1849 m. lapkričio 24 d. gimė rašytoja Frances Hodgson Burnett

Frances Hodgson Burnett (1849 11 24–1924 10 29) visą gyvenimą lydėjo gėlės ir knygos. Sykį rašytoja pasakė: „Kol turi sodą, tu turi ateitį; o kol turi ateitį, esi gyvas.“1 Kur tik ėjo, Frances ieškojo sąlyčio su gamta, nepaleisdama iš rankų knygos.

Lapkričio 24 d. gimtadienį švenčianti F. H. Burnett bus gyva tol, kol toks bus ne tik britų ir amerikiečių, bet ir lietuvių skaitytojams gerai pažįstamas autorės kūrinys „Paslaptingas sodas“.

Frances Hodgson Burnett 1988 m.
Frances Hodgson Burnett 1988 m.

F. H. Burnett augo šeimoje, kurioje buvo skatinama skaityti ir žaisti. Būsimoji rašytoja naršydavo po nemažą tėvų biblioteką, kartu su broliais ir draugais kūrė istorijas ir statė vaidinimus. Trečia iš penkių E. Boond ir E. Hodgson atžalų vaikystę praleido Londone – ten ir užsižiebė meilė knygoms. Viena pirmųjų F. H. Burnett knygų, įduota senelės, buvo „Gėlių abėcėlė“ – ją mergaitė pamilo labiau už bet kokį žaislą ir nepaleisdavo iš rankų.2 Šeima gyveno pasiturinčiai, tėtis buvo verslininkas ir Frances turėjo laiko ir galimybių skaityti, leisti laiką lauke, fantazuoti ir rašinėti.

Gyvenimas smarkiai pasikeitė staiga mirus tėvui. Motina perėmė verslą, tačiau jai sekėsi sunkiai, tad teko persikraustyti į skurdesnį Londono rajoną, o galiausiai nepritekliaus nualinta šeima emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Dar iki tol F. H. Burnett ėmė slapčia užrašinėti savo istorijas. Atsikrausčius į kitą šalį šeimos finansiniai reikalai neišsisprendė ir duktė įsidrąsino pamėginti išspausdinti kelias noveles. Išmėginusi laimę, gavo teigiamą atsakymą iš laikraščio Godey‘s Lady‘s Magazine Filadelfijoje. Netrukus F. H. Burnett publikavo trumpų istorijų seriją „Sara Kriu“ (angl. „Sara Crewe“), kuri vėliau pavirto knyga „Mažoji princesė“ (angl. „A Little Princess“), ir populiarumą atnešusią apysaką „Mažasis Lordas Fontlerojus“ (angl. „Little Lord Fauntleroy“). Knygos buvo leidžiamos Jungtinėse Valstijose ir Londone, ir F. H. Burnett pradėjo vaikų rašytojos karjerą. Išgarsėjusi vėl smarkiai praturtėjo (panašią kelionę iš pasiturinčio gyvenimo į skurdą ir atgal matome romane „Mažoji princesė“), mėgo išlaidauti, pirkti gražius rūbus sau ir savo vaikams, nemažai keliavo, daugiau nei trisdešimt kartų kirto Atlantą, dažnai viena, be palydos, vėliau įsigijo nuostabų dvarą su ištaigingu sodu, kuris kai kurių kritikų manymu ir įkvėpė romaną „Paslaptingas sodas“.

