Gyvenimo sapnuose ypatybės

 

Viršelio dail. Sigutė Ach
Viršelio dail. Sigutė Ach

Pamačiusi ant mano stalo Makso Frajaus Atėjūną* , kolegė nušvito: oi, žinosiu, ką vaikaitei Kalėdoms padovanoti! Neapsigaukite – tas žalias katinas iš knygos viršelio švelniai melancholiškai žvelgia tikrai ne į aštuonmečius devynmečius. Tekstas skirtas gerokai vyresniems skaitytojams – jau ir šilto, ir šalto mačiusiems vyresnėliams paaugliams, kuriems seklio darbas žmogžudysčių skyriuje atrodo gana patrauklus ir kurie jau nebesapnuoja košmarų prisiskaitę apie vampyrų sumaitotus kūnus ar keptą žmogieną.

Taigi dėmesio – gera žinia fantasy (kalbininkai primygtinai, bet vis dėlto kol kas nesėkmingai bando įsiūlyti vadinti tai literatūrine fantazija) žanro mėgėjams: išleista pirmoji M. Frajaus „Echo labirintų“ knyga. Atėjūnasfantasy žanro parodija. Todėl pirmiausia trumpai supažindinsiu su pagrindiniais šio žanro ypatumais. Centrinė pasakojimo ašis – gėrio ir blogio kova, aplink kurią lyg rato stipinai išsidėstę potemiai: pagrindinio veikėjo brendimas, rengimasis tapti herojumi, t. y. mokinystės kelias, žygdarbiai, kuriuos atliekant paprastai prireikia ne vien kardo, bet ir magijos subtilybių, nes blogio jėgoms atstovauja įvairiausio plauko pabaisos (nuo gana apčiuopiamų ir tikra ugnimi spjaudančių drakonų iki vampyrų, zombių ir amžinybės dvelksmo persmelktų šmėklų). Savaime suprantama, meilei čia skiriamas toli gražu ne antraeilis vaidmuo. Visada atsiranda kokia nors princesė (laumė, burtininkė, ragana…), dėl kurios herojus pasiryžęs kalnus nuversti. Klasikiniai fantasy pavyzdžiai – J. R. R. Tolkieno trilogija Žiedų valdovas, Ursulos Le Guin Žemjūrės burtininkas. Iš lietuvių autorių norėtųsi čia paminėti G. K. Ivanicko Laumės mėnesį, pirmąjį fantasy romaną, išleistą atskira knyga (paskirų autorių apysakos ir apsakymai išsibarstę po mažai kam žinomus GLF – „Geriausios lietuvių fantastikos“ serijos – rinkinius).

Po tokios ilgos, bet, tikiu, reikalingos įžangos grįžkime prie M. Frajaus. Tai autorius, minimas šalia fantasy parodijų kūrėjų Terry’io Pratchetto ir Roberto Asprino (lietuviškai turime jo knygas Blėnių vežėčios, 1999, ir Dar vienas puikus mitas. Mitologizacijos, 2003).

