KONTROVERSIŠKOS VERTĖS APYSAKA

 

Rudyardo Kiplingo Stalkis ir kompanija (Stalky & Co) priklauso mokyklinės apysakos (angl. school stories) žanriniam tipui. Šios žanrinės atmainos pradžia siejama su 1857 m. išleista Thomo Browno knyga Mokyklinės dienos (School Days). Anot kritikų, tokia teminė proza klestėjo bemaž šimtmetį. Jos išnykimas sietinas su socialiniais pokyčiais ir švietimo reformomis, įvykusiomis po Antrojo pasaulinio karo: žlugus Britų imperijai, išnyko ir uždarosios mokyklos, kuriose buvo rengiami būsimi šios imperijos karininkai. Dingo riba, skirianti jų mokinius nuo visų kitų jaunuolių. Visuomenės nebedomino, kas vyksta už tų mokyklų sienų, jos tarsi prarado paslaptingumą. O būtent paslaptingumo skraistės praskleidimas tikriausiai ir buvo šio pobūdžio knygų varomoji jėga. Izoliuota komuna visuomet buvo palanki erdvė meninio kūrinio veiksmui rutulioti. (Tokios „palankios“ erdvės yra kalėjimas, vienuolynas arba šiaip izoliuotos vietos – prisiminkime kad ir W. Goldingo Musių valdovą.)

Knyga Stalkis ir kompanija parašyta kaip tarpusavyje susijusios istorijos apie draugus ir bendramokslius Bitlą, M’Turką ir Korkraną, lankančius mokyklą šiauriniame Deivono krante. Ten berniukai buvo rengiami tarnauti Britanijos imperijos karinėse pajėgose.

Apysaka paremta paties autoriaus patirtimi, įgyta mokantis Jungtinių pajėgų koledže, ir dedikuota jo direktoriui Cormelliui Price’ui – talentingam ir nešabloniškam, aklai nesilaikančiam taisyklių žmogui, W. Morriso (prerafaelitų laikotarpio anglų poeto, turėjusio įtakos ir J. R. R. Tolkieno kūrybai), A. Ch. Swinburne’o ir Ch. Rossetti draugui. 1896 m. R. Kiplingui šovė į galvą mintis parašyti ką nors panašaus į didaktinę jaunimo auklėjimo alegoriją. Jis susisiekė su savo senąja mokykla, ir jau tų pačių metų pabaigoje jį aplankė C. Price’as. 1897 m. sausį rašytojas pradėjo Stalkį ir kompaniją – parašė dvi pasakojimo „Lempos vergai“ („Slaves of the Lamp“) dalis, kurios balandžio–gegužės mėnesiais jau pasirodė žurnale „Cosmopolis“, o 1898 m. gruodį – žurnale „Windsor Magazine“ Didžiojoje Britanijoje ir „McClure’s“ Amerikoje. Vėliau R. Kiplingas parašė dar keturias Stalkio ir kompanijos istorijos dalis. Jos vis pasirodydavo kitų knygų leidimuose, kol pagaliau 1929 m. buvo surinktos ir išleistos viena knyga The Collected Stalky & Co. Įdomu, kad tik 2004 m. buvo rasta dingusioji Stalkio ir kompanijos dalis „Scilė ir Charibdė“ („Scylla and Charybdis“), kuri chronologiškai turėtų eiti prieš visas kitas, nes parašyta 1870 m. ir joje pristatomi trys pagrindiniai veikėjai – Korkranas, M’Turkas, čia jau pravardžiuojamas „Turkey“ (galimi du vardo vertimo variantai – Kalakutas arba Kvailys), ir Bitlas. Svarbu, kad berniukai čia jaunesni negu visoje apysakoje, todėl atsiranda lyg ir chronologinis pasakojimo tęsinys, galimybė kalbėti tiek apie fizinį, tiek apie psichologinį veikėjų augimą.

Visi veikėjai turi prototipus. Korkrano prototipas L. C. Dunsterille’as vėliau tapo įžymiu generolu. Apysakoje jis pravardžiuojamas Stalkiu – mokyklos šnekamojoje kalboje tai reiškia „protingas, gerbiamas ir gudrus arba klastingas“. M’Turko prototipas – G. C. Beresfordas, angliškos ir airiškos kilmės majoro sūnus, o Bitlo – pats R. Kiplingas. Bitlas – apsiskaitęs akiniuotas mokyklos laikraščio redaktorius. (Į Jungtinių pajėgų koledžą būsimas rašytojas pakliuvo, galima sakyti, visiškai atsitiktinai – mokyklos direktorius buvo šeimos draugas. R. Kiplingui ši mokykla visai netiko – be akinių jis beveik nieko nematė ir buvo vienintelis, negalėjęs atlikti visų fizinių užduočių.) Auklėtojų paveikslai taip pat paimti iš R. Kiplingo jaunystės. Taigi ši knyga galėtų būti įdomi ir kaip nemažai rašytojo biografijos atspindžių turintis ekstas. Kai koledžo direktorius C. Price’as perskaitė kai kurias apysakos dalis, R. Kiplingas jo paklausė: „Ar prisimenate tai, pone?“ C. Price’as atsakė: „Kiplingas prisimena daugybę dalykų, kuriuos jau esu pamiršęs, bet aš prisimenu tokius, kuriuos jis tikriausiai norėtų, kad pamirščiau“.

