DAILININKŲ MINTYS APIE TAI, KAIP PARODYTI VAIKAMS SENATVĘ

Pokalbiui šia tema pasirinkau tris dailininkus: Jūratę Račinskaitę, Gintarą Jocių ir Dianą Radavičiūtę. Visi jie – žinomi ir pripažinti vaikų knygų iliustruotojai, todėl piešiniuose atspindėta jų senatvės samprata neišvengiamai pasiekia ir veikia tiek mažuosius, tiek jaunuosius knygų skaitytojus.

Kuriančiam žmogui praeities reikšmė akivaizdi. Juk meno istorija gali būti visai pažodine prasme laikoma ankstesnio, senojo meno refleksija, apimančia tiek praeities atspindėjimą, tiek apmąstymą, per kurį, kaip teigia George’as Steineris, menininkas „išreiškia netgi tai, kas gali atrodyti spontaniškiausias jo paties pastebėjimas“¹. Kadangi iliustracijų tikslas nėra ugdyti iš skaitytojų vien tik būsimus kūrėjus, tai suprantama, kad į klausimą, kokia yra senatvės atspindėjimo jose prasmė, turėtų būti atsakyta ne vien remiantis galimybe pasirinkti būsimą profesiją, bet ir pasitelkiant kultūrinės, socialinės ir apskritai humanitarinės naudos įžvalgas. Dar Antanas Maceina pranašiškai skelbė, kad modernųjį žmogų apnikęs naujo gyvenimo ryžtas „pradėti iš naujo, nelydimas žvilgsnio atgal, suskaldo laiką į nebesusisiekiančius trupinėlius“², palikdamas jam tik nuolat į nebūtį nugrimztančios dabarties akimirką. Šiandien norma tapusi moderniojo žmogaus „čia ir dabar“ būklė iš tikrųjų išduoda beviltišką orientyrų neturėjimą: praeities, taigi ir senatvės, eliminavimas atima iš žmogaus ateities viltį, siekius ir perspektyvą. O juk knygos drauge su iliustracijomis yra kuriamos mūsų ateities vilčiai – vaikams, siekiant pilnatviškos jų būties jausenos ir linkint jiems kūrybingo gyvenimo. Todėl yra aktualu aptarti tiesiogiai liudijančią praeitį ir netiesiogiai ateities horizontus brėžiančią senatvę. Juk vaizdas turi milžinišką įtaigos galią.

Atsakydama į klausimą, kaip vaikams parodyti senatvę, Jūratė Račinskaitė sakė mananti, kad senatvė yra viso gyvenimo ciklo, jo pilnatvės dalis. Vaikams ją rodyti reikia dėl to, kad be jos visos kitos gyvenimo dalys neturi tos vertės, kurią įgyja stodamosi greta senatvės. Panašiai kaip gėrio vertė išryškėja tik šalia blogio niekingumo, kaip dienos šviesa tampa ryški tik po nakties aklumo, taip ir jaunystė, šviežumas, skaistumas savo vertę įgyja šalia to, kas nyksta, kam lemta nebebūti. Vaikų patiriamas džiaugsmas, pokštai ir smagumai, rodomi ir patiriami be antrosios savo dalies – suvokimo, kad jie kada nors baigsis, kad juokas trykšta iš to paties šaltinio kaip ir ašaros, – tampa iš dalies tuščia pramoga. O tokiu tuščiu pramogavimu vargu ar verta žaisti mene – užtektinai jo esama mūsų pramogų prikimštoje tikrovėje. Todėl paveiksle tokiems dalykams reikia tam tikros atsvaros, sukuriančios tikrą rodomo džiaugsmo, juoko, pilnumos vaizdą. Juk dažniausiai ir mes patys vertiname tai, ko netenkame, ko neįmanoma sulaikyti, o ne tai, kas nuolat po ranka. Tačiau senatvė – ne tik žmogaus, reiškinio ar daikto amžiaus požymis. Nors ir natūraliai priklausydama gyvenimo visumai, senatvė sykiu yra ir ribinė, išskirtinė būklė, kuri noromis nenoromis priverčia įsižiūrėti į kokio nors ties riba esančio daikto smulkmenas, unikalią formą, išskirtinumą. Dailininkė, net piešdama medžio lapą, plunksną, teigia labai dažnai turinti tai omenyje – tam tikrą graudulį, kuris leidžia sutelkti jėgas piešiant, kad tas lapas ar plunksna išliktų jos piešinyje ir išsiskleistų tuo vienkartinio grožio rakursu, kuris gyvenime tuoj pasibaigs ir kurio tuoj nebebus. Todėl iš tikrųjų senatvę galima vaikams parodyti ne tik piešiant seno žmogaus atvaizdą, bet ir panaudojant iliustracijose senas nuotraukas, pateikiant vaizduose keistus piešiamų daiktų pavidalus. Iliustruojamoje literatūroje jie nebūtinai turi būti nurodyti ar tiesiogiai įvardyti kaip senatvė. Tačiau Jūratė taip pat sako, kad tokie dalykai kaip senatvė, graudulys, išnykimas, riba vaikui turi būti ne kalami, o tik atsargiai pajudinami, užsimenant apie tai greta kitų iliustracijos vaizdinių. Visi drauge iliustraciją jie daro erdvesnę, bet neretai su šiais senų daiktų, užuominų, nuotraukų inkliuzais galima sukurti eilėraščio visatą. Kitaip tariant, senatvė kaip baigties užuomina, kaip riba, unikalumas, išnykimo nuojauta, ko gero, vienintelė pajėgi sumodeliuoti visatos kupinumo stebuklą.

Gintaro Jociaus požiūris į tai, kaip vaikams parodyti senatvę, kitoks. Atsakydamas į pateiktą klausimą, Gintaras nedvejodamas sako, kad tinkamiausias šaltinis senatvei vizualizuoti yra tradicija. Mene, pasakose yra nusistovėję principai, tam tikri stereotipai, kaip paišyti raganas, senukus ir senutes. Ir to negalima nepaisyti, antraip vaikas vargiai ar supras visą kūrinį. Senatvės vaizdinys jau egzistuoja, jo paveikumą yra nugludinęs ir patikrinęs laikas. Tuo esamu vaizdiniu, tomis nusistovėjusiomis taisyklėmis pasinaudojant, interpretuojant juos savomis priemonėmis, atsižvelgiant, aišku, ir į tai, kas iliustruojama, kartu pasiekiamas ir didaktinis iliustracijos tikslas. Juk tradicija pati savaime yra senas dalykas – todėl ji ir tradicija. Tad jos paisymas, kaip ir elgimasis su pačia senatve kaip ypatingos pagarbos nusipelniusia išmintimi, jau pats savaime turi ugdomąją galią. Tai nereiškia, kad tradicinis įvaizdis turi nė kiek nepasikeitęs ateiti į kuriamą piešinį. Aišku, kad jį savaip koreguoja paties dailininko stilius (kalbant apie patį Jocių – tai dinamiškas iliustracijų pobūdis), lemia ir asmeninė patirtis – juk niekas nedraudžia tuose vaizdiniuose panaudoti matytų ar artimų žmonių veidų, būdingų išraiškų, kokių nors atmintyje įstrigusių detalių. Dailininkas sakosi nebijąs suteikti senatvės pavidalui kokio neigiamo, šaržinio ar komiško, suaugusiųjų nuomone, aspektėlio, nes patys vaikai tų aspektėlių nesureikšmina ir nesibaido. Matydamas, kaip jo paties dvimetis sūnus, nepaisydamas senatvės keistumų, patikliai krypsta senų žmonių link, Gintaras teigia manąs, kad šis empirinis pastebėjimas gerai apsaugo nuo galimos jo senatvės vaizdavimo kritikos. Senatvę vaikai myli instinktyviai ir šiltai priima su visu tuo, kokia ji yra: liūdna, išmintinga, keista, atgrasi, komiška, pamokoma ar juokinanti. Todėl kaip nors idealizuoti, išskirti jos specialiai parinktomis meninės išraiškos priemonėmis, akcentuoti ar sureikšminti komponavimu paprasčiausiai nėra jokio tikslo. Senas žmogus, praeities pėdsakas daiktuose turi būti tiesiog organiška, stilinga visos iliustracijos dalis.

Grafikė Diana Radavičiūtė mano, kad būtina kalbėti vaikams apie senatvę. Tai niekuo nepakeičiama asmenybės brandinimo, turtinimo, žmoginimo priemonė. Ir dailei, iliustracijai čia tenka itin didelė atsakomybė dėl tos priežasties, kad dažniausiai mes atsimename vaizdinius, o ne konkretų ištartą sakinį. Literatūros siužeto atšakos, dialogai dažnai išsitrina iš atminties (ir čia Diana yra teisi ne tik dėl to, kad, pati būdama dailininkė, ji turi pagrindą apeliuoti į vaizdinius, o ir todėl, kad net 80 procentų informacijos apie pasaulį iš tikrųjų gauname akimis). Kita vertus, šiandien gyvename vaizdinėje kultūroje, ir įtaka tiek suaugusiesiems, tiek vaikams, formuojant jų vidinį pasaulį, daroma vaizdais. Todėl siekiant, kad mūsų vaikų gyvenimas būtų prasmingas, senatvę rodyti tiesiog privalu, nes be atminties, be praėjusio laiko žmogus negali egzistuoti. Tereikia prisiminti: žmogus, kurį ištiko amnezija, negali nei komunikuoti, nei kurti. Todėl senatvės vaizdas, jo sukeltas pojūtis – praėjusio, nesusigrąžinamo laiko atmintis, kuri žmogų daro žmogumi, – yra apskritai mūsų būties prielaida. Tad kokia gi atsakomybė iš tikrųjų tenka vaikiškų knygų iliustruotojams, susisiekiantiems ir su senatve, praeitimi, ir su mažu vaiku – su visu jame slypinčiu būsimuoju laiku?..

Kadangi laiko susigrąžinti neįmanoma, senatvė dažniausiai asocijuojasi su grauduliu, išnykimu, baigtimi. Ir rodyti ją vaikams su tam tikra porcija graudumo, skausmą sukeliančio vaizdo yra labai svarbu, kad vartotojiškos nūdienos kultūros ignoruojama kančia, įpareigojantys prisiminimai taptų vaiko, jauno žmogaus gyvenimo savastimi. Apie senatvę vaikams reikia kalbėti nuolat – ir iliustracijos čia ne išimtis. Tačiau tai, kas kalama, kartojama, dažnai sukelia pasipriešinimo, atstūmimo reakciją. Todėl senatvės kaip praėjusio laiko liudytojos graudumas, švelnumas, nuolatinis dalyvavimas esamajame laike turi būti pateikiamas meniškai labai išmintingai, nes į netekties, ribinės būklės paveikslą vaikas gali reaguoti labai skausmingai. Turint tai omenyje, išmintinga apie netektį, senatvę kalbėti metaforomis, simboliais, asociacijomis, kurios yra ir paveikios, ir suteikiančios daugiau saugumo už tiesmuką vaizdavimą.

Apibendrindama dailininkų pastebėjimus, noriu šį tą pasakyti ir pati. Nė vienas pašnekovas nė karto neužsiminė apie senatvę kaip literatūros kūrinio diktuojamą būtinybę, tarsi kalbėtume ne apie iliustracijas, o apie jų lakštinės grafikos kūrinius, kuriuose senatvė ir praeitis būtų pats įprasčiausias ir dažniausiai pasitaikantis motyvas. Visi trys dailininkai teigė senatvę kaip reiškinį turį galvoje net tada, kai apie ją literatūros kūrinyje net nekalbama. Pasinaudodama jų įžvalgomis, drįstu tvirtinti, kad kaip tik šis senatvės, praeities praturtintas jų pačių gyvenimo jausmas daro juos kūrybingus ir įgalina perteikti tą gyvenimo, jausenos ir kultūros visovę jauniesiems knygų skaitytojams, o drauge žadina viltį, kad taip jiems bus suteiktas prasmingos ateities impulsas.

______________________

¹ George Steiner, Tikrosios esatys: ar mūsų kalbėjime kas nors glūdi? Vilnius, 1998, p. 20.

² Antanas Maceina, Mintys, apmąstymai, Vilnius, 1998, p. 419.

^* Straipsnis parengtas 2011 m. gruodžio 16 d. Prano Mašioto skaitymuose skaityto pranešimo pagrindu.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2012 Nr. 1 (61)