūšius tarinius. Tačiau vaikus labiau sudomino pati papiruso gamybos istorija, ir man tuo metu netikėtai kilo mintis, su kuria iš karto pasidalijau su vaikais: „Juk ir mes klasėje auginame dekoratyvinį Nilo papirusą! Jo lapais maitiname smiltpeles. O gal pabandykime ir mes atkartoti šį didįjį senovės egiptiečių atradimą?“ Mintis vaikams labai patiko, tačiau pamoką tęsėme toliau. Susikaupę nagrinėjome vienarūšius tarinius, ir, atrodo, pasiūlymas buvo užmirštas. Bet taip maniau tik aš.

Pasirodo, šis sumanymas paskatino vaikus užsukti į biblioteką ir pasirausti po pažintinių knygų lentynas. Kitą rytą pamačiau tikrą mokinių entuziazmą. Du klasės berniūkščiai pasitiko mane su knygomis rankose, kuriose buvo smulkiai aprašyta senovės egiptiečių papiruso gamyba. Berniukai degančiais žvilgsniais, pertraukdami vienas kitą, pasakojo apie bibliotekoje rastas knygeles. Jie jau spėjo perskaityti ir apžiūrėti paveikslėlius. Matydama tokį didelį jų norą gaminti papirusą, negalėjau atsisakyti savo iš pirmo žvilgsnio nerimtos minties. Tuo metu, kai berniukai pasakojo apie papiruso gamybos procesą, jutau, kaip man ir kitiems klasės vaikams darosi įdomu klausytis dar nepatirtų ir nežinomų dalykų. Nebeliko nieko kito, kaip tik įgyvendinti sumanymą. Taigi šį kartą tik didelis mokinių noras pagimdė projektą „Papiruso paslaptį atskleidus“.

O atskleisti papiruso „paslaptį“ nebuvo taip paprasta ir lengva. Sudarėme darbų planą, numatėme veiklos pakopas. Projekto etapai:

• Mokyklos bibliotekoje ieškojome knygų ir enciklopedijų, rinkome papiruso gamybos duomenis.
• Ieškojome informacijos interneto svetainėse.
• Atlikome praktinį darbą „Papiruso gamyba“.
• Rašėme laiškus draugams apie papiruso gamybą.
• Piešėme egiptietiškus simbolius, aiškinomės jų reikšmę.
• Konsultavomės su dailės mokytoja.
• Iš papiruso pagamintus darbelius paruošėme eksponuoti ir surengėme jų parodėlę tėveliams.
• Projekto medžiagą susisteminome ir apipavidalinome.

Naršydami po interneto svetaines, enciklopedijas ir žinynus, mokiniai ne tik surado reikiamų žinių ir faktų apie papirusą, egiptiečių simbolius (tarkim, Horo akį, skarabėją, saulės dievą Ra), bet ir labai susidomėjo mumijomis (vėliau net kelias pasaulio pažinimo pamokas skyrėme šiai temai). Sunkiausia darbo pakopa – paruošti (kirpti, pjaustyti, lyginti, džiovinti ir klijuoti) papirusinės viksvuolės stiebelius. Tikrai ne vieną prakaito lašą išliejome, kol pradėjo ryškėti papirusinio lakšto kontūrai… Pati stebėjausi, iš kur kantrybės semiasi mano ketvirtokėliai. Po mėnesio jau galėjome džiaugtis pirmaisiais darbo rezultatais. Dabar pagaminto papiruso lakštai laukė meninių vaikų gebėjimų. Mokiniai piešė egiptietiškus paveikslėlius, kuriuos vėliau gražiai įrėmino savo pačių pagamintais rėmeliais. Sudėtingiausio projekto darbo etapo ėmėsi tik dalis klasės entuziastų, bet neliko nuošalyje ir kiti klasės mokiniai: dailės pamokoje piešė senovės egiptiečių simbolius, lietuvių kalbos pamokoje rašė laišką bendraamžiui, kaip pačiam pasigaminti papirusą, išsiauginti papirusinę viksvuolę, kur ieškoti informacijos ir pan.

Ne vieną kartą mynę bibliotekos slenkstį, nusprendėme čia ir eksponuoti savo jėgomis pagamintą papirusą. Pirmiausia parodą parodėme savo mokyklos mokiniams, o vėliau jos apžiūrėti pakvietėme ir kitų miesto mokyklų pradinukus.

Visą projektinio darbo laikotarpį vaikai pildė anketas, žymėjosi savo pastebėjimus apie atliekamą darbą. Nutilus vaikų šurmuliui, klasės tyloje žiūriu į lentynėlėje išrikiuotus papiruso paveikslėlius ir prisimenu begalinį vaikų norą pažinti pasaulį… Šias savo mintis noriu užbaigti rašytojos J. Ivanauskaitės žodžiais: „Žmogus yra pasaulyje, o pasaulis telpa jame“.

Danguolė Savičienė,

Visagino „Verdenės“ vid. m-klos pradinių klasių mokytoja metodininkė

Žurnalas „Rubinaitis“, 2005 Nr. 4 (36)