NEPAŽĮSTAMASIS KIPLINGAS
Kai kurių užsienio rašytojų vardai mums atrodo žinomi taip seniai, vartojami taip dažnai, kad tapo bemaž kasdienybės dalimi. Ir dažnai susidaro įspūdis, kad daug, kone viską apie juos žinome. O vis dėlto pasvarstykime, ko griebtųsi eilinis mokytojas prireikus ką nors rimčiau papasakoti, pavyzdžiui, apie Marko R. Kiplingas su žmona CarolineTwaino kūrybą. Prieš dešimtį metų menkai ką tebūtume pasakę ir apie lietuvių mylimą pasakininką Hansą Christianą Anderseną. Nežinau, kur eilinis skaitytojas – ne profesionalus literatas – šiandien ieškotų esmingesnės informacijos apie seniai Lietuvoje populiarius Brolius Grimmus.
Į vidurinės ir vyresniosios kartos kultūrinę atmintį neblogai įaugęs ir Rudyardo Kiplingo (1865 12 30–1936 01 18) vardas. Toms kartoms jis pirmiausia yra Džiunglių knygos (1894, 1895) autorius. Tiesa, prieš dešimtmetį studentų auditorija, kai ištardavau šios knygos pavadinimą, likdavo abejinga, ir tik paminėjus knygos herojaus Mauglio vardą, daugumos akys nušvisdavo. Turbūt supratote – televizijos aukos!.. Beje, dabartiniams studentams jau ir žodis Mauglis mažai ką sako.
1928 m. lietuvių skaitytojams buvo pateiktos R. Kiplingo Šiaip pasakos (Just so Stories, 1902), pavadintos Mažomis pasakomis. Vėliau šis rinkinys du kartus (1958 ir 1997) išleistas pavadinimu Kaip drugelis treptelėjo koja (pavadinimas knygai parinktas šmaikštus, bet paimtas jis iš pačios nebūdingiausios R. Kiplingo pasakos). Nuo 1941 m. lietuvių kalba prieinamas romanas Kimas – anot kritikų, geriausias šio rašytojo romanas, beje, neretai laikomas jaunimo romanu. Nors naujaisiais laikais Lietuvoje jis išleistas iš naujo, nepasakytum, kad yra populiarus.
Kad ir kaip žiūrėtum, R. Kiplingas nėra Lietuvoje užmirštas. Jam skirta vieta „Pasaulinės literatūros bibliotekoje“: 1990 m. išleistame tome pristatyti keli jo apsakymai, pora ištraukų iš Džiunglių knygos ir kitų kūrinių. Baigiamajame straipsnyje literatūrologė Irena Varnaitė profesionaliai aptaria šio Nobelio premijos laureato (1907) kūrybos pasaulį. O Kiplingo gyvenimo įdomybių pateikta tos pačios literatūrologės ir Astridos Petraitytės radijo pokalbyje (Pokalbiai apie anglų rašytojus. Vilnius: Pradai, 1999).
Abiejuose šaltiniuose I. Varnaitė neapeina ir R. Kiplingo kūrybos vaikams. Ypač įžvalgiai, siejant su rašytojo pasaulėžiūra, aptariama Džiunglių knyga. Tačiau teiginys, kad trumposios Kiplingo pasakos – Šiaip pasakos – yra Džiunglių knygai artimos poetikos, verčia mažų mažiausiai nustebti.
Taigi neabejotinai ir apie šias dvi populiariausias Kiplingo knygas reikėtų rašyti, diskutuoti, aptarti jas vaikų literatūros raidos procese. Apsiribokime tik keliomis pastabomis. Džiunglių knyga tikrai paliko gilų pėdsaką literatūrinės pasakos apie gamtą, kitaip sakant, animalistinės pasakos istorijoje. Jos svarbą, poveikį pripažino, pavyzdžiui, Selma Lagerlöf. Kad ir kaip būtų keista, su R. Kiplingo kūryba lyginamos ir Beatrix Potter mažosios paveikslėlių knygelės – „Triušio Petriuko“ serija. Mat R. Kiplingas, kurdamas pasaką, sužmogindamas gyvūnus, sugebėjo perteikti ir zoologinę tiesą, taigi formavo gana realistinį, tam tikru požiūriu mokslinį skaitytojo santykį su gamta. Garsusis „džiunglių įstatymas“ – tai gamtos pasaulio hierarchija, neišvengiami žiaurumai ir… gyvūno taurumas, netgi pranašumas prieš žmogų. Trumposiose pasakose R. Kiplingas elgėsi iš esmės kitaip. Tarsi atsakydamas į vaiko „kas, kaip, kodėl“, jis ėmėsi kurti linksmus, žaismingus fantastinius pasakojimus. Tiesa, pasinaudodamas galimybe pridurti ir visai tikros informacijos. Gražiausias pavyzdys – pasaka „Drambliukas“: atsakymas į klausimą, kaip drambliukas įsitaisė straublį, – linksma fantastinė nesąmonė, bet pabaigos pastabos, kuo straublys drambliui naudingas, pravartus, – tikra tiesa.
Po viso to, kas pasakyta, reikėtų atsidūsėti ir nustebti, kad iki šiol neturime į lietuvių kalbą išverstos Džiunglių knygos. Taip taip, neturime! Tai, kas leidžiama Džiunglių (1959, 1988) pavadinimu, tėra pusė garsiosios knygos (o ką jau kalbėti apie įvairiausias kičines adaptacijas). Tai epizodai, fragmentai, susijęs su Mauglio paveikslu. Dar septyni knygos (dviejų tomų!) skyriai apie gamtą ir gyvūniją neišversti. (Tiesa, keli iš jų buvo publikuoti 1927 m. pasirodžiusiose keturiose J. Jablonskytės-Petkevičienės verstose knygelėse, bet ir jų autentiškumą vertėtų patikrinti.) Ir, žinoma, niekas nesiryžo versti tos knygos eiliuotų intarpų.
„Rubinaitis“, minėdamas R. Kiplingo jubiliejų, pasielgė ne visai tradiciškai. Užuot prisiminęs pagrindinius ir mūsų skaitybai aktualius tekstus, nusprendė apžvelgti kitas vaikų literatūros sistemoje funkcionuojančias šio autoriaus knygas. Jaunosioms literatėms buvo iškeltas uždavinys panagrinėti, pristatyti tris knygas, jų meninę vertę, vis pagalvojant, ar būtų jos įdomios dabartiniams lietuvių skaitytojams. Atrodo, atsakymai gana aiškūs. Galbūt šios publikacijos ir nepaskatins leidėjų susidomėti mums dar nepažįstamu R. Kiplingu (turime galvoje ir užmirštuosius Džiunglių knygos skyrius), bet vis tiek sužinosime apie jį šiek tiek daugiau.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2005 Nr. 4 (36)