Posūkis vaikų literatūroje

F. H. Burnett knygos atspindi XIX a. amerikiečių vaikų literatūroje vykusius pokyčius. Nors autorė neplanavo apsiriboti vien knygomis vaikams (aktyviai rašė ir suaugusiems), tačiau būtent šios jos knygos suvaidino svarbų vaidmenį besikeičiančioje amerikiečių vaikų literatūros tradicijoje. XIX a. vaikų literatūra išgyveno tematinį ir stilistinį posūkį, kuris ypač atsiskleidė per vaizduojamo vaiko portretą. XVIII a. ir iki pat XIX a. vid. vyravo tendencingas didaktiškas nuspėjamo, darančio vaikiškas klaidas ir iš jų pasimokančio vaiko portretas, o suaugusiojo (ir rašytojo) pareiga buvo tą vaiką auklėti ir ruošti suaugusiųjų gyvenimui. Vaikai buvo laikomi „racionaliais, bet dar nesusiformavusiais žmonėmis“3. XIX a. vid. dėmesys nukrypo į socialines vaiko problemas, tai ėmė matytis ir vaikų literatūroje – ryškiai išskirta po pilietinio karo susiformavusi klasinė situacija. Šiame socialiai angažuotos, kintančios literatūros kontekste F. H. Burnett pristatė žavų vaiką, tęsiantį dikensišką angeliško vaiko vaizdavimo tradiciją.4 Ji kūrė ne statišką, o labilų ir romantišką vaiką, kuris, užuot auklėjamas suaugusiųjų, juos auklėja pats. Šitokio posūkio užuominas matome jau Louisa May Alcott knygoje „Mažosios moterys“ bei kitų autorių darbuose, tačiau romantiško vaiko manifestu laikomas F. H. Burnett „Mažasis lordas Fontlerojus“.5

Alma littera, 2003
Alma littera, 2003

Autorė atsisako to meto tradicinio vaizdavimo ir aprašo vaiką, kuris turi savarankišką moralę, mokosi iš savo klaidų ir, kaip minėta, moko suaugusįjį. Suaugusysis nukeliamas nuo pjedestalo – dabar jis irgi gali pasimokyti iš vaiko. Tokia vaiko ir suaugusiojo santykių paradigma atsiskleidžia apysakoje „Mažasis lordas Fontlerojus“ per mažojo lordo Sedriko, paremto pačios autorės numylėtinio sūnaus Vivian portretu, santykius su be galo turtingu ir rūsčiu seneliu. Paprastas, bet nuostabiai gražus ir žavingas kaip angelėlis berniukas yra vienintelis lordo palikuonis ir jiems tenka susipažinti ir susidraugauti. Sedrikas, tiesiog būdamas savimi, sugeba sušvelninti senį ir pakeisti aplinkinių nuomonę apie jį. Knygoje nepaprastai didelė svarba teikiama vidinėms berniuko savybėms – jis neįžūlus, tačiau ir neužguitas, drąsus, draugiškas ir meilus. Tokios romantiško, žavingo vaiko savybės buvo ypač mėgstamos to meto skaitytojų.

Apysakoje svarbi ir socialinė linija – supriešinami skurdas ir turtas, vaizduojami socialiai pažeidžiami mažojo lordo draugai, taip pat į šviesą ištraukiama britiškumo ir amerikietiškumo skirtis. Kęstutis Urba teigia, kad visuomenės problemos „išmoningai, organiškai siejamos su psichologine kūrinio plotme. Sedriko senelis, Dorinkorto grafas, nekenčia savo marčios (kurios niekad nėra matęs) vien dėl to, kad ji amerikietė. <…> Kategoriškas nuosprendis – atskirti marčią nuo jos sūnelio – yra vienas iš stipriausių psichologinio dramatizmo, emocingumo šaltinių“6. Taigi apysakos pagrindas – tarpusavio ryšiai, žmogų keičiantys santykiai ir suaugusiųjų netobulumas. „Mažasis lordas Fontlerojus“ tapo viena populiariausių to meto knygų ir užtikrino autorei garbę ir finansinį stabilumą.