Pirmojoje knygos dalyje „Apsuptis“ autorius vaizduoja, kaip berniukai pažeidžia vieno džentelmeno žemės ribas, bet juos išgelbsti airiška M’Turko prigimtis ir plepumas bei visos kompanijos gebėjimas apkvailinti Proutą ir Kingą – du mokyklos auklėtojus, kurie persekioja berniukus. Vis dėlto pelnyto atpildo išvengti nepavyksta – jų laukia direktoriaus, kuris perpranta visas intrigų pinkles, rykštė. Šis pasakojimo modelis kartojamas ir kitose istorijose – galima sakyti, net įkyrokai. Pabrėžiamas moralinis ir intelektinis daugelio (bet ne visų) mokytojų trumparegiškumas, Stalkio ir jo kompanijos gudrybės, sumanumas, sąmojis bei įžvalgios ir apgalvotos direktoriaus bausmės. Paskutinėje istorijoje Stalkį matome jau suaugusį, vadovaujantį Indijos karinėms pajėgoms Šiaurės Vakarų fronte ir planuojantį veiksmus prieš vietinius lygiai taip, kaip mokykloje su draugais jis gudriai apgaudinėjo mokytojus.

Atrodo, kad R. Kiplingo tikslas – kurstyti skaitytojų susižavėjimą tuo, kaip berniukas tampa vyru. Ypač patrauklus pagrindinio veikėjo Stalkio charakteris: beprotiška drąsa, polinkis į nuotykius, inteligencija, humoras, draugiškumas, autoritetų nepaisymas. Rašytojas manė, kad kaip tik šie bruožai Stiprina Britų imperiją ir tinka karinei drausmei palaikyti. Dėmesys sutelkiamas ne į paviršutiniškas taisykles, bet į gilesnį vyriškumo suvokimą, kuris galutinai atskleidžiamas paskutiniuose skyriuose, kur berniukai jau mokomi ne tik garbingai elgtis, bet ir paprasčiausiai išgyventi. Paaiškėja, kad visos beširdiškos fizinės bausmės padeda ruoštis tolesniam kariniam gyvenimui ir situacijoms, kai svarbu išgyventi, išlikti. Kartu apysaka yra ir karo, kovojančio vyro išaukštinimas. Tačiau mūsų laikais daugelis dalykų pasikeitė, suformuoti kitokie mokymo metodai.

Žinoma, tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek JAV šis kūrinys tebėra skaitomas. Ši knyga ten visada buvo populiari tarp jaunimo. Anot anglų kritikų, viena yra akivaizdu – pagrindiniai veikėjai, knygos idealai ir idėjos dar daug ko gali pamokyti ir šių laikų skaitytojus, nors pasaulio, kuriame vyko knygos veiksmas, seniai nebėra. Tiesa, daugybė kitų kritikų šią knygą griežtai teisė, bet niekas negalėjo paneigti (ir neneigė) jos kaip vienos tobuliausių visų laikų mokyklinių apysakų statuso.

Jaunieji XX a. pradžios skaitytojai su nekantrumu laukdavo žurnaluose pasirodančių šios apysakos istorijų, nors kai kurie R. Kiplingo kritikai, vaikystėje skaitę Stalkį ir kompaniją žurnaluose, prisipažįsta, kad jie ir jų bendramoksliai buvo kai kurių istorijų gerokai šokiruoti, smerkė Stalkio, M’Turko ir Bitlo išsisukinėjimus, išdaigas, įprotį slapčia rūkyti (jaunuoliai dažnai vaizduojami su dideliu pasimėgavimu rūkantys). Andrew Langas, 1899 m. apžvelgdamas šią knygą žurnale „Longman’s Magazine“, pažymėjo: „Jaučiu simpatiją šiems berniukams tik tada, kai jie laikosi drausmės, ir tikiu, kad jie atsikratys įpročio rūkyti“. Po dvidešimties metų H. G. Wellsas priekaištavo šiai knygai dėl visai kitų dalykų. Knygoje Istorijos metmenys (Outline of History) rašytojas pavadino ją „pačios bjauriausios (…) moderniojo imperializmo idėjos raktu“ ir reiškė ypatingą nepasitenkinimą perdėtomis kankinančiomis bausmėmis, kurių imdavęsis mokyklos kapelionas. H. G. Wellsas teigia, kad tai, jog Bažnyčia pritaria tokiam žiaurumui, tik „dar geriau parodo politinę Britų imperijos psichologiją“.