Atėjūno fantastinės idėjos principas – pasaulis pasaulyje. Kaip ir priklauso fantasy kūriniams, įžangoje pateikiama savotiška šio pasaulio išklotinė: „Echas yra Jungtinės Karalystės, – o ją sudaro Ugulandas, Guglandas ir Landalandas, taip pat Šimaro ir Vuko grafystės, Maloningojo Septynlapio ordino žemės, laisvasis Gažino miestas ir Murimacho sala, – sostinė“ (p. 3). Norėtųsi atkreipti dėmesį į pavadinimą. Echo rusiškai (Atėjūno autorius – rusas) – aidas. Vadinasi, tai miestas atspindys. Pagrindinis veikėjas Maksas į Echą persikelia pamažu – šis miestas iš pradžių išnyra Makso sapnuose, kuriuos jis visuomet laikė tikresniais už realybę. Iš gausybės sapnų išsiskyrė kelios vietos (pavyzdžiui, „Rajūno Bumbos“ užeiga – čia jis susipažino su seru Džufinu Chali, po kurio laiko pasiūliusiu Eche darbą – Mažosios slaptosios paieškos kariuomenės Viršininko Nakties Veido pareigas), kurios jam prisisapnuodavo gana reguliariai. Paskui svarbiausia buvo tuo patikėti – jau nebe sapnuose, o realybėje išeiti naktį į miestą, rasti Žaliąją gatvę, sėsti į privažiavusį tuščią tramvajų ir važiuoti tiesiog ten, kur jis nuveš. Taip Maksas atsiduria Eche. Čia būtina prisiminti, kad Atėjūnas – ne šiaip fantasy, o šio žanro parodija. Todėl tai, ką veikėjas (beje, pasakojama pirmuoju asmeniu, ir herojaus vardas sutampa su paties autoriaus vardu) išgyvena, nuspalvinta geroka doze humoro. Maksas yra komiškasis fantasy herojaus, o Džufinas Chali – komiškasis mokytojo variantas. Džufinas Chali moko Maksą Jungtinės Karalystės pasaulio papročių, etikos ir, žinoma, magijos. Na, o žaviosios princesės vieta knygoje atitenka ledi Melamori, gana feministiško charakterio panelei, dirbančiai tame pačiame slaptosios paieškos skyriuje ir visiškai nereikalingai globos. Šiaip ar taip, abipusė simpatija garantuota. Reikia paminėti, kad pagrindinio veikėjo amžius su adresato paauglio amžiumi nesutampa – Maksui trisdešimt metų, jis rūko, mėgsta lankytis užeigose, nesaikingai girtauja (tai kas, kad toji kamra – tik vienas iš M. Frajaus sukurtojo pasaulio elementų) ir domisi vietinių viešnamių ypatumais. Žodžiu, realiame gyvenime jokiu būdu nėra sektinas pavyzdys. Tačiau fantasy parodijose didaktikos ieškoti ir nereikia. Užtenka to, kad santykinėje kūrinio erdvėje Maksas yra visiškai savo vietoje: šaunuolis mago mokinys, kalbant žargonu, – erelis, pasiryžęs susikauti su kiekviena įtartina pabaisa. Paauglius tai, vėl kalbant žargonu, „veža“. Makso nuotykiai Echo mieste, prasidėję komiškomis situacijomis bandant perprasti bendravimo svetimoje šalyje subtilybes (Maksas visur pristatomas kaip laukinis barbaras), iš pat pradžių įtraukia į magišką – tikrąja to žodžio prasme – autoriaus fantazijos labirintą. Tarkim, išmokęs susikalbėti mintimis, Maksas taip kalbasi net su kambariniu šuneliu. Aišku, tai pati nekalčiausia knygos vieta. Toliau prasideda detektyvai, kurių juodasis humoras net ne kiekvienam paaugliui įkandamas. Knygą sudaro įžanga ir septynios dalys, kurių kiekviena yra baigta detektyvinė istorija ir rutuliojasi pagal panašią schemą: dažniausiai kur nors aptinkamas smarkiai sumaitotas lavonas (akivaizdu, kad žudikas – ne šio pasaulio esybė), o Maksas, kaip pridera magijos žinovui, sumaniai tą mįslę išnarplioja. Jo paties gyvenimas Eche irgi gan smarkiai priklauso nuo to, ką ten susapnuoja. Tarkim, užmigęs naujajame name, pabunda susapnavęs košmarą ir… ant pietų stalo kaip pagrindinis patiekalas. Pasirodo, ypatingas ne tik pats namas, bet ir visas kvartalas. Buvusi pirmojo iš namų šeimininkė – Charista Ag, septintojo – Tolkanas Enas, aštuntojo – Gina Ursil… Kai kuriuos vardus praleidau sąmoningai – užteks paminėti ir šiuos tris: iššifravę suprasime, kad tai – Agata Kristi, J. R. R. Tolkienas, Ursula Le Guin. Be abejo, geras detektyvų ir fantasy žinovas, priėjęs šią Atėjūno vietą, jausis lyg lobių ieškotojas, aptikęs aukso gyslą. Man, Edgaro Allano Poe gerbėjai, buvo gana įdomu suvokti, kad Makso išsinuomotojo namo atmosfera primena garsųjį Ašerio namą, tačiau kaip recenzentei, galvojančiai apie kūrinio adresatą, visi Atėjūno siaubai pasirodė pernelyg išryškinti. Ypač klaikus pasirodė skyrius „Karalius Bandžis“, kur kaip ypatingas patiekalas siūlomas žmogienos kepsnys.

