DVYLIKA KNYGŲ APIE TIKROVĘ: KLAUSTUKAI, ŠAUKTUKAI, DAUGTAŠKIAI (2011 m. realistinė ir pažintinė lietuvių vaikų proza)
Berašant šias eilutes už lango tirpstančiu ledu juoduoja Šiaulių Ginkūnų ežeras, o vėjas lanksto paežerės nendres, brazdina plikas uosio ir obelų šakas… Dar nesikala žolė, bet ankstyvas pavasaris jau tvyro ore. Kaip gūsis į vaikų literatūros tyrėjų žiemos ir pavasario darbų srautą įsisuka naujausių knygų skaitymas, aptarinėjimas, svarstymai, dvejonės, džiaugsmai ir nusivylimai. Vienas iš džiaugsmų, kurie šiųmetį apžvalgos rašymą išskiria iš visų ankstesnių, – atskiru punktu į svarstymų akiratį įtraukta ir pažintinė vaikų proza. Negali sakyti, ji ir anksčiau buvo tiriama, fragmentiškai apžvalgose minima, tačiau visgi ji tebuvo podukra bendruose sąrašuose… O juk dėmesio nusipelno ir ji. 2011 m. Lietuvoje pasirodė 8 vadinamosios realistinės ir 4 pažintinės prozos knygos. Susidaro dvyliktukas. Tik ar visos jos kūrybiškos, jei taikytume Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto iškeltą knygų vertės kriterijų?
Keturios knygos su klaustuku (?)
Kas čia kliūva? Pirmas toks klausimas iškilo skaitant Laimos Vincės knygą Juk pažadėjai. Tai trumpa apysakėlė apie švyturio saugotojų šeimą, gyvenančią saloje, apie tai, kaip brolis ir sesutė gelbsti nuo mirties žuvėdriuką, čia svarbios ekologinės idėjos ir pan. Tačiau tai ne lietuvių kalba parašytas kūrinys, o vertimas. Vertimas ir yra vertimas, o mes tiriame originaliąją prozą, parašytą lietuvių kalba, todėl į čia aptariamą dvyliktuką ši knyga nepatenka. Kaip vertimas (vertė Julius Keleras) tai visai neprastas tekstas, manau, vaikai jį pamėgs – juk čia aprašoma egzotiška sala, keliamos aktualios problemos, knyga elegantiškai, tvarkingai išleista.
Vitalija Tarutienė kukliame apsakymų ir pasakų rinkinėlyje Mamai eina jau pramintais takais. Didaktinės aspiracijos akivaizdžios, veikėjai nuspėjami, kaip tik kūrybiškumo čia ir pasigendama. Autorė valdo sakinį, moka kurti situacijas, tad linkėčiau jai sugalvoti ką nors visai nauja… Gal net reikėtų labiau susitelkti į vieną žanrą, sakykime, į trumpąjį apsakymą. Juk visai įdomus, pavyzdžiui, vaizdelis „Boružės“. Trumputis, bet yra čia žaismės, nes sumanytas netikėtas siužetas, tiksliau, – jo pradžia: mažasis Lukas „Ėmė ir nutaškavo juodu guašu jos batelius, tuos raudonus, kurie Lukui labai nepatiko. Paskui pakėlė, apžiūrėjo – dabar gražūs. Dvi boružytės… Ne, dvi didelės boružės. Ir metus suskaičiavo: vienai pagal taškelius penkeri, kita truputį vyresnė. Padėjo šalia ir laukia mamos – patiks ir jai“ (p. 17). Autorė nesugeba šio teksto užbaigti kaip nors netikėtai, intriguojamai, o tradiciškai renkasi moralizavimą, išreikštą mamos lūpomis. Tačiau ir toks didaktinis vaizdelis turi teisę gyvuoti, juk skirtas jis mažiukams.
Atsinaujinti verkiant reikia ir Vytautui Račickui. Jo Penktoji šlepetė plius – tikrai jau penktoji… Antai įžangos žodyje autorius sako: „Metams bėgant risčia, ne tik galva plinka, bet ir šlepetės plyšta“ (p. 5). Nesibaigiantys, o svarbiausia – nieko (nauja) nepasakantys tęsiniai primena daugiaserijines muilo operas. Na, negi rašytojo tikslas – batų kalnas? Net rezgama detektyvinė istorija su sekliu Morka (kaip tai jau girdėta!) kūriniui nepadeda… Kūrybiškumo kriterijus šiai knygai aiškiai per aukštas.
Pernai mėginta parašyti ir dar vieną detektyvinę istoriją. Tai Neringos Taparauskaitės Vilberforsas – didysis seklys. Vilberforsas – baltas pūkuotas katinas, kuris padeda rasti vertingos monetos, dingusios iš pilies ekspozicijos, vagį. Bet kodėl autorė kaip veiksmo vietą pasirinko nedidelį miestelį, kuris gali „puikuotis tik viduramžių pilimi“ (p. 5)? Oi, ne, ne, tai ne Trakai su Maironio apdainuota viduramžių pilimi. Tai kažkokia sunkiai užčiuopiama anoniminė vieta. Ir veikėjai kosmopolitiški: Liusi (ji pasakoja istoriją), Megė, Redis, Laura, Teris, ledi Toler, ponas Voltonas, panelė Dženifer ir t. t. Vaikų seklių portretai neišplėtoti, o pačią istoriją skaityti gana nuobodu.