„Nemaloni knyga apie nemalonius vaikus ir nemalonią mokyklą“, „plaukai šiaušiasi“, „sadizmo apraiškos“, „mažieji gyvuliai“, „tik išlepintas vaikas iš visiškai brutalios mokyklos užaugęs galėjo parašyti tokią knygą“ – šie ir panašūs apibūdinimai lydėjo Stalkį ir kompaniją nuo pat išleidimo.

Iš tiesų Stalkis ir kompanija ne tokia jau revoliucinga knyga, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Palankiai (arba su užuojauta) mokiniai ir jų išdaigos jau buvo vaizduojami F. Anstey knygoje Vice Versa (1882) ir kitose to meto mokyklinėse apysakose. Direktorius čia beveik visą laiką geras, beveik visada yra aiškus moralas. R. Kiplingo knygoje direktorius yra visiškos tvarkos simbolis, ir netgi trijulė, kuri, atrodo, manipuliuoja viskuo, jo autoritetui paklūsta. Tiesa, jau minėtasis vyriškumas ir žiaurumas, ano meto kontekste gal ir atrodę natūralūs, šiais laikais būtų labai diskutuotini… Stalkis ir kompanija – tai tarsi nesibaigiantis mušimo ritualas. Kita vertus, knyga, gebanti sukelti diskusijas, gal nėra pasmerkta nugrimzti į užmarštį. Ir net gal būtų galima panagrinėti, kodėl taip atsitiko, kad vieno autoriaus knygose taip skiriasi fizinių bausmių kiekis, – atrodo, lyg ne tas pats žmogus būtų rašęs. Pavyzdžiui, Mauglį iš Džiunglių knygos tik kokį kartą pabara arba švelniai kepšteli letena.

Nors adresato amžius panašus ir tai – labiau berniukams skirtos istorijos (daug išdaigų, smagumo, įdomybių), manau, kad ši knyga negali būti lygintina su Marko Twaino Tomo Sojerio nuotykiais ir Heklberio Fino nuotykiais, nes ten ir veikėjai vis dėlto kitokie, ir veiksmo erdvė platesnė, o čia jaučiami tam tikri moraliniai ir erdviniai autoriaus įsipareigojimai mokyklinės apysakos žanrui.

Ko gero, galima tvirtinti, kad knygą, kuri dėl žanro specifikos būtų buvusi pasmerkta nugrimzti į užmarštį, išgelbėjo R. Kiplingo talentas. Tai, kad skelbiama seminarų, surengtų radus dingusiąją Stalkio ir kompanijos dalį, medžiaga, rodo, kad užsienio kritikams šis kūrinys tebėra aktualus.

Ar jis būtų aktualus jauniesiems Lietuvos skaitytojams, kur kas sunkiau pasakyti. Lietuvoje neturime mokyklinės apysakos tradicijos – nei originalių, nei verstinių tekstų. Niekada neturėjome „mokyklų kultūros“, t. y. mokyklų, kokių būta Anglijoje XIX a. ir XX a. pr. Todėl panaši lektūra net ir nebuvo aktuali, įdomi. Ten, kur ši knyga išaugo ir klestėjo, jai irgi buvo lemta natūraliai ir tyliai išnykti (arba bent išblėsti), nes nebėra aplinkos, kurioje ji atsirado, tad nebėra ir poreikio ja domėtis. O mūsų skaitytojus ji patrauktų nebent tam tikra egzotika – keistu, uždaru, drausminančiu pasauliu.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2005 Nr. 4 (36)

 

Įžanginis

10 + = 50!

Straipsniai

ATEITIS PIRMOJO SOVIETINIO DEŠIMTMEČIO VAIKŲ PROZOJE
NAUJASIS VYRIŠKUMAS IR NAUJASIS MOTERIŠKUMAS (Švedų vyresniųjų paauglių grožinė literatūra žengiant į XXI amžių)

Rudyardo Kiplingo 140-osioms gimimo metinėms

NEPAŽĮSTAMASIS KIPLINGAS
„DRĄSIEJI KAPITONAI“ – KELIAS Į VYRIŠKUMĄ
PASAKA TAPUSI PUKO KALVŲ ISTORIJA

Mano vaikystės skaitymai

MERGAITĖ IŠ MAMOS KNYGOS VIRŠELIO

Atidžiu žvilgsniu

Kaip dar viena pamoka
Gal geriau be trimitų
Gyvenimo sapnuose ypatybės
Vėluojantis mamos ir dukters pokalbis

Laiškai

LAIŠKAI

Bibliografija

REKOMENDACINIŲ SKAITYMO SĄRAŠŲ PAPILDYMAI

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai