2011 M. VAIKŲ POEZIJOS „PERLIUKAI“ „IR ATVIRKŠČIAI“

Apie „perliukus“…

„Lygiuot, ramiai… Paeiliui išsiskaičiuot! Et, vis tiek visos jūs man vienodos“, – numoju ranka į knygų pastangas pranokti viena kitą rimais ir viršelių margumu. „Baltos lankos, juodos avys…“ – prisimenu mįslę, mėgindama suganyti tekstus, tinkamus tik nemigai šalin nuvyti. Viena, dvi… aštuonios… Plačiai išsižioju ir beveik grimzdama į eilėraščių sapnų karalystę ištariu burtažodį: „Avinėli, pasipurtyk!“ Ir iš vilnų pabyra „perliukai“. Skaitau juos ir verkiu. Taip ir dera: sapnuoti perlus reiškia ašaras. Ne pirmus metus apraudu liūdną tuščiažodėmis knygomis tapusių medžių dalią.

Tų „perliukų“ pažersiu ir jums. Iš didelės meilės atsiradusių…

Pirmiausia Albino Plauskos Saulėtais takeliais palakstykime. Paklauskime eilėraščiu: „Kaip tu norėtum, Lietuva, / Kad mes tave mylėtume?“ (p. 3). Palinkėkime: „Tegu graži / Ir laisva / Žydi brangi / Lietuva!“ (p. 8); čia net aguonos plevena dainuodamos: „Dega meilė begalinė / Širdyse gimtinei“ (p. 22). Tik nepamirškime paskinti mamai žibučių. Linksmi pievoje pašokime. Margučius paridenkime. Aitvarus paskraidinkime. Tokia saulėta turi būti vaikystė. O kas, jei nesaulėta? Plauska ir čia greitas patarti. Eilėraštyje „Kaip atpažinti draugą“ moko: „Tu pažiūrėk į tyrą / Vaikišką mano veidą / Ir pasinerk į tylą / Priešams kaltes atleidus“ (p. 25). Atleiskime ir jam – turbūt nežino, kad poezija yra ne vien mokėjimas lengvai rimuoti…

Myli tėvynę ir Dalia Milukaitė-Buragienė. Ji išleido Tėviškėlės akmenėlius. Idėja – eilėmis papasakoti legendas apie akmenis – būtų puiki, jei ne patetiškai, egzaltuotai liejami jausmai: „Šitą tėviškės akmenį šventą / Atminimų svajom apšviesiu… / Prisiglausti dar šiandien lemta, / Ačiū, Dieve, už dabartį šviesią!“ (p. 3). Tikrai, kas paneigs, kad laisvoje Lietuvoje dabartis yra šviesi? Čia jums ne žygis į komunistinį rytojų: juk ne Partija veda, o Dievas malones dalija… Pagerbkime ir mirusiuosius: „Ateiname prie šventojo paminklo, / Ten pavardės už laisvę žuvusiųjų“ (p. 14).

Ir apie tremtį vaikams prabilti tinka eilėmis. Zofijos Čapkauskaitės knygelėje Ką pasakojo Irutė vaizdingai (kas, kad neskoningai, – kokia gali būti estetika rašant apie tremties sunkumus…) piešiamas tremtinio vaiko likimas: „Jo mažam kūnely štai – / votys, votys… ištisai. / Išsekimo geluonis – / tyliai sėlina mirtis“ (p. 11). Poemėlė, kaip rašoma, skirta 6–15 metų vaikams. Bijau, kad šešiamečiai, tokius tekstus išgirdę, sapnuos košmarus. Penkiolikmečių, imančių į rankas šią knygą, neįsivaizduoju. Žinau, kad jie jau Lietuvius prie Laptevų jūros skaito…

Na, bet grįžkime į šviesią vaikystės šalį. Iš mokytojo Stasio Ablingio rinkinio Pro vaikystės langus iškrinta toks „perlas“, kad negaliu susilaikyti nepacitavusi nuo pradžios iki pabaigos:

Su gimtadieniu!

Sveikink darbą, sveikink rytą,

Vėl gimtadienis prašvito,

Skuba metai tekini,

O su jais ir Tu eini.

Į rytojų savo šviesų,

Savo Laimę, savo Tiesą.

Linkime šviesių kelių

Ir sėkmių daug didelių. (p. 19)

„Tra ta ta, tra ta ta“, – marširuoju proginių eilėraščių rimais, kol galiausiai suprantu: ne vaikams jie, o suvaikėjusiems senukams, kreipiantiems žvilgsnį į suolelį prie mokyklos: „Daugiau jau ant jo nedrebėsi, / Belaukdamas „trys“ tau ar „du“…“ (p. 60).

Eilėraštį apie gimtadienį radau ir Nijolės Morkūnaitės knygelėje Akiniai knygelę skaito. Pasidžiaukime jos „perliuku“: „Gimtadienį švęsti / Smagu iš tiesų. / Šią dieną esu / Mylimiausias visų“ (p. 6).

Morkūnaitė tikrai rašo vaikams. Be šios, 2011 m. išėjo dar kelios knygelės (Pabusk, žemele, Myliu vasarą). Apie meilę mamai pirmuoju asmeniu ir, be abejo, iš pačios širdies liejasi eilės: „Kaip šviečia saulutė, / Pakilus virš šilo, / Taip šviečia man veidas mamos“ (Pabusk, žemele, p. 7). Tai bent atradimas – mamą su saule lyginti. O tėtukas, žinoma, ant rankų pakels: „O aš laiminga bėgu vėl / Sutikti grįžtančio tėvelio“ (p. 9). Rinkinėlyje Myliu vasarą žadama: „Aš jau greitai paaugsiu, / Pats bėgiosiu takais. / Į darželį, mamyte, / Eisiu pats su vaikais“ (p. 6). O Juozas Elekšis knygelėje Kur vaikystės upės teka antrina: „Per gyvenimą, kaip pievą / su dainelėmis einu, / meilę didelę ir vieną / tėveliukams aš nešu“ (p. 11; skyryba čia, matyt, autorinė).

Taip metų metus su vyrais pipirais auga neužauga per gyvenimą eidami vaikaičiams dedikuojamų posmų autoriai… Gera jiems sode kartu su vaikais žaisti, vabalus vaikytis ir gaidžius baidyti kaip Emilijos Liegutės teminių eilėraščių rinkinėlyje Pasakutė apie brolį ir sesutę: „Darbus dirbsim išsijuosę / ir senelius pavaduosim, / nes vasara – tai darbų metas… // Taip suksis ir suksis gyvenimo ratas“ (p. 42).

Kartais vaikystės upės bando autorių valtis šiandienos aktualijomis užlieti. Elekšio knygelėje rimtu tonu dėstoma: „Gera man namuos sėdėti / ir klajot po internetą, / džiaugtis ten kažkur Kanadoj / naują partnerį suradus“ (p. 5). Taip ir nesupratau – ironizuoja autorius ar tikrai džiaugiasi, kad nereikia nei valgyti, nei gerti, nei sušalti, nei sušlapti, „ir pasaulis kaip ant delno / ar tai karščiai, ar tai šalnos“ (čia ir stilius ausį rėžia…).

Šių dienų aktualijomis gyvena ir Gintautas Stankaitis. Rinkinyje Dangaus kalvio sostas randame eilėraštį „Smurto žaidimai“:

Gyvatukas žaidė smurto

Ir žudynių žaidimus, –

Net kompiuteris apkurto

Ir apako. Po namus

Vaikščioti pradėjo šmėklos,

Kraupūs piešėsi vaizdai,

Ritos galvos nuo padėklų…

Ar protelį praradai, –

Jo sena gyvatė klausė, –

Taip ir žaisi nesiprausęs?.. (p. 40)

Mat kaip. Pasirodo, didžiausia bėda – net ne smurtiniai žaidimai, o tai, kad vaikas juos žaidžia nesiprausęs… Gal ne veltui Jono Mačiukevičiaus Bacilos gale mokoma: jei nesiprausi, tuoj apniks „paukščių“, „kiaulių“, „kurmių“ gripas ir kitos baisybės. O moralas toks: „Rulas / Jau gerai suprato – / Reikia saugoti sveikatą“ (p. 33).

Nors apie naminius gyvūnus žinome viską, bet pasikartoti taip pat nepakenks. Štai Zenė Sadauskaitė Ant žemės delno visą tiesą apie katino prigimtį iškloja: „Nepasakęs nieko kito – / Tik mur mur nuo pačio ryto, / O paskui vėl: – Mur mur miau, – / Gaudyti peles gimiau!“ (p. 9). Regina Parnarauskienė knygelėje Gyvenkime taikiai atitaria: „Oi, Rainuti, negražu, / Slink į kiemą pamažu, / Žvirblių tu atsiprašyk / Ir daugiau ant jų nepyk. / Mindaugėlis duos mėsos – / ir virtos, ir nevirtos“ (puslapiai nesužymėti, ai, ne bėda…). Iš jau minėto Stankaičio Dangaus kalvio sosto sužinome, kad katinai dar ir peles gaudo: „Guodė juos raina katytė: / greit, oi, greit užaugsit, – / žiurkių daug, pelių matysit, – / jų šimtus sugausit…“ (p. 3); „O kas bus? O tai bus, / katinėlis kai nubus, – / jis pelytę pasigaus / ir be duonos suragaus!“ (p. 17). Laimos Matutytės-Česnynienės išlepintam katinėliui reikia „ir pienelio, ir žuvytės“, todėl peles gaudyti jam – didžiausia bausmė: „Jeigu išdykausi, manęs neklausysi, / Teks tau rūsyje pelytes vaikyti“ (p. 12). Labiausiai sudomino ne tiek tekstai, kiek anotacijoje paminėtas faktas, kad autorė dirba Kauno medicinos universitete… Tačiau rašydama vaikams tarsi nuleidžia kartelę iki lengvų pagrūmojimų pirštu ar tuščių tauškalų, nors ją reikėtų gerokai pakelti.

Šiemet buvo gausu pasakų poetika pagrįstų eilėraščių ir eiliuotų pasakaičių. Irenos Rudzenskienės Gerumo šalies link yra visko – ir princų, ir princesių, ir kerėtojų… Autorė personifikuoja žmogaus ydas, o herojus narsiai stoja į kovą: „Smurtas ir Pavydas / Spjaudės ugnimi karštai. / Tik jiems šitas nepadėjo, / Nes skafandrą užsidėjau. / Nusirito jų galvelės, / Kaip tos mažosios bulvelės“ (p. 4). Sunku apsispręsti: baisu čia turi būti ar juokinga. Man – gal labiau graudu… Ypač perskaičius, kad „Rimas, / Tapęs broliu vyresniu, / Savais metodais / Stengės iš dausų / Nuleist ant žemės mus, / Paragindamas / Daugiau klausytis / Proto balso“ (p. 35). Metodai ir proto balsas, žinoma, vaikų literatūrai labai svarbūs…

Jonas Jakštaitis išleido eiliuotas pasakas apie miško gyvūnus (Mažos šiltos pasakaitės), Danutė Grigaliūnienė – apie vorus (Kaimynai), Izabelė Stašiauskienė – Kalėdų pasaką, Petras Žemkauskas – Stebuklų varpelį, o Vitalija Jankauskienė – Pamestą širdelę. Neblėsta autorių tikėjimas, kad jie vieninteliai moka taip… taip… taip… sukurti, kad perskaitai ir aišku, jog „…jokia telelaida / Gyvo žodžio neverta“ (Pamesta širdelė, p. 14). Tokie tie eiliukai „perliukai“… Surinkau ne visus. Nes kartojasi…

…ir atvirkščiai

Atsiprašau Vytauto V. Landsbergio. Jo pernai pasirodžiusios poezijos knygelės patiems mažiausiesiems Kaip Zita išgelbėjo mamytę, Kaip Zitutė mišką tvarkė, Žuveliukas. Undinas liks neaptartos. Priskirti jų prie „perliukų“ niekaip negaliu, nes tekstai liudija nepriekaištingą stiliaus pajautą, virtuozišką žaidimą rimais, puikų humoro jausmą, gebėjimą perkurti tradicinį pasakos siužetą ir galiausiai vėl grįžti prie tradicinių šeimos vertybių (Undinas). Ir vis dėlto nepalieka jausmas, kad autorius meistriškai gaudo savo uodegą: sukasi vietoj, nesurasdamas nieko nauja sau ir kitiems. Nenustebindamas. Nors galėtų. Mat vienoje bendroje kelionėje iš jo išgirdau puikų patarimą kuriantiems moksleiviams: „Iš pradžių jūs pamatysite, kad sugebate rašyti taip pat puikiai kaip kiti, kad randate tobulą rimą… Bet viena klaidelė, pakitęs rimas, kažkas, kas priverčia skaitytoją stabtelėti ties eilute, gali pagimdyti tikrą poeziją.“ Maždaug taip. Gal ateis laikas ir pačiam Landsbergiui pavyks sulaužyti puikiai įvaldytus nonsenso poetikos „dėsnius be dėsnių“ nenukrypstant į atvirą didaktiką ar tikėjimo tiesas.

Tačiau drąsiai galiu pasakyti, kad 2011 m. atradimas man buvo Vlado Braziūno eilėraščių rinkinėlis Kuosos Kro gyvenimas ir atvirkščiai. Jis ir pakišo straipsnio pavadinimo idėją: iš gausybės prastos poezijos „perliukų“ išskirti tai, kas tikrai yra atvirkščiai. Net knygos skrandelė tarsi į kitą pusę išversta: šalia spalvomis mirguliuojančių papūgiškai rėksmingų leidinių dailininkės Sigutės Chlebinskaitės sukurtas knygos apdaras atrodo minimalistiškai kuklus. Net nepamanytum, kad skirta mažiesiems skaitytojams. Iš pradžių ir aš pasipiktinau: ak jau tie mūsų dailininkai – tik savo įmantrybes terodo, juk vaikams paveikslėlių reikia. Ypač mažamečiams. O argi čia iliustracijos? Samanų žalumo figūros beveik pranyksta sidabriškai melsvame fone. Knygos pabaigoje radau paaiškinimą: tai – tangrama, dėlionių žaidimas, atsiradęs senovės Kinijoje. Jų būna pačių įvairiausių. Braziūno knygelėje – kiaušinio formos. Reikia iškirpti, sukarpyti į detales ir dėlioti pagal knygelėje esančius šablonus. Sugebėti pamatyti iš tų detalių gimstantį paukštį. Taip lavinama vaiko vaizduotė. Ne tik ji – graibant smulkias detalytes lavinamas lytos pojūtis: miklinami piršteliai, dar tik rengiant juos į didžiąją kelionę po rašto šalį…

Taigi pažiūrėkime, kas iš to kiaušinio išsirita. Ogi nepaprastai spalvinga veikėja – Kuosa Kro. Anot autoriaus, visi paukščiai jam atrodo stebuklingi. Kuosa – „dailiausia ir žvitriausia“. Įdėmiomis, apdairiai protingomis akimis. Tokia autoriaus alter ego. Čia nesiekiama kalbėti vien tik iš vaiko matymo perspektyvos. Pripažįstamas pasaulio dvilypumas – tikrasis ir sukurtasis, užrašytasis: „Jei tikrame gyvenime / man būti Kro neįmanoma, / aš emigruosiu į šitą – / rašytojo parašytą!“ (p. 16).

Pirmuosiuose rinkinio eilėraščiuose Kuosa Kro susipažįsta su pasauliu: „Atsibudo Kuosa Kro, / Žiūri – jau pasaulis kre: / krebžda šarka kamine…“ (p. 12). Ir taip toliau motyvuotai žaidžiama sąskambiais, pasitelkiant kalbos garsus: „krebžda“, „kregždės“, „krūmų“, „krutančias“…

Kuosa Kro žavi ne tik gyvybingumu, bet ir gebėjimu iš savęs pasišaipyti:

Išties esu žavi,

bet sekasi – nors kriok:

vis taikau tiesiai į,

pataikau tiesiai – pro:

pro šalį, kai bandau

kąsnelį pasigrobt,

dainelių moku daug,

bet jau geriau nė žiopt… (p. 20)

Eilėraščių pavadinimai dažniausiai nusako kuosos būsenas ir veiklą, iš jų galima spręsti, kas atsitiks: „Kuosa Kro klausia“, „Kuosa Kro darosi panelė“, „Kuosa Kro liūdnumo valandėlę“, „Kuosa Kro svečiuojasi už didelių vandenų“… Kuosa – ne tik aktyvi veikėja, bet ir atidi stebėtoja. Autorius taikliai apibūdina stebimų objektų išvaizdą, nevaržomai gėrisi kūrinija: „Ir tulžys – švyti iš tolo / palei pat vandenį / (dar turi mažytes kojas / ir dėmelę ant sprando)“ (p. 44). Stebint gamtą, nejučia artėjama prie meditacinių, filosofinių įžvalgų: „debesėlį praskyręs, / dryžą galvą kraipys: / dangūs, debesys, gyliai… – / kas katro atspindys?“ (p. 46).

Valiūkiškai linksmas gaideles keičia švelnus lyrizmas, gyvenimo trapumo, laikinumo pajauta: „Pasenusios kuosos gaišta, / bet mylimos kuosos – miršta. / Jauti? Suspurdėjo baikščiai / širdelė po vaiko pirštais // ir tyliai nurimo, išskrido / tenai, kur tik kuosų dausos… / dabar ji kas vakarą rytą – / tavos širdelės klausos“ (p. 30). Taip, atrodytų, pačiais paprasčiausiais žodžiais atveriamas metafizinis lygmuo. Ir esu įsitikinusi: vaikas supras.

Taigi Braziūno Kuosos Kro gyvenime ir atvirkščiai pavaizduota spalvinga veikėja, jos gyvenamoji aplinka, veikla ir net filosofinės pažiūros. Nors paskiri eilėraščiai tokie skirtingi, knygos visuma daro stilistiškai vientiso kūrinio įspūdį. Drįsčiau prognozuoti: tai išaugtinė knyga. Jei šie tekstai bus perskaityti penkiamečiui, paaugęs prie jų būtinai sugrįš.

Rubriką remia Kultūros rėmimo fondas.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2012 Nr. 1 (61)