Jausmų pokylis

Vieno kito vyresniosios kartos lietuvių inteligento atmintyje išlikusi knyga Mažasis lordas Fontlerojus, išleista Lietuvoje 1937 m.¹. Galbūt yra prisimenančių ir nedidelę apysaką Mažoji Sara, pasirodžiusią dar anksčiau – 1931-aisiais. Tačiau mažai kas šiandien įstengtų prisiminti, kad tų knygų autorė – Frensės Hodžson Bernet (Frances Hodgson Burnett). Pastaraisiais metais visuomenės dėmesio sulaukė Lietuvos kino teatruose pasirodžiusi Paslaptingo sodo ekranizacija, tik ar daugelis įsiminė literatūrinio šios ekranizacijos šaltinio autorės vardą, irgi abejotina. Taigi Burnett galime laikyti Lietuvoje mažai žinoma rašytoja, nors jau keletą dešimtmečių ji tvirtai stovi tarp reikšmingiausių XIX a. pabaigos–XX a. pradžios vaikų literatūros kūrėjų. Pati rašytoja tikriausiai būtų stebėjusis, jeigu jai, parašiusiai apie šešiasdešimt knygų suaugusiems, savo laiku minėtai šalia Henrio Džeimso, Breto Harto ir kitų „suaugusiųjų“ literatų, kas nors būtų pranašavęs vaikų klasikės ateitį. Vis dėlto literatūros istorijoje ji liko pirmiausiai kaip trijų knygų – Mažasis lordas Fontlerojus (Little Lord Fauntleroy; 1886), Mažoji princesė (A Little Princess; 1905) ir Paslaptingas sodas (The Secret Garden; 1911) – autorė.

Laukusi pokylio, susikūrusi gyvenimą

Pagrindinė labai profesionaliai Annos Thwaite parašyta Burnett biografija, kuria šiame straipsnyje daugiausiai ir bus remiamasi, vadinasi Belaukiant pokylio². Šis mįslingas pavadinimas, pasirodo, išreiškia Burnett, kaip romantinės asmenybės, koncepciją: Frensė visą gyvenimą ilgėjusis šventės, puotos, pokylio, ir jai vis atrodydavę, kad toks pokylis vyksta kažkur šalia, gretimame kambaryje, bet ne jos širdyje. Netrukus po rašytojos mirties išleista jos sūnaus knyga taip pat vadinosi iškalbingai: Romantiškoji dama.

Frensė Hodžson gimė 1849 m. lapkričio 24 d. Mančesteryje, tuo metu labai sparčiai augančiame pramonės mieste. Edvino ir Elizos Hodžsonų šeimoje jau augo du sunūs. Frensė Eliza buvo pirmoji iš trijų dukterų – po jos dar gimė Edita, su kuria ilgiausiai puoselėta giminystė ir ypač suartėta po ilgos pertraukos paskutiniais gyvenimo dešimtmečiais, bei Edviną, išvydusi pasaulį jau po tėvelio mirties ir paveldėjusi jo vardą. Taigi, dar nesulaukusi nė ketverių, Frensė, tapo našlaite (tėvas mirė 1953 m. rugsėjo mėnesį nuo apopleksijos). Šis faktas šiek tiek paaiškina jos knygų vaikams veikėjų likimus, gyvenimo situacijas ir emocijas. Frensė buvo labai smalsi, nuovoki. Atrodo, iš Gėlių knygelės, tokios iliustruotos abėcėlės, išmoko skaityti dar neturėdama nė penkerių. Visos trys sesutės, gyvendamos Ailingtono skvere, lankė netoliese esančią seminariją, kurios prisiminimai padėjo rašant Sarą Kriu. Atrodo, tai buvo vienintelė Frensės mokykla – jokių aukštųjų mokslų ji nebaigė, tačiau, sakytume, baigė literatūrinę mokyklą: sąmoningai siekdama kompensuoti išsilavinimo stoką, daug skaitė ir atkakliai dirbo, rašė. Vaikystėje mamos stalčiuose atrastas Šekspyras, Valteris Skotas, žavėtasi Carlsu Dikensu, Viljamu Tekerėjumi, o ypač ką tik pasirodžiusia Harietos Bičer-Stou Dėdės Tomo trobele. Šios knygos herojus vaidino Frensės lėlės. Kūrybingi žaidimai, vaizduotė, intriguojantys pasakojimai seserims – pirmieji talento ženklai. Kita labai svarbi vaikystės patirtis – įsiminę socialiniai kontrastai, su kuriais susidūrė pramoniniame vaikystės mieste, artimai bendraudama su beturčių vaikais, stebėdama fabrikų kaminus, sekdama darbininkų likimus. Ir Hodžsonų šeima patyrė sunkių išbandymų. Po vyro mirties Eliza Hodžson bandė toliau plėtoti jo verslą, kuris laidavo ne prabangų, bet saugų gyvenimą. Tačiau sekėsi vis sunkiau, tad teko priimti brolio kvietimą persikelti į Ameriką.

