PASAKA TAPUSI PUKO KALVŲ ISTORIJA
Šio trumpo rašinio tikslas – pažvelgti į Rudyardo Kiplingo apysaką-pasaką Pakas iš Puko kalvų (Puck of Pook’s Hill) iš laiko perspektyvos – praėjus bemaž šimtmečiui nuo jos išleidimo. Knyga pasirodė 1906 m., vėliau, 1910 m., išėjo ir apysaka-pasaka Atlygis ir fėjos (Rewards and Fairies), kurioje veikia tie patys personažai ir kurios struktūra, anot anglų literatūros kritikų, yra simetriška pirmajai, o pasakojimai plėtoja tą pačią – istorinę – temą. Lietuvių kalba šios apysakos taip ir nepasirodė, todėl verta pasvarstyti ir apie tai, kiek (ir ar) mūsų skaitytojams tokio tipo kūriniai galėtų būti įdomūs.
Pako iš Puko kalvų siužeto struktūra gan paprasta: brolis ir sesuo Danas ir Una žaisdami savo namų sode vaidina W. Shakespeare’o pjesę „Vasarvidžio nakties sapnas“, kurią jų tėvas adaptavo specialiai jiems, – ir būtent toje sodo vietoje, kur kažkada būta fėjų kalvos. Triskart ištarus stebuklingus žodžius, vaikams staiga pasirodo pasakinis personažas – elfas Pakas, kuris ir yra tikrasis fėjų kalvos šeimininkas. Maždaug per porą savaičių Pakas atveria jiems visą Anglijos istoriją. Elfas supažindina vaikus ir su istoriniais personažais, kurie pasakoja apie savo gyvenimą anais tolimais viduramžių riterių kovų laikais. Kiekvienas skyrius – atskiras pasakojimas, kuris pradedamas, o dažnai ir baigiamas eilėraščiu-balade, įvedančiu į pasakojimą arba poetiškai apibendrinančiu jame išsakytas mintis. Grįždami iš pasakinio pasaulio į realųjį, vaikai pakramto stebuklingų lapų ir kuriam laikui pamiršta viską, kas jiems nutiko, – tai būtina, nes suaugusieji neturi teisės įeiti į stebuklinio pasaulio erdvę – ji atvira tik vaikams arba turintiems vaiko sielą.
Nors Pako prototipas – elfas Pakas iš W. Shakespeare’o „Vasarvidžio nakties sapno“, R. Kiplingo personažo funkcijos gerokai platesnės. Jis – ne šiaip Puko kalvų šeimininkas, bet ir istorijos saugotojas. Kurdamas Pako charakterį, Kiplingas remiasi ne tik W. Shakespeare’u, bet ir anglų folkloru, keltų mitologija. Anot anglų literatūros kritikės C. McCutchan, Pakas tampa pedagogu vedliu, atskleidžiančiu apysakos veikėjams vaikams (o kartu ir skaitytojams) paslaptingą pasakinį pasaulį, kuriuo tapo kažkada realiai vykę istoriniai įvykiai. Pakas kalba apie tai, kad matė, kaip į Angliją atsikraustė įvairios mitinės būtybės – milžinai ir nykštukai, troliai, vandeniai ir undinės, goblinai, velniai, medžių, miškų, žemės ir vandenų dvasios, elfai, lobių sergėtojai… Pakas pažįsta legendinį burtininką Merliną ir karaliaus Artūro pasaulį. Prieš Dano ir Unos akis atsiveria romantizuota (nepamirškime, kad Kiplingas – neoromantizmo atstovas) praeitis. Vaikams pateikiamas beletristinis Anglijos istorijos variantas. Tiesa, chronologijos čia nėra laikomasi, nors pasakojimais aprėpiama viskas – geležies amžius, Romos imperija, viduramžiai, XVIII a. kovos, Napoleono era… Svarbiausias čia vis dėlto romantinis klodas – išryškinti ne tik istorinius įvykius, bet ir tai, kas būdinga teigiamam herojui, – išmintį, drąsą, garbę, draugystę, ištikimybę valdovui. Ypač svarbi yra teisingo valdymo tema – juk pasakojama apie laikus, kai valstybė dar tik kūrėsi. Galima teigti, kad ryškus apysakoje ir auklėjamasis aspektas – kilnūs istorinių personažų poelgiai ne tik jaudina vaiko vaizduotę, bet ir skatina būti į juos panašiam, o svarbiausia – ugdo gimtojo krašto meilę: paskutinio skyriaus užsklandos – „Vaikiškos dainelės“ – paskutiniai žodžiai nuskamba kaip priesakas – ant tėvynės altoriaus sudėti ir širdis (jausmus), ir rankas (darbą), ir protą.
Nors kiekvienam anglų literatūros tyrėjui apysaka-pasaka Pakas iš Puko kalvų galėtų būti puikus kąsnelis tiek naratyvumo, tiek intertekstualumo, tiek kitoms literatūros teorijoms iliustruoti, jos gebėjimas sudominti dabartinius skaitytojus vaikus gerokai priblėsęs. Žinoma, pažintiniu požiūriu šis kūrinys tebėra vienas iš įdomesnių Anglijos istorijos pateikimo variantų, ir teoriškai net lietuvių skaitytojams praverstų šiek tiek daugiau sužinoti apie tai, kaip žlugo Romos imperija ar kūrėsi Anglijos valstybė. Potencialių skaitytojų amžius galėtų būti nuo devynerių iki vienuolikos metų, taigi Pako iš Puko kalvų pasakojimai paskatintų vaikus domėtis istorija ir gerokai praplėstų jų vadovėlines žinias. Tačiau reikia pripažinti, kad skaityti pasakojimus, kurie yra ne daugiau negu pasakojimai, kartais gerokai pabosta. Šiandieninėje literatūroje vaikas yra tapęs pagrindine figūra, centru, aplink kurį sukasi visi įvykiai, o Pako iš Puko kalvų personažai Danas ir Una, kuriems neva ir buvo sukurtas toks turtingas pasakinis istorinis Pako pasaulis, vis dėlto lieka pasyvūs klausytojai ir pasakojime dalyvauja tik veikėjo naratoriaus šio to paklausdami. Teksto erdvėje ta jų nuolatinė reakcija – klausinėjimai, pasitikslinimai, nuostaba – atrodo natūrali, bet skaitytoją ima mažumėlę erzinti. Visi skyriai gan panašūs vienas į kitą, todėl yra rizika perpratus schemą nebaigti skaityti iki galo, nepaisant geriausių R. Kiplingo anuomet turėtų ketinimų pavaizduoti vaikams istoriją kaip pasaką, pasektą Pako iš Puko kalvų.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2005 Nr. 4 (36)
