MERGAITĖ IŠ MAMOS KNYGOS VIRŠELIO

Augote tarp knygų. Tėvas Kostas Korsakas – literatūros kritikas, poetas, vertėjas. Mama Halina Korsakienė – rašytoja, pati vaikystėje, kaip rašė autobiografijoje, „dar nepramokus skaityti, jau buvo apsupta ištisos plejados jaunimo literatūros šedevrų“. Ar galėdavote laisvai naršyti po tėvų biblioteką, ar turėjote savo lentyną?

– Tikrai, nuo pat vaikystės mane supo knygos. Tėvas turėjo didžiulę biblioteką, aistringai mėgo knygas. Kai prisimenu butą, kuriame apsigyvenome po karo, prieš akis pirmiausia iškyla lubas siekiančios plačios lentynos, kuriose rikiavosi šimtai knygų. Tėvo biblioteka maitino sielą ne tik vaikystėje ar paauglystėje, bet ir gerokai vėliau, pradėjusi savarankišką gyvenimą, joje dažnai rasdavau geidžiamą ar reikalingą knygą.

Biblioteka naudojosi visa šeima, nors laisvai joje naršyti nebuvo leidžiama, – tokius bandymus tėtis tuoj pat pastebėdavo. Ką nors iš lentynos paimti buvo galima tik su jo žinia, o grąžinamą knygą jis pats padėdavo į jai skirtą vietą. Mama prie savo rašomojo stalo turėjo mažą, nelyginant simbolinę, lentynėlę, kurioje laikė pačias mylimiausias knygas – tarp jų ypatingą vietą užėmė Antono Čechovo raštai. O gražiausios mano vaikystės knygos priklausė didžiajai tėvo bibliotekai, tuo sulaukdamos tik didesnės mano pagarbos.

– Kaip buvote vedama į literatūros pasaulį? Kokias knygas iš tėvų rankų gavote pirmiausia? Kokie kūriniai vaikystėje linksmino, jaudino Jūsų sielą, kokie siužetai pavergė ilgam, gal net visam gyvenimui?

– Dauguma knygų, kurias, pramokusi mokykloje skaityti, gavau iš tėvo bibliotekos ir iki šiol geriausiai prisimenu, buvo išleistos dar prieš karą, gal karo metais ar jam baigiantis. Kai kurios iš jų darė ypatingą įspūdį savo iliustracijomis, ir šiandieną tebestovinčiomis akyse. Tiesa, nepamirštu ir vienos visai kuklios pokarinės mažai žinomo Amerikos autoriaus Jameso Schultso knygutės Sinopa mažasis indėnas (1946), nes ji buvo pirmoji, kurią nuo pradžios iki pabaigos perskaičiau savarankiškai, tuo, regis, pradžiuginda ma ir tėvelius. O kitos į atmintį įsirėžusios knygos buvo labai įvairios. Tai Vytės Nemunėlio Gintaro kregždutė (1943) su ryškiaspalvėmis Vlados Stančikaitės-Abraitienės iliustracijomis, tai daugelio mano ir kiek vyresnės kartos vaikų pamėgtos pasakinio turinio knygos: Johny’o Gruelle’o Skudurinės Onutės pasakėlės (1938), Waldemaro Bonselso Bitė Maja ir jos nuotykiai (1923), Stepo Zobarsko Brolių ieškotoja (1938). Ne mažesnį įspūdį darė fantaziją žadinantys liaudies pasakų stebuklai, atsivėrę Antano Giedriaus parengtame ir Kazio Šimonio iliustruotame leidinyje Tautos pasakos (1928), Jono Balio Lietuviškų pasakų (1944) rinkinyje su įtaigiais realistiniais Adolfo Vaičaičio piešiniais ir jau po karo išleistos tautosakai artimos Petro Cvirkos Nemuno šalies pasakos (1948), puošniai apipavidalintos ir iliustruotos Domicėlės Tarabildienės. Didžiausias, iki šiol nepamirštamas – ir kerintis, ir šiurpinantis – buvo prieškarinės Juozo Balčikonio verstos Hauffo pasakų knygos poveikis. Beje, Hauffas paskui žavėjo ir mano dukrą Jurgą, kuri ir dabar tebeturi šią knygą. Man paaugus, žinoma, atėjo didžiosios vaikų ir jaunimo literatūros klasikos laikas – Marko Twaino Princas ir elgeta, Charleso Dickenso Deividas Koperfildas, Jacko Londono Baltoji iltis…

