Gal geriau be trimitų

Įdomus lietuvių psichologijos recidyvas – užsienietiška pavardė tarsi savaime garantuoja ir autoriaus, ir kūrinio kokybę, naujumą ir originalumą, nors šiaip jau turėtume versti daug mažiau, bet tik tokių autorių, tokios „kondicijos“ knygų, kokių mūsų pačių autoriai neparašo. Dabartės importuojame ne tik svetimas stilistikas (o tai nebūtų savaime kas nors bloga), bet ir svetimas ideologijas, brukamas mums ir taip jau visais politiniais ir žiniasklaidos kanalais. Geranoriškai nusiteikę, galėtume samprotauti, kad šitaip link universalumo veržiasi ilgus dešimtmečius kaustyta postsovietinė psichologija, būdami griežtesni, teigtume, kad tik snobiška sąmonė taip lengvai gali pasiduoti vartotojų visuomenės vilionėms. Kita vertus, rengiuosi kalbėti apie knygą, skirtą paaugliams, gal net jaunesniesiems skaitytojams, kurie nėra net girdėję tokių sąvokų kaip vartotojų, liberali ar socialinio teisingumo visuomenės, o E. B. White’o knyga Gulbės trimitas^* kaip tik apie tai – apie dvasios skaidrumą ir būtinybę prisitaikyti prie kapitalistinės sistemos konvencijų, apie sąžiningumą ir nesąžiningus konkurencijos dėsnius, bet svarbiausia – apie tautosakoje įsigyvenusius gulbės (sakalo, gegiulės) archetipus ir jų transformacijas šiandieninėje iškreiptoje, suluošintoje sąmonėje.

Savaime tai būtų intriguojanti tema, verta plačių ir išsamių apmąstymų, bet vis dėlto kodėl jaučiuosi taip bjauriai apgautas, apsiėmęs apie šią knygą parašyti? Ne laiko pirmiausia gaila. Pirmiausia gaila pačių knygos radijo skaitymų, kurie dar kartą įtikino, kad išradingai manipuliuojant tekstu (maždaug kaip mokslinių veikalų citatomis – be konteksto) galima net iš vidutinio kūrinio padaryti vos ne genialų, ir atvirkščiai – iš puikaus literatūros veikalo sukurti muilo operą (jei imčiau vardyti pavyzdžius, neliktų vietos recenzijai; gana paminėti vien jau „radiofonizuotus Tomo Sojerio nuotykius“). Tiesa, čia slypi ir gana dviprasmė mintis – jei originalo autorius, leisdamas savo knygą anglų kalba, būtų „po ranka“ turėjęs reiklų – mėtantį, kupiūruojantį – redaktorių, gal išties būtų parašęs labai gerą kūrinį be jokių ideologinių, sociologinių pritempimų ir pertempimų? Juk vertimas (beje, šįkart – V. Čepliejaus – labai geras, o tai „Alma littera“ praktikoje nutinka ne visada) geriausiai parodo originalo kalbos skurdą, o jos turiningumo, turtingumo beveik niekada neatskleidžia.