Detektyvas – nelengvas žanras. Čia turi derėti psichologinė įtampa ir aprašymo dinamika. Kaip tik šito ir pasigendama. Negerai, kai reikia prisiversti baigti detektyvą skaityti. Nėra įtikinamai pavaizduotų gyvenimiškų, realistinių detalių, nejauti to oro, aplinkos, miestelio, kuriame viskas vyko. Skaitant nepalieka kažkoks keistas butaforijos pojūtis… Kurdamas realistinio plano detektyvinę istoriją rašytojas turi būti gabus konkrečios aplinkos vaizduotojas. Tą aplinką su visais niuansais ir niuansėliais turi išvysti ir skaitytojas. Klaidinga buvo nukelti veiksmą į kažkokią svetimą aplinką, kurios autorė nesugeba pavaizduoti. Juk kiek miestelių, kaimo vietovių, turinčių labai gražių ir paslaptingų dvarų, yra Lietuvoje: Baisogala, Biržai, Gelgaudiškis, Burbiškės, Raudondvaris, Joniškėlis… Kiek peno detektyvinei vaizduotei, kiek šiurpių griuvėsių dar esama, kokia vaizdinga architektūra, kiek ten visko galėtų nutikti… Gal autorei žalos padarė užsienio detektyvai (kino filmai, romanai)? Agathos Christie nepralenksi, o detektyvinės istorijos nebūtinai turi vykti kokiame nors Midsomeryje…
Saulius Žukas parašė knygelę Naujokė. Tai nauja tendencija lietuvių vaikų literatūros platumose. Tik neaišku, kiek ji gera, t. y. kiek literatūrinė. „Baltų lankų“ leidykla numato leisti knygelių seriją „Ką skaitai?“, skirtą 7–11 metų vaikams. Rengiamasi kalbėti naujomis aktualiomis temomis, o ketvirtajame knygos viršelio puslapyje deklaruojamas numatomas serijos tikslas – „ugdyti ir tobulinti pradinukų skaitymo įgūdžius“. Antrokė Mija Marija „su mama grįžo iš Anglijos ir dabar gyvens Lietuvoje“ (p. 5). Mergaitė patenka į naują klasę ir pamažu susidraugauja su klasės vaikais. Ryškinamos šių dienų socialinės aktualijos, vaiko, augusio kitokioje aplinkoje, svetimoje šalyje, prisitaikymo problemos. Tekstas paprastas ir aiškus. Tik neaiški tokių knygelių vieta literatūroje. Koks jų žanras? Kas tai – tekstas, lavinantis vaikų gebėjimą bendrauti, ar literatūros kūrinys, turintis ir estetinių intencijų? Matyt, tokia dviprasmė padėtis nulemta ir kartais deklaruojamos mokyklinės tendencijos literatūrą suvokti tik kaip iliustracinę, pagalbinę komunikacijos, kalbos mokymo priemonę. Suprantant natūralius didaktinius (ir edukacinius) vaikų literatūros tikslus, vis dėlto negalima pamiršti, kad šiai literatūrai pirmiausia galioja estetinis kriterijus. Trumpųjų tekstų pradinukams serijoje įsivaizduoju ir geriausius įvairių rašytojų apsakymus, noveles. Juk ir Jono Biliūno „Brisiaus galas“ moko bendrauti, bet ne tik to… Vis dėlto manytina, kad šią Žuko knygelę pradinukai tikrai skaitys, nes joje pasakojama apie bendraamžių kasdienybę, ji ne per ilga, lengvai suprantama.
Keturios knygos su šauktuku (!)
O vis dėlto yra kuo pasidžiaugti! Džiaugsmo šauktukai (žinoma, jie nevienodai intensyvūs) padeda kalbėti apie kitas keturias knygas. Visos jos tikrai kūrybiškos ir vertos skaitytojų dėmesio. Gintarės Adomaitytės Laumių stalas. Ryčio ir Vakarės nuotykiai atspindi jau surastą šios rašytojos kalbėseną – poetišką, pakylėtą, nekasdienę. Labai tradicinė vaikų literatūros tema – gimtadienio šventimas – čia atskleista netikėtai. Per savo šeštąjį gimtadienį Rytis ne su draugais eis į kavinę ar priiminės kaip įprasta svečius, o su tėveliu leisis į tikrą žygį: „Šiandieną eis ten, kur mėlynuoja eglės, kur teka upelės, kur klampios pelkės“ (p. 10). Keturmetė sesutė Vakarė lieka su mama namie, jos randa ką veikti: iš gintarų dėlioja raides, klausosi gegutės… Šešiamečiam Ryčiui gimtadienio žygis dovanoja nuostabių įspūdžių: Šilagėlių šlaite jis pamato paskutinę metų šilagėlę, lazdynų riešutais jį apdovanoja paslaptingoji Lazdonė, su tėčiu jis eina Stirnos taku… Bet svarbiausia, kad jis, tėčio paskatintas, išdrįsta vienas nueiti prie Laumių stalo. Tai tarsi lemtingas šešiamečio berniuko išbandymas, po kurio tėvas jam sako: „Esi laumių palaimintas. Nuo šiol po mišką klaidžiosi drąsiai“ (p. 66). „Taip, tai laimė, kad tėtis jį išsivedė iš namų. Puiki gimimo diena!“ (p. 56), – pareiškiama kitur. Keturmetė sesutė Vakarė klausia, kada ir ji galės leistis į panašią kelionę, ir mama pažada: „Tavęs miškuose laukia tavo kelias. Pamatysi, kokį mudvi apeisime ratą“ (p. 75). Rašytoja pasitelkia folkloro intonacijas: čia, kaip ir liaudies dainoje, pindamosi viena kitą papildo vyriškumo (tėvo ir sūnaus) ir moteriškumo (motinos ir dukters) linijos, paslapties ir iniciacinio baugumo nuotaiką vaikui kelia laumių vaizdinys, dar nematyti miško peizažai. Knyga primena romantišką subtilių raštų nėrinį, tekstas mįslingas, tuo mįslingumu užburiantis (atpažįstama, su niekuo nesupainiojama autorės stilistika). Žinoma, knygos sumanymas originalus ir įdomus. Vienas dalykas vis dėlto neduoda ramybės – kas šio teksto adresatas? Žinoma, ne šešiametis. Net ir paaugliui tai, kas ir kaip čia pasakojama, gali būti svetima, tolima. Gal geriausiai šį menišką lyrinės prozos kūrinį supras jau suaugę skaitytojai, nors kiek rizikuojant galima būtų jį pasiūlyti skaityti ir jaunesniems… Netikslus pasirodė ir pavadinime esantis žodis „nuotykiai“. Aprašomų įvykių nuotykiais nepavadinčiau, o su nuotykių literatūra šis kūrinys apskritai neturi nieko bendra.
Įdomų netikėtumą pateikė keramikė, dar žinoma ir kaip televizijos laidų vedėja, Nomeda Marčėnaitė, parašydama apysakėlę Lėlė. Ji pati savo tekstą ir iliustravo (kūrybiškai derinami autorės piešiniai, nuotraukos ir vaikų piešiniai), taigi čia sukurtas vientisas vaizdinis ir žodinis mikrouniversumas. Iš esmės tas vientisumas ir lemia knygos sėkmę. Pasakojama apie penkiametę Vaivą, kuri paliekama pas močiutę kaime, nes mama turi vykti (uždarbiauti?) į Airiją. (Šis socialinis motyvas darosi vis populiaresnis – plg. minėtą Žuko knygą.) Mergaitei kaimas, močiutės namai tampa naujų atradimų ir potyrių vieta. Mažoji su močiute lankosi bažnyčioje, kapinėse, pirmąkart grėbia šieną. Tačiau didžiausias viešnagės atradimas – ant aukšto aptikta sena lėlės… galva. Grandininės pasakos principu aprašomos mergaitės paieškos, kas galėtų pakeisti tą kažkada pamestą lėlės kūną – liepžiedžių maišelis, supinta šiaudų gniūžtė ar žaislinio meškiuko kūnas. Knygos pabaigoje viskas susitvarko, mat gimtadienio (ir vėl šis motyvas!) proga mergaitės lėlei tikrą kūną ir gražius drabužėlius pasiuva lėlininkė. Tačiau šalia šios istorijos pasakojama ir kita – daug rimtesnė tikroji lėlės istorija. Pasirodo, tai žaislas, turintis praeitį, – lėlė iš tikro yra promočiutės vaikystės draugės: „<…> vieną dieną tą draugę su visa šeima išvežė į Sibirą. Mama nieko apie tai nežinojo ir nesulaukusi jos ateinančios išbėgo ieškoti. Bet rado tik lėlę. Kažkur ant kelio per skubėjimą pamestą“ (p. 32). Knyga yra keliasluoksnė: paviršinis lygmuo – penkiametės mergaitės Vaivos gyvenimo fragmento istorija, giliau – lėlės (tautos praeities fragmento) istorija, o jungia visa tai pasakotojos istorija (gal turinti autobiografinių atspindžių?), pasižyminti retrospektyviu žvilgsniu („Lėlės istorija priminė, kaip kartą pavydėjau draugei žiedelio. Žinoma, ne todėl mes su ja išsiskyrėme, bet pavydėti negalima, ir tiek. Žiedelis neleidžia man apie tai pamiršti“ (p. 32) ir pan.). Penkiametį vaiką regime suaugusios pasakotojos akimis, o kursyvu išskiriamos jau pačios Vaivos mintys: „Neskubėsiu“ (p. 5), „Du mėnesiai yra ilgai, o tuoj yra greitai. Pas mane mama grįš netrukus, o pas močiutę – negreit“ (p. 9), „Kartais ieškai užtiesalo, o atrandi geriausią draugę“ (p. 33) ir t. t. Pažymėtina ir tai, kad knygoje yra taiklių psichologinių detalių, pavyzdžiui, Vaiva sugalvoja sau įvairių vardų (Airija, Pelargonija), atspindinčių jos dvasinę būseną, t. y. tai, kas tuo metu mažajai mergaitei svarbu; vaiko vienišumą (mama išvyko) įtikinamai atsveria rasta naujoji draugė – lėlė (iki tol Vaiva lėlių nemėgo); kaip ir įprasta penkiamečiams, mergaitė stebisi, kad ir močiutė turėjo mamą: „Ar tu turėjai mamą, močiute?“ (p. 30). Vaikai suaugusiuosius kartais nustebina savo įžvalgumu, antai ir Vaiva suvokia, kad „Močiutė turi dar vieną balsą, kuriuo šneka bažnyčioje. Jis man nepatinka“ (p. 40). Tačiau ir pasakotojos žvilgsnis įdomus, nevienaplanis (jis sykiu perteikia ir vaiko matymą) ir galintis skaitytoją nustebinti, pavyzdžiui, kapinių aprašymu: „Tiek mergaitė, tiek lėlė į kapines atėjo pirmą kartą. Todėl buvo įdomu. Netgi gražu kažkaip. Toks didelių juodų ir pilkų akmenų, baltų angelų ir mažų gėlynų miestas, kuriame gyvena mirusieji. Kažkas labai stengėsi, kad čia būtų gražu“ (p. 42). Taigi debiutuojanti autorė parašė tikrai įdomią polifoninę knygą. Iki galo šį polifoninį tekstą suvoks jau brandesni skaitytojai, nes, regis, tai yra vadinamojo sudvejinto adresato knyga. Ir suaugusiajam malonu knygą skaityti, vartyti. Kokia įspūdinga gimtadienio iliustracija (p. 77), o koks saldus turėtų būti miegas ant tokių puikių išsiuvinėtų pagalvių (p. 34)… Tikrai bus galima šią knygą drauge su mažais vaikais vartyti ir dar daug ką jiems papasakoti…
Nijolė Kliukaitė parašė romaną, skirtą vyresniesiems paaugliams ir jaunimui, Mirties vandenynas. Niūrus pavadinimas, bandytas atspindėti ir knygos viršeliu (mano supratimu, nesėkmingai), pasitvirtina. Mirties vandenynas – viso kūrinio leitmotyvas. Jaunas žmogus bręsdamas, keisdamasis pereina ir mirties vandenyno pavojus – savižudybės artumą, meilės trikampius, rizikingą seksualinę patirtį, draugų išdavystę, įvairių subkultūrų grupuočių įtaką, suaugusiųjų klaidas ir veidmainystę… Pagrindinė kūrinio veikėja, iš kurios perspektyvos ir pasakojama ši istorija, – Adelė. Tai kūrybinga, intelektuali mergina, kurianti eilėraščius. Kartais skaitydamas tekstą pagalvoji: ar tai, kaip rašoma, kas rašoma, gali būti penkiolikmetės jausena, mąstymas (viskas gana sudėtinga), tačiau kaip tik tai, kad vaizduojama ne eilinė, o vis dėlto išskirtinė mergina, daug ką pateisina. Guostė – geriausia Adelės draugė, mokyklos „primadona“, „tobula“ (dabar labai mėgstamas paauglių žodis), merginų santykiai labai įtempti ir sudėtingi, o kartais net priešiški ir dramatiški. Dramatiškumas, galima sakyti, pagrindinis šios knygos bruožas. Guostė sako, jog „mirtis – tai vandenynas, į kurį plaukiant reikia iškelti bures“ (p. 52), „mirtis yra vandenynas, nuolat skalaujantis mums kojas“ (p. 56) ir pan. O Adelė su savo psichoterapeute Elona atvirauja taip: „Gyvenimas man gražus su visomis atkariomis jo išraiškomis. Visi grožisi slėpiningu jūros paviršiumi, bet po ta blizgia ir žaižaruojančia plėve lėtai brinksta skenduoliai, rūdija laivų nuolaužos, žuvys ryja viena kitą, kartais įsivaizduoju save ta maža žuvele, jau apžiota, žinančia, kad tuoj tuoj jos kauleliai sutraškės ir skaidrius jūros vandenis pakeis kažkas kita“ (p. 85–86). Kūrinys ir sukomponuotas kaip Elonos inspiruotas potrauminis Adelės išsipasakojimas: „Būtina visa prisiminti, sakė gražioji Elona“ (p. 6). Tiesa, šią išeities situaciją skaitytojas suvokia gana vėlai, nebūtų pakenkę su tomis koordinatėmis supažindinti ryškiau, akivaizdžiau, net gal iš karto, jau pirmame skyriuje, – tai būtų pritraukę daugiau skaitytojų. Kita vertus, tai, kad viskas paaiškėja knygai besibaigiant, – irgi