Tarp nukeliančių į tikrovės pasaulį knygų negaliu nepaminėti rusų vaikų rašytojo Arkadijaus Gaidaro apysakos Timūras ir jo būrys (1945), traukiančios vaikų žaidimų romantika, skatinančios gėrio siekį, taip pat XIX a. italų rašytojo Edmondo de Amicio knygos Širdis. Pastarąją perskaityti mane ragino mama, nes šiltai ją prisiminė iš savo vaikystės.

Buvau atidi ir mamos parašytų vaikų knygelių Dovana (1950) ir Klasės garbė (1952) skaitytoja. Iš šiandienos perspektyvos įdomu tai, kad tuomet pirmą kartą tiesiogiai susidūriau su šias knygeles iliustravusiomis dailininkėmis, nes vėliau profesinėje veikloje skverbiantis į vaikų knygų iliustravimo klausimus ne sykį teko domėtis iliustracijų kūrimo eiga, bendrauti su jų kūrėjais (-omis). Dovaną iliustravo Lili Paškauskaitė, tada dar tik pradedančioji, o vėliau žinoma grafikė, Klasės garbę – puiki tapytoja Bronė Mingėlaitė (anuomet tapytojai gana dažnai iliustravo vaikų knygas). Pastarosios dailininkės paprašyta, aš net pozavau mergaitės su slidėmis atvaizdui knygos viršelyje. Įtariau, kad ir medžiagos keliems aprašytiems epizodams mama pasisėmė iš psichologinių mano vaikiško gyvenimo situacijų.

Socialistinio realizmo dogmų gniaužtuose vos kvėpavo ir šeštojo dešimtmečio pradžios lietuvių vaikų literatūra, ir jos iliustracijos. Tačiau man šios mamos knygutės išsiskyrė iš bendro pilko neįsimenančių tų metų vaikų leidinių fono, liko artimos ir savos, nes atvėrė plyšelį į paslaptingą kūrybos pasaulį.

– Kokie vaikystės, paauglystės įvykiai, emocinė patirtis įstrigo giliausiai ir dažniausiai išplaukia iš atminties? Koks buvo tėvo ir mamos vaidmuo formuojant Jūsų gyvenimo nuostatas, požiūrį į aplinką, kūrybą, pasirenkant profesiją? Su kuriuo iš tėvų daugiau bendravote?

– Be stipraus knygų poveikio, vaikystėje ir paauglystėje, žinoma, buvo ir daugiau įvairios emocinės patirties, pirmiausia susijusios su kultūra ir menu. Viena iš jų – teatras. Tėvai retai praleisdavo svarbesnes premjeras tuometiniame Operos ir baleto teatre, drauge vesdavosi ir mane. Tai būdavo tikra, labai laukiama šventė. Ilgai dar gyvendavau matytų spektaklių įspūdžiais, atmintyje nedildavo spalvingų scenovaizdžių ir apšvietimo magija, ausyse skambėdavo „Demono“, „Bohemos“, „Gulbių ežero“ ir kitų spektaklių muzika. Kai atpažindavau dažnai pro mūsų namus Tauro gatve praeinančias to meto primadonas (teatras buvo netoliese), jos atrodė nuostabesnės už pasakų karalaites. Tikriausiai šios premjeros lėmė, kad likau neabejinga teatrui, tik dabar jau nebesuspėju nuosekliau sekti labai prasiplėtusio lietuviškos scenos gyvenimo, bet kiekvienas pamatytas spektaklis man tebėra įvykis.

Giliai atmintyje nusėdę ir ryškūs pirmųjų tolimesnių kelionių vaizdai. Dar man esant moksleivei, visa šeima buvome nuvykę į Maskvą ir Peterburgą (tuomet Leningradą). Pirmą kartą patekus į garsius pasaulio muziejus, stipriausią įspūdį man padarė Ermitažas, ypač Renesanso meistrų paveikslai. Didingumu ir grožiu stebino iškilūs šių miestų architektūros paminklai. Kiek kitokia buvo kelionė į Krymą ir Kaukazo respublikas, kur pažintį su sena ir turtinga kultūra papildė egzotiška gamta. Kelionės ir vėliau man visuomet buvo vienas nuostabiausių ir prasmingiausių gyvenimo malonumų.

Nepamirštamos ir vasaros, praleistos su tėvais Vilnių supančiuose pušynuose ar prie Baltijos jūros Palangoje, kupinos atostogų laisvės pojūčio, maudynių malonumo, vaikiškų fantazijų ir žaidimų dvasios. Palanga mano vaikystės metais buvo visiškai kitokia – ramus, daugelį tarpukario tradicijų dar išlaikęs kurortas. Saulei leidžiantis, galėjai ant tilto sutikti ne vieną Lietuvos kultūros įžymybę, patirti apgaulingą giedro bendrabūvio nuotaiką.

Minėtieji ir kiti ypatingesni buvimo su tėvais atvejai, taip pat kasdienė namų aplinka, tėvų elgesio, darbų pavyzdys savaime formavo mano vertybines nuostatas, ugdė kultūrinius interesus, skatino norą pažinti. Be abejo, lėmė ir gyvenimo kelio, profesijos pasirinkimą, bet apie tai – vėliau. Nors visokeriopa tėvo globa man buvo labai svarbi, artimiau bendravau su mama. Mus siejo intymesni jausminiai ryšiai, moteriški rūpesčiai ir išgyvenimai.

– Kokius dalykus labiausiai mėgote mokykloje? Ar daug laiko praleisdavote prie knygų? Kokie gabumai išryškėjo ir tapo lemiami pasirenkant tolesnes studijas? Gal buvo žmogus, padaręs lemiamą įtaką Jūsų pasirinkimui? Kur studijavote?

– Mokykloje labiausiai mėgau humanitarinių dalykų – istorijos, lietuvių literatūros – pamokas, gerus pažymius gaudavau už rašinius, bet neblogai sekėsi ir matematika, chemija, sunkiau įkandau fiziką. Laisvalaikiu įnikdavau į grožinę literatūrą. Vienu metu lankiau geografijos būrelį, buvau susidomėjusi mineralogija ir geologija, skaičiau Fersmaną (taip pat iš tėvo bibliotekos), rašiau referatą apie Kolos pusiasalį. Tačiau pasvarsčiusi, kad Lietuvoje būtų mažoka įdomaus šios srities darbo, atsisveikinau su tomis romantiškomis svajonėmis.

Po minėtųjų apsilankymų Peterburgo ir Maskvos dailės muziejuose mano žvilgsnis vis dažniau krypo į vaizduojamąjį meną. Namie buvo nemaža rusiškų ir vokiškų dailės albumų, kuriuos bevartant mano susidomėjimas didėjo. Baigdama mokyklą, jau žinojau, kad noriu kuo daugiau sužinoti apie šią kūrybos sritį. Aišku, vadovavausi ir tėvo patarimais. Jis sakė, kad Lietuvoje labai trūksta profesionalių dailėtyrininkų, o jų dar laukia nearti dirvonai. Pokario laikotarpiu Lietuvoje mažai rengta šios srities specialistų, būčiau galėjusi studijuoti tik neakivaizdiniu būdu. Todėl ryžausi važiuoti į Peterburgą ir bandyti stoti į Dailės akademijos I. Repino tapybos, skulptūros ir architektūros institutą, kuriame buvo Dailės teorijos ir istorijos fakultetas.

Studijos Peterburge man davė daug pasaulinės ir rusų dailės istorijos žinių. Neįkainojamą vertę turėjo čia pat esantys gausūs Ermitažo (kadaise mane pastūmėjusio dailės link) ir Rusų muziejaus turtai, sena Dailės akademijos biblioteka, dvelkianti praėjusių šimtmečių nuotaika. Kerėjo pats miestas, jo istorijos ir kultūros klodai, harmoningi architektūros ansambliai prie Nevos. Buvo vadinamasis chruščiovinio atšilimo laikotarpis, vėrėsi geležinė uždanga, laisvėjo bendra šalies atmosfera. Didžiuosiuose jos miestuose gausėjo užsienio dailės parodų ir garsių Europos teatrų gastrolių. Visa tai drauge su tiesioginėmis studijomis plėtė akiratį, teikė dvasinio peno.

– Kokią vietą Jūsų dailės tyrimuose užima vaikų knygos menas?

– Tėvų namuose atsiradusių ir ilgainiui stiprėjančių bibliofilinių polinkių dėka iš visų dailės šakų mane anksti patraukė grafika, kuri yra labiausiai susijusi su knyga. Grįžusi iš Peterburgo, ir pradėjau gilintis į šios lietuvių dailės šakos tyrimus. Tačiau specialiai vaikų knygos menui ilgą laiką galėjau skirti tik valandas, likusias nuo akademinių ir daugelio kitų darbų, susijusių su bendrąja lietuvių grafikos plėtote ir atskirais kūrėjais. Tiesa, nemažai vietos iliustracijoms teko mano kandidato disertacijoje (išleista knyga Gyvybinga grafikos tradicija, 1970), nagrinėjančioje liaudies kūrybos poveikį lietuvių grafikai. Šis poveikis septintojo dešimtmečio vaikų knygos menui buvo labai vaisingas (prisiminkime kad ir tarptautinį pripažinimą tuomet pelniusias Albinos Makūnaitės, Algirdo Steponavičiaus, Birutės Žilytės iliustracijas). Beje, Algirdas ir paskatino mane imtis platesnių lietuvių vaikų knygų iliustravimo tyrimų, jo kadaise įkvėpusio, o šiandieną net įpareigojančio patarimo negaliu pamiršti. Nemažai šioje srityje darbavausi rengiant autorių kolektyvo leidinį Lietuviški elementoriai (2000), kuriam parašiau skyrių apie pradžiamokslių iliustracijas.

Nors vaikų knygų iliustracijomis domiuosi jau seniai, labiau prie jų susikaupiau tik šį dešimtmetį, bet lygia greta dar triūsiau ir prie visada man rūpėjusios išeivijos dailės. Tik dabar supratau, kad norint parašyti išsamią mokslinę lietuvių vaikų ir jaunimo knygų iliustravimo istoriją reikėtų didesnės dalies gyvenimo. Pamačiau, kokia plati, nelengvai aprėpiama ši tema.

Galiu tik pavydėti vaikų literatūros žinovams Vincui Aurylai, Genovaitei Raguotienei, Kęstučiui Urbai jų ilgamečio ir nuolatinio atsidėjimo pasirinktam tyrimų objektui, gėriuosi tuos tyrimus apibendrinančiomis jų knygomis. Beje, mokslinė vaikų literatūros ir jos iliustravimo analizė metodologiniu požiūriu turi nemaža bendro, tik iliustravimo klausimai visame pasaulyje daug mažiau nagrinėti, o jų tyrimo principai dar menkai suformuluoti. Be to, apie iliustracijas dažnai rašo vaikų literatūros specialistai, ir jų rašiniai stokoja specifinio dailėtyrinio požiūrio. Juo savo tyrimuose aš pirmiausia ir stengiuosi vadovautis.

– Astrid Lindgren yra sakiusi: „Niekas taip neišjudina ir neugdo vaiko fantazijos kaip knygos“. Koks vaidmuo tenka knygų iliustracijoms?

– Vaikų, ypač ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus, knygose iliustracijos vaidina didelį ir įvairiopą vaidmenį. Itin svarbią vietą jos užima paveikslėlių knygose. Pirmiausia iliustracijos patraukia prie knygos, sudomina ir kviečia skaityti. Jos ne vien praturtina, papildo tekstą, padeda geriau jį suprasti, bet ir pateikia vaizdinę jo interpretaciją. Tai dažniausiai pirmoji vaiko pažintis su daile, todėl estetiniame ir meniniame ugdyme iliustracijų svarba išskirtinė. Žiūrinėdamas jas, vaikas mokosi ne tik atpažinti, kas pavaizduota, bet ir pastebėti, kaip pavaizduota. Taip atsiranda meno įvairovės, santykinės jo kalbos suvokimas. Teisus daug vaikų knygų iliustravęs Stasys Eidrigevičius sakydamas: „Savo darbuose stengiuosi mažą žiūrovą, lyg paėmęs už rankelės, privesti prie šiuolaikinio meno paslapčių“.

Iliustracijos ne tik sustiprina estetinę vaikų knygų įtaigą, bet yra puikus būdas pažindinti su dailės stiliais. Todėl iliustruojant šias knygas mėgstama stilizuoti, pasitelkti būdingus vieno ar kito istorinio laikotarpio, atskirų rūšių ir krypčių dailės bruožus. (Lietuvoje, kaip sakėme, plačiai buvo paplitęs liaudies meno stilizavimas.) Meniškos iliustracijos, be abejo, skatina vaikų kūrybiškumą, ugdo vaizduotę ir intelektą.

– Kokias ryškiausias stilistines lietuvių vaikų knygų iliustravimo naujoves pastebite? Kas vis dar opu ir problemiška? Ar vaikų knygų dailininkai spėja su greitai šuoliuojančiu laiku?

– Man įdomiausia tirti vaikų knygos iliustracijų istoriją, domėtis platesniu jų atsiradimo kontekstu, ieškoti tarptautinių sąsajų, kitų tautų šios srities kūrybos bendrumų ir skirtumų, aiškintis stilistinius vaikams skirtų kūrinių ryšius su bendrąja dailės raida. Žinoma, rūpi ir šiandieninė vaikų knygų padėtis.

Pastaruosius penkiolika metų ji, kaip ir visas Lietuvos gyvenimas, dinamiškai kito. Būta ir nemažo nuosmukio dėl pradinių ekonominių leidybos keblumų, vėliau – dėl vis labiau rinką užplūstančios komercinės perspausdintų užsieninių leidinių vaikams produkcijos. Tarsi su ja varžydamiesi, kai kurie leidėjai nevengia gausiai spausdinti ir lėkštai iliustruotų lietuvių literatūros ir tautosakos vaikų knygelių, deja, taip pat turinčių nemažą paklausą.

Tolydžio gausėja teigiamų poslinkių. Pirmiausia džiugina nepaprastai pakilęs poligrafijos lygis, leidžiantis dailininkams adekvačiai įgyvendinti savo sumanymus. Ne viena leidykla stengiasi leisti turiningas, meniškai iliustruotas vaikų knygas, ieško būdų joms propaguoti. Patrauklus propagavimas, vaiko skaitymo įgūdžių ir iliustracijų suvokimo ugdymas šiais naujųjų technologijų laikais darosi vis svarbesnis. Gerai, kad pastebimai gausėja meniškų paveikslėlių knygų, kurios nuo pat kūdikystės užmezga tradicinį ryšį su spausdinta knyga. Tą ryšį reikia visokeriopai puoselėti ir vaikui augant.

Stilistiniu požiūriu lietuvių vaikų knygų iliustruotojams, kaip ir daugelio pasaulio šalių šios srities dailininkams, siekiantiems meniškumo ir savitos raiškos, šiandieną būdinga nemaža įvairovė. Viena iš pastebimų stiprėjančių tendencijų, ypač iliustruojant paveikslėlių knygas, būtų tam tikras vaizdinės raiškos supaprastinimas, siekis byloti aiškia, vaikams lengvai suprantama kalba. Tai daroma jokiu būdu ne meniškumo sąskaita, o veikiau remiantis į klasikines vaikų leidinių iliustravimo tradicijas. Geriausias šios pakraipos pavyzdys – Kęstučio Kasparavičiaus iliustracijos. Neblėsta ir lietuvių vaikų knygose jau anksčiau subrandinta išmoningos sudėtingesnės plastinės raiškos tendencija, kupina vaizdinių metaforų, hiperbolių, kartais subtilaus lyrizmo, kartais lengvo humoro (Irenos Žviliuvienės, Irenos Daukšaitės-Guobienės ir kt. iliustracijos). Šios pakraipos iliustracijos itin lavina fantaziją ir meninę pajautą. Naujais vardais pasipildantis iliustruotojų būrys savaip plėtoja ir turtina abi minėtąsias stilistines tendencijas, kūrybingiausieji ieško nepramintų kelių ir takelių. Vaikų knygos šiandien tapo pagrindine meninių iliustracijų erdve. Suaugusiesiems skirtas knygas dailininkai retai iliustruoja, jų išvaizdą formuoja grafinio dizaino priemonės.

Manau, kad lietuvių vaikų knygų dailininkai neatsilieka nuo sparčios laiko tėkmės, o kai kuriais atvejais sąmoningai stengiasi jai atsispirti. Aišku viena, kad kol kas jiems yra neblogas metas, nes niekas nebevaržo jų kūrybinės fantazijos, spauda nebeiškraipo kūrinių originalo kokybės. Įvairiose tarptautinėse mugėse, specialiose parodose ir bienalėse galima pamatyti naujausias pasaulio vaikų knygas, palyginti jas su mūsų leidiniais, pasisemti idėjų. Yra galimybių ir patiems pasirodyti pasauliui. Aišku, rinkos ekonomikos sąlygos, konkurencija, nepakankamas dėmesys vaikų knygoms valstybiniu mastu, dažni finansiniai leidybos sunkumai yra trukdžiai įgyvendinant ne vieną gerą sumanymą.

– Ar skaitote savo dukters – taip pat rašytojos – knygas? Kokie jausmai apima? Ar nemanote, kad ji galėtų daugiau rašyti vaikams?

– Paprastai vengiu viešai kalbėti apie Jurgą, bet šį kartą padarysiu nedidelę išimtį. Jos knygas, be abejo, skaitau. Kodėl turėčiau neskaityti? Ir pradedant pačia pirmąja, Pakalnučių metais, visada jos man buvo netikėtos. Dukra nerodo man savo rankraščių, net nesako būsimų knygų pavadinimų, kol jos neišvysta dienos šviesos. Tuomet dovanoja su gražiomis dedikacijomis, ir netrunku perskaityti.

Su dideliu įdomumu skaičiau Jurgos Tibeto trilogiją, atveriančią egzotišką Rytų dvasią, bet man artimesnė Vakarų kultūra. Patiko ir rytietiškos tematikos romanas Sapnų nublokšti, nors jis neatsidūrė tarp populiariausių Jurgos kūrinių. Niekada nebuvau knygos Ragana ir lietus priešininkė ir džiaugiuosi, kad ji sulaukė ne vieno vertimo į kitas kalbas ir nemažos sėkmės. Maloniai nustebino taupi ir jausminga Jurgos poezijos knygutė Šokis dykumoje. Vaikams iš tikrųjų ji galėtų rašyti daugiau, juolab kad pas mus mažai vaikų knygų autorių, kurie patys jas iliustruoja. Šiuo metu Jurga turi keletą įdomių sumanymų ir, tikiuosi, anksčiau ar vėliau juos įgyvendins. Idėjų jai iš viso nestinga, tik to laiko amžinai trūksta…

– Jūsų vaikystės knygos. Ar jos iki šiol pačios gražiausios?

– Nesakyčiau, kad mano vaikystės knygos iki šiol man pačios gražiausios. Galbūt mieliausios. Į jas dabar žvelgiu visai kitaip. Bandau surasti joms vietą bendroje lietuviškų vaikų knygų raidoje, įvertinti jų meninius privalumus ir trūkumus. Tačiau giliai širdyje kirba ir tas pirmasis vaikystėje patirtas įspūdis, padedantis geriau suprasti vaiko požiūrį, kurio nereikėtų apeiti ir kuriant vaikams, ir tą kūrybą nagrinėjant.

Dabar išleidžiama nemažai puikių vaikų knygų, gražiau ir meniškiau iliustruotų negu mano vaikystėje. Tačiau ar dabartiniai vaikai džiaugiasi jomis taip, kaip džiaugdavomės mes, ar ilgai išsaugos atmintyje jų paliktą pėdsaką?

Žurnalas „Rubinaitis“, 2005 Nr. 4 (36)