ANT VIENO PETIES ANGELAS, ANT KITO – VELNIUKAS

– Mudviejų pokalbio tema – vaikystės skaitymai. Ir visa kita, kas po tuo vaikystės šydu slepiasi. Ar pameni vaikystės pasakas? Kas Tau jas sekė?

– Jeigu atvirai, tai daug ką regiu lyg pro šydą. Ypač jei tai buvo seniai. Kartais net nežinau, ar tai buvo, ar tik sapnavau. Regiu, kaip mama moko mane ir sesę skaityti rusiškai iš knygos, parašytos senuoju rusišku šriftu. Knyga vadinasi Murzilka. Dar matau, kaip mudu su močiute Agne einam į mažą duonos parduotuvę, esančią pačioje Raudonosios Armijos prospekto pradžioje, pirkti kukurūzų už 15 kapeikų. Pakeliui ji man seka pasaką „Gulbė karaliaus pati“. Tai kasvakarinis mūsų ritualas. Kai pasaka pabosta, mudu imame ją perkurti. Kiek pamenu, pasakas prieš miegą sekdavo visi suaugusieji, ir tai nebuvo kažkas ypatinga. Netgi tetos ne tik sekdavo, bet ir nugarą pakasydavo. Tų pasakų (ypač jų pabaigų) neprisimenu.

– ,,Dabar jau aš pati sau skaitysiu pasakas!“ – taip esu šūktelėjusi būdama penkerių. Ar pameni tą jausmą – „moku skaityti“? Taigi dėti raidę prie raidės… Bet juk sąmoningas skaitymas – kas kita. Paminėk sau lemtingas pirmąsias knygas, kurias įveikei pats.

– Pamenu, kaip „skaitydavau“ laikraščius. Senelis skaitydavo ir aš… Sėdėdavau šalia žandus išpūtęs ir vaidindavau, kad skaitau. Man buvo kokie treji. Iš tikrųjų skaityti išmokau gana anksti. Kai pradėjau eiti į A. Vienuolio mokyklą būdamas šešerių, jau skaičiau pats. Kokia buvo pati pirmoji knyga, dabar nepasakysiu, bet viena pirmųjų – Vytės Nemunėlio Meškiukas Rudnosiukas. Kas dar? Trolis Mumis ir kometa, Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo, „Prano Mašioto knygynėlio“ leidiniai…

Geriau įsiminė antras skaitymo etapas – nuotykių literatūra. A. Dumas ir indėniškos knygos, Tomo Sojerio nuotykiai ir Mamutų medžiotojai perskaitytos turbūt po dešimt, dvidešimt kartų. Būdavo toks metų ratas: Harka, Vinetu, Trys muškietininkai, Grafas Montekristas, Karalienė Margo, Algimantas, Pabėgimas, ir vėl viskas iš naujo.

– Pamenu bendrus mudviejų laikus ,,Lietuvos pionieriuje“. Tuomet rašei Rudnosiuko istorijas, o už mus kur kas vyresnės kolegės, ragavusios smetoniško gyvenimo, baisiai pyko. Jos manė, kad… Dievai žino, ką jos manė, bet nesidžiaugė. Mano mama Meškiuką Rudnosiuką buvo persirašiusi į tokį menką, kuklų mokyklinį sąsiuvinį. O kaip Meškiukas Rudnosiukas atėjo pas Tave? Nejau turėjai Vytės Nemunėlio knygą?

– Namie buvo ši Vytės Nemunėlio knyga. Nutrinta, suskaityta. Nepamenu, ar prieškarinė, ar iš kokių užsienių per sieną atgabenta. Dar buvo traškanti vinilo plokštelė, kurią kažkas atvežė iš Amerikos; ten tarp kitų pasakų buvo įskaitytas ir Vytės Nemunėlio Meškiukas Rudnosiukas. Studijuodamas pradėjau rašinėti juokus ir pasiskolinau Vytės Nemunėlio personažą. Studentės per „Filologijos rudenis“ kikendavo, o tai, žinoma, skatino įkvėpimą ir kitus jausmus. „Lietuvos pionieriuje“ tik toliau rašiau Rudnosiuko istorijas.

Baigdamas Vilniaus universitetą šias miniatiūras apie Rudnosiuką pasiūliau „Nemuno“ žurnalui. Iki šiol atsimenu trumpą redaktoriaus atsakymą: „Miniatiūros banalios, neišmintingai naivios, nespausdinsime.“ Kai 1994 m. Rudnosiuko istorijos buvo išleistos ir išrinktos geriausia tų metų vaikų knyga, supratau, kad dėdės redaktoriai žino beveik viską, tačiau nebūtinai visiškai viską.