Reikia pažymėti, kad, žvelgdamas į švelnias Sigutės Ach iliustracijas, nė už ką neįtartum, jog už šių ažūrinėmis gėlytėmis puoštų pilaičių sienų vyksta kraupios žmogžudystės, jog Echo miestas lyg kreivas veidrodis aidu atkartoja mūsų pasaulio kriminalinių kronikų skilčių medžiagą. Todėl kyla įtarimas, kad dailininkė arba piešė neperskaičiusi skyrių iki galo, arba, kaip pati prisipažįsta knygos viršelyje, – „ši knygų serija mane užbūrė“. Tuo irgi galiu patikėti. Atėjūno magija stipri. M. Frajus kuria pasaulį, persmelktą Rytų kultūrų egzotikos, vaizdingai aprašo Echo pasaulio papročius, subtilią kalbos ir drabužių ornamentiką, sakytum, sekdamas Šahrazados pasakomis ar tęsdamas W. Hauffo kūrybos tradiciją. Tiesa, skaityti lietuvišką leidimą gana nelengva – 422 pačiu smulkiausiu šriftu išspausdintus beveik be paraščių puslapius pajėgus perskaityti tik tikras fantasy literatūros mėgėjas arba šiek tiek panašia lektūra besidominti kritikė, nusprendusi supažindinti su M. Frajaus kūryba ir „Rubinaičio“ skaitytojus. Prisipažinsiu, kad nors tekstas man pasirodė tikrai intriguojantis, o siaubo istorijos – vertos nemiegotų naktų, tačiau, pabandžiusi knygą skaityti vakarais, teįveikdavau vos tris keturis lapus. O juodojo humoro kupiną autoriaus stilių, kurį taip išradingai stengėsi perteikti vertėja, užgoždavo jūra spaudos ženklų, taigi pasijusdavau kaip prieš srovę bandantis irtis valtininkas. Aišku, galima teisintis, kad padidinus šriftą knygos apimtis būtų padvigubėjusi ar patrigubėjusi, bet turint omenyje tai, kad kiekvienas skyrius – savarankiška istorija (kriminalinė byla), o visas jas sieja tik veiksmo vieta ir tie patys veikėjai, kūrinys nebūtų nukentėjęs ir išskaidytas į paskiras knygas. Juolab kad skyriuje „Atėjūnas“ vėl pakartojama ir Makso atsiradimo Eche priešistorė. O juk skaitytojai nė nebuvo spėję jos pamiršti. Šiaip ar taip, Atėjūnas – tik pirmoji „Echo labirintų“ ciklo knyga. Ar užteks leidėjams energijos išleisti kitas dvylika?..

——————————————————————

* FRAJUS, Maksas. Atėjūnas / iš rusų k. vertė Dalia Saukaitytė, iliustr. Sigutė Ach, Vilnius: Nieko rimto, 2005. 422 [2] p. ISBN 9955-9543-7-X.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2005 Nr. 4 (36)

 

Įžanginis

10 + = 50!

Straipsniai

ATEITIS PIRMOJO SOVIETINIO DEŠIMTMEČIO VAIKŲ PROZOJE
NAUJASIS VYRIŠKUMAS IR NAUJASIS MOTERIŠKUMAS (Švedų vyresniųjų paauglių grožinė literatūra žengiant į XXI amžių)

Rudyardo Kiplingo 140-osioms gimimo metinėms

NEPAŽĮSTAMASIS KIPLINGAS
„DRĄSIEJI KAPITONAI“ – KELIAS Į VYRIŠKUMĄ
KONTROVERSIŠKOS VERTĖS APYSAKA
PASAKA TAPUSI PUKO KALVŲ ISTORIJA

Mano vaikystės skaitymai

MERGAITĖ IŠ MAMOS KNYGOS VIRŠELIO

Atidžiu žvilgsniu

Kaip dar viena pamoka
Gal geriau be trimitų
Vėluojantis mamos ir dukters pokalbis

Laiškai

LAIŠKAI

Bibliografija

REKOMENDACINIŲ SKAITYMO SĄRAŠŲ PAPILDYMAI

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai