„DRĄSIEJI KAPITONAI“ – KELIAS Į VYRIŠKUMĄ

Džiunglės, Mauglis, Kaip drugelis treptelėjo koja arba atskira šio rinkinio pasaka Apie katiną, kuris mėgo vaikščioti vienas – tai anglų rašytojo Rudyardo Kiplingo knygos, jau senokai pažįstamos Lietuvos skaitytojams.

R. Kiplingas gimė 1865 m. gruodžio 30 d. Daugelio dėmesį patraukdavo neįprastas anglo ausiai vardas – Jozepfas Rudyardas. Anglų kalboje nėra tokio vardo, tačiau yra Radjardo ežeras, prie kurio 1863 m. susipažino autoriaus tėvai. Šiai pažinčiai atminti savo pirmagimį jie ir pavadino Rudyardu. Juolab kad, praėjus keleriems metams po pažinties, tėvai išvyko į Indiją, kur ir gimė R. Kiplingas.

Pirmuosius šešerius savo gyvenimo metus autorius praleido Indijoje, vėliau grįžo į Angliją mokytis. Dar vėliau – sulaukęs septyniolikos metų – vėl išvyko į Indiją, kur dirbo korespondentu. Prabėgus septyneriems metams, R. Kiplingą parsikvietė atgal į Angliją. Neilgai čia išgyvenęs, autorius išvyko į Ameriką, vedė amerikietę ir įsikūrė Vermonto valstijoje.

1907 m. R. Kiplingui buvo paskirta Nobelio premija. Įdomu, kad pats autorius nemanė rašąs vaikams. Šiuo metu vaikų su malonumu skaitomi kūriniai buvo skirti suaugusiesiems. Išimtį sudaro knyga Drąsieji kapitonai, parašyta 1897 m., kurią R. Kiplingas sąmoningai skyrė jaunajai kartai.

1999 m. „Iliustruotos didžiosios klasikos“ serijoje pasirodė adaptuota Drąsiųjų kapitonų versija lietuvių kalba, pavadinta Drąsusis kapitonas. Neaišku, kodėl šiame pavadinime telieka vienas kapitonas, mat variantuose anglų ir rusų kalbomis yra daugiskaita. Tai nėra nereikšminga detalė, nes autorius savo kūrinyje išties pasakoja apie du drąsius, nors ir visiškai skirtingus kapitonus.

Drąsieji kapitonai – tai pasakojimas apie berniuką Harvėjų, milijonieriaus sūnų, kuris kruizo metu iškrinta iš laivo ir patenka į nedidelį žvejų laivelį. Taip pagrindinis herojus iš visko pertekusio, prabangaus gyvenimo atsiduria pasaulyje, kur viską reikia pasiekti pačiam, užsidirbti savo rankomis. Harvėjui – išlepusiam, aikštingam jaunuoliui – tai nepaprastas smūgis, apverčiantis aukštyn kojom visą jo gyvenimą. Vaikinas priverstas nuo gegužės iki rugsėjo pasilikti žvejybiniame laivelyje. Šie penki mėnesiai – tai Harvėjaus brandos laikas, kai iš išpuikusio, nepripažįstančio jokių autoritetų vaikėzo jis tampa subrendusiu, gyvenimo sunkumų mačiusiu vyru.

Įdomiai R. Kiplingas konstruoja patį pasakojimą. Galima būtų tikėtis, kad pagrindinio herojaus dvasinė branda vyks po truputį, iš lėto, o kulminaciją pasieks apsakymo pabaigoje. Tačiau autorius sumanė kitaip – Harvėjus priverstas pasikeisti tą pačią akimirką, kai iškrinta iš savojo pasaulio ir patenka į jam nepažįstamą, svetimą aplinką. Gavęs nuo kapitono Disko į nosį, jis suvokia, kad pažįstamos gyvenimo taisyklės čia negalioja. Pagrindinis herojus, jo gyvenimo vertybės keičiasi greitai ir negrįžtamai. Harvėjus suvokia, kad pinigai, žymaus tėvo vardas ir jo aikštingumas žvejų laive yra nieko verti. Svarbu ne tai, kiek pinigų turi jis ar jo tėvas, o kaip jis pritaps prie komandos ir išmoks dirbti kasdienius darbus. Šiame žvejų laive yra vertinamas pats žmogus, jo dvasios tvirtybė, sąžiningumas ir darbštumas. Harvėjui tai pirmas kartas, kai jis tampa komandos dalimi, kai nuo jo veiksmų, įgūdžių, atsakomybės jausmo priklauso kitų žmonių gyvybė.

Drąsiųjų kapitonų siužetas banguoja tarsi būtų tas žvejų laivelis, siūbuojantis jūros begalybėje: tai skaitytoją pagauna grėsminga įvykių banga (Harvėjus iškrinta iš laivo ir vos nepaskęsta; žvejų škuna susiduria su laivu), tai užliūliuoja smulkus darbų, daiktų aprašymas. Reikia pažymėti, kad R. Kiplingas nepaprastai skrupulingai aprašo visas detales, susijusias su žvejų darbais, jų kasdienybe. Net ir labai norėdamas skaitytojas neras netikslumų, neatitikimų. Išties autoriui dažnai svarbiau ne nuotykių gausa, o išsamus, realus tikrovės atkartojimas su mažiausiomis smulkmenomis. Knygoje yra tarsi dvi plotmės – įvykių ir aplinkos, kurioje viskas vyksta. Pastaroji autoriui artimesnė ir svarbesnė. Tačiau su tuo pačiu pastabumu ir skrupulingumu jis aprašo ir veikėjų jausmus bei emocijas. Kalbėdamas apie jas, R. Kiplingas panaudoja visas paletės spalvas ir atspalvius (įsimintini epizodai, kai Harvėjus įnirtingai skambina varpu, kad jų neperskrostų keleivinis laivas; kai Penas trumpam atgauna atmintį ir jį užgriūva baisūs prisiminimai, kaip jis neteko šeimos).

Drąsieji kapitonai – tai pasakojimas apie du tėvus ir du sūnus. Iš pradžių skaitytojai nieko nežino apie Harvėjaus tėvą – jis pasirodo tik pačioje knygos pabaigoje. Harvėjaus kelionė jūra žvejybiniu laivu – tai jo kelias link savo tėvo. Iš pradžių tai – visiškai atskiri žmonės, kurių keliai nesusikerta. Jų priešingybė – laivo kapitonas Diskas ir jo sūnus. Tai tvirta pora, dirbanti petys petin, puikiai vienas kitą pažįstantys, gerbiantys.

R. Kiplingas savo knygoje kalba apie tikrąsias dvasines vertybes – pasitikėjimą, tikėjimą, žmoniškumą, dvasios stiprybę, ištikimybę. Labai svarbi jam gamtos ir jos galios tema. Žmogus tėra maža gamtos dalelytė ir privalo susipažinti su jos dėsniais, taisyklėmis bei juos pripažinti, kad galėtų išgyventi ir gyventi santarvėje su ja bei savimi.

Drąsieji kapitonai – tai berniuko kelias į šalį, vadinamą žmogaus branda. Šią knygą visiškai pagrįsta gretinti su Roberto Stevensono Lobių sala, parašyta 1883 m. R. Kiplingo knyga – irgi nuotykinės literatūros klasika, verta šiuolaikinių skaitytojų dėmesio. Tikėkimės sulaukti autentiško jos leidimo lietuvių kalba.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2005 Nr. 4 (36)