– Būtų kvaila ir keista, jei imčiau teirautis, kas Tavo tėvai ar seneliai. Suprantama, kad šeimoje, giminėje būta šviesos. Bet… Kur šviesa, esama ir šešėlių, juk taip? Nė nemanau spausti Tavęs guostis ar skųstis, vis dėlto… Neši paveldo naštą, dar ir kaip. Nemanau, kad ji lengva. O gal… nieko sau?.. Juk kilmė.

– Seneliai, tėvai – tai šventa, privati zona, kurios net nebūtina aprašinėti. Visi esame savo protėvių tęsinys, ir niekur nuo to nepabėgsi. Jeigu protėviai savo pastangomis nors truputį prisidėjo kurdami geresnę, teisingesnę Lietuvą, tai ir pats norom nenorom paveldi dalį jų suarto lauko. Ir ari toliau. O pats faktas, kad esi iš vienokios ar kitokios šeimos, niekaip nepadės, jei nesusikrausi asmeninio dvasinio kapitalo.

Klausi apie šešėlius… Šešėlių gyvenime esti visur, nebent prieš mirtį, anot mūsų protėvių tikėjimo, jie pradingsta. Tada jau tampame kiaurai peršviečiami.

Mokausi nevertinti, kas gerai ir kas blogai. Juk kartais net negražaus poelgio reikia, kad pasimokytum iš klaidos, taptum atidesnis. Juk visiems mums ant vieno peties tupi angelas, ant kito – velniukas, svarbu, su kuriuo iš jų labiau susidraugauji.

O dėl paveldo naštos – ji ir padeda, ir trukdo. Sulauki nepelnytos ir paniekos, ir pagarbos. Bet pamažu pripranti ir į kitų nuomonę nebekreipi daug dėmesio. Geriau pagalvojus, koks skirtumas, ar tave giria, ar peikia. Pats sau esi didžiausias kritikas, pats sau daug ką ir atleidi. Tikiuosi, kad bent ponui Dievui Paskutiniame Teisme tikrai nebus įdomu, kokia mano pavardė. Jis sakys:

– Ei, tu ten, Nr. 5785785757225412121, arba kloji vaisius ant stalo, arba pošol von iš čia!

Nors ne… Tikriausiai Jis bus daug mandagesnis ir lietuviškai kalbės itin taisyklingai:

– Sėskivos ant debesies ir paragaukiva tamstos gyvenimo vaisių, jeigu anys nesupuvę.

– Būtų įdomu, jei papasakotum apie kurį nors sau svarbų giminės žmogų, neaprašytą vadovėliuose.

– Labai svarbūs buvo abu seneliai – Vytautas Landsbergis-Žemkalnis ir Pranas Ručys. Jie buvo be galo kantrūs ir pakentė mano išsišokimus, tikėdamiesi, kad ir iš šito razbaininko anūko galbūt kas nors išeis. Kai jų nebeliko, supratau, kad turiu stengtis pateisinti jų lūkesčius.

Labai svarbus žmogus buvo dėdė Antanas Ručys, geologas. Jis – Sibiro tremtinys, kaip ir mano mama. Turėjo gailestingą širdį ir stiprias, gydančias rankas. Daug laiko skirdavo man, nes man nuo mažumės rūpėjo įvairūs sielos, Dievo ir anapusiniai dalykai. Iki šiol prisimenu jo pamokas: kaip kalbėtis su pušimi, kaip pasiskolinti iš jos jėgų, kaip atsidėkoti. Kaip sodinant obelį po šaknimis pakasti duonos kepalą. Labai daug gerų žmonių lydėjo mano maištingą jaunystę, visad žinojau, kad turiu kur nubėgti ir būsiu išklausytas, suprastas. Tik dabar suvokiu, kokia tai vertybė.

– Teatras! Ar esi žmogus, alsuojantis ne tik scena, bet ir užkulisiais, jų dulkėmis (kuo kilniausia ir menkiausia prasme)? Ar nori vaidinti pats? O gal ir vaidini susigalvotą ar lemtą vaidmenį?

– Būna vaikai planuoti ir tie, kurie atsiranda netyčia. Teatras – mano „netyčiukas“. Kažkada Pranas Piaulokas pasiūlė parežisuoti ką nors Šiaulių teatre. Nuvažiavome su S. Parulskiu ir pastatėme „Iš gyvenimo vėlių“ pagal J. Basanavičių. Kritika įvertino draugiškai, ir buvau išsiųstas stažuotis į Anglijos miestą Lidsą, Europos jaunųjų teatro režisierių kursus.

Bet vis tiek jaučiuosi truputį savamokslis ir nežinau, ar tai gerai, ar blogai. Nebaigiau jokių rimtų teatro režisūros mokslų, tik P. Piauloką, A. Masiulį ir G. Storpirštį. Dar truputį prisigraibiau gruzinų teatro studijuodamas ten kiną, o viso kito mokausi scenoje.

Vis prisimenu V. Orvido žodžius apie kūrybą, jie stipriai pakeitė suvokimą, kas ir ką čia kuria: „Čia ne aš tedarau – čia Aukščiausiasis per mane daro. Aš tik bandau Jam netrukdyt… Svarbiausias momentas – netrukdyti, daryti, ko Anas iš manęs nori… Bet tai labai sudėtinga. Sunku numarinti tą senąjį „aš“, kad nebebūtų savimeilės, nebūtų egoizmo… Nežinau… Žodžiai, kai juos pasakai, labai bejėgiai palieka. Jie labiau iš pasąmonės. Būtina atsiduoti Aukščiausiojo veiklai – kad būtum švarus instrumentas.“

– Jau kaip man patinka Tavo dainos, Tavo gitara… Bet ne tik man. Yra manančių, kad tai geriausia, ką daro V. V. Landsbergis. Turbūt velniškai žeidžia tokia etiketė? Kada ir kaip uždainavai? Kodėl? Ar tai bent kiek susiję su mudviejų tema – vaikystės skaitymais?

– Dainos – dar vienas „netyčiukas“. Moku gal dešimt akordų, kurių mokykloje pamokė bendraklasis Gediminas Storpirštis. Niekad nebūčiau lipęs į sceną, jei ne tas pats Gedas, per vienas Vytautines paprašęs sugroti keletą dainų Mokytojų namuose su kitu Vytautu – Kernagiu. Pabandžiau – ir nieko, nenumiriau. Paskui repetuodami Šiaulių dramos teatre su aktoriais prieš repeticijas dainuodavome liaudies dainas (mat pagrindinis mano muzikinis išsilavinimas – dešimt metų Zitos Kelmickaitės „Ratilio“). Kad būtų gražiau, pritardavau gitara. Po vienos repeticijos priėjo teatro muzikos režisierius Vladas Jasiūnas, pakvietė užeiti į studiją ir įrašyti keletą dainų. Taip atsirado pirmasis CD „Kaimiečių mantros“.

O sakyti, kad mane kas nors velniškai žeidžia, nebūtinai yra teisinga. Manau, vieniems tinka pasakos, kitiems – eilėraščiai, tretiems – filmai, ketvirtiems – dainos, o penktus iš viso žeidžia viskas, ką daro „tas Landsbergiukas“.

Ar dainos siejasi su vaikystės skaitymais? Vaikystės pasakose būdavo dainuojamųjų intarpų – aš savo pasakose, ypač išleistose CD, stengiuosi šią tradiciją palaikyti.

O ir šiaip tėvai laisvalaikiu padainuodavo – „Sėdžiu ant krantelio“, „Eisiva mudu abudu“…

– Ar galėjome mes, Tave bent kiek pažinusieji, manyti, kad tapsi šeimos žmogumi – vyru, daugiavaikiu tėvu? Ar seki pasakas savo vaikams? Ar turi tam jėgų, laiko? O juk ir anūkams dėmesio reikia… Ar skaito Tavo gentis Tavo knygas?

– Jei rimtai, tai vaikai mane išvadavo iš didelio liūdesio, gal net iš beprotybės. Su suaugusiaisiais dažnokai jaučiuosi vienišas, nežinau, ką su jais kalbėti. Su vaikais tokių klausimų niekad nekyla.

Kita vertus, manau, kad vaikai yra didžiausi mūsų mokytojai. Jie aukštesnės sielos, tik neseniai iš Ten… Matyt, tikrai turėjau daug ką išmokti, jeigu Dievulis tiek daug mokytojų atsiuntė.

Knygas mano gentis ne tik skaito, bet kartu ir rašo. Tiksliau, aš jiems skaitau rašomos knygos skyrius, o jie taiso, komentuoja. Dažnai net temą pasiūlo. Angelų pasakos Julijos užsakytos, Obuolių pasakos – Jono. O Rudnosiuko istorijas rašiau savo vyriausiam Gabrieliui, kai po skyrybų išvažiavau į Gruziją studijuoti. Taip ir nepasimetėm.

Ir šiaip sakyčiau, kad dabartiniai vaikai žiauriai kūrybingi. Ir savi, ir nesavi. (Beje, o kas yra nesavi?)

Neseniai Užupio gimnazijoje su šeštokais kūrėme filmo scenarijų. Jie pasirinko temą „Seimas kaip cirkas“, ir prasidėjo:

Seimo narys Albinas Kiškevičius labai mėgsta važinėti zuikiu. Jį pagauna kontrolierius, bet Kiškevičius jam grėsmingai aiškina:

– Ar nežinai, kas aš?

Kontrolierius netekęs kantrybės pasako (prakeikia?):

– Jeigu taip elgsies ir toliau, pavirsi zuikiu.

Seimo posėdyje balsuodamas Kiškevičius pastebi, kad viena ranka apžėlė kailiuku, slepia ją kišenėje, balsuoja kita ranka. Kolega staiga atsisuka, pažiūri į jį ir nustebęs klausia:

– Albinai, kas tamstos ausims atsitiko?

Taip Kiškevičius vis zuikėja, kol jį – pusiau žmogų, pusiau kiškį – žmona išmeta iš namų ir jis ieško konteineriuose morkų. Galiausiai jį pastebi mafiozai ir nutaria, kad iš šio personažo galima neblogai užsidirbti: galima rodyti jį kaip cirko artistą, pavyzdžiui, kaip kiškį, šokinėjantį per virvutę, arba – dar geriau – pakviesti jį į televizijos šou „Mano kiškis gali“.

– Nepyk, Vytuk, bet dabar bus žiauriausias klausimas. Kai lankausi mokyklose ar bibliotekose, manęs nuolat – nuolat! – klausia, kaip prisikviesti Landsbergį ir kiek jis kainuoja. Mane tie klausimai trikdo, nervina. Bet… Esi bene geidžiamiausias vaikų, ir ne tik vaikų, rašytojas. Tai… ar kainuoji? Ką apskritai manai apie rašytojo kainą, vertę, reikšmę? (Vaje, jau ir parašiau, kas sunkiausia.)

– Kainuoju įvairiai. Jei gaučiau valstybės stipendiją ar kokių kitų valdiškų pajamų, tai galėčiau ir visai nekainuoti. Deja, esu priverstas išlaikyti gausią šeimą iš savo kūrybos, tad šiek tiek turiu kainuoti. Į vaikų namus ar ligonines vykstu nemokamai. Vilniaus krašte irgi dažnai dalyvauju „už benziną“, nes tai šiokia tokia pilietinė pareiga. O kitur – įvairiai: priklauso nuo mano ir kvietėjo galimybių. Jeigu važiuoju koncertuoti vakare suaugusiesiems, dažnai pakeliui užsuku ir į kokią mokyklą, kad būtų du zuikiai vienu šūviu – jaunesniesiems ir vyresniesiems.

Rašytojo kainą ir vertę nustato rinka. Ir… mokinio krepšelis. Ir valstybės švietimo politika, jei tokios esama. Labiausiai norėtųsi, kad susitikimus remtų Švietimo ministerija. Girdėjau apie kuriozinį atvejį vienoje mokykloje, kai su kūrybine programa atvažiavusios aktorės Eglės Gabrėnaitės mokytojai atsiprašinėjo tegalintys jai sumokėti 50 litų, mat vakar koncertavęs Cicinas užsiprašė kelių tūkstančių, ir mokyklos kasa liko tuščia.

Jei didžiąją dalį laiko praleidi prie stalo rašydamas ir už tą laiką niekas nieko nemoka, tai paskui turi kaip nors bandyti užsidirbti iš to, ką parašei. Tai normalu. Jei neturėčiau didelės šeimos, tikriausiai būtų kitaip. Galėčiau dažniau užsiimti misionieriška veikla.

– Tavo mokykla – Tavo vaikų mokykla – Tavo anūkų… Būtų slogu, jei pasakytum, kad ji vis tokia pat. O gal nieko slogaus… Dar galime kalbėti apie gyvenimo mokyklą. Ar susijęs šis mano klausimas su tuo, nuo ko pradėjome, – su palaimingais vaikystės skaitymais?

– Man regis, kad pagrindinė mokykla yra dvasinė – toji, kuri moko žmogiškumo ir pagarbos. Saviironijos, pakantumo. Tokių Mokytojų visad buvo mažai, nedaug ir dabar. Nemažai yra mokytojų žinių grūdikų – visad jų buvo. Yra ir tokių mokytojų, kurie, stokodami gabumų, nerado gyvenime geresnės vietos.

Man labai patinka, kai mokinys mokosi pats, o mokytojas tik padeda, sudomina, užveda ant kelio. Mokytojas turi mokyti savo pavyzdžiu. Pirmiausia mokyti ramybės, santūrumo, mandagumo, smalsumo. Viena iš mano mėgstamų rytietiškų pasakų yra ši:

Džalaladinas Rumi buvo visoje apylinkėje ir toli už jos ribų žinomas išminčius. Žmonės kasdien eidavo pas jį, tikėdamiesi patarimo.

Vieną kartą atėjo pas jį moteris su berniuku ir tarė:

– Mano sūnus valgo labai daug saldumynų. Aš išmėginau viską, ką tik galėjau, bet berniukas vis tiek manęs neklauso. Meldžiu, pasakykite jam, kad tai yra negerai – nesveika. Jis paklausys Jūsų, nes labai Jus gerbia.

Rumi pažiūrėjo į berniuką. Berniukas patikliai žvelgė į jį. Išminčius tarė:

– Dabar negaliu padaryti to, ko prašote. Ateikite pas mane po trijų savaičių.

Moterį labai nustebino šie išminčiaus žodžiai. Juk tai taip paprasta! Jai buvo nesuprantama… Pas jį lankosi žmonės iš pačių tolimiausių kraštų, ir Rumi padeda jiems išspręsti painiausius dalykus iš karto… Tačiau balsu moteris neišdrįso to pasakyti.

Praėjo trys savaitės. Moteris su sūnumi, kaip buvo liepta, vėl atvyko pas išminčių. Rumi pasisodino juos prieš save, atidžiai pažvelgė į berniuką ir tarė:

– Ateikite dar po trijų savaičių.

Čia moteris nebeištvėrė ir išdrįso paklausti, kodėl. Tačiau Rumi nesileido į kalbas, tik pakartojo, ką buvo sakęs.

Moteriai labai nepatiko toks išminčiaus elgesys.

Praėjo trys savaitės. Nors ir labai dvejodama, moteris vis dėlto išsiruošė su sūnumi pas Rumi. Šis pasisodino juos prieš save, atidžiai pažvelgė į berniuką ir tarė:

– Sūnau, paklausyk mano patarimo – nevalgyk tiek daug saldumynų. Tai yra negerai – nesveika.

– Na, jeigu Jūs man taip patariate, nuo šiol aš daugiau taip nebedarysiu, – tarė berniukas.

Moteris padėkojo išminčiui už pagalbą ir paėmusi vaiką už rankos išėjo į gatvę. Tačiau vienas dalykas jai neišėjo iš galvos. Liepusi sūnui luktelėti, ji grįžo pas išminčių ir pasiteiravo:

– Kodėl jūs to nepasakėte dar patį pirmą kartą? Juk tai taip paprasta.

Kiek patylėjęs, Rumi nusišypsojo ir tarė:

– Prisipažinsiu, aš pats turiu saldumynų potraukį. Todėl negalėjau duoti patarimo, kol pats nebuvau to įpročio atsikratęs. Iš pradžių pamaniau, kad tam man užteks trijų savaičių, bet paaiškėjo, kad klydau, – tiek laiko man buvo per mažai…

 – Hmm… Paskutinis klausimas: ar sapnuoji? Kaip ir ką? Ar tiki sapnais, jų išsipildymu?

 – Sapnuoju, kaip ir mano pasakų veikėjai. Mano mėgstamiausias filosofas ir psichologas K. G. Jungas nemažai dėmesio skyrė sapnams. Manau, kad juose dažnai slypi įdomi informacija apie mūsų sielą ir mes pajėgūs ją atkoduoti. Sapnus stengiuosi užsirašyti. Kartais net bandau užsiprogramuoti, ką noriu susapnuoti, – ypač jei reikia sukurti pjesę ar kokį siužetą. Kartą labai norėjau sukurti kino filmo apie Eglę žalčių karalienę scenarijų, ir susisapnavo man toks sapnas:

I

Skubiai pažadino mus, aprengė. „Jūs turit pamatyt, kaip bus dorojamas pabaisa, išniekinęs mūs giminę!“ Jau švito, kai atsidūrėm pajūry. Ant kranto nekvėpuodamas tysojo Žilvinas vos primerktom akim (sakytumei, užmigęs), tik šonas perdurtas, į krantą plakės kruvina puta.

II

„Tai didelis, gyvatė!“ (Dėdulės, vyriausio Eglės brolio, balsas.) „Išties nemažas“, – pritarėme: net dešimt žingsnių suskaičiavom žygiuodami šalia tos kirmėlės, kadais pagrobusios mieliausią mūsų tetą. Glotnus ir žvilgantis, tarytum ruonis ar banginis. Ir šnervės, rodos, virpa… Kažin, ar milžinui dar skauda? Apstojome ratu. Žvarbu. Čekšt čekšt – tai ko dar laukiam kalendami dantim? Tuoj dalgius ištiesintus galąsti baigė dėdės (tarp jų ir mano tėvas).

III

Žvejai kapojo dalimis: pirmiausia atskyrė nuo kūno galvą, tada ir liemenį į penkis gabalus suraikė, pjūklu nupjovė kojas. Jau buvo bemetą į jūrą. „Sustokit!!!“ (Tai mano tėvas.) „O jeigu atsigaus? Juk vandeny gyvatė gali susijungti! Minėsit mano žodį – tarsi banga nušluos mus! Jis kerštingas!“

IV

Pabūgę Žilvino rūstybės jie ėmė tartis pašnibždom. Ausis įtempę klausėm. „Ką darom, broliai?“ Vidurinis bandė nusiplaut rankas, krauju pasruvusias ir drebančias. „Reikėtų išvežiot po kraštą, užkasti tolimuos pakampiuos, supilt milžinkapius septynis, ir tesiilsi!“ Kiti apsidžiaugė, kaipmat pakinkė arklius – vežimuosna šiaudų, kad kraujas susigertų ir nelašėtų vežant. „Greičiau, greičiau, nes tuoj pabus Eglutė! Nė žodžio, vaikai, marš namo.“ Nespėjome: rausva šviesa per visą dangų, o trenksmas tik paskui, visai šalia. Į žolę… į žolę kritome veidais – nejau mėnulis?

V

Per slenkstį šliaužėm cypdami ir lindome po lova sušlapę it šunyčiai: teta medžiu pavirto!.. „Teta medžiu… – parlėkusi iš kiemo vapa sesė. – Pati mačiau, pati savom akim… be perstojo Perkūnui blyksint… Likau prie jūros už akmens… Pati mačiau.“ Kartojo užkerėta, o mes ramint: „Nenusimink! Mes dėdę Žilviną atkasim, sudėsime jo kaulus – kaipmat atgis, juk taip šnekėjo dėdės!“ O ji tik galvą purtė: „Pati mačiau Perkūnui griaudžiant, pati mačiau, nueikite, jeigu netikit.“

VI

Kieme tyku ir anei dvasios. Pakrantėje apsvilusi nuo žaibo Eglė, už jos – trys pusbroliai, tik Drebulė ilgai pavirsti negalėjo, įbridus dairėsi į jūrą, sugrįžusi prigludo prie mamos… Sesuo delnan manan įbruko savo ranką: „Nejau jau niekas niekada nebeišeis su dovanom iš jūros? Nejaugi sodžiuj liks tik tie apsiginklavę dalgėmis ir šakėmis, nejau tik tie?..“

VII

„Nutilk: praeis saulėlydžių daugybė, šimtmečių. – Juk reikia sesę nuraminti. –Atjos ant balto žirgo karaliūnas ir ims ieškoti septynių kalvų. Visi seniai užmiršę bus, bet žirgas ves neklysdamas. Kai pernakvos užkopęs ant pirmos, pažadins kojas Žilvino, paskui, milžinkapiuos nakvodamas, ir liemenį sudės iš gabalų, tada ir galvą ras ant kalno keteros padėtą tartum kriauklę, ir milžinas pabus, po jo – ir Eglė.“

 – Ačiū. Belieka savo ir „Rubinaičio“ vardu palinkėti gražiai susapnuoti savo pirmąjį gyvenimo jubiliejų.

Visos nuotraukos iš asmeninio archyvo

Žurnalas „Rubinaitis“, 2012 Nr. 1 (61)