Vėluojantis mamos ir dukters pokalbis

 

Viršelio dail. R. Balinskas
Viršelio dail. R. Balinskas

Pagaliau atsigręžta į užmirštąją estų vaikų literatūrą. „Gimtojo žodžio“ leidykla išleido Aidi Vallik apysaką Kaip laikaisi, Ana?* Antai anksčiau „Vyturio“ leidykla leido „Želmenėlių“ seriją, kur daug dėmesio buvo skiriama artimų kraštų literatūroms, čia pasirodė estų vaikų poezijos rinkinėlis Berniukas ir jūra (Vilnius, 1989), ta pati leidykla 1988 m. publikavo F. R. Kroicvaldo Šiaurės slibiną… Vienas žinomiausių Lietuvoje estų vaikų literatūros kūrinių yra, žinoma, Eno Raudo Cypliukas, o dabar jau ir to paties autoriaus Pabaldukai (Vaga, 1998)… Matyt, nė nereikia įrodinėti, kaip pravartu pažinti savo kaimynų – latvių, estų, rusų, baltarusių, lenkų – vaikų literatūrą. Juk mus sieja panaši istorinė, kultūrinė patirtis. Palyginti menkas dėmesys kaimyninių šalių vaikų literatūroms – nedovanotinas. Taigi „Gimtojo žodžio“ leidyklos pasirinkimas – tikrai sveikintinas. Dar ir todėl, kad ši knyga tikrai sudomins paauglius skaitytojus.

Apysaką sudaro dvi istorijos: keturiolikmetės Anos, vykstanti pasakojamuoju momentu (kalbama pirmuoju asmeniu) ir esanti pagrindinė knygos ašis, ir jos mamos, vykusi praeityje, kai Anos mama neturėjo nė aštuoniolikos, ir pasakojama dienoraščio forma. Laiko ir erdvės perspektyvų sampyna A. Vallik apysakoje išties įdomi, ji išlaiko pasakojimo įtampą, atspindi du skirtingus ir… panašius pasaulius.

Anai netyčia rūsyje aptikus mamos dienoraštį ir prasideda visa ši istorija. Ana gyvena respektabilioje šeimoje (ji – vienturtė duktė), gerai sutaria su tėvais (nors mama paauglei atrodo ir per griežta: „Vakarais vienuoliktą valandą privalau būti namie. (…) Ji visada turi žinoti, kur ir pas ką esu. Jei aš jau kitoje vietoje, turiu jai paskambinti. (…) Jeigu kyla kokių įtarimų, ji bet kada gali įeiti į mano kambarį, paimti manąjį mokinio dienoraštį ir viską patikrinti“, p. 8). Ana gerai mokosi – taigi viskas normalu. Staiga paauglė iš atrastojo dienoraščio sužino, kokiais klystkeliais buvo pasukusi jos mama: alkoholis, valkatavimas, narkotikai, seksas – netvarkingas duobėtas gyvenimas. Pasirodo, ji net buvo išmesta iš mokyklos! Ana jaučiasi apgauta ir įžeista. Įpykusi. Ji nebando pasikalbėti su mama, o slepia viską savyje, vengia būti kartu su šeima. Atviros mamos dienoraščio eilutės pribloškia keturiolikmetę: „Diena ir vėl praėjo kaip vakarykštė. Vėl gėrimas. Triukšmas. Visi buvo apkvaitę. Aplink trainiojosi labai vienišas & labai sekso išsiilgęs Kratis. Toliau viskas vyko kažkaip sklandžiai & baigėsi pasidulkinimu tam pačiam tuščiam name, ant kurio stogo vakar sėdėjau“ (p. 18). Ana nebegali blaiviai mąstyti: „Negaliu patikėti savo akimis. (…) To tiesiog NEGALI BŪTI“ (p. 18).

Dar vienas smūgis, ištikęs Aną, – ji sužino, kad jos tėvas yra netikras. Tapatybės klausimas ją prislegia visu svoriu, deja, tėvai nesugeba nuoširdžiai ir paprastai paaiškinti padėties. Tėvas trumpai atskleidžia aplinkybes pridurdamas: „Išties, geriau apie tai pakalbėsim su mama“ (p. 24). O kaip elgiasi mama? Ji nori viską nuleisti negirdomis, tarsi juokais, stengiasi parodyti dukrai, kad tam faktui nereikia teikti reikšmės: „Tėtis sakė, kad lyg ir išgyveni identiteto krizę. (…) Nebūk juokinga, Ana“ (p. 27). Štai taip buvo prarasta proga su dukra pasikalbėti apie daug ką iš širdies. Ana bando pasikalbėti su mama kitą kartą, paklausdama, kaip mama baigė vidurinę mokyklą. Ši ir vėl nėra per daug kalbi, trumpai išdėsto, kad baigė vakarinę mokyklą (nutylėdama priežastį, kaip atsidūrė toje vakarinėje mokykloje), po to porą metų mokėsi Tartu meno mokykloje, vėliau baigė universitetą. Ir dabar mama nepamiršta pabrėžti: „Juk dėl to aš tave taip spaudžiu, kad pačioj jaunystėj nepridarytum kvailysčių“ (p. 35). Kalbėjimas puse lūpų tik įtvirtina Anos nusistatymą mamos atžvilgiu: „bjauri melagė“ (p. 35). Galų gale Ana, būdama tokios emocinės būklės, pratrūksta mokykloje. Rinktiniais žodeliais ji išplūsta Ritą, jai spiria, prie burnos kiša kažkokias šiukšles… Pagaliau ji atsikvoši: „Ir pati suvokiau, kaip visa tai siaubinga. Aš! Aš, Anė Kės, pavyzdingo elgesio ir besimokanti tik gerais ir labai gerais pažymiais. (…) Geras vaikas iš geros šeimos“ (p. 40). Po šito įvykio viskas ima suktis kaip kaleidoskope: išgertuvės pas tą pačią Ritą, o sugrįžus namo – mamos antausis.

Galiausiai Ana pabėga iš namų. Tai jau bekompromisė paauglės maišto forma. Su Rita Ana apsigyvena Vesu miestelio pakraštyje, tuščioje vienos draugės tėvų sodyboje. Prasideda kitoks – pilnas pavojų – gyvenimas, vis toliau skaitant mamos dienoraštį. O dienoraštis Aną kasdien vis bloškia į mamos jaunystės bedugnę: „Šventėm Jonines. (…) Visi svečiai sukrovė atsivežtas gėrybes ant virtuvės stalo. Niekas nepašykštėjo, pasirinkimas buvo nerealus, kiekvieno skoniui: maderos, vermuto, citrininės degtinės, „Vana Tallinn“, naminukės, alaus, konjako. Gėrėm viską iš eilės“ (p. 66). Sodyboje vienus veidus keičia kiti, Ana pajunta laisvę. O „kad būtų smagiau“, užtraukiamas dūmas, išgeriama alaus, ir ne tik jo… Tiesa, Ana kartais pagalvoja apie mamą: „Juk ji baiminasi, kad mane gali pagrobti arba išprievartauti ar netgi nužudyti, kai aš nebesiglaudžiu po jos sparneliu“ (p. 74).

Ana – neabejotinai labiausiai pavykęs šios apysakos personažas, o mama – keisčiausia ir prieštaringiausia. Netgi būtų galima pasakyti, kad šiam charakteriui trūksta vidinės logikos. Griežtuolė staiga tampa superliberalia mamyte. Gal tai galima pateisinti būtent jos jaunystės klaidomis? Ji ne tik nemoka (ir nelabai stengiasi) užgesinti beįsiplieskiančio gaisro, bet ir elgiasi keistai. Tokia metamorfozė neįtikėtina: valdingoji mama „paleidžia“ dukrą iš namų, tarsi tikrai žino, kad ji pabėgs, ir tai savotiškai toleruoja: dėžutėje dukrai palieka 500 kronų, kuprinėje – vaistų nuo alergijos, paracetamolio ir… pakelį prezervatyvų, šaldytuve – konservų. Mama leidžia dukrai patirti tai, nuo ko tiek metų saugojo? Knygos pabaigoje skaitytojas sužino, kad vienas iš sodybos veidų – Vilemas, 26 metų jaunuolis, išsiskiriantis santūrumu, pasirodo, yra mamos draugas, kad mama jo buvo prašiusi pagloboti Aną.