neblogai. Mirties temą vaisingai papildo meilės tema (klasikinis aspektas). „Buvome keturiese: aš, Faustas, Guostė ir Otonas – keista ketveriukė, du vienas kitą užklojantys meilės trikampiai“ (p. 53). Esama gražių, poetiškų puslapių, atspindinčių įvairias meilės (įsimylėjimo) situacijas, pavyzdžiui, Adelės jausmus Faustui: „Savanoriškoje mano vienatvėje Mano Mylimasis buvo ne tik balzganas atvaizdas, kurį nešiojausi vidinėje vokų pusėje, jis buvo visur…“ (p. 104) ir t. t. Kitur paauglių vaizduotę kaitins punktyriniai seksualinės patirties aprašymai (pasakytina, kad gero skonio riba nėra peržengiama), vienas iš tokių – slapto seksualaus ir pavojingo Guostės kandžiojimosi su vienu vaikinuku aprašymas. Adelės nuomone, taip „Guostė stengėsi pasiekti užribį“ (p. 87), bet šiuo keliu ji, Adelė, niekuomet neisianti. Romane pavaizduota nedarnių šeimų: tradiciškai probleminė Adelės šeima (iškalbinga detalė: tėtis grįžęs paryčiais netyčia užkliuvęs išvarto mamos rinktą angelų kolekciją), labai keista, dukrą prie lovos prirakinanti, sektantiška (?) Guostės mama. Pastarasis momentas kelia tam tikrų abejonių, nes nėra gerai motyvuotas, t. y. tik tų kelių neaiškių punktyrų Guostės mamos paveikslui, jos elgsenai nužymėti, o juo labiau – suprasti vis dėlto per mažai. Akivaizdu, kad šis Kliukaitės romanas nėra lengva lektūra, jis laukia tik gerai pasirengusių skaitytojų paauglių. Puiku, kad į paauglių, jaunimo literatūrą ateina gana sudėtingos problematikos ir nesaldžios stilistikos kūrinys. Tačiau vietomis tikrai būtų buvę galima dar labiau tekstą suspausti, paliekant svarbiausius ir raiškiausius dalykus. (Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad autorė beveik išvengė savo Achilo kulno – tuščiažodžiavimo ir perkrovimo vaizdais.) Galima labai pasidžiaugti gražiais minčių pasažais, pateiktais ir laiku, ir vietoje: „Iš tikrųjų aš myliu savo mamą. Ir tėtį. Šeima man panaši į kerpę, mažais, nematomais čiuptuvėliais įsisiurbusią į kitą netvarų kūnelį“ (p. 17). Bet čia pat ir perlenkiama, poetizmai gadina įspūdį. Pavyzdžiui, Adelė pasakoja: „Eilėraščiai man atsitinka kažkaip nevalingai ir beprasmiškai, laikrodžių rodyklių plakime kur kas daugiau prasmės, pastovumo ir… talento“ (p. 17). Na koks gi gali būti talentingas laikrodžių rodyklių plakimas? Panašių dalykų autorei reikia vengti, negailėti dar labiau braukyti savo teksto. Apskritai pasakytina, kad paprastesnis (ne prastesnis) kalbėjimas šiam tekstui būtų tik padėjęs. Nėra gerai, kad vietomis sunku sekti pasakojimo mintį. Apmaudą kelia ir kalbos klaidos, visokie barbarizmai… Labai reikėjo šiam tekstui kvalifikuoto redaktoriaus. Antai 99 puslapyje net kelios didelės klaidos (abuojumas, papkė, pasimetimas „sutrikti“ reikšme). Klaidų yra tikrai daug daugiau. Nors ir liūdna sakyti, tai menkina knygos vertę. Rašytojai, dėmesio! Vaikų literatūros knygoms būtinai reikia profesionalių redaktorių, patyrusių savo srities specialistų. Ilgametė praktika rodo, kad negalima pasikliauti vien savo kompetencija, o retos išimtys tik patvirtina šią aukso taisyklę. Žinoma, tai turi rūpėti ir leidykloms. Vis dėlto gimnazistams Kliukaitės knygą verta rekomenduoti – amžinoji meilės ir mirties dvikova šiame kūrinyje aprašoma kūrybiškai, skverbiantis į jauno žmogaus brendimo problemas.
Debiutantė Unė Kaunaitė parašė romaną Sudie, rytojau. Pirmiausia pasakytina, kad šis romanas kelia labai originalią ir mūsų paauglių ir jaunimo literatūroje dar netyrinėtą temą – kaip jauną ir talentingą žmogų gniuždo atsakomybės ir begalinio suaugusiųjų pasitikėjimo, tikėjimo didžia vaiko ateitimi našta. Iki šiol akivaizdžiai vyraujanti realistinės paauglių prozos tema buvo tamsūs (narkotikų, alkoholio, nusikaltėlių pasaulio, iširusios šeimos ir pan. dalykų paveiktų) jaunuolių gyvenimai ir likimai. Pagrindinė naujojo romano veikėja – gimnazistė Vytautė. Ji nepaprastai, beveik genialiai gabi. Čia verta pacituoti ilgesnę ištrauką, nes ji labai būdinga ir gerai atspindi pagrindinę veikėją: „Tą savaitę baigė muzikos mokyklą. Geriausiais pažymiais. Jos fortepijono mokytoja nė už ką nenorėjo sutikti, kad Vytautė išeitų po septynerių metų. / – Jokiu būdu. Vytautė – geriausia mano