SENELIO NIKOLAJAUS NIKOLAJEVIČIAUS POKALBIAI SU AMŽINYBE (Vladimiro Železnikovo „Baidyklė“)

Šio straipsnio tikslas – išryškinti filosofinę Vladimiro Železnikovo apysakos Baidyklė plotmę ir dvasinius šio kūrinio aspektus. Autoriaus kūryba mažai tyrinėta, tad šis žvilgsnis bus naujas ir gana subjektyvus.

Senelio Nikolajaus Nikolajevičiaus paveikslo analizę pradėsiu nuo jo vardo. O jis daug sakantis – kilęs iš graikiško Nikolaos, kurio dėmuo níkē reiškia „pergalė“, o laós – „žmonės, tauta“. Taigi Nikolajus yra „nugalintis tautą“, „tautų nugalėtojas“ arba „žmonių pergalė“. Mums labiausiai tinka trečiasis variantas, nes knygos pabaigoje matome Nikolajų Nikolajevičių kaip absoliutaus žmogiškumo triumfo įsikūnijimą. Tai, kad tėvavardis sutampa su vardu (Nikolajus yra ir Nikolajaus sūnus), rodo šeimos ir tradicijų reikšmę senelio gyvenime, ryšio su tėvu svarbą: „Nikolajus Nikolajevičius apsidairė, pagalvojo, ką dar reikėtų padaryti, – ir staiga suprato, kad labiausiai jam norisi atsisėsti į seną tėvo krėslą, kuris anuomet buvo vadinamas stebuklingu vardu „volteriškasis“. Vaikystėje jam nebuvo leidžiama į jį sėstis. O kaip jam norėjosi užsikraustyti ant jo su visom kojom!..“¹ Kartu jis ir pats yra tėvas, ir didžiausia jo gyvenimo svajonė – kad tradicijų būtų paisoma, kad namuose, kuriuose gyveno jo protėviai ir gyvena jis pats, gyventų jo sūnus ir sūnaus vaikai ir šitaip nenutrūktų gyvoji giminės grandinė: „Nikolajus Nikolajevičius mąstė apie daug ką, bet kaskart vis grįždavo prie slaptos savo svajonės. Mąstė, kad jam numirus čia apsigyvens jo sūnus su šeima. Savo akimis regėjo, kaip sūnus įeina į namus. Ir, aišku, neregimos praeities dalelytės persmelkia ir sušildo jo kūną, ima pulsuoti kraujyje, ir jis jau niekad nebeįstengia užmiršti gimtųjų namų“ (p. 15).

Taigi paminėjome namus. Namai ypač svarbūs ir senelio gyvenime, ir kuriant meninį šio veikėjo paveikslą. Viena vertus, tai pagrindinė veiksmo vieta (pavartosiu lotynišką žodį locus), traukos centras, į kurį neišvengiamai grįžta kas nors iš Besolcevų giminės. Šeimos lizdas, menantis jį kūrusias rankas, čia gyvenusių žmonių istorijas ir likimo vingius bei pasakojantis savo asmeninę istoriją, taigi kalbantis, gyvas, personifikuotas namas. Kadangi čia susikerta ir vietos, ir laiko matmenys, šie namai ne vien locus, vieta, o tam tikras erdvėlaikis, kuriame atsidūręs žmogus įgyja galimybę užmegzti pokalbį su amžinybe, kuriame laikas sustoja arba įgyja kitų, gal net kosminių savybių: „Atsikėlė, kaip ir pirma nesuvokdamas laiko, vėl užvalgė barščių, skardžiai nusijuokė ir nutvėrė save galvojantį, kad jo juoko intonacijos panašios į tėvo. Tada vėl kažin kodėl atsigulė miegoti…“ (p. 17).

Kita namų funkcija ta, kad senelį galima apibūdinti, apibrėžti per jo namus, rasti analogijų, palyginimų, padedančių geriau suvokti Nikolajaus Nikolajevičiaus asmenybę. Štai randame tokį namo apibūdinimą: „Tamsus namas su erdvia, visiems vėjams atvira terasa nė kiek nebuvo panašus į smagius, spalvingai nudažytus kaimynų namukus. Šioje gatvėje jis atrodė nelyginant niaurus žilsvas varnas, patekęs į kanarėlių ar sniegenų pulką“ (p. 9). Toks yra ir senelis Nikolajus – išsiskiriantis iš margų miestelėnų, nesuprastas, neįvertintas keistuolis: „Jis visąlaik klajodavo po miestelį vienas, su vis ta pačia užsmaukta ant kaktos kepure ir nudėvėtu paltu, kurio alkūnės buvo užlopytos dideliais, kruopščiai prisiūtais lopais“ (p. 18). Senelio drabužiai nusėti lopais kaip kad ir jo namo prarūdijęs stogas, nunešioti ir kuklūs kaip kad jo namas – paprastas, suręstas iš pajuodavusių nuo laiko rąstų. Tačiau name nuolatos dega šviesa: „Naktį namas žibėdavo tarsi žvakė per tirštą rūką“ (p. 18). O senelis nepaliaujamai spinduliuoja nepalaužiamą tikėjimą žmonėmis. Kategoriškus anūkės apibendrinimus („– Jie visi bjaurybės! – sukliko Lenka. – Greitai tuo įsitikinsi!“) jis atremia taip pat kategoriškai: „– Niekados nepatikėsiu! – Nikolajaus Nikolajevičiaus akys pasidarė negailestingos ir šaltos, o randas ant skruosto plykstelėjo akinamu baltumu. – Niekados!“ (p. 123).

Taigi be galo stiprus ryšys su locus, vieta, per namą, gimtąjį miestą, per savąjį kraštą yra vienas pagrindinių senelio Nikolajaus Nikolajevičiaus bruožų. Žymus airių poetas, filosofas ir dvasininkas Johnas O’Donohue knygoje Amžinybės atbalsiai. Tikrųjų namų ilgesys kalba apie ryšį kaip žmogaus prigimties esmę: „Būti žmogumi reiškia kam nors priklausyti. Ryšiai yra ratas, apimantis viską; jei mes jų atsisakome, žalojame savo prigimtį.“² Vienas stipriausių mūsų žemiškojo gyvenimo ryšių – ryšys su vieta, kurią vadiname namais: „Kai žinai, kur gyveni, žinai, kur esi. Tavo namai ten, kur neišvengiamai grįžti. Kažkodėl trokšti pastovaus ir patikimo ryšio, būdingo gamtai.“³ Kartu „[…] ryšys nėra nuosavybė; jis niekada neužsimezga ir nėra ilgalaikis iš baimės ar godumo. Ryšys turi savo formą ir kryptį. Tikrasis ryšys atsiranda iš vidaus. Jis siekia harmonijos tarp išorės ir sielos vidaus muzikos.“⁴ Manau, kaip tik toks ryšys sieja senelį Nikolajų Nikolajevičių su savo vieta, savo gimtaisiais namais ir kaip tik dėl to senelis geba tų namų atsisakyti. O’Donohue nurodo kelias ryšių rūšis ir ryšį, kurį išryškinome Nikolajaus Nikolajevičiaus paveiksle, apibūdina kaip būdingą čiabuviams, vietiniams gyventojams: „Tą, kuris susijęs su vieta nuo pat gimimo, vadiname čiabuviu. Pats žodis rodo, kad pradinis ryšys su konkrečia vieta yra taip giliai įsiskverbęs į širdį, kad niekada negali nutrūkti. […]. Niekas taip nepažįsta vietos atmosferos, neturi tiek su ja susijusių prisiminimų kaip jis. Tas, kuris pasilieka [arba sugrįžta! – I. M.], pažįsta vietovę iš vidaus ir yra prisiderinęs prie subtilaus gimtinės troškimų pasaulio.“⁵ Kaip tik šitokio ryšio išraiška, mano nuomone, yra tai, kad gimtojo miestelio istorija seneliui yra ne sausi istoriniai faktai, o gyva, bylojanti ir jaudinanti vaizduotę kasdienybės dalis: „Tokių miestelių kaip šis mūsų žemėje beliko vos kelios dešimtys. Jis gyvavo jau daugiau kaip aštuoni šimtai metų. Nikolajus Nikolajevičius gerai žinojo, didžiai vertino ir mylėjo jo istoriją. Ji kaip gyva iškildavo jam akyse, kai jis klaidžiodavo po gatveles ar skardžiomis upės pakrantėmis, po vaizdingas apylinkes su senovės piliakalniais, apaugusiais tankiais sausmedžių brūzgynais ir beržais“ (p. 7).

Geriausiai senelį Nikolajų Nikolajevičių apibūdina medžio metafora: „Jis gyveno, gyveno ir jautė, jog darosi patvarus kaip senas drūtas medis, gerai pavasario lietaus palaistytas“ (p. 17). Minėtasis O’Donohue rašo, kad „Medis – tai tobula esatis. Jis kažkaip geba sujungti savo susiskaidymą į visumą. Medis išmintingai moka susitaikyti su savo netektimis. Dėl jų nesikremta, nepraranda ramybės. Globoja jas ir teikia joms prieglobstį. Iš čia – ramus medžio orumas ir pastovumas. […] Medis gali stiebtis į šviesą, ištverti vėją, lietų ir audrą todėl, kad jis įsišaknijęs.“⁶ Nikolajus Nikolajevičius taip pat iškenčia visas gyvenimo negandas tik todėl, kad kažkada turėjo namus, jų visą gyvenimą ilgėjosi ir svajojo į juos grįžti. Ši svajonė vedė į priekį ir padėjo nepražūti net baisiausiomis akimirkomis, pro ausis švilpiant kulkoms, gulint apkasuose ar ligos patale: „Nikolajus Nikolajevičius nebijojo mirties ir žiūrėjo į ją natūraliai ir paprastai, tik labai norėjo parsigauti į savo namus. Šis karštas noras padėjo jam įveikti ligą, pakilti iš patalo ir leistis į kelią. Nikolajus Nikolajevičius svajojo vėl atsidurti tarp senų sienų, kad ilgomis bemiegėmis naktimis prieš akis šmėkščiotų seniai pražuvusių ir nepamirštų žmonių veidai“ (p. 10).

Šie „seniai pražuvę ir nepamiršti žmonių veidai“ – tai senelio paveikslai, surankioti iš visų pakampių ir nupirkti dažnai už paskutinį grašį. Kaip tik šis pomėgis, aistra leidžia apibūdinti Nikolajų Nikolajevičių kaip keistuolį, išskirti iš kitų miestelio gyventojų, o jį patį verčia jaustis nesuprastą ir vienišą. „Suprask, aš tik jais ir gyvenu“ (p. 23), – sako jis anūkei. Išties senelio ryšys su menu ypatingas: jis prisipažįsta, kad nuo pat vaikystės manė name gyvenant ne tik visus dėdes, tetas ir kitus giminaičius, bet ir žmones iš paveikslų, jų prisiminimas lydėjo Nikolajų Nikolajevičių per visą gyvenimą, tuos žmones iš paveikslų jis prisimindavo minutėmis, kai gyvybė kabojo ant plauko, paveikslai ir atvedė jį po šitiekos metų į gimtuosius namus, o pirmas darbas sugrįžus namo buvo juos surasti; kai jų iškart rasti nepavyko, senelį apėmė neapsakoma baimė.

Kyla klausimas, ar Nikolajus Nikolajevičius yra didis estetas, ar tiesiog be galo giminės palikimą vertinantis žmogus? Man atrodo, kad nė vienas iš šių apibrėžimų neišreikštų pačios jo asmenybės esmės. O esmė, mano manymu, yra nekonvencionalus ryšys su meno kūriniais. Tai toks ryšys, kai kūrinys laikomas ne kieno nors atvaizdu, o pačiu objektu ar jo dalimi. Šitoks santykis būdingas rusų ikonų tapymo ir elgimosi su jomis tradicijai. Stačiatikių supratimu, ikonose yra pats Dievas, o ne Jo atvaizdas, užtat jos bučiuojamos, joms lenkiamasi, rodomi kitokie pagarbos ženklai. Tokį pat santykį randame žodinėje kūryboje. Visi užkeikimai, burtažodžiai, maldos, priesaikos, gydomosios formulės, pranašystės ir t. t. remiasi šiuo santykiu ir, pasak Romano Jakobsono, atlieka maginę kalbos funkciją⁷. Taigi žodis suvokiamas kaip veiksmas, kaip reali jėga, galinti pakenkti, padėti, išgydyti ir t. t., o ne kaip žmonių sutartas tuščias garsų derinys.

Klasikinėje rusų literatūroje yra keli veikėjai, kuriems būdingas toks ryšys su žodžiu, – tai Nikolajaus Gogolio Akakijus Akakijevičius ir Fiodoro Dostojevskio kunigaikštis Myškinas⁸. Akakijus Akakijevičius, su perrašinėjamais dokumentais elgiasi taip, lyg jie būtų kažkas šventa, ko jokiu būdu negalima sugadinti, suteršti, ir kiekvieną klaidelę laiko kone nuodėme. Jis nesiima geriau atlyginamo darbo, nes tada perrašinėjant reikėtų keisti veiksmažodžių laikus, raides ir visaip kitaip „šventvagiauti“. Kunigaikštis Myškinas rodo savo kaligrafinius gebėjimus ir su begaline aistra pasakoja apie kiekvieną parašytą raidę, apie rašymo reikmenis, popierių, taip paversdamas perrašymą šventu veiksmu; jis taip pat negali teksto pakeisti, prikurti ko nors savo. Na, o akivaizdžiausias šio nekonvencionalaus santykio su daiktais pavyzdys – vaikai, manantys, kad žaislai yra gyvi, laikantys spektaklius tikru gyvenimu, o pasakas – tikromis istorijomis.

Bet svarbiausia, mano manymu, meno kūrinių funkcija šioje apysakoje ta, kad per meną, per paveikslus senelis Nikolajus Nikolajevičius kalbasi su amžinybe, pats tampa amžinas ir paverčia tokiu savo namą. Amžinybei tenka pagrindinė vieta senelio apmąstymuose: „[…] dabar man atrodo, jog nė nebuvau išvykęs, kad aš visada čionai… […] Daug šimtmečių… Kad mano gyvenimas kažkieno kito gyvenimo tęsinys… Arba daugelio kitų gyvenimų…“ (p. 40); „Juk jeigu jo protėvis, baudžiauninkas dailininkas Besolcevas, nebūtų šių paveikslų nutapęs ir jeigu kitos Besolcevų kartos nebūtų jų išsaugojusios, pasaulis nebūtų pažinęs šių gyvastingų veidų, ir niekas niekad nebūtų sužinojęs, kad šie žmonės gyveno žemėje. / Pastaruoju metu Nikolajus Nikolajevičius vis dažniau apie tai susimąstydavo. Ir jo paties gyvenimas, toks trumpas ir toks liūdnas, kaip ir kiekvieno žmogaus, staiga pasirodė jam ilgas, tartum būtų trukęs ištisus amžius“ (p. 126). Vadinasi, senelis atskleidžia mums amžinybės paslaptį. Į klausimą, kaip tapti amžinam, galima atsakyti taip: paversti savo namus muziejumi, o savo gyvenimą – legenda.

Taigi meninė senelio Nikolajaus Nikolajevičiaus paveikslo funkcija yra ne tik tai, kad pokalbio formos kūrinyje jis yra vienas iš to pokalbio dalyvių, kad jo apmąstymai, prisiminimai ir gyvenimo istorija turi kūrinio kompozicijoje tam tikrą vietą, yra tarsi dinamiškos, siužeto vingių kupinos Lenkos istorijos atsvara, bet ir tai, kad šis pokalbis turi filosofinę prasmę, kuri galbūt nelabai įdomi skaitantiems vaikams ir paaugliams, bet be galo svarbi visiems mums, mėgstantiems ir tiriantiems vaikų literatūrą.

_____________________________________

¹ Vladimiras Železnikovas, Baidyklė, iš rusų k. vertė Viktoras Miliūnas, Vilnius, 2008, p. 15. (Toliau cituojant šį kūrinį nurodomi tik puslapiai.)

² John O’Donohue, Amžinybės atbalsiai: Tikrųjų namų ilgesys, Vilnius: 2002, p. 21.

³ Ibid., p. 26.

⁴ Ibid., p. 22.

⁵ Ibid., p. 69.

⁶ Ibid., p. 198–199.

⁷ Žr. Н. Б. Мечковская, Язык и религия. Пособие для студентов гуманитарных вузов, Москва, 1998.

⁸ М. Эпштейн, „Князь Мышкин и Акакий Башмачкин (к образу переписчика)“, http://www.emory.edu/INTELNET/pn_myshkin.html.

^* Autorė – Vilniaus universiteto Rusų filologijos katedros magistrantė. Straipsnis parengtas 2011 m. gruodžio 16 d. Prano Mašioto skaitymuose skaityto pranešimo pagrindu.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2012 Nr. 1 (61)