NAUJASIS VYRIŠKUMAS IR NAUJASIS MOTERIŠKUMAS (Švedų vyresniųjų paauglių grožinė literatūra žengiant į XXI amžių)
Visko pradžia – 1982 metai, kai buvo išleista Aidano Chamberso knyga Pašok ant mano kapo (Dance on My Grave). Šis nepaprastas romanas įėjo į vyresniųjų paauglių grožinės literatūros istoriją kaip pirmoji knyga, išsamiai ir atvirai prakalbusi apie homoseksualumą. Kita vertus, kūrinys, įvesdamas į vyresniųjų paauglių literatūrą naujovišką herojų ir naują „būdą būti vyru“1 , tapo naujosios krypties pranašu.
Berniukai ir jauni vyrai, kaip ir mergaitės bei jaunos moterys, jaučia visuomenės spaudimą, tik kitokį2 . Merginos tiek realybėje, tiek literatūroje buvo verčiamos būti tylios ir nuolankios, o jaunuoliai visuomet jautė spaudimą būti stiprūs, agresyvūs, konkuruojantys ir pan.3 Realiosios ir literatūrinės merginos daugiau ar mažiau sėkmingai reikalavo savo teisių būti stiprios ir nepriklausomos, o vyriškumo stereotipas pasirodė esąs daug gajesnis. Jis vyravo paauglių literatūroje, nes apskritai buvo paplitęs visoje Vakarų kultūroje – jau mituose ir klasikinėje literatūroje4 . „Naujasis vyriškumas“ Švedijos vyresniųjų paauglių grožinėje literatūroje išryškėjo tik visai neseniai, ko gero, devintojo dešimtmečio viduryje5 .
A. Chamberso įtaka šio laikotarpio švedų vyresniųjų paauglių prozai ypač svarbi. Kitaip nei ankstesniaisiais dešimtmečiais, dabar akivaizdžiai vyrauja rašytojai vyrai. Ulfo Starko, Matso Wahlo, Peterio Pohlo, Pero Nilssono ir keleto kitų rašytojų vyrų – naujųjų vyrų – romanuose priešais skaitytojus iškyla naujas vyriškas charakteris – vyro (tiksliau, vaikino), kurį vargina visuomenės spaudimas ir nepatogumai suvokus savo lyties vaidmenį. Kadangi lyties modeliavimas yra pagrindinė kiekvieno grožinės literatūros teksto ideologijos dalis, romanai nemažai prisideda prie nesibaigiančių diskusijų apie lyčių stereotipus vyresniųjų paauglių literatūroje. Kitaip nei ankstesniuosiuose vyresniųjų paauglių romanuose, kur buvo kalbama atvirai ir autoritetingu tonu trečiuoju asmeniu, naujųjų romanų nuomonės ir vertybės slypi po painiu pasakojimu pirmuoju asmeniu. Romanai nepateikia aiškaus ir nusistovėjusio veikėjo požiūrio, bet reikalauja, kad jaunasis skaitytojas iš tikrųjų gana jautriai reaguotų į paslėptą jų mintį.
M. Wahlo knygos Įsilaužėlis (Vinterviken (pažod. Žiemos įlanka), 1993; liet. 2002) protagonisto moralinės savybės yra abejotinos, todėl ne taip lengva priimti jo subjektyvumą, kuris, ko gero, yra vienas pirmųjų jaunųjų švedų rašytojų bandymų panaikinti priverstinę identifikaciją, kurią paprastai propaguoja pedagogai. M. Wahlas yra toks dviprasmis, kad tik romano viduryje suvokiame, jog veikėjas, kurio vardu pasakojama, yra spalvotasis – juodaodžio Švedijos imigranto sūnus.
U. Starko romaną Tegu baltieji lokiai šoka (Låt isbjörnarna dansa, 1980; liet. 1998) – šiuolaikinę „Pigmaliono“ versiją – ypač pagyvina pasakotojo balsas ir požiūris. Besikaitaliojantys skaitytojo ir pasakotojo požiūriai kuria įtampą, nes aiškiai matome veikėjo klaidas ir apsirikimus. Tai vienas iš veiksmingiausių būdų, įgalinančių panaikinti subjektyvumą ir atitolinti pasakotoją nuo skaitytojo. Negalime iki galo patikėti Lasės pasakojimu, nes galbūt jis tiesiog kuria šią istoriją, kaip dažnai daro įskaudinti ir nusivylę paaugliai. Antra vertus, romane dažnai išryškėja ekspresyvus paauglių žargonas ir moderniosios kalbos vaizdingumas, kurių šaknys – paauglių kultūroje. Akivaizdu, jog visa daroma tam, kad jaunieji skaitytojai lengviau tapatintųsi su herojais. Šios dvi nesuderinamos priemonės leidžia lyties požiūriu personažą vertinti dviprasmiškai, nes jis vaizduojamas silpnas, nuolankus ir pasyvus.