mokinė. Net neįsivaizduojate, kokį talentą paleidžiate vėjais! / Ir tėvai neįsivaizdavo, todėl ilgai svarstė. Vytautei groti pianinu velniškai patiko. Bet ji norėjo eiti ir į Dailės mokyklą – stojamuosius praėjo nesunkiai. Laiko abiem nebuvo įmanoma rasti. Tą pačią savaitę įstojo į licėjų. Pirmu numeriu. Šokių pamokos. Vasarą pradės lankyti tenisą. Iš kur paroje tiek valandų? Vis dėlto muzikos mokyklą baigė. Skaudančia širdimi. / Vasarą liūdesį skandino knygose. Nesustodama ir be atvangos. <…> Žlugdė tik suvokimas, kad visko nesugebės perskaityti. O gal? Krimto Selindžerio apsakymus ir pati išgyveno Glasų tragedijas <…>. Bet jas vijo Orvelo ūkiai ir Voneguto skerdyklos, Bulgakovo margaritos ir Hemingvėjaus jūros“ (p. 83). Ne kartą romane nuskamba mintys apie galėjimą būti net ir Lietuvos prezidente. Romane jaunoji rašytoja bando pasakyti, kad ir gabūs vaikai turi problemų ir jos nėra paprastos ar mažiau svarbios. Kalbėdamasi su Simu, Vytautė išsitaria: „Man kartais atrodydavo, kad visi per daug iš manęs nori, – lyg sau, lyg jam. Bet buvo gera turėti kam tai pasakyti. Staiga suvokė, kad iš tiesų ji taip jautėsi, tik nedrįso prisipažinti“ (p. 77). Sunku Vytautei apsispręsti dėl būsimos profesijos, studijų krypties: „O ji nežinojo, ko nori. Nežinojo, ir viskas. Nes nebuvo universitete profesijos pavadinimu „universalumas“ (p. 148). Tapatybės paieškos gali būti labai skausmingos ar net ribinės. Ne veltui knyga pradedama ir baigiama tuo pačiu epizodu – Vytautė stovi ant vieno Vilniaus tiltų: „<…> laikydamasi už tilto turėklų perlipo į kitą pusę ir atsisėdo ant krašto, po kojomis šniokštė vien upių motina. Turėklai tebuvo kelių centimetrų storio“ (p. 7, 219). Lemtingą akimirką merginą sulaiko jos gerasis angelas – Robertas, kuriam Vytautė neabejinga (panašus siužeto vingis yra ir minėtame Kliukaitės romane, kur Guostę nuo mirtino šuolio sulaiko jos draugė Adelė). Reikia pasakyti, kad Kaunaitė moka įtaigiai, rišliai ir vaizdingai pasakoti, aiškiai ir logiškai struktūruoti tekstą. Knygoje aprašomi dar septynių žmonių – Marijos, Kristijono, Simo, Antano, Luko, Mariaus ir Roberto – portretai, visi jie gana įtikinami, ypač pavykęs Marijos literatūrinis portretas. Kiekvienam veikėjui randama sava spalva, detalė. Marija tiki horoskopais, Simas „negalėjo gyventi be tekančio vandens“ (p. 76), bet jis neturi aiškaus tikslo, tik abstrakčiai svajoja apie „vieną dieną“, kai jau turės namelį kalnuose… O Vytautė yra Simo priešingybė – ji darbšti, praktiška, konkrečiai planuojanti („Juk reikia tiek daug išmokti“, p. 81). Lukas, Vytautės vaikystės kaimynas, nuvilia, nes pasirodo esąs savanaudis (įsimintina vokiško parkerio istorija). Tačiau labai svarbus šiame romane ir Vilniaus „portretas“. Skaitydami romaną regime autentiškai, atpažįstamai pavaizduotas Vilniaus (atitinkamai Kliukaitės knygoje – Klaipėdos) vietas, labai akivaizdi romane ir filotopinė, patriotinė Vilniaus idėja. Jaunos merginos tapatybę formuoja gimtasis miestas, o Europos didmiesčiai Vytautės nepakeri, todėl labai simboliškos paskutinės romano eilutės: „Įstojo į architektūrą. Nes Vilniui reikėjo architekto, o Vytautei reikėjo Vilniaus“ (p. 230). Taip užsklendžiamas abejonių, rinkimosi ratas. Žmogaus gyvenimui prasmę gali suteikti vieta, ir konkrečiai vietai žmogus gali būti labai svarbus. Na, o vieno dalyko autorė, atrodo, neapmąstė iki galo – romano pavadinimo. Sudie, rytojau reiškia visai ką kita, nei sako romano baigiamoji scena, ką kita, nei kalba jo visuma. Įmantrauti čia tikrai nebūtina. „Sveikas, rytojau“ – tokia yra teigiama šio kūrinio užsklanda, ir nors tai skamba kasdieniškiau, bet tiksliau atspindi patį tekstą, pagrindinės veikėjos logiką. Manau, kad šis kūrinys – svari ir kūrybiška Kaunaitės paraiška rašyti. Tad sveikas, rytojau!
Keturios knygos su daugtašku (…)
Kiek daug dar galima būtų papasakoti… Taip, ko gero, būtų galima pasakyti užvertus kiekvieną pažintinę knygą. Juk šios knygos nori aprėpti visą pasaulio įvairovę, suregistruoti tūkstančius faktų faktelių ir perteikti juos mažiems ar jau paaugusiems skaitytojams. Labai svarbu, kad yra leidžiamos ne tik verstinės, bet ir originaliosios lietuviškos pažintinės knygos.