1865 m. kovo mėnesį Hodžsonų šeima Liverpulyje sėda į laivą, po trijų savaičių atplaukia į Kvebeką, o dar porą savaičių pasižvalgę pro traukinio langą, pasiekia Tenesio valstijos Knoksvilio miestą, kur brolis Viljamas užsiėmė savo verslu. Deja, po Pilietinio karo tas verslas buvo gerokai smukęs, tad sesers šeimai jis negalėjo suteikti to, ką buvo žadėjęs prieš metus rašytame kvietime. Vis dėlto pavyko rasti šiokio tokio darbo sūnėnams, o seserį su dukterimis įkurdino už 25 mylių nuo Knoksvilio esančiame Niu Marketo kaimelyje. Skaudūs nepritekliai, artimas ryšys su gamta (jis Frensei visad buvo labai svarbus) ir draugiški santykiai su kaimynais – tokie dalykai geriausiai nusakytų šį neilgą, bet reikšmingą tarpsnį. Ypač reikšmingą tuo, kad čia ji susipažino su vienu iš „draugiškiausių“ kaimynų – gydytojo sūnumi aštuoniolikamečiu Svonu Bemetu.

Neilgai pagyvenusios Niu Markete, Hodžsonų moterys persikelia arčiau Knoksvilio, į kaimišką miestelį, kuriame Frensė tęsia gamtos „studijas“ ir… debiutuoja literatūroje. Tiesa, kurdavo ji nuo pat vaikystės: pasakodavo, vėliau ir rašydavo slapstydamasi nuo brolių, kurie šaipėsi iš tos kūrybos. Todėl slapta nusiuntė savo apsakymą į vieną populiarų moterų žurnalą. Pirmasis kūrinys buvo išspausdintas 1868 m. biržely, jo autorei – tik aštuoniolika! Pirmasis honoraras buvo didelė parama vis dar skurstančiai šeimai – dabar ji galėjo persikelti į Knoksvilį. 1870 m. mirė motina, ir Frensė tapo atsakinga už šeimą, namus. Pagrindinis pragyvenimo šaltinis nuo pat jaunystės iki mirties – kūryba. Tiesa, tik 1871-aisiais ji išdrįso nusiųsti savo prozą į prestižinį literatūros žurnalą „Scribnerʼs Monthly“. Šiame žurnale publikuotas ir pirmasis romanas Toji Lourių mergaitė. Beje, Scribnerʼs leidykloje išleista didžioji Burnett kūrybos dalis. Šiam leidybos magnatui priklausė ir didžiausias bei populiariausias Amerikoje ir Britanijoje vaikų žurnalas „St. Nicholas“, kuriame iš pradžių skelbti garsieji jos romanai vaikams. Taigi Scribnerʼs atskira knyga išleido Mančesterio prisiminimais paremtą pirmąjį Burnett romaną, kuris ją pastatė šalia įžymiausių to laiko Amerikos rašytojų.

Koksvilyje baigęs mokslus apsistoja ir Svonas Bernetas. Atidaro akių ir ausų ligų kliniką ir… atakuoja Frensę dėl vedybų. Šioji galų gale sutinka, kai grįš iš kelionės po Angliją, žengti tą nelaimingą savo gyvenimo žingsnį. Santuoka nuo 1873-iųjų formaliai truko iki 1898-ųjų. Formaliai, nes Frensė, atrodo, taip ir nepajuto dvasinio artumo savo vyrui. Negalima įtarti Svoną buvus nevykėlį: jis padarė nemažą gydytojo karjerą, dalyvavo pasaulinėse mokslinėse konferencijose, tapo medicinos profesoriumi. Jis labai rūpestingai tvarkė žmonos leidybos reikalus, autorines sutartis. Telieka manyti, kad Svonas buvo pernelyg praktiškas, žemiškas, o Frensė – per daug romantiška.

Santuoką taip ilgai išlaikė atsakomybė už vaikus. 1874-aisiais gimė jųdviejų sūnus Laionelis, 1876-aisiais – Vivianas, kuris iki pat mirties buvo artimiausias Frensės žmogus. „Laionelis buvo drovus, jautrus; Vivianas – mėgstantis bendrauti, šnekus“, – rašoma biografijoje³ . Vaikai Frensei visad buvo labai svarbūs, ir ne tik jos pačios. „Visą gyvenimą Frensė be galo mėgo vaikų draugiją“⁴. Jai labai skaudėjo, kad negali skirti daugiau laiko savo vaikams, – labai daug dirbdavo užsidariusi kabinete. „Esu savotiška parkerį vairuojanti mašina, neturinti teisės susidėvėti, ir viskas. <… > Ar kas nors kada nors pagalvoja, kad turėčiau būti ir laiminga?“ – tai užrašyta jau persikėlus į Vašingtoną. Motinos meilės ypač ilgėjosi Vivianas. „Brangiausioji, – sakė Vivianas, – tu rašai šitiek knygų suaugusiems žmonėms, kad visai nelieka laiko mums. Kodėl tau neparašius knygų, kurias ir mažiems berniukams patiktų skaityti? Tada tas tavo sėdėjimas ten viršuje nebūtų taip blogai“⁵. Frensę nudžiugino mintis sukurti ką nors sūnums. Vakarais ji skaitydavo jiems, ką buvo parašiusi. Ji rašė Lordą Fontlerojų – populiariausią gyvenimo knygą, atnešusią milžinišką pelną, leidusią tvirtai atsistoti ant kojų.

„Be jokių abejonių, Viviano žavesys buvo įgimtas, o ne mamytės įsikalbėtas“⁶. Mintį, jog mažojo Fontlerojaus paveikslą inspiravo sūnus Vivianas, paskleidė ir įtvirtino pati rašytoja. Be to, „St. Nicholas“ redaktorė, žinoma rašytoja Merė M. Dodž, šį romaną iliustruoti pakvietė garsų dailininką Reginaldą Birchą, kuris Sedriko portretą nupiešė remdamasis Viviano fotografija. (Romanas žurnale pradėtas spausdinti 1885 m. lapkritį.) Toks herojaus įvaizdis ir įaugo į skaitytojų bei spektaklio žiūrovų sąmonę. Pats Vivianas dėl to sutapatinimo su mažuoju Fontlerojumi gyvenime nemažai prisikentėjo. Tų laikų skaitytojui „nebuvo griežtos skiriamosios linijos tarp suaugusiųjų ir jaunimo knygų, tačiau rašytoja tokią ribą jautė“, – rašo Burnett biografė⁷. Pirmieji romanai suaugusiesiems Frensę labai išsekino, o rašydama Fontlerojų, patyrė rašymo džiaugsmą. „Nieko keista, kad ji pabandė dar kartą patirti sėkmę“⁸. Tas bandymas – apysaka Sara Kriu, vėliau keliskart perkurta.

Dideli honorarai laidavo galimybę dažnai keliauti į Europą. Burnett 33 kartus perplaukė Atlantą. Viešnagės įvairiose Europos šalyse (dažniausiai, aišku, Anglijoje) trukdavo nuo keliolikos mėnesių iki kelerių metų. Viena kelionė netikėtai sutrumpėjo: atskriejo žinia, jog sunkiai susirgo sūnus Laionelis. Motina atsigabena jį į Europą, gydo Vokietijos, Prancūzijos sanatorijose, bet tuberkuliozės – tuo metu neįveikiamos ligos – pergudrauti nepavyksta. Laionelis mirė 1890 m. gruodžio mėnesį Paryžiuje, ten ir palaidotas. Motinos skausmas buvo begalinis. Jį Burnett bandė įveikti daug keliaudama (taip nuo skausmo bėgo ir ponas Kravenas iš Paslaptingo sodo) po Italiją, Austriją ir kitur. Kol… galop nusprendė pasirūpinti dar vienu, suaugusiu, vaiku. Tai buvo Stefenas Tounsendas (Stephen Townsend). Su juo Frensė susipažino dar 1887-aisiais, o vėliau ėmė itin artimai bendrauti. Stefenas padėjo Frensei apginti jos autorines teises į Fontlerojaus inscenizaciją Londone. (Kilo didelis triukšmas, po kurio buvo priimtas tarptautinių autorių teisių įstatymas.) Frensė Stefenui padėjo finansiškai, rėmė jo svajonę padaryti aktoriaus karjerą. Atrodo, labiausiai jiedu bendravo 1893–1898 m., kai Frense nuomojo butą Londone. Iš čia persikelta į Meitemo Holą, kur buvo nuostabus sodas, didžiulis namas, raudonkrūtė liepsnelė. Frense daug bendravo su kaimiečiais, buvo jiems maloni ir dosni. Apmirusiame rožyne ji perrašė Sarą – apysaka tapo romanu Mažoji princesė. Be abejo, kaip tik Meiteme sužibo Paslaptingo sodo idėja. Frensė dažnai čia pasijusdavo laiminga, kartu gyveno jos sesuo Edita. Išvarginta dviprasmės šeimyninės padėties, kai „nežinai, ar esi ištekėjusi“, Frensė ryžtasi skirtis ir išteka už Stefeno. Deja ir šioji didžiulį atgarsį sukėlusi santuoka nebuvo laiminga. Dešimčia metų jaunesnis Stefenas visą gyvenimą į apkūnumą linkusiai Frensei (tuomet jai buvo keturiasdešimt aštuoneri) tiko į sūnus – taip rašė laikraščiai. Stefenas buvo kaprizingas, lepus, silpnabūdis. Jau po poros mėnesių Frensė suvokė savo santuokos groteskiškumą ir ėmė tolti nuo Stefeno. Biografijoje vienareikšmiškai tvirtinama, jog Burnett 1905 m. priėmė Amerikos pilietybę pirmiausiai dėl to, kad užkirstų Stefenui galimybę pretenduoti į jos pajamas.

O tos pajamos buvo milžiniškos. Vieno iš paskiausių Burnett romanų Keleivinis traukinys (The Shuttle) honoraro užteko įsigyti didelį sklypą Long Ailende, netoli Vašingtono, ir pasistatyti didingą namą. Aplink jį rašytoja ėmėsi kurti sodą. Sėti, sodinti, matyti dygstant ir augant buvo didžioji Frensės aistra. Ko gero, svarbu, jog tokios pakilios būsenos buvo sukurtas ir Paslaptingas sodas – mėgstamiausias pačios autorės, o šiuo metu – ir skaitytojų kūrinys. Long Ailende Frensė susilaukė anūkų (Vivianas vedė būdamas trisdešimt aštuonerių). Be Sodo čia ji parašė dar vieną romaną vaikams – Dingęs princas (The Lost Prince; 1915). Čia parašytos ir kelios knygos mažesniesiems. Kaip ir dažnas taip stulbinamai praturtėjęs žmogus, gyvenimo pabaigoje Frensė tapo gana autoritariška, įsivėlė į teismus su giminaičiais, jos asmenybę, ypač atstumtieji ir įsižeidę žurnalistai, ėmė vertinti prieštaringai. „Buvo sunku susitaikyti su mintimi, jog į Pokylį ji vis dėlto nepakliuvo. Pokylis vyko kituose kambariuose, o ji, nors vilkėjo baltą suknelę ir girdėjo muziką, visą tą stebuklą tik prabėgom spėjo išvysti pro pusiau praviras duris“⁹. F. Hodgson Burnett mirė naujuosiuose savo namuose 1924 m. spalio 29 d. Tik kelios savaitės buvo likusios iki jos 75-mečio.

„Mažasis lordas Fontlerojus“

Knygoje Mažasis lordas Fontlerojus rašytoja įtvirtino „žavaus vaiko“ modelį, kuris būdingas ne vienai XIX a. pabaigos–XX a. pradžios amerikiečių bei anglų rašytojų vaikų knygai. Galima samprotauti, jog Burnett tęsė dikensišką angeliško vaiko (Oliverio Tvisto) tradiciją. Krinta į akis ir Sedrikui artima mažoji Eva, „tikras saulės spindulys“ iš Bičer-Stou Dėdės Tomo trobelės. Net keista, jog kritikai niekur neanalizuoja šios paralelės. Sedrikas, kuriam romano pradžioje septyneri (Burnett visada labai tiksliai nurodo savo personažų amžių!), „atėjo į šį pasaulį su kuodeliu švelnių, minkštų, aukso spalvos plaukelių. Suėjus šešiems mėnesiams, jų galai susigarbanojo ir išdriko palaidomis garbanėlėmis. Jis turėjo dideles, rudas akis su ilgomis blakstienomis ir meilų veidelį“* (p. 9). Garbanoti plaukai iki pečių, ilgos blakstienos, juodo aksomo švarkelis, nėrinių apykaklė – pagrindiniai Sedriko paveikslo akcentai, daugelio romantiškų XIX a. pabaigos–XX a. pradžios mamyčių berniukiško grožio etalonas, pavirtęs tikra kančia jų sūneliams. Tie iš jų, kurie vėliau tapo literatūros kritikais, rašė apie šią knygą su neapykanta.

Vis dėlto manykime, jog Sedriko paveikslo populiarumo esmė buvo ne išorinis portretas, o vidiniai bruožai – atvira siela, meilė artimui, demokratiškumas. Sedrikui atrodė, „kad visi aplinkui yra jo bičiuliai“ (p. 9). „Jo didžiausias žavumas ir buvo tas nuoširdus nepaprastas būdas be jokios baimės bičiuliautis su žmonėmis“ (p. 9–10). „Jis nebuvo įžūlus, tik nuoširdžiai draugiškas. Būdamas tiesus ir at–viras, jis nežinojo, jog gali būti kokia nors priežastis, dėl kurios jis turėtų atrodyti nedrąsus arba bailus“ (p. 75). Burnett visose knygose pabrėžtinai skiria vaiko drąsą nuo įžūlumo ar akiplėšiškumo.

Sedrikas kelia