Vilemas – mažiausiai pavykęs apysakos veikėjo paveikslas. Tai sausas moralizuotojas, antai jis išdėsto beveik paskaitą apie amfetamino poveikį ir t. t. Aiškiai matyti, kad tai specialiai sukurtas herojus: negyvas, neįtikinamas, atliekantis viso labo tik „apsaugininko“ funkciją. Tačiau net ir jam nepavyksta apsaugoti Anos nuo per ankstyvos seksualinės patirties: jis tik „įdėmiai nužvelgė“ Aną ir Timą, grįžtančius iš saunos, „nudelbė akis žemėn ir mąsliai palingavo galvą“ (p. 103). Neatliko Vilemas „angelo sargo“ funkcijos ir kitą kartą – nepastebėjo, kaip užsiliepsnojo pirtis (dūmų kvapą pajuto ji, Ana), – o juk nedaug trūko, kad būtų žuvusi Kerlė… Na, ir visai negražiai Vilemas pasirodo lemtingąjį vakarą. Jaunuoliai, prisiuostę narkotikų (Vilemas tai mato, pats nerūko, sakydamas turįs savų įsitikinimų), patraukia į jūrą maudytis. Vilemas prieš išeinant kompanijai dar pareiškia: „Jeigu merginos nuspręs eiti su jumis, tai eisiu ir aš“ (p. 143). Ana neina. Taigi Vilemas – irgi, nors ėjo kitos dvi merginos – Rita ir Kristelė. Matyt, šios dvi merginos neįėjo į Vilemo apsaugos programą. Tąkart paskęsta vienas vaikinukas, Olegas. Šis įvykis sukrečia Aną, ji pati išvaiko „draugus“: „Eikit ir sudeginkit vienas kitą ar nuskandinkit, darykit ką norit, kad tik mano akys jūsų nematytų!“ (p. 151). Ana pati apsisprendžia grįžti namo. Tačiau kokia kaina!? Kiek panašių beprasmiškų mirčių aprašyta jos mamos dienoraštyje… Vilemas sako Anai: „Negi manai, kad, nepamačiusi viso šito durnyno, būtum pradėjusi kitaip mąstyti?“ (p. 139), „Dar nieks nėra pasimokęs iš svetimų klaidų“ (p. 138–139). Tik knygos pabaigoje įvyksta pavėluotas Anos ir jos mamos pokalbis:

„– Bet kodėl… kodėl iškart neatėjai manęs iš ten pasiimti?

Dabar mama pažvelgė į mane su švelniu priekaištu.

– Ar tu, brangute, tada būtum manęs klausiusi? Negi manai, kad jau tuomet būtum iškart su manim važiavusi namo?“ (p. 173).

Šis pokalbis labai simptomiškas: dukra slapta gal ir tikėjosi, kad mama ją atras, sulaikys, o ši nė nepabandė. Nežinia, ar mama šiuo atveju visai teisi. Ar nebuvo kitų būdų visko paaiškinti dukrai? Charakterio vidinės logikos požiūriu mamos sprendimas palikti Anai pasirinkimo laisvę yra mažai įtikinamas, toks pedagoginis eksperimentas galėjo brangiai kainuoti, net Anos gyvybę…

Tekste esama ženklų, kurie rodo, kad mama ir dukra buvo emociškai artimos, netgi labai artimos. Antai Ana, bėgdama iš namų, dar prisėda ant tėvų lovos: „Pakišau ranką po pagalve ir ištraukiau mamos naktinius. Minkšti, medvilniniai, baltutėliai. Įdomu, kodėl mama perka tiktai baltus naktinius marškinius? Ak, mama, mama… Įkišau nosį į minkštučius, plonyčius marškinius ir giliai įtraukiau mamos kvapo. Dieve, kaip gaila pasidarė – taip gaila ir liūdna, kad vėl ėmiau verkti. Sėdėjau šitaip ant savo tėvų lovos ir inkščiau, įsikniaubusi veidu į mamos naktinius“ (p. 56). Finalinėje apysakos scenoje, jau po visko Vilemo sodyboje, mama ir dukra pagaliau apsikabina: „Tiktai mamos kvapas, visur aplink mane, ne tik naktiniai marškiniai“ (p. 172). Anai labai svarbu mama, namai, šeima, saugus ir jaukus pasaulis. Ana supranta, kad laisvė be atsakomybės nieko verta, o palaidas gyvenimas – ne jai. Neatsitiktinai ji taip kruopščiai sutvarkė prišnerkštą namą, išplovė grindis, surūkė paskutinę cigaretę ir užrakino duris. Ne, tai ne jos pasaulis.