Didžiausia galia – vaizduotė

Alma littera, 2000
Alma littera, 2000

„Mažoji princesė“ (galutinis variantas knygos pavidalu išleistas 1905 m.) kompleksiškesnė nei „Fontlerojus“ – čia pasakotoja priartėja prie vaiko nebe taip idealizuodama jo portretą, menkiau jaučiamas pasakojančio suaugusiojo žvilgsnis, pasineriama į paties vaiko vidinius išgyvenimus. Vėlgi itin ryškus socialinis aspektas, vargšų ir turtuolių dichotomija, kurią sustiprina Saros perėjimas iš vieno sluoksnio į kitą tuose pačiuose namuose. Turtinga privačios mokyklos mokinė mirus tėčiui netenka visų pinigų ir iš nuostabaus kambario su žavingiausiais žaislais bei suknelėmis perkeliama į internato palėpę ir paverčiama tarnaite. Judėjimas iš turto į skurdą vienoje ir toje pačioje uždaroje erdvėje tarytum po padidinamuoju stiklu vaizduoja socialinės skirties problemą. Kita vertus, apysakoje esama ir magiškumo, pasakiškumo. Akivaizdi „Mažosios princesės“ paralelė su Pelenės istorija – iš skurdo ją bene stebuklingai prikelia gerasis magas – džentelmenas iš Indijos, gyvenantis priešais stovinčiame name.

Vis dėlto svarbiausia apysakos ašis yra Saros vaizduotė. Knygoje slypi idėja, kad fantazija ir pasakojimas gali išgelbėti nuo bet kokių negandų. Pakeičiama ir princesės sąvoka: šis mergaičių idealizuojamas simbolis įgyja naują, subtilesnę reikšmę – princesei galios suteikia ne materialinis turtas, o dvasinės vertybės: „Jeigu įsivaizduosiu, kad čia viskas kitaip, ištversiu, – atsakė ji. – Arba jei įsivaizduosiu, kad čia kokios nors pasakos vieta.“ (p. 115) Vaizduotė ir pasakos F. H. Burnett apysakoje tampa esmine stiprybe, padedančia žmogui nepalūžti. Tam tikra prasme „Mažoji princesė“ iškelia iki tol nedaug aptarinėtą kūrybos reikšmę žmogaus – ypač vaiko – gyvenime.

Gydanti gamta

Alma littera, 1996
Alma littera, 1996

F. H. Burnett parašė kelias dešimtis knygų suaugusiesiems ir vaikams, kanoninėmis pavirto trys čia paminėtos, tačiau sudėtingiausia ir kompleksiškiausia iš jų yra romanas „Paslaptingas sodas“, susilaukęs, ko gero, daugiausia dėmesio iš kritikų ir skaitytojų. „Paslaptingas sodas“ – daugialypė istorija, į kurią galima žvelgti iš įvairių perspektyvų (K. Urba pastebi sąsajas su romantizmo estetika, rusoizmu, feminizu ir t. t.7). Apysakoje vėl sutinkame vaiką, patenkantį į naują, bauginančią, bet kartu ir neaprėpiamas galimybes žadančią erdvę, – Merė, mirus tėvams, atvežama gyventi į didžiulį dvarą Anglijos viržynuose. Merė skiriasi nuo kitų romantiškų autorės personažų – ji toli gražu ne angeliškas vaikas, o atžari, nemaloni ir iš pirmo žvilgsnio – tokia mergaitė, kuri niekam negali patikti. Dvare ji sutinka Koliną – lygiai tokį pat nemielą ir nemalonų vaiką. Čia atsiskleidžia subtilus psichologizmas – vaikai patys iš savęs mieli angeliukai būti negali, gerumą ir mielumą iššaukia tėvų ar globėjų rūpestis. Meilę kuria meilė. Merė su Kolinu, nepatyrę tėvų švelnumo, užauga spygliuoti kaip laukinės rožės.

Merė atsitiktinai įžengia į paslaptingą ir apleistą sodą ir jame ima keistis, kartu su Kolinu ir kaimo vaikais atgaivindama sodą pamažu atgyja ir pati. Romane atsiskleidžia rašytojai artima gamtos terapijos tema – F. H. Burnett gyvenime turėjo ne vieną sodą ir būtent į tokią žmogaus išpuoselėtą gamtą gręždavosi susidūrusi su sunkumais, ypač po sūnaus mirties. Knygos ašimi tampa „laumiukų“ vaikų atgimimas gamtoje, su metų laikais besikeičiantis sodas keičia ir Merę, ji švelnėja ir darosi rūpestinga kitiems, mokosi mylėti save pačią. Romane puoselėjamos vertybės – ne tik drąsa ir vaizduotė, bet ir darbas gamtoje, kuris prikelia ir gydo fizines bei dvasines negales.

F. H. Burnett gyvenimas ir kūriniai verti kur kas gilesnės ir subtilesnės analizės, negu leidžia šio straipsnelio apimtis, tačiau svarbiausia, ko gero, skaitymo džiaugsmas, kurį visi patiria paėmę į rankas jos knygas. Šio kuklaus straipsnelio autorė prisimena save vaikystėj, kai būdavo labai sunku, imant nučiupinėtą rožinį „Mažosios princesės“ leidimą ir atsidūstant: „Kareiviai nedejuoja. Ir aš nedejuosiu. Įsivaizduosiu, jog esu kare.“ (p. 108)

 

Bibliografija lietuvių kalba

  • Mažoji Sara / iš anglų kalbos vertė Vikt. Kamantauskas. – Plungė: „Vilnies“ knygyno leidinys, 1931. – 100 p.
  • Paslaptingas sodas: romanas / iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas; iliustravo Aida Janonytė. – Vilnius: Alma littera, 1996. – 349 p.
  • Mažoji princesė: romanas / iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas; iliustravo Aida Janonytė. – Vilnius: Alma littera, 2000. – 286 p.
  • Mažasis lordas Fontlerojus: apysaka / iš anglų kalbos vertė St. Kalvaitis; iliustravo Reginald B. Birch. – Vilnius: Alma littera, 2003. – 254 p.

Rekomenduojame paskaityti

__________________________________________

1 Kate Kellaway, Up the garden path, 2004. Prieiga per internetą: https://www.theguardian.com/books/2004/apr/04/biography.features (Žiūrėta 2019-11-17)

2 Gretchen Holbrook Gerzina. Frances Hodgson Burnett: The Unexpected Life of the Author of The Secret Garden, New Brunswick, NJ: Rutgers University Press, 2004, p. 14.

3 Anne Scott MacLeod, „From Rational to Romantic: The Children of Children’s Literature in the Nineteenth Century“, Poetics Today. 13:1, 1992, p. 141–143.

4 Kęstutis Urba, „Jausmų pokylis“, Rubinaitis, Nr. 2 (12), 1999, p. 18–33. Prieiga per internetą: https://www.ibbylietuva.lt/rubinaitis/1999-nr-2-12/jausmu-pokylis/ (Žiūrėta 2021-10-05)

5 Anne Scott MacLeod, „From Rational to Romantic: The Children of Children’s Literature in the Nineteenth Century“, Poetics Today. 13:1, 1992, p. 151.

6 Kęstutis Urba, „Jausmų pokylis“, Rubinaitis, Nr. 2 (12), 1999, p. 18–33. Prieiga per internetą: https://www.ibbylietuva.lt/rubinaitis/1999-nr-2-12/jausmu-pokylis/ (Žiūrėta 2021-10-05)

7 Ten pat.

Parengė Elžbieta Kmitaitė

2019-11-21

Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

 

 

 

 

1826 m. lapkričio 24 d. gimė italų rašytojas Carlas Collodis

1826 metų lapkričio 24 dieną Florencijoje gimė italų rašytojas, žurnalistas Carlas Collodis (tikroji pavardė – Lorenzinis, mirė 1890 m. spalio 26 d.). Paradoksalu, bet šis vaikų rašytojas, niekada nesukūręs šeimos ir neturėjęs savo vaikų, dažnai tituluojamas italų vaikų literatūros arba visiems gerai žinomo personažo – Pinokio – tėvu.

Tikėtina, kad drožti ar meistrauti jis irgi nemokėjo – C. Collodis, gimęs virėjo ir tarnaitės šeimoje, sulaukęs šešiolikos įstojo į seminariją, bet, nejausdamas dvasininko pašaukimo, mokslus metė ir pradėjo žurnalisto karjerą, redagavo laikraščius, domėjosi politika, leido politinio pobūdžio knygeles, rašė dramas. 1853 m. jis įkūrė satyrinį politinį žurnalą Il Lampione (Gatvės žibintas). 1860 m. išleido politinio pobūdžio knygutę, kurioje pirmą kartą pasirašė Collodžio slapyvardžiu. Posūkis link kūrybos vaikams prasidėjo nuo Charles’io Perault pasakų redagavimo – iš tiesų Carlui Collodžiui tiesiog trūko pinigų (buvo prasiskolinęs lošdamas azartinius žaidimus).

Karlo Kolodžio graviūra, 1890 m. Nežinomas autorius
Karlo Kolodžio graviūra, 1890 m. Nežinomas autorius

Netrukus būsimasis rašytojas pats pradėjo kurti pasakas, parašė istorijų apie veikėją, vardu Džanetinas, rengė pasakų ciklą „Lėlės istorija“, kuris dalimis buvo paskelbtas vaikų žurnale ir iškart sulaukė pasisekimo.

Enrico Mazzanti iliustr. Pirmasis „Pinokio“ leidimas, 1883 m.
Enrico Mazzanti iliustr. Pirmasis „Pinokio“ leidimas, 1883 m.

1881 m. vasarą savaitinio leidinio vaikams Giornale per i Bambini (Laikraštis vaikams) redaktoriai paprašė C. Collodžio parašyti pasakojimų seriją, taip jis pradėjo rašyti Storia di un Burattino („Marionetės istorija“). Kitus dvejus metus C. Collodis rašė trumpas didaktinio pobūdžio istorijas apie iš užkerėto medžio padarytą ir atgijusį neklaužadą medinuką, vardu Pinokis.

1883 m. istorijos buvo surinktos ir išleistos atskira knyga, pavadinimu „Pinokio nuotykiai“.

Pats Carlas Collodis manė, kad rašymas vaikams nėra tikrasis jo pašaukimas.

Norėdamas kuo greičiau užbaigti istorijų seriją apie Pinokį, 15-oje dalyje jį tiesiog pakorė ant didžiojo ąžuolo ir pridėjo užrašą „pabaiga“. Tačiau toks jo žingsnis sulaukė didelės tėvų ir jaunųjų skaitytojų, kurie jau buvo pamilę Pinokį, protestų audros – C. Collodis buvo priverstas prikelti savo pagrindinį veikėją.

Tačiau ne visi buvo sužavėti autoritetų nepaisančio Pinokio charakteriu – kai kurie bažnyčios tėvai bijojo, kad jis paskatins maištą tarp vaikų ir paauglių. Vargu ar jų nuogąstavimai turi bent kiek pagrindo – „Pinokio nuotykiai“ buvo ir tebėra XIX a. didaktizmo grynuolis – veikėjas ne tik auga, po truputį virsta iš gero į blogą, tačiau čia gausu jo atgailavimų, savigraužos ir gan tiesmukų autoriaus bei kitų veikėjų pamokymų: „Vargas tiems vaikams, kurie šiaušiasi prieš tėvus ir dėl aikščių palieka gimtuosius namus. Nepatirs jie džiaugsmo šiame pasaulyje, o anksčiau ar vėliau karčiai nusivils“ („Pinokio nuotykiai“, p. 16). Pats C. Collodis, kilęs iš neturtingos šeimos, tikėjo, kad tik mokslas padeda prasimušti iš skurdo į geresnį gyvenimą.

Šioje knygoje susipina commedia dell’arte, auklėjimo romano, nuotykių literatūros, pasakėčios, liaudies pasakos stilistika ir žanrų požymiai, aptinkami net Barono Miunhauzeno atšvaitai, bet labiausiai „Pinokio nuotykiai“ siejami su auklėjimo romano tradicija. Kai kurios moralinės pamokos į Pinokį yra atėjusios iš Toskanos pasakų tradicijos – būti nepaklusniam neapsimoka, meluoti neprotinga, o tėvus gerbiantys ir jais besirūpinantys vaikai bus apdovanoti. Čia lengvai atpažįstama vaiko elgsena įgyja simbolinę reikšmę, o dinamiškas siužetas slepia pamokymus, kaip tapti tikru berniuku.

„Pinokio nuotykiuose“ gausu veiksmo. Kai kurie kritikai mano, kad gal net kiek per daug, kartais pametamas veiksmo tęstinumas, neišlaikoma vientisa siužetinė linija. Kadangi knygos skyriai prieš tai buvo spausdinami kaip atskiros istorijos žurnale, sujungus jas į vieną knygą buvo neišvengta tam tikrų siužetinių nenuoseklumų, galima pastebėti, kad kiekvieno skyriaus veiksmas lyg ir turi savo pradžią, kulminaciją ir atomazgą, o bendra knygos siužetinė linija tarsi sutrūkinėja.

Veiksmas ir gausybė nuotykių – tai buvo labai palankus derinys filmų kūrėjams. Galima suskaičiuoti ne mažiau kaip 14 šio kūrinio ekranizacijų. Viena žymiausių – Walto Disney’aus 1940 metais pasirodęs animacinis filmas. Apie ekranizacijas verta kalbėti vien dėl to, kad filmai formavo skaitytojų ir žiūrovų supratimą apie kūrinio atmosferą. Pavyzdžiui, W. Disney’aus filmas gerokai skiriasi nuo knygos, taigi, pradėjęs nuo filmų ir tik tada paėmęs į rankas knygą skaitytojas nustemba, kad nors ir skirta vaikams, knyga vis dėlto yra gerokai tamsesnė nei filmas, joje Pinokis atrodo savanaudiškesnis ir agresyvesnis. Tačiau knygoje yra daugiau humoristinio, net ironiško polėkio, kurio, deja, neliko W. Disney’aus ekranizacijoje.

„Švyturio“ bendrovės leidinys, 1926 m.
„Švyturio“ bendrovės leidinys, 1926 m.

Prie originaliosios, tamsiosios Carlo Collodžio stilistikos 2019 metais grįžo režisierius Matteo Garronė. Jis nusprendė nesinaudoti „Disney“ klasikos blizgesiu – likti ištikimas tamsesnei ir šiurkštesnei C. Collodžio istorijai. Kitokį šios istorijos vaizdą režisieriui padėjo kurti ir pagrindinius vaidmenis atliko Federicas Ielapis, Marine Vacth ir „Oskaro“ laimėtojas Robertas Benignis.

Visi laukia 2022 m. turėsiančio pasirodyti „stop motion“ – sustabdyto kadro animacinio, „muzikinės fantazijos“ filmo, kurį režisuoja žymusis Guillermas del Toras, filmui balsus sutiko „paskolinti“ kino įžymybės.

Į anglų kalbą „Pinokio nuotykiai“ pirmą kartą išversti 1892 m., praėjus dvejiems metams po C. Collodžio mirties. Lietuvoje ši knyga pirmąsyk išleista 1926 m. (iš prancūzų k. vertė Viktoras Kamantauskas), 1965, 1973 ir 1994 m. (iš lenkų k. vertė Aldona Liobytė). Nuo 2002 metų galima džiaugtis vertimu iš italų kalbos (vertė Audrius Musteikis). Taip pat skaitytojai gali rinktis, kurio knygų iliustracijų klasiko iliustruotą variantą skaityti: Kęstučio Kasparavičiaus ar australo Roberto Ingpeno.

Roberto Ingpeno ir Kęstučio Kasparavičiaus iliustruotos knygos
Roberto Ingpeno ir Kęstučio Kasparavičiaus iliustruotos knygos

2018 m. buvo preliminariai paskaičiuota, kad ši knyga išversta į daugiau nei 300 kalbų – ji laikoma verčiamiausia nereligine knyga istorijoje, taip pat viena labiausiai parduodamų knygų pasaulyje – jos parduota virš 80 milijonų. Be šio kūrinio neįsivaizduojama literatūrinės pasakos ir apskritai visuotinės vaikų literatūros panorama.

Nepaisant to, kad knyga sulaukė stulbinančios sėkmės, Carlas Collodis iš to gavo mažai naudos – tuo metu Italijoje dar nebuvo jokių autoriaus teises saugančių įstatymų. Su bloga autorių teisių apsauga (arba tiksliau – jų nepaisymu) susijęs ir faktas, kad kai kuriems Lietuvos skaitytojams Pinokio siužetas žinomesnis iš rusų rašytojo Aleksejaus Tolstojaus knygos „Auksinis raktelis arba Buratino nuotykiai“, kuri pasirodė 53 metais vėliau už itališkąjį originalą. Tiesa, pats A. Tolstojus teisinosi, kad jis perpasakojo vaikystėje girdėtą istoriją, tačiau chronologiškai to tiesiog negalėjo būti. Rusų rašytojas, matyt, redagavo nevykusį vertimą iš prancūzų kalbos, jį tobulino ir taip bedirbant atsirado nemažai naujų detalių, net radikalių siužeto pakeitimų – dėl originalumo, autorinių teisių, plagijavimo ir t. t. tebėra ginčijamasi iki šiol.

Nieko rimto, 2019
Nieko rimto, 2019

Nors kalbant apie C. Collodį dažniausiai turima minty tik „Pinokio nuotykiai“, reikia nepamiršti, kad lietuviškai išleista ir dar viena autoriaus knyga, kuri, manau, yra nepastebėta – „Rožinio beždžioniuko Pipi nuotykiai“ (2019 m.). Tiesa, versti į lietuvių kalbą pasirinktas ne originalas, bet Alessandro Gallenzio adaptuotas ir papildytas kūrinys (iš anglų kalbos vertė Laura Ivoškienė).

Jos atsiradimas susijęs su „Pinokio nuotykiais“ – paakintas medinuko sėkmės ir skaitytojų pageidavimų, rašytojas, vis dėlto, kad ir labai nenoromis, ėmėsi rašyti naują knygą – šį kartą knygą apie išdykusį rožinį beždžioniuką. Darbas ėjosi lėtai ir tik 1885 metais „Rožinio beždžioniuko Pipi nuotykiai“ buvo baigti.

Pradėjus skaityti knygą atrodo, kad nieko naujo ar originalaus, vėl tas pats neklausančio berniuko paveikslas, tik šį kartą tai įkūnija ne medinė lėlė, o rožinis beždžioniukas Pipi: „Išvydęs, kaip Pipi šokinėja šakomis ir išdykauja, galėjai jį palaikyti aštuonmečiu ar devynmečiu berniūkščiu: gana panašiai jis vaikydavosi drugelius, tikrindavo paukščių lizdus, ieškodamas vaisių, kišdavo į burną viską, kas pakliūdavo po ranka, o pasisotinęs maisto kaip koks neišauklėtas vaikėzas kruopščiai nučiulpdavo visus pirštus ir atgalia letena nusišluostydavo burną“ (p. 7).

Nors vaiko bruožų suteikimas gyvūnėliui labai panašus į tai, kaip buvo atgaivinta medinė lėlė, svarbi kitokia šios istorijos pabaiga. Pinokis už gerą elgesį paverčiamas paprastu berniuku, o čia mažasis beždžioniukas ir lieka beždžioniuku – autoriui svarbu ne tik moralas, kad už gerą elgesį bus atlyginta, bet ir tai, kaip svarbu tiesiog būti savimi.

Gaila, bet šios knygos pasirodymas Lietuvoje visiškai nesulaukė jokio atgarsio ar dėmesio.

O perskaityti ją vertėtų. Tai nauji nuotykiai ir kai kurie veikėjai perkelti iš prieš tai parašytos knygos – tarsi Pinokio tęsinys, paaiškinimas, atsakymas į klausimus, kurie galėjo suktis skaitytojų galvose po laimingos „Pinokio“ pabaigos. O kaip jam sekėsi toliau? Taigi, perskaičius beždžioniuko nuotykius tikrai galima sužinoti kai ką naujo ir intriguojančio apie visų pamėgtą Pinokį.

Šeimyninis Lorencinių laidojimo rūsys, kuriame ilsisi Karlas Kolodis
Šeimyninis Lorencinių laidojimo rūsys, kuriame ilsisi Karlas Kolodis

1890 metais, neilgai pasidžiaugęs pasauline šlove, kurią jam atnešė kūriniai vaikams, Carlas Collodis mirė. Buvo palaidotas Florencijoje. Jo kapą galima aplankyti kapinėse prie Šv. Miniato al Monte bazilikos.

O Pinokis toliau keliauja per pasaulį: atgyja filmuose, spektakliuose, meno kūriniuose ir skaitytojų vaizduotėje. Vieni naudoja C. Collodžio tekstus kaip pamokymus ir pagrasinimus (nes juk melagiams tikrai ilgėja nosis?), kiti kaip medžiagą (ne)eiliniam filmui. Treti atranda filosofo Jeano Jacqueso Rousseau idėjas, gausybę archetipinės, mitinės, religinės simbolikos, įvairių literatūrinių bei teatrinių aliuzijų ir t. t.

Tačiau galima tiesiog pasimėgauti abiejų knygų istorijomis, veiksmu, kalbos šmaikštumu ir situacijų vizualumu. Nepaisant didaktizmo, pedagoginės misijos, „Pinokio nuotykiai“ išlieka nesenstančia klasika.

 

Bibliografija

  • Pinokio nuotykiai / iš prancūzų k. vertė Viktoras Kamantauskas. – Kaunas: „Švyturio“ bendrovės leidinys, 1926. – 192 p. – (Jaunimo biblioteka; Nr. 26).
  • Pinokis: medinuko nuotykiai / iš lenkų k. vertė Aldona Liobytė. – Vilnius: Vaga, 1965. – 179 p.
  • Pinokis / iš lenkų k. vertė Aldona Liobytė; iliustravo Marajas. – Vilnius: Vaga, 1973. – 120 p.
  • Pinokis / iš lenkų k. vertė Aldona Liobytė; iliustravo Marajas. – Vilnius: Victoria, 1994. – 117 p.
  • Pinokio nuotykiai: medinuko istorija: apysaka-pasaka / iš italų k. vertė Audrius Musteikis; dailininkas Kęstutis Kasparavičius. – Vilnius: Tyto alba, 2002. – 230 p.
  • Pinokio nuotykiai: medinuko istorija: apysaka-pasaka / iš italų k. vertė Audrius Musteikis; dailininkas Kęstutis Kasparavičius. – 2-asis patais. leid. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. – 140 p.
  • Pinokio nuotykiai: medinuko istorija / iliustravo Robert Ingpen; iš italų k. vertė Audrius Musteikis. – Vilnius: Nieko rimto, 2018. – 204 p. (pakart. 2020).
  • Rožinio beždžioniuko Pipi nuotykiai / tekstą papildė Alessandro Gallenzi; iliustravo Marta Szudyga; iš anglų k. vertė Laura Ivoškienė. – Vilnius: Nieko rimto, 2019. – 118 p.

Rekomenduojame paskaityti

Parengė Asta Plechavičiūtė

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos

Vaikų ir jaunimo literatūros departamento tyrėja

2021-11-10

 

Mūsų partneriai ir rėmėjai