Peterio Pohlo romane Janis, mano draugas (Janne, min vän, 1985) pristatomas dar vienas „naujojo vyro“ prototipas. Kaip ir Halui iš romano Pašok ant mano kapo, Chrisui priskiriamas moters vaidmuo – jis yra tas, kuris laukia ir ilgisi, tai jis priverstas taikstytis su meilužio primestomis santykių sąlygomis, jis yra tas silpnasis, neišmanėlis, nesubrendėlis, tylenis. Vyro ir moters vaidmenys nuolat sukeičiami vietomis. Janis – mergaitė su vyro kūnu – veikia ryžtingai, yra aktyvus, nepriklausomas, gebantis apginti, bet kūrinio pabaigoje tampa pažeidžiamas ir pasiaukojantis.
Dar keletą „naujojo vyro“ pavyzdžių randame P. Nilssono romanuose. Širdies troškimas (Hjärtans fröjd, 1992) – sudėtingas kūrinys, kuriame pasakojama tai pirmuoju, tai trečiuoju asmeniu, tai pereinama prie dialogo. Į kūrinį įtraukiama sudėtinga laiko kaita, retrospektyvos ir lygiagretus veiksmas. Pasakotojas nepatikimas, todėl mes niekada nesužinome, ar įvykiai buvo tikri, ar tai tik sapnai, fantazijos, ar personažo rengimasis mokyklinei esė. Pasakotojas jautrus, pažeidžiamas, nepasitikintis ir nesaugus. Įpusėjus kitam P. Nilsono kūriniui, romanui Anarkai (Anarkai, 1996), suvokiame, kad pasakotojas yra neįgalus, kad jis sėdi invalido vežimėlyje. Šis jaunas vyras vyriškumo netekęs dėl savo fizinės negalės.
Vyresniųjų paauglių romanai, kuriuose dominuoja herojai vyrai, Švedijoje pakilo į didesnes literatūros aukštumas. Dabar teisėtai galime paklausti – o kurgi dingo visos jaunos merginos? O tos, kurios pasirodo vyresniųjų paauglių romanuose, – kokios jos, palyginti su ankstesniųjų literatūros kūrinių veikėjomis? Kol „naujojo vyro“ paveikslas evoliucionavo dviprasmio vyriškų ir moteriškų bruožų derinio link, moteriškumo įvaizdis gerokai nutolo nuo stereotipų.
Simboliška, kad pirmąsias tikrai „kietas“ merginas švedų vyresniųjų paauglių literatūroje sukūrė rašytojas vyras M. Wahlas – pirmiausia istoriniame romane Anos Karolinos karas (Anna-Carolinas krig, 1986), o vėliau Mažojoje Merėje (Lilla Marie, 1995), kur tiek tai, kaip pirmuoju asmeniu kalbanti pasakotoja apibūdinama, tiek jos balsas rodo, kad nesunkiai pereinama iš vienos lyties į kitą. Tariamai moterišką charakterį M. Vahlas pakeičia savo mėgstamu herojumi vaikinu – sutrikusiu ir todėl agresyviu paaugliu, kuris geriausiai atsiskleidė kukuriant rašytojo mėgstamą Jon Jono virsmą Įsilaužėlyje. Ana Karolina veikia tradiciniame persirenginėjimo siužete, o Mažosios Merės pasakotoja ir sykiu veikėja yra subtilesnė „persirengusi herojė“6 : vyriškas mąstymas, vyriškas elgesys ir seksualumas, įkurdintas moters kūne. Šis romanas – vienas iš kelių dabartinės švedų prozos dvibalsiškumo (straipsnio autorė vartoja sunkiai išverčiamą anglišką terminą crossvocalization. – Red. past.) pavyzdžių, kai autorių vyrų kūriniuose dominuoja pasakotoja moteris (arba atvirkščiai). O tam dažnai prireikia ypatingų pasakojimo strategijų ir retai kada pavyksta sukurti psichologiškai įtikinamus charakterius7 . Vis dėlto atrodo, kad Mažoji Merė pramynė taką daugybei literatūrinių seserų, kuriamų pagal tą patį modelį, kai pasitelkiant stereotipinius vyro bruožus kuriamas naujas stiprios ir agresyvios „pusiau merginos“ stereotipas.
Nors rašytojai vyrai iki šiol tęsia paskutiniame XX a. dešimtmetyje pradėtus naujojo vyriškumo tyrimus, akivaizdu, kad naujojo tūkstantmečio pradžioje jau susiformavo kitokie lyties vaizdavimo modeliai ir, savaime suprantama, iškilo nauja veikėjų paveikslų galerija. Jau Katarinos Mazetti knygoje Bandykim nekalbėti apie Dievą (Det ar slut mellan gud och mig, 1995; liet. 1999) siekiama pateikti subtilesnį šiuolaikinės paauglės paveikslą. Kūrinio tema – gedėjimas nusižudžius bendraklasei draugei – nėra nauja. Tačiau nuoširdus ir malonus pasakojimas be pamokymų sukuria išskirtinę ir įsimintiną apysaką. Įvykius – labai panašiai kaip ir P. Pohlo apysakoje Janis, mano draugas – pasakoja jauna sutrikusi mergina. Tai pasakojimas apie emocinę krizę. Šešiolikmetės herojės Linėjos atsiminimai susipina su apmąstymais ir tiesioginiu kreipimusi į mirusią draugę. Tai vėl labai primena Janį, mano draugą, taip pat gerai žinomą J. D. Salingerio Rugiuose prie bedugnės, ypač negailestinga pastarojo pasakotojo autoironija.
Trumpa draugystė su Pija išmokė Linėją pasitikėti savimi ir patikėti, kad pasaulyje verta gyventi, – nors esi šešių pėdų ūgio ir plokščia krūtine. Gana paradoksalu, bet, Linėjos žodžiais, kaip tik Pija nevertina gyvenimo. Niekur aiškiai nepasakyta, kodėl Pija nusprendė nusižudyti, tačiau tekste užsimenama, kad galbūt ji turėjo seksualinių santykių su savo broliu ir nuo jo laukėsi. Kita vertus, Pija tarsi niekuo neišsiskiria: vieną akimirką ji diskutuoja apie Dievą ir pomirtinį gyvenimą, o kitą smagiai sau kalba apie vaikinus ir drabužius. Ji nesibaimina pasirodyti nemergaitiška – pavyzdžiui, žaidžia krepšinį. Linėja jaučiasi nevykėlė, prie kurios priekabiaujama mokykloje, kurią išduoda draugai, kurios nesupranta motina ir kuriai visada nesiseka meilėje, o Pija jai atrodo puiki, mėgstama vaikinų, laiminga ir nerūpestinga. Linėjai Pija atrodo panaši į Pepę Ilgakojinę, kuri išdrįsta išsiskirti iš kitų ir vis dėlto išlieka geriausia. Tai iš tiesų yra naujojo moteriškumo atmaina.
Ši apysaka, neabejotinai praskynusi kelius naujajai moteriškumo sampratai, kartu nutraukė vyrų dominavimą ir iškėlė naujosios kartos rašytojas moteris, kurios greičiausiai gimė ir užaugo apsuptos feministinių nuotaikų. Atrodytų, kad šiuolaikinės rašytojos turėtų itin jautriai reaguoti į lytiškumo problemas, ypač – jauniesiems skaitytojams skirtuose kūriniuose. Vis dėlto trečiojo tūkstantmečio pradžios literatūrinės tendencijos tokios, kad vis labiau ryškėja vyriškosios ir moteriškosios paauglių prozos skirtumai. Be to, ryškėja naujas, nors šiek tiek pažįstamas reiškinys – knygos apie moteris, sukurtos moterų, skirtos moterims.
Johannos Thydell romanas Žvaigždėtos lubos (I taket lyser stjärnorna, 2003; liet. 2005) buvo apdovanotas prestižine nacionaline Augusto premija kaip geriausia metų jaunimo knyga ir sulaukė entuziastingų vertinimų. Kritikus akivaizdžiai suklaidino šalutinė knygos tema, kur mergaitė grumiasi su motinos liga – paskutinės stadijos vėžiu. Susiejus su šia šalutine siužeto linija autobiografinius pačios autorės faktus, geriau suprantamas suaugusių skaitytojų susižavėjimas. Vis dėlto antrajame plane aprašomą skausmingą motinos silpimą užgožia pagrindinė siužeto linija, kurią galima laikyti naujojo moteriškumo stereotipo pagrindu. Tiesą sakant, J. Thydell pavyko savo romane sujungti visas įmanomas klišes, net nebandant jų kvestionuoti. Žvelgiant atidžiau, trylikametei veikėjai Jenai gyvenime rūpi tik du dalykai – kur gauti stipraus alkoholio kartą per savaitę rengiamiems vakarėliams ir ar miegoti su ja besižavinčiu vaikinu.
Antrajame plane vaizduojama mirštanti motina atrodo kaip vyresniųjų paauglių literatūrai įprastas patogus būdas ištrūkti iš tėvų priežiūros, o tai leidžia veikėjai patirti suaugusiųjų gyvenimo pagundas. Jei mergaitė neturi tėvų, tradiciniuose romanuose jų vietą užima globėjai ar įsivaizduojamos tėvus atstojančios figūros8 . Šiuolaikiniame realistiniame romane atsikratyti tėvo ar motinos ne taip jau lengva. Norėdama pagrindinei savo kūrinio herojei suteikti veiksmų laisvę, J. Thydell turėjo padaryti taip, kad fikcinė motina veiksme nedalyvautų. Ar šis faktas susijęs su autobiografija, estetiniu požiūriu, – visiškai nesvarbu.
Remiantis šiuo ir kitais per pastaruosius trejetą ar ketvertą metų pasirodžiusiais kūriniais, gali susidaryti įspūdis, kad Švedijoje visos miesto merginos, sulaukusios dvylikos metų, kas penktadienį visiškai nusigeria, pirmuosius seksualinius santykius turi trylikos, kasdien susiduria su prievartavimais, kraujomaiša ir narkotikais. Šitokių baisių dalykų realiame gyvenime, žinoma, pasitaiko, be to, rašyti apie narkotikus ir smurtą kur kas įdomiau negu apie ramų eilinės darnios šeimos gyvenimą, tačiau kokį savo įvaizdį iš šių naujųjų stereotipų susidaro pačios jaunosios skaitytojos? Ar jos atpažįsta save? Ir ar jos pradeda kurti savo gyvenimą pagal romanuose aprašytus įvaizdžius? Kitaip tariant, kokią paslėptąją ideologiją perduoda šie romanai? Atkreipkite dėmesį, kad tai ne koks masinės produkcijos skaitalas, o kūrinys, suaugusiųjų vertintojų nuomone, vertas nacionalinės premijos!
J. Thydell romano protagonistė tėra viena iš daugybės panašių veikėjų, kurios dėsto suaugusių rašytojų mintis, kaip jaunosios skaitytojos norėtų save suvokti. Romane Linos naktiraštis (Linas kvällsbok, 2003) rašytoja Emma Hamberg piešia jaunos merginos, kuriai, regis, rūpi tik viena – kuo greičiau atsikratyti nekaltybės, – autoportretą. Romano pavadinime išradingai sužaista žodžiu „dienoraštis“: mat jau pačioje pasakojimo pradžioje herojė teigia, kad dieną dienoraščių niekas nerašo. Taigi dienoraštį reikia vadinti naktiraščiu. Visos Linos mintys – vien apie seksą. Ji nori turėti lytinių santykių, nes visi jų turi, ir ypač kad geriausia jos draugė tai jau yra patyrusi ar bent jau taip tvirtina. Apsvaigti nuo alkoholio – taip pat vienas svarbiausių jos prioritetų sąrašo dalykų. Tad, ko gero, seksas ir alkoholis yra du svarbiausi naujojo moteriškumo elementai.
Pasirinkusi pasakojimą pirmuoju asmeniu, autorė susiduria su dilema: viena vertus, ji siekia autentiškumo pasitelkdama naivią, paprastą perspektyvą, bet sykiu nori perteikti savo mintis, todėl leidžia herojei ginčytis su savimi pačiu nenatūraliausiu paaugliams būdu: „Vis dėlto gal ne itin protinga užsiimti nesaugiu seksu; gal daugelis tik apsimeta, kad smagu išsivemti daug išgėrus“. Manydama esanti nėščia, Lina nejaučia jokių kančių, kokias XX a. aštuntajame dešimtmetyje kentėjo jos literatūrinės seserys svarstydamos, ką pasirinkti – šeimą ar karjerą. Linai tai vien bereikalingas vargas, ji nejaučia jokios egzistencinės graužaties dėl nutrauktos gyvybės.
Linos, kaip ir J. Thydell romano veikėjos Jenos, nedomina niekas: ji niekada neskaito, neturi nei pomėgių, nei mokslo ambicijų. Su drauge ji niekuomet nekalba apie svarbius dalykus. Keista, kad Lina geba reikšti mintis raštu, nors ta kalba skurdi ir infantili. Iš esmės ji tik aprašo išorinius įvykius, daug apie juos negalvodama. Taigi naujojo moteriškumo atstovės vaizdas toks: neišprususi, nesubrendusi solipsistė, susitelkusi vien į savo primityvų paviršutinišką seksualumą, suvokianti save kaip lytinį objektą, trokštanti patikti vyrams.
Laiško formos romanas, kaip ir fiktyvus dienoraštis, – dar viena klasikinė forma, atgijusi šiuolaikinėje grožinėje vyresniųjų paauglių literatūroje. Susirašinėti laiškais galima anonimiškai, o tai suteikia galimybę keisti savo identitetą ir padeda paaugliams ieškoti savojo „aš“. Ši tema vyrauja Saros Kadefors romane Sandoras – brūkšnys – Ida (Sandor slash Ida, 2001), kur taip pat gudriai žaidžiama su lyčių identitetu ir lyčių stereotipais. Epistolinė forma (o šiuo atveju – modernus jos variantas elektroniniai laiškai) yra prielaida dviem pagrindiniams veikėjams susikurti savo identitetą. Sandoras ir Ida slepiasi po išgalvotais vardais, kuriuos patys susikūrė internete. Šios naujosios asmenybės atspindi dažną jaunuolių norą būti didingesniems ir žavingesniems, negu yra iš tikrųjų. Šiuo atveju Sandoras yra „naujasis vyras“. Jis neturi įprastų vyriškų bruožų – nori būti šokėjas ir lanko šokių pamokas, tad klasės draugai iš jo šaiposi ir vadina homoseksualu. Ida – „naujoviška moteris“, kuriai, kaip ir kitoms jau pristatytoms veikėjoms, svarbiausia gyvenime penktadieniais nusigerti, susitikinėti su vaikinais, skleisti paskalas apie kitas mergaites, keisti požiūrį į draugus. Tai, kad jos tėvo nėra, o motina ligota, įeina į šį derinį. Sandoras ir Ida susipažįsta interneto svetainėje pasivadinę išgalvotais vardais, pateikdami save visiškai priešingai, nei yra tikrovėje. Sandoras prisistato kaip „kietas“ vaikinas, žaidžiantis futbolą, geriantis su draugais alų ir labai populiarus tarp mergaičių. Ida pareiškia esanti drovi ir nekrintanti į akis mergaitė, pasakojasi apie savo ramų, idilišką gyvenimą kaime. Abu herojai kalba apie save remdamiesi įprastais stereotipais, ir nebūtinai todėl, kad nori tokie būti, bet kad būtent to iš jų tikisi visuomenė. Romanas Sandoras – brūkšnys – Ida tikrai stengiasi laužyti lyčių stereotipus, bet, tai darydamas iki kraštutinumų, tuoj pat patvirtina naujus stereotipus – švelnaus vyro ir „kietos“ moters. Tai iš esmės griauna Švedijos romanuose susiformavusius lyčių įvaizdžius. Didelė šio poveikio dalis priklauso nuo formos, kai dviejų protagonistų balsais kuriamas sudėtingas ir patrauklus tikrovės vaizdas.
Priešingai, Anitos Eklund Lykull knygos Snieginio leopardo metai (Snöleopardens år, 2001) laiško forma neturi savarankiškos, motyvuotos funkcijos ir atrodo tarsi būtų pasirinkta atsitiktinai. Kaip ir Linos naktiraštyje, autorė, siekdama autentiškumo, mėgdžioja ribotą jaunos mergaitės žodyną ir nesudėtingą pasaulėžiūrą. Dažniausiai pasitelkiama skurdi gramatika ir rašyba, trumpi ir sintaksiškai primityvūs sakiniai, naivūs argumentai ir nebrandus mąstymas, kurie tik suteikia visam pasakojimui netikrumo pojūtį. Karin ir Vendela pradeda susirašinėti aprašydamos save, savo šeimas, aplinką, mokyklas, klasės draugus ir slaptus susižavėjimus. Autorei pavyko sukurti ir susirašinėjimo metu išlaikyti du skirtingus balsus – truputį sentimentalų Vendelos žargoną su keliais įmantresniais žodžiais ir trumpus, paprastus Karin sakinius bei skurdžią rašybą. Dėl viso pikto knygoje vartojamas skirtingo dydžio šriftas.
Tačiau mes taip ir nepamatome mergaičių vidaus gyvenimo. Jos atsako viena į kitos klausimus, kalbasi apie šeimos problemas ir kitus kasdienius dalykus, bet niekada netampa tikrais žmonėmis, o jų pasakojimai niekada nežengia toliau išorinio įvairių įvykių, kurie taip ir nepatraukia skaitytojų, aprašymo. Abi mergaitės gana greitai susitinka realiame gyvenime. Jos nėra anonimiškos ir nesusikuria išgalvotų tapatybių kaip Sandoras ir Ida. Joms susitikus, didžiausia atskleista paslaptis ta, kad Karin neprigirdi, bet ši ypatybė pasakojime jokio reikšmingesnio vaidmens nevaidina.
Per pusantrų susirašinėjimo metų nepasikeičia nei susirašinėjimo stilius, nei argumentavimo būdas. Nors manoma, kad keturioliktieji–penkioliktieji gyvenimo metai yra dinamiškiausi ir labiausiai formuojantys individo asmenybę, jie nepalieka nė mažiausio pėdsako veikėjų charakteriuose. Netgi nepagerėja Karin gramatika. Kad ir kas atsitiktų mergaičių gyvenime ar aplinkoje, jos nieko neišmoksta viena iš kitos, nemąsto apie save, apie viena kitos poelgius, mintis ar nuojautas. Jų balsai skamba beveik kaip pasakojimas iš šalies, kaip neutralus atpasakojimas. Du lygiagretūs siužetai nesustiprina ir nepaaiškina vienas kito – jie galėtų būti dvi atskiros istorijos. Taigi laiško forma niekuo nemotyvuota, pasirinktoji priemonė nepanaudota, neprisideda nei prie siužeto, nei prie charakterių kūrimo. Veikėjai iš esmės yra belyčiai, psichologiniu požiūriu nuobodūs ir tušti.
Kitos rašytojos, žvelgdamos į savo herojų kelią nuo mergaitės iki moters, renkasi gana įvairias išorines priemones. Ylvos Karlsson romanas Ko tu ilgiesi (Dit man längtar, 2001) yra distopija (arba antiutopija. – Red. past.), aprašanti visuomenę, kurioje socialinių klasių priešprieša pasiekia kraštutinumą, o demokratija praranda prasmę. Tačiau veiksmo vieta ir laikas nevientisi, siužete nėra nieko, kas negalėtų vykti dabartinėje aplinkoje. Romane vaizduojama lesbiečių meilės istorija, pasakojama, kaip jauna, aukščiausiai socialinei klasei priklausanti mergina iš turtingo šiaurinio Stokholmo priemiesčio susipažįsta su „paprasta mergina“ iš pietinio kvartalo – tradicinio darbininkų klasės rajono. Romanas sugrįžta prie tradicinio literatūros siužeto, t. y. prie skirtingų socialinių sluoksnių įsimylėjėlių santykių, kurie neišvengiamai veda prie konflikto, o geriausiu atveju partneris iš aukštesniosios socialinės klasės supranta klasių skirtumus ir socialinį neteisingumą. Taip nutinka ir Y. Karllson romano veikėjai Hedvigai. Tačiau jos socialinis pasipiktinimas kyla tik iš susižavėjimo Marija (neįprastai – su „j“ – rašomas vardas aiškiai rodo, kad mergina ne tik neturtinga, bet ir imigrantė arba imigrantų duktė). Romanas poetiškai vaizduoja jaunų žmonių meilę, kuri ir atsiranda, ir baigiasi nelauktai. Meilė sprendžiama paprastai, nesentimentaliai, o kol ji gyva, Hedvigos emocijas gali lengvai atpažinti kiekvienas jaunas žmogus, kuris kada nors buvo įsimylėjęs. Iš tikrųjų nesvarbu, kad tai – dviejų merginų meilė.
Hedvigos negraužia sąžinė dėl turtingo sužadėtinio, bet merginai nepatinka, kai jos nešiojamuoju kompiuteriu naudojamasi siekiant gauti informacijos apie turtingų žmonių, galbūt net ir jos tėvų, banko sąskaitas ir jas apiplėšti. Maištauti prieš tėvus kiekvienam jaunam žmogui normalu, bet lojalumas savo socialinei klasei yra kai kas tokio, ko negalima taip lengvai ignoruoti. Gyvendama neturtingoje pietinio rajono bendruomenėje, Hedviga labai užjaučia visus badaujančius, šąlančius ir bedarbius, bet pasigenda sveiko maisto ir karšto dušo, ir nors gėdijasi savo troškimo gyventi prabangiai, pasibjaurėjimas skurdu auga. Hedviga karštai reaguoja suvokusi, kad naujieji draugai ją išnaudoja.
Kai Hedviga grįžta į pažįstamą aukštuomenės aplinką, kyla natūralus klausimas, kokias vertybes romanas pabrėžia. Protagonistė smulkiai susipažino su neprivilegijuotųjų klasės gyvenimu ir nusprendė, kad turtingam gyventi daug patogiau. Skirtingų klasių atstoves sujungusi meilė baigiasi, ir nebūtinai dėl klasinio skirtumo, bet tarsi jauti, kad dėl jo, ypač kai atšalę Hedvigos jausmai taip glaudžiai susiję su purvo ir skurdo pojūčiais. Tai, aišku, yra išdavystė, bet autorė šio moralinio tikslo nesiekia. Tad ką gi skaitytojas turėtų manyti apie Hedvigą? Ar mes turėtume ją kaltinti? Kita vertus, beveik neįmanoma išsilaisvinti iš teksto subjektyvumo, nes mums leidžiama sekti stiprias ir prieštaringas Hedvigos emocijas. Ar silpstantį Hedvigos solidarumą turėtume priskirti tam, kad ji išaugo perdėtoje futuristinėje klasių divergencijoje? Bet, kaip jau buvo minėta, aplinka nėra svarbiausias dalykas. Gal turėtume pradėti simpatizuoti Marijai? Tam tikru požiūriu romane yra aliuzija į tai, ypač kai kartais pasakojimas nuo Hedvigos perkeliamas prie Marijos ir perteikiamas trumpais, impresionistiniais jos pastebėjimais. Vis dėlto Marija yra uždara ir nesuprantama, ja sunku susidomėti. Ji pastebima tiktai santykiuose su Hedviga – tipiškas pokyčio atvejis.
Nors socialiai orientuotas (galbūt iš tikrųjų marksistinė kritika galėtų vertinti šį romaną klasiniu požiūriu), šis kūrinys ne tik aiškiai patvirtina heteroseksualumą kaip normą, bet ir susieja jį su skurdu ir, kas dar baisiau, žemomis etinėmis vertybėmis. Romano pabaigoje sukurtas moteriškumas yra tradicinis įdaiktinimo stereotipas, kur turtai ir aukštas socialinis statusas daro vyrą geriausiu partneriu.
Kontrastas yra Katarinos Kieri romanas Tikrai ne graikų dievas (Ingen grekisk gud, précis, 2002). Tai paauglės merginos Künstlerroman (menininkų, arba artistinis, romanas. – Red. past.), kur klasikinė Džo Marč (turima omenyje 1868 m. pasirodžiusio amerikiečių rašytojos L. M. Alcott romano jaunimui Mažosios moterys pagrindinė veikėja. – Red. past.) herojė gyvena toli gražu ne įspūdingoje mažo Šiaurės Švedijos provincijos miestelio aplinkoje, taip toli nuo šlovės ir šiuolaikinių miestietiškos paauglystės pagundų kaip Džo Marč – nuo Pilietinio karo pavojų ir šlovės. Kitaip nei Džo, Laurai duota mažai laiko atrasti, kas ji yra ir ką šiame pasaulyje veikia. Iš tikrųjų trumpas pasakojimo laikas – vos kelios dienos, bet dienos, kupinos emocinių sukrėtimų, – yra viena iš svarbesniųjų romano ypatybių. Kitaip nei jos literatūrinės seserys, einančios ilgu ir skausmingu savęs pažinimo keliu, Laura nori pažinti save čia ir dabar. Ji neturi laiko laukti, nes šių laikų paauglių gyvenimas, palyginti su seserų Marč, yra gerokai beprotiškesnis.
Tikrai ne graikų dievas yra išimtinai feministinis vyresniųjų paauglių romanas tuo požiūriu, kokį šiai sąvokai suteikia Roberta Trites9 . Laura – prieštaringas ir įvairiapusis personažas. Amerikiečių klasikė L. M. Alcott jau pačioje savo romano pradžioje pateikia visapusį herojų aprašymą ir komentuoja jų elgesį, kad padėtų skaitytojams susidaryti nuomonę, o kad pažintų Laurą, skaitytojams reikės perskaityti visą romaną. Mes netgi negalime būti tikri, kad pažįstame ją tokią, kokia yra, o ne tokią, kokią pati save įsivaizduoja. Laurai priklauso ir pasakotojo vaidmuo, todėl nėra distancijos tarp „aš“ pasakotojo ir „aš“ veikėjo. Lauros istorija skleidžiasi prieš mūsų akis tuo pačiu metu, kai vyksta.
Galima būtų pamanyti, kad tokia pasakojimo strategija varžo autorę, kuri turi apriboti savo gyvenimo patirtį ir pritaikyti ją penkiolikmetės lygiui taip, kad neatrodytų pramanyta. Tačiau Lauros kaip romano veikėjos ir pasakotojos padėtis daug geresnė už Džo Marč. Laura gyvena modernioje Vakarų visuomenėje, yra puikiai išsilavinusi, gali naudotis žiniasklaida, taip pat ir internetu, todėl jos galimybės analizuoti save daug platesnės negu tradicinės šeimos romano herojės. Tai daro Lauros pasakojimą įtikinamą. Kitaip nei Lina, irgi rašanti dienoraštį, Laura turi iškalbos talentą ir yra mokykloje skatinama. Todėl autorė leidžia savo protagonistei vartoti sudėtingesnę leksiką ar analizuoti save su rafinuota ironija – ir tai neatrodo nenatūralu.
Pagrindinis istorijos konfliktas susijęs su Lauros aistra naujam jaunam mokytojui, kuris gal ir ne visai panašus į graikų dievą, bet patrauklus ir įvairiapusiškai gabus: rašo straipsnius į vietinį laikraštį, groja saksofonu, o svarbiausia – padrąsina Laurą įgyvendinti svajonę tapti rašytoja. Kadangi siužetas aprašytas labai paprastai, Lauros nusivylimo istorija gali pasirodyti tokia pati kaip ir daugelio paauglių tiek realiame gyvenime, tiek literatūroje, bet autorė rado naują kalbą jai perteikti. Kalba romane labai svarbi, nes ji – kaip ir Mažosiose moteryse – parodo jaunos rašančios merginos moralinio tobulėjimo kelią. Džo yra vyro, kurio nuomonę autorės valia herojė brangina, menkinama ir verčiama tylėti, o Laura paskutiniuose romano puslapiuose išgirsta, kaip klasės draugas Stefanas dainuoja jos parašytą dainą, o jos susižavėjimo objektas mokytojas pritaria saksofonu. Be to, Džo buvo visiškai normalu tekėti už seno profesoriaus, o Laura – nuovoki ir saviironiška pasakotoja – puikiai suvokia, kad penkiolikmetės meilė suaugusiam vyriškiui absurdiška. Priešingai, tvirtai palaikoma draugų vyrų, Laura, šiuolaikinė jauna moteris, atranda save.
Tokia kūrinio pabaiga turbūt geriau nei bet kuris kitas pasakojimo elementas parodo esminį šiuolaikinės paauglių prozos rašymo būdo pokytį, palyginti su praeities modeliais. Laura netampa žinoma per vieną naktį ir nelaimi dainų konkurso atlikusi savo pirmąją dainą. Stefanas ir Laura gali tapti pora, bet nebūtinai, ir net jeigu taip atsitiktų, neatrodo, kad jie gyventų laimingai iki senatvės, nes jiems tik po penkiolika. Lauros nusivylimas tėvais taip pat niekur nedingsta. Motina vis giliau grimzta į atskirtį ir depresiją, o tėvas toks pats abejingas ir emociškai svetimas kaip ir anksčiau. O įprasta paaugliška svajonė apie didžiąją meilę, kurią pati Laura taip tinkamai vadina „mergaičių svaičiojimais“, švelniai perauga į pagarbą ir dėkingumą mokytojui už palaikymą. Kai atsisveikiname su Laura, ji stovi ant permainų slenksčio, bet niekas dar neaišku ir neišspręsta tarsi mostelėjus burtininko lazdele.
Tačiau kaip tik jaunosios pasakotojos balsas ypač apčiuopiamai rodo šiuolaikinio vyresniųjų paauglių romano dilemą. Kai suaugusiojo balsas dingsta, jauniesiems skaitytojams tenka patiems suprasti ir įvertinti įvykius ir charakterius. Nėra jokių užuominų, kaip turėtume vertinti Lauros psichinę būseną ir ar patikėti, kad ji gali save įvertinti. Pirmuoju asmeniu kalbantys personažai paprastai nepatikimi iš esmės, nes visada perteikia subjektyvų požiūrį, o Laura nepatikima ne dėl to, kad stengtųsi save pateikti palankesnėje šviesoje, ar dėl to, kad būtų pamiršusi, kaip jautiesi būdamas jaunas, bet tik todėl, jog yra perdaug nepatyrusi, kad tinkamai išreikštų savo jausmus ar bent jau adekvačiai įvertintų kitų žmonių veiksmus. Iš tikrųjų autorė puslapius pripildo visiškai chaotiškos medžiagos ir leidžia skaitytojui kartu su knygos heroje ją rūšiuoti. Akivaizdu, kad skaitytojui čia keliami didesni reikalavimai negu tradiciniame pasakojime, kur viską surūšiuoja suaugęs pasakotojas.