Ši dukros ir mamos istorija tikrai patrauks skaitytojus. Juk parašyta ji, kaip teigiama knygos viršelyje, mokytojos, pagal mokinių pageidavimus: „būtina meilės istorija, šiek tiek sekso, barnių su tėvais ir draugais, nelaimingas atsitikimas“. Viso šito knygoje su kaupu. Paauglys čia atras bendraamžių gyvenimo vaizdų, papasakotų gana vaizdingai, nenuobodžiai. Akylesniam suaugusiam skaitytojui čia minėtieji mamos, Vilemo charakteriai gal ir sukels abejonių. (Gaila, kad tėvo paveikslas lieka periferijoje.) Nors, atrodo, autorė vengia didaktikos, vis dėlto didaktinis kodas akivaizdžiai iškyla. Tačiau, turint galvoje adresatą, tam tikra didaktikos dozė – gal ne taip jau ir blogai…

Šia proga norisi pasidžiaugti vertėjos Viltarės Urbaitės darbu. Jai pavyko atkurti paauglių kalbos žodyną, atspindėti šnekamąsias intonacijas: „Į Vesu nutranzavom, kaip pasiūlė Rita“ (p. 64), „Kokiam dar bendrike, kokia mokykla, apie ką ji čia kalba?“ (p. 14), „Pasirinkimas buvo nerealus“ (p. 66), „Magas visąlaik buvo paleistas visu garsu“ (p. 67), „Pusę nakties klausėm muzono (…). Žiauriai nusikaliau“ (p. 37) ir pan.

Paaugliai skaitytojai atpažins vaizduojamąjį pasaulį ir priims Aną į savo tarpą – šiaip ar taip, juk ji apysakoje svarbiausia, o jos portretas tikrai pavykęs. Ana – iš savo maišto pasimokęs žmogus, susitaikęs su mama ir nuoširdžiai pasakęs: „Aiškiai nebuvo jokios prasmės toliau gyventi kaip dabar“ (p. 112).

———————————————————————–

* VALLIK, Aidi. Kaip laikaisi, Ana? / iš estų k. vertė Viltarė Urbaitė. Vilnius: Gimtasis žodis, 2005. 174 p. ISBN 9955-16-037-3.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2005 Nr. 4 (36)

 

Įžanginis

10 + = 50!

Straipsniai

ATEITIS PIRMOJO SOVIETINIO DEŠIMTMEČIO VAIKŲ PROZOJE
NAUJASIS VYRIŠKUMAS IR NAUJASIS MOTERIŠKUMAS (Švedų vyresniųjų paauglių grožinė literatūra žengiant į XXI amžių)

Rudyardo Kiplingo 140-osioms gimimo metinėms

NEPAŽĮSTAMASIS KIPLINGAS
„DRĄSIEJI KAPITONAI“ – KELIAS Į VYRIŠKUMĄ
KONTROVERSIŠKOS VERTĖS APYSAKA
PASAKA TAPUSI PUKO KALVŲ ISTORIJA

Mano vaikystės skaitymai

MERGAITĖ IŠ MAMOS KNYGOS VIRŠELIO

Atidžiu žvilgsniu

Kaip dar viena pamoka
Gal geriau be trimitų
Gyvenimo sapnuose ypatybės

Laiškai

LAIŠKAI

Bibliografija

REKOMENDACINIŲ SKAITYMO SĄRAŠŲ PAPILDYMAI

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai