Kaip dar viena pamoka
Naujausioji Vytauto V. Landsbergio knyga vaikams Berniukas ir žuvėdros* gerokai skiriasi nuo ankstesniųjų šio autoriaus kūrinių: čia beveik visiškai atsisakoma nonsenso stilistikos. Tik atskiruose fragmentuose – daugiausia eilėraščių parafrazėse – vis dar šmėkšteli tam tikri absurdo elementai, žaidimas žodžiais ir liaudies folkloro motyvais.
Knygos kitoniškumą lemia keli dalykai. Pirmiausia paantraštėje rašoma, kad tai yra ,,pasaka paaugusiems vaikams ir jų tėveliams“. Adresatas – vyresniojo amžiaus vaikai, paaugliai, tad ir knygos problematika sudėtinga, daugiaplanė, o vaizduojamame pasaulyje mažiau fantazijos žaismo ir šviesaus idealizmo. Užtat daugiau dramatizmo, šiurkščios tikrovės atspindžių. Kitas svarbus dalykas – knygos genezė, kurią išduoda dedikacija: „Skiriu Elzei…“ (p. 5) ir autoriaus padėka „rašytojai Vandai Juknaitei, leidusiai pasinaudoti jos pokalbiu su šeštos klasės mokine Elze Kmitaite“ (p. 3). Galima sakyti, kad tai – intertekstualus kūrinys, nes autorius nesislėpdamas remiasi „Šiaurės Atėnuose“ (2004 m. rugpjūčio 28 d.) publikuotu interviu „Kaip kokia viena pamoka“. Šeštokė Elzė Kmitaitė ir yra pagrindinio knygos veikėjo Mykolo, pravarde Batas, prototipė.
Žanriniu ir stilistiniu požiūriu knyga nėra vienalytė. Siužetas konstruojamas remiantis pirmiausia literatūrinės pasakos modeliu: veikia antropomorfizuoti paukščiai (žuvėdros, kirai). „Išmintingoji senolė žuvėdra“ (p. 11), lygintina su tradicinės pasakos veikėju išminčiumi, pasakininku, užima visažinio pasakotojo poziciją ir pasakoja „nelinksmą istoriją“ apie berniuką ir jo šeimą. Išsiskyrusios šeimos drama skaudžiai veikia vaiko sąmonę ir patirtį. Taigi vaizduojama istorija įgauna realistiniam apsakymui būdingo dramatizmo, psichologinės apysakos bruožų. Stiliaus, pasakojimo įvairovę lemia į fantastinį siužetą įkomponuotas realistinis pasakojimas, literatūrinė „pasaka apie Juozą ir Juozelį“ (p. 18–25), laiškas, eilėraščiai, sapno motyvas.
Santykiškai knygą galima skelti į dvi dalis. Pirmoji – žuvėdros pasakojimas apie berniuką. Ir tai – tarsi literatūrinė minėtojo interviu interpretacija. Antroji knygos dalis – žuvėdros pokalbis su berniuku, arba, kitaip tariant, nedaug pakeistas, perkeltas interviu. Lyginant laikraščio interviu ir knygos tekstą, matyti, kad V. V. Landsbergis tikslingai siekė išlaikyti pokalbio autentiškumą. Šiek tiek keičiamas klausimų eiliškumas ir formuluotė, tačiau galima teigti, kad beveik viso dialogo autorystė „priklauso“ rašytojai Vandai Juknaitei ir Elzei Kmitaitei. Visiškai pakeista tik pokalbio pradžia ir pabaiga. Pokalbio modifikacijos padėjo sukurti dešimtmečio berniuko charakterį: tylaus, uždaro būdo, mėgstantis stebėti gamtą, piešti, kelti egzistencinius klausimus. Berniukas atrodo keistas, daug vyresnis, labiau subrendęs. Jo pomėgiai skiriasi nuo bendraamžių: „– Jie mėgsta apkalbinėti kitus draugus, ypač drauges. Jie mėgsta erzinti mergaites arba muštis, o man tai nepatinka. Dėl to jie pravardžiuoja mane, sako, kad aš kvailas kaip batas…“ (p. 60). Akcentuojamas vaiko kitoniškumas, jo nevaikiškai brandus požiūris į aplinką ir save, atskleidžiamas „kitokio nei kiti“ vaiko pasaulio dramatizmas.
Knygos skyriai primena trumpas noveles. Vaizduojami išsiskyrusios šeimos gyvenimo epizodai, į kuriuos žvelgiama retrospektyviai – vaiko akimis. Autorius tarsi leidžia sekti vaiko mąstymo raidą, sužinoti ankstyvos brandos priežastis. Jau knygos pradžioje paukščio lūpomis pasakoma: „Berniuko, pravarde Batas, gyvenimas kadaise buvo toks kaip ir daugelio kitų vaikų“ (p. 14). Taigi centrinė pasakojimo ašis – vaiko figūra, vaiko žvilgsnis į praeitį, į tuos laikus, kai jis daug laiko praleisdavo su tėčiu: „Tai patys gražiausi Mykoliuko vaikystės prisiminimai“ (p. 26). Šiuose šiltuose, besąlyginės meilės kupinuose prisiminimuose subtiliai atskleidžiamas vaiko psichologizmas: vaiko baimės (istorija su karkvabaliu); atviras, intuityvus žvilgsnis į pasaulį, savotiškas jo mistifikavimas, paslapties kūrimas – minimas „slaptas jųdviejų pokalbis“ (p. 16–17); „Iš tėtės netyčia paliktų ar užmirštų brangenybių bene vertingiausia buvo susiglamžiusi užrašų knygelė odiniais viršeliais, pilna /…/ keistų, paslaptingų frazių, pavyzdžiui: „Džiaugsmas – tai meilė tam, kas yra. Liūdesys – meilė tam, ko nėra“ (p. 32). Atskleidžiamas ir begalinis vaiko troškimas palaikyti artimą ryšį su tėčiu. Jųdviejų bendravimo forma – eilėraščių, pasakų kūrimas, knygų skaitymas. („Taip kiauras dienas sėdėdami namie, juodu ir kurdavo kartu eilėraščius arba skaitydavo visokias paslaptingas istorijas“, p. 30). Taip tarsi dar kartą deklaruojama jau programine tapusi V. V. Landsbergio idėja, kad vaiko ir suaugusiojo bendravimas, kaip ir vaikų literatūros kūrėjo santykis su knygos adresatu, yra grindžiamas žaidimais bei tam tikra mokytojo ir mokinio situacija. „Vaikų rašytojas turėtų stengtis užimti dvi pozicijas – būti ir savo skaitytojų bendraamžis, draugas, juokdarys, ir Mokytojas, gal net rytietiška prasme, – kaip aukštesnės dvasinės etikos, kosminių kodų ar principų puoselėtojas“ („Rubinaitis“, 2005, Nr. 2). Šiuo atveju knygoje tėvas kuria savo sūnui eilėraščius, eilėraščius-maldeles, pasakas ir kartu perduoda sukauptą patirtį, žinojimą, tarsi padeda pagrindinių kultūrinių, vertybinių sistemų pamatus. Visa tai daroma vaikui patrauklia forma. Pavyzdžiui, „Pasakoje apie Juozą ir Juozelį“ iškeliama Laisvės idėja, kūrybiškos dvasios, polėkio siekis; istorija ir eilėraštis „apie raudoną balioną“ supažindina su gyvenimo ir mirties dėsniu; istorija apie karkvabalį moko pažinti savo baimes, jas įveikti ir t. t.
Pagrindinio knygos veikėjo Mykolo paveikslu tarsi plėtojama ir kita V. V. Landsbergio idėja – „kad vaikai į šį pasaulį ateina mūsų kažko pamokyti ir mūsų darbas – neskriausti savo mokytojų, juos visaip mylėti, puoselėti ir gerbti“ („Rubinaitis“, 2003, Nr. 4). Vienas iš autoriaus tikslų, matyt, yra parodyti ne tik vaiko išgyvenimus, dvasios trapumą ir subtilumą, bet ir nepaprastą stiprybę, unikalų, suaugusiųjų pamirštą gebėjimą matyti pasaulį tokį, koks jis yra, atvirai, nesislepiant.
Mykolas, išgyvenęs tėvų išsiskyrimą, vos nepraradęs tėčio, kai šis gulėjo ištiktas komos, susidūręs su motinos liga (vėžiu), ne palūžta, o dar labiau sustiprėja. Jis intuityviai jaučia, kad visa, kas nutinka, turi turėti kokią nors priežastį. Taigi vaikas, dar gerai nepažinęs pasaulio, tačiau jau patyręs nemažai gyvenimo išbandymų, iškelia sau nepakeliamą ir neišsprendžiamą uždavinį: „Užsispyrė Mykolas kaip nors sužinoti ar įspėti mamos ligos priežastį. Ir ėmė jis daugiau mąstyti, mažiau kalbėti, stengėsi kuo dažniau būti vienas, kad nesiblaškydamas galėtų spartinti savo mintis ir kuo greičiau išgelbėtų mamą, kol jos nepasiglemžė baisioji liga“ (p. 52). Lūžio situacija Mykolo gyvenime primena ribinę egzistencinę situaciją, kuriai įveikti reikia dvasinių pastangų. Todėl knygos veikėjas užsidaro savyje, ima kelti filosofinius, egzistencinius, regis, ne tik vaikui nepakeliamus klausimus. Dvasinė atsvara – artimas ryšys su Dievu. Tai ne automatizuotas išmoktų maldų kartojimas, bet pokalbiai, bendravimas savomis maldomis ir eilėraščiais.
V. V. Landsbergio keliamos dvasinės vertybės pirmiausia remiasi krikščioniška pasaulėžiūra, bet vis labiau pretenduojama ir į universalumą. Jau knygoje Arklio Dominyko meilė galima rasti tam tikrų Rytų filosofijos ir religijos, budizmo idėjų: Meilės samprata, begemotuko Nikodemo paveikslas ir charakteristika. Knygoje Berniukas ir žuvėdros daug atviriau matyti Rytų religijos ir filosofijos įtaka. Mykolo pasirinktas atsakymų į keliamus klausimus ieškojimo kelias primena Rytų praktikai būdingo asketo kelią. Jis užsidaro nuo kitų žmonių ir išorinio pasaulio. Vis dažnesnis buvimas gamtoje, pajūryje, paukščių stebėjimas – savotiška meditavimo forma, būdas išsivaduoti iš aplinkinio ir vidinio chaoso, rasti darną su savimi ir pasauliu. „Berniukas tapo tylus, uždaras – vis dažniau kalbėjosi su jūra, paukščiais ar debesimis. Jam atrodė, kad gamta girdi ir supranta jį kur kas geriau nei kai kurie draugai“ (p. 53). Galima rasti ir tam tikrų Rytų mitologijai būdingų idėjų. Pavyzdžiui, medituojantis jogas, perėjęs tam tikras dvasinio tobulėjimo pakopas, pasiekia išsilaisvinimą, arba nušvitimą, įgyja tam tikrų galių, žinojimą („Mykolas juto, kad jam atsakymai greičiausiai nušvinta snaudžiant arba būnant gamtoje“, p. 54), pasiekia vienio būseną („Ir staiga jam galvoje pasigirsdavo švelnus, dainingas jūros ošimas, kuris jo paties balsu atsakydavo“, p. 54). Knygoje ne kartą keliama dvasios laisvės, išsivadavimo, dvasinio tobulėjimo idėja. Jos semantinį lauką kuria ir plėtoja sparnuotų baltųjų paukščių figūros ir t. t.
Vaiko mąstymas, dvasios tvirtumas ir skaidrumas lyginamas su išminčiaus, Mokytojo išmintimi – suaugusieji gali daug ko pasimokyti iš vaikų. To įrodymas – pokalbis su paukščiais. Dialogo forma – trumpi klausimai ir trumpi atsakymai, kurie primena aforizmus ar „auksines gyvenimo taisykles“. Kalbama apie gyvenimą, mirtį, kančią, laimę, žmonių ryšį su visu tuo ir daugelį kitų dalykų. Žodžiu, kalbant apie konkretaus vaiko patirtį, keliami filosofiniai klausimai. Galima būtų suabejoti V. V. Landsbergio užmoju – jo noru vaikų literatūroje kelti egzistencines problemas. Juk vis dar vyrauja nuomonė, kad vaikai paprastai nesusimąsto apie tokius svarbius dalykus ar bent jau negali logiškai argumentuoti, pagrįsti savo minčių. Tačiau tokia nuomonė turėtų susvyruoti vien prisiminus pradžioje paminėtą knygos genezę: beveik viskas, kas rašoma šiame pokalbyje, yra autentiškų vaiko minčių ir gyvenimo patirties subeletristintas perteikimas. Pakeista tik dialogo pabaiga. Knygoje ji tokia: „– O kas yra tarp eilučių? / – Viskas. Kai mes su tėčiu mokydavomės rašyti eilėraščius, jis mane išmokė pastebėti, kas neparašyta…“ (p. 84). O šis pakeitimas lyg ir patvirtina V. V. Landsbergio keliamą mintį, kad pasaulio matymo pagrindus vaikui turi suteikti pirmiausia tėvai. Atviros širdies ir sielos vaikui jie perduoda savo patirtį, sukauptas žinias ir vertybių sistemą, taip įdiegia norą žinoti, pažinti, norą priartėti prie gyvenimo esmių.
Keliamų temų ir idėjų daugialypumas, be abejo, šiek tiek kenkia knygos meniškumui. Berniuko ir paukščių pokalbis tarsi atsiskiria, tampa autonomiškas, tarsi kertasi su gana sklandžiu, vientisu likusios knygos dalies stiliumi. Nežinantiems knygos atsiradimo priešistorės, vargu ar bus aiškūs dialogo įtraukimo motyvai, vargu ar įtikins tokia sudėtinga problematika. Susidaro įspūdis, kad rašydamas knygą autorius nusprendė perrašyti originalų, autentišką pokalbį, nerasdamas kitų būdų perteikti vaiko mąstymo unikalumui. Žinoma, tokia knygos genezė savaime įdomi, o mūsų vaikų literatūros kontekste ir labai originali. Bet toks originalumas savaime dar nelaiduoja meniškumo. Nors autoriaus, kūrėjo žvilgsnis „iš aukščiau“ pastebimas, tačiau iki grakštaus žuvėdros skrydžio, iki skaidresnio ir įtaigesnio regėjimo, atrodo, dar galima buvo kilti. Gal tai būtų laidavę įvairesnės skaitytojų auditorijos dėmesį, būtų padėję išvengti knygos kaip asmeninio dienoraščio, įdomaus siauram žmonių ratui, įspūdžio.
————————————————–
*LANDSBERGIS, Vytautas V. Berniukas ir žuvėdros / iliustr. Sigutė Ach, Vilnius: Nieko rimto, 2005. 88 p.: iliustr. ISBN 9955-683-00-7
Žurnalas „Rubinaitis“, 2005 Nr. 4 (36)