Iš šio chaoso iškylantis moteriškumas neturi jokių stereotipinių bruožų, nors Džo Marč ir Laura turi daug bendra. Pirmiausia taip yra dėl charakterio sudėtingumo, leidžiančio pasireikšti prieštaringiems ir įvairiems asmenybės bruožams. Kitaip tariant, Laura pernelyg įvairiapusė, kad galėtume ją laikyti stereotipine, nesvarbu kokiu – senuoju ar šių laikų – supratimu. Tačiau patirtis, kuria remiasi romanas ir kuri pristatoma skaitytojams, be jokios abejonės, yra moteriška.
2004 m. K. Kieri išspausdino romaną Ar Elijas šoka? Ne! (Dansar Elias? Nej!), kuriame vyras herojus pasakoja pirmuoju asmeniu ir – tai nėra netikėta – perteikia kraštutinį, beveik perdėtą „naujojo“ švelnaus, nesaugaus ir introvertiško berniuko paveikslą. Kaip charakteris ir kaip pasakotojas Elijas primena literatūrinį konstruktą, nes elgiasi, Juditos Butler žodžiais, moteriškai. Sunku pasakyti, ar tai dėl autorės lyties poveikio, bet elgesiu Elijas primena vyriškas merginas, kokias rašytojai vyrai kūrė devintajame ir dešimtajame XX a. dešimtmečiuose.
Ir čia prieinu prie paskutinių klausimų, kuriuos norėčiau pateikti. Ar vyresniesiems paaugliams adresuotos apysakos ir romanai atspindi tikrąją šiuolaikinių paauglių patirtį – tokią, kokią regi ar įsivaizduoja suaugusieji rašytojai? O galbūt jie perteikia protingų suaugusiųjų pamokymus tyriems paaugliams? O gal, kaip dažnai būna vaikų literatūroje, tie kūriniai atskleidžia pačių suaugusių rašytojų jaunystės nostalgiją ir prisiminimus? Kad ir kaip ten būtų, neatrodo, kad jie perteiktų šiuolaikinių paauglių požiūrį į save pačius. Šių romanų ir apysakų skleidžiama ideologija pagrįsta perkūrimu, perkeitimu, kai autoriai suvokia savo protagonistus kaip „kitus“. Tad ir vėl iškyla neišvengiama rašymo jauniesiems skaitytojams dilema: to, kuris perteikia, ir to, kuris priima, galios yra nelygios.
———————————————
1 STEPHENS, John (ed.), Ways of Being Male: Representing Masculinities in Children’s Literature and Film. New York: Routledge, 2002ю
2 NODELMAN, Perry, „Making Boys Appear: The Masculinity of Children’s Fiction“ in Ways of Being Male: Representing Masculinities in Children’s Literature and Film edited by John Stephens. New York: Routledge, 2002, p. 1–14.
3 STEPHENS, John, Gender and Children’s Literature // Signal, 79. 1996, p. 17–30.
4 HOURIHAN, Margery, Deconstructing the Hero. Literary Theory and Children’s Literature. London: Routledge, 1997.
5 LUNDQUIST, Ulla, Tradition och förnyelse. Svensk ungdomsbok från sextiotal till nittiotal. Stockholm: Rabén och Sjöögren, 1994.
6 PAUL, Lissa, „Enigma Variations. What Feminist Criticism Knows about Children’s Literature“ in Children’s Literature. The Development of Criticism. Ed. by Peter Hunt. London: Routledge and Kenan Paul, 1990, p. 178–166.
7 NIKOLAJEVA, Maria, „Auktoritära män och otillförlitliga kvinnor: Genus och Berättande“, in Berättaren: En gäckande röst I texten, edted by Lars-Åke Skalin. Örebro: Universitetbiblioteket, 2003, p. 181–205; NIKOLAJEVA, Maria. Crossvokalisering och subjektivitet: Den performativa rösten i litteraturen // Tidskrift för litteraturvetenskap, 2003, N 1–2, p. 53–76; NIKOLAJEVA, Maria, Stemme, magt og genus i bųrnelitteraturen // Passage, 2005, N 52, p. 39–48. 2005.
8 TRITES, Roberta Seelinger, Disturbing the Universe. Power and Repression in Adolescent Literature. Iowa City: University of Iowa Press, 2000, p. 60–61.
9 TRITES, Roberta Seelinger, Waking Sleeping Beauty. Feminist Voices in Children’s Novels. Iowa City: University of Iowa Press, 1997.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2005 Nr. 4 (36)