Daiva Balbierienė parašė knygelę Linksmiausi niufaundlendės Gritos nuotykiai. Gamtos, naminių gyvūnų tema – bene dažniausia tokio pobūdžio knygose. Autorė pasakoja vieno šunelio – niufaundlendės Gritos – gyvenimo istoriją. Istoriją papildo nuotraukos, kuriose skaitytojai galės pamatyti konkrečią šunų veislę, pasigrožėti šiais naminiais gyvūnais. Kiekvienas tokios knygos autorius turi išsikelti sau klausimą, kokią strategiją
jis renkasi: vaizdingo (net meninio) ar dalykinio, kone dokumentinio pasakojimo; taip pat – nuspręsti, kaip tai derės su vizualiąja knygos puse. Šiuo atveju pasirinkta gana mokyklinė pasakojimo stilistika, vyrauja aprašymas, nesiekiama profesionalaus kinologo žvilgsnio. Tai labiau bendrųjų pažintinių ir etinių (gyvūnų globos) tikslų siekiantis leidinys. Šalia nuotraukų publikuojami ir vaikų piešiniai, bet tai jau gerokai įgrisusi iliustravimo praktika. Tokiems leidiniams taip pat labai praverstų griežta redaktoriaus ranka: šioje knygoje valgo ir žmonės, ir šuniukai (šuniukai, nors ir labai mylimi, ėda!), keistai, dviprasmiškai skamba: šuniška mėsa, šuniškos dovanos, šuniškas tortas (čia irgi aprašomas gimtadienis, tik šįkart šuns – gerai, kad neparašyta šuniškas gimtadienis). Ar šuniukai cypsi? Lietuviams cypsi paukščiukai. Keistai skamba ir žmogiški apibūdinimai – naujagimis, gimsta. Juk kalė šunelius atsiveda. Lietuvių kalbos kultūros dalykai pažintinio pobūdžio leidiniuose labai svarbūs, tai parodo ir leidėjų, ir kūrėjų bendrąjį kultūrinį išprusimą, požiūrį į gimtąją kalbą. Ko gali išmokyti tokia knygos kalba? Leidinys kuklus, jo išliekamoji vertė abejotina.
Lina Marmaitė-Snitkienė parašė knygelę Labas, aš esu tavo draugas iš miško. Išraiškingų nuotraukų ir teksto derinys („Lututės“ pamėgtas būdas) pasakoja apie įvairius miško gyventojus – kėkštą, bebrą, vilką, skruzdėlę ir kt. Autorė siekia vaizdingesnio žodžio – bando rimuoti: „Bet mums sutrukdo skruzdėlytė – maža ruda miško darbštuolytė“ (p. [5]) ir pan. Toks vaizdingas, meniškumo siekiantis kalbėjimas derinamas su faktų kalba: „Mažos skruzdėlytės, ieškodamos maisto ir šapelių bei lapelių skruzdėlynui, nuo savo namų gali nueiti 30 metrų“ (ibid). Bet griežtos redaktoriaus rankos reikėjo ir čia – labai daug kur tvarkytinas stilius ir pan. Kai kada į vieną puslapį sudėta per daug teksto ir paveikslėlių (pavyzdžiui, vilkų puslapyje – du paveikslėliai, trys tekstai), neaišku, kaip jie tarpusavyje susiję. Kartais atrodo, kad tiesiog pritrūko tvarkos ir griežtesnio, profesionalesnio požiūrio. Pasakytina ir tai, kad tokių knygų vertę labai lemia ir profesiniai maketuotojų įgūdžiai. Taigi pirmiausia būtina gerai apmąstyti pažintinio leidinio koncepciją, kurią vėliau turėtų įgyvendinti kvalifikuota komanda. Autorius visada turėtų drįsti kelti leidyklai griežtus reikalavimus, neskubėti knygos leisti bet kaip…
Selemonas Paltanavičius parašė enciklopedinio pobūdžio knygą imperatyviu pavadinimu Pažinkime Lietuvos gyvūnus. Tai jau kitokios kokybės pažintinė knyga. Įdėta daug autoriaus ir dailininkės Astos Rastauskienės darbo. Nuotraukos autoriaus, užvis daugiausia – iš kitų šaltinių (nurodyta knygos gale, p. 167). Knygos struktūra aiški: atskirai gyvūnų grupei – varliagyviams, žuvims, paukščiams, žinduoliams ir kt. – po skyrių. Vyrauja faktų kalba, o literatūriškumui atstovauja autoriaus sugalvoti Paulius ir Sigutė, kurie kaip tikri bičiuliai keliauja su skaitytoju per visą knygą. Sigutės funkcija – priminti, ką apie vaizduojamus gyvūnus sako liaudies išmintis, o Paulius pasakoja apie juos visokias įdomybes. Medžiaga atrinkta išmaningai, daug yra tokios, kuri sudomins vaikus. Pavyzdžiui, Paulius klausia, kiek taškų turi boružė, o Sigutė primena liaudies išmintį papasakodama, kaip boružė padeda atspėti lietų. Dalykinė informacija dozuota, surašyta neilgomis pastraipomis. Knygos pabaigoje pateikiama ir praktinių darbelių užduočių. Leidinys informatyvus, atsakingai parengtas. Jį galėtų įsigyti kiekviena pradinukų (ir ne tik) klasė, būtų gerai, kad jam atsirastų vietos ir namų bibliotekėlėse.
Legendinės laidos „Labanakt, vaikučiai“ ir radijo laidos „Tetos Betos viktorina“ vedėja Bernadeta Lukošiūtė parašė įdomią pažintinę knygą Kai šalia Teta Beta. Matyt, ji atsirado kaip viktorinų, kuriose nuolat keliami įvairūs klausimai, išdava. Labai įdomu, kad šioje knygoje gerai matyti pasakotoja. Tai pati literatūriškiausia ir kūrybiškiausia 2011 m. pažintinė knyga. Ji taip ir prasideda: „Manau, kad ne tik man smalsu pamatyti, kaip skleidžiasi žiedas…“ (p. 7). Galima sakyti, kad pagrindinis visos knygos akstinas – perduoti žinią, pakviesti ir kitus pasigrožėti gyvosios gamtos turtais. Rodos, taip ir girdi švelnų diktorės balsą (vis dėlto kokia ryški televizijos, radijo įtaiga…). Dailininkui Mariui Zavadskiui knygos viršelyje neblogai pavyko atvaizduoti tetą Betą, perteikti jos kameriškumą, intymų, globėjišką buvimą šalia. Taigi šviečiamasis pasakotojos suinteresuotumas neįkyriai (ir tekstu, ir vaizdu) perduodamas skaitytojams. Antai pasakojime „Svirbelis“ pateikiami asmeniniai įspūdžiai apie šį nuostabų, iš šiaurės į Lietuvą pasišildyti atskrendantį paukštelį. Autorės pasakojimas gana vaizdingas: „Atskrenda svirbelių pulkai, nutupia šermukšnyje. Iš pradžių jie tarsi klausosi, dairosi, melodingai pasičiauškėdami, paskui tas melodingas svirbėjimas nutrūksta garsiu, čaižiu riksmu. Galop, taip „pasitarę“, įninka lesti uogas, lesa tol, kol pasisotina“ (p. 43). Autorė į pasakojimus įpina legendų ir padavimų, remiasi Dabartinės lietuvių kalbos žodyno autoritetu (pavyzdžiui, pasakodama apie drugį, vardu admirolas, p. 55), gamtininkų tyrinėjimais (literatūra nurodyta p. 102).
Kaipgi sudaryti Lukošiūtės tekstukai? Pavyzdžiui, straipsnelis „Boružė“ prasideda įvairių tautų ištarme: „Pasak senovės slavų sakmių, boruže virstanti saulės deivė, germanai boružėles laikė saulės vaikučiais; čekai tikėjo, kad vabalėlis neša sėkmę, prancūzai – kad nuo nelaimių saugo vaikus“ (p. 79). Čia pat pasiremiama ir savo patirtimi: „Prisimenu, mes vaikystėje boružėlę patupdydavom ant delno…“ (ibid.). Toliau į tekstą įlydoma gamtininkų informacija: „Boružėlės – didžiausias bjauraus augalų kenkėjo amaro siaubas“ (ibid.) ir t. t. Pateikiama labai vaizdingų, originalių palyginimų: „Boružėles, įvairiaspalves ir įvairiataškes, atpažinsite iš „figūros“ – jos visos nelyg miniatiūriniai duonos kepalėliai“ (p. 80). Kūrinėlis baigiamas didaktine gaida: „Tikiuosi, pamilai šiuos nuostabius vabalėlius. Jie irgi geri mūsų draugai, nepakartojama mus supančio pasaulio dalis“ (ibid.). Tekstą praturtina žaismingi boružes vaizduojantys Zavadskio piešiniai. Iliustracijos aiškiai siekia meniškumo, net linksmumo (gyvūnai drąsiai ir žaismingai personifikuojami), o ne dokumentinio tikslumo, nors piešinyje augalai ir gyvūnai visada yra atpažįstami. Kartais autorė remiasi savo kaip skaitytojos įspūdžiais. Antai pasakodama apie vilkus ji sako: „O man vilkai patinka. Juos tiesiog įsimylėjau, perskaičiusi kanadiečio mokslininko Farlio Moveto, kurį laiką gyvenusio šalia vilkų, knygą“ (p. 99). Šią Lukošiūtės knygą, manau, mielai skaitys ir suaugusieji. Kaip visa šeima klausosi „Tetos Betos viktorinos“, taip ir knyga Kai šalia Teta Beta gali tapti šeimos vakaro skaitymų knyga.
Tai toks realistinių ir pažintinių 2011 m. knygų dvyliktukas. Labai smagu, kad vis dėlto dauguma tų knygų vertos popieriaus, ant kurio buvo išleistos. Žalieji medžiai buvo nupjauti ne veltui, o tam, kad kūrybiškos knygos – nesvarbu, apie ką jos pasakotų: apie boružės ar svirbelio gyvenimą, mylimiausios lėlės istoriją, baugų mirties vandenyną, kurį turi įveikti meilės vandenys, ypatingą gimtadienį ir tądien pamatytą nuostabią šilagėlę ar paauglio akimis regėtus ir įsimylėtus Vilniaus vaizdus, – visada būtų šalia vaikų. Juk jos skirtos tiems, kurie užaugę taps ir Vilniaus, ir Šiaulių, ir viso pasaulio architektais.
Rubriką remia Kultūros rėmimo fondas.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2012 Nr. 1 (61)