Antra, jaučiuosi šiek tiek apgautas ir paties E. B. White’o – esu ištikimas jo Šarlotės voratinklio gerbėjas (skaitytojams reikėtų paaiškinti, kad jo Stiuartą Litlį ir Šarlotės voratinklį buvo išleidusi „Mažojo vyturio“ leidykla). Tos knygos humoras, ironija, o pagaliau ir neprikišama etika iki šiol mane veikia, ir ką tik perskaitytasis Gulbės trimitas tiesiog nubraukia daugelį simpatijų šio autoriaus pasaulėjautai, pasaulėžiūrai, paprasčiausiam mintijimui. Mūsų žmogiški santykiai, perkelti į gyvūnų, gyvulių pasaulį, kad ir kaip paradoksalu, atrodo daug įtikinamesni negu žmonių ir gyvūnų santykiai. Šarlotės voratinklyje žmogus įsimaišo tik tada, kai reikia kiaulę parduoti. Arba pristatyti parodoje. Visur kitur veikia vien gyvuliai, gyvūnai. Kai vorė visomis jai įmanomomis priemonėmis bando paršą padaryti pasauline žvaigžde (galime iš to juoktis, galime ir susimąstyti), mes tai suvokiame kaip tam tikrą gyvulinės pasakos variantą. Tuo tarpu Gulbės trimite E. B. White’as jau tiesiai pasako: štai taip gimsta popžvaigždės. Iš savo nelaimės, iš savo artimųjų pinigų, iš nusikaltimų. Knyga – geriausia tezės, kad pirmasis biznio milijonas visada būna vogtas, iliustracija. Ir tik paskui – skolų atidavimas, sąžinės sąskaitų suvedimas ir – bjauriausia – vartotojų visuomenei būdingas moralas: geriau jau senų skolų neprisiminti, nes bandymas jas atiduoti visada sukels labai keistų įtarimų, o tai gresia smurtu, sušaudymu ir apskritai mirtimi. Visas šitas ideologinio, ekonominio, moralinio tendencingumo ir tautosakos, mitologijos parafrazių kokteilis kūrinyje labiausiai ir erzina. Gražus knygos išeities taškas: gimsta bebalsis gulbiukas, bet gulbių šeima – gulbės giesmininkės, ir bebalsė giesmininkė būti negali. Čia pat lyg ir megztųsi labai autentiška intriga – gelbėdamas nesipildančią sūnaus meilę, tėvas gulbinas išdaužia gretimo miesto parduotuvės vitriną ir pavagia iš jos trimitą. Situacija intriguojanti vien todėl, kad vykusiai modifikuoja archetipinio įvaizdžio stereotipą: pamanykite, ištikimoji, išdidžioji gulbė apsivagia… Bet čia ir baigiasi netendencingoji knygos dalis. Toliau – jau moralistiniai, auklėjamieji ir pan. motyvai. Kad grąžintų parduotuvės savininkui skolą ir atlygintų tėvo padarytus nuostolius, gulbiukas kreipiasi į savo draugą berniuką, kadaise išgelbėjusį jo motinai gyvybę, ima lankyti įprastą žmonių mokyklą, vėliau įsidarbina vaikų vasaros stovykloje trimitininku, ima garsėti, čia išpopuliarėja, jį ima kviestis vis žymesnės ir žymesnės „firmos“, už niekieno nematytas atrakcijas mokėdamos vis daugiau ir daugiau, kol galiausiai Lujis sukaupia tiek pinigų, kiek užtektų sumokėti kelioms tėvo padarytoms skoloms. Ir čia prasideda visiška sociologinių, sociopsichologinių ir pseudomoralinių išsigalvojimų griūtis: ne kas kitas, o audra, vėtra į Lujo teritoriją atneša jo mylimąją Skaistę, dėl kurios ir prasidėjo visos istorijos su trimito vagystėmis, rašymo lentelėmis ir medaliais ant kaklo; kaip ir dera pasakoje, džentelmenas privalo išvaduoti iš zoologijos sodo savo „širdies damą“, bet išvaduoja ne kaip pasakų karžygys, o naudodamasis savo privilegijuota padėtimi (įsidėmėtina socialinė detalė); nešdamas muzikos instrumentų parduotuvės savininkui skolą, suprantama, sužeidžiamas – pagal visus populiaraus trilerio principus – ir, suprantama, jo atneštų didžiulių pinigų nepasidalija įvairių institucijų atstovai (čia jau žmonės), kol surandamas išmintingas sprendimas – skirti pinigus gyvūnų apsaugos draugijai… Tiesa, šioje vietoje vėl prasiveržia bent mano taip lauktas E. B. White’o ironijos, humoro jausmas – vos šiek tiek nubrozdintas į petį, grįžęs namo, Lujis ilgai ir iškilmingai postringauja: „Parduotuvės savininkas pakėlė į mane šautuvą ir šovė. Kairiame petyje pajutau baisų skausmą, o tą petį visada laikiau gražesniu už kitą. Iš žaizdos upeliais ėmė plūsti kraujas. Aš grakščiai nutūpiau ant šaligatvio ir atidaviau pinigus, šitaip išsivaduodamas iš gėdos ir atgaudamas gerą. Buvau jau visai prie mirties. Susirinko begalės žmonių. Visur pilna kraujo. Aš netekau sąmonės ir oriai prie visų apalpau. Atvažiavo policija – jų buvo begalės. Prigužėjo pulkai eigulių ir prasidėjo baisūs ginčai dėl pinigų“ (p. 219). Išties tebūta vieno eigulio, vieno policininko ir vieno parduotuvės savininko. Bet ši citata svarbi dar ir kitu požiūriu – dabar Lujis jau nuosekliai pakartoja per visą knygą skambančią jo tėvo retoriką apie gerą vardą, nesuteptą orumą, pilietinį pašaukimą, pareigas ir įsipareigojimus, ir tai vienintelis tikrai įsimintinas visos knygos charakteris. Gal todėl, kad yra kaip iš akies trauktas lietuviško Seimo ar lietuviškos Vyriausybės narys.

Bet paskutinis sakinys verčia užduoti ir pagrindinį šios recenzijos klausimą – tai kas vis dėlto pagrindinis šios knygos veikėjas? Berniukas Semas? Bet jis negali būti pagrindinis knygos apie paukščius ir apskritai apie gyvūnus veikėjas… Lujis? Bet jis toks visų valdomas ir diriguojamas, kad kartais nebeaišku, kuriam – gamtos ar socialiniam – pasauliui priklauso… Liktų Lujo tėvas, turintis charakterį, gerai motyvuojantis veiksmų logiką, bet knygoje jis atsiranda tik tada, kai nebėra kuo siužeto duobių užpildyti… Kas tada lieka? Lieka trimitas. Turime knygą apie muzikos instrumentą, ir niekas nesako, kad nereikia knygų apie muzikos instrumentus. Bet ką apie šį instrumentą iš knygos mes sužinome? Kad jį reikia prižiūrėti, blizginti, kasdien iš jo išpūsti seiles… Geriau jau be tų trimitų…

—————————————————

^* WHITE, E. B. Gulbės trimitas / iš anglų k. vertė Virgilijus Čepliejus; iliustr. Edward Frascino, Vilnius: Alma littera, 2005. 232 p.: iliustr. ISBN 9955-08-707-2

Žurnalas „Rubinaitis“, 2005 Nr. 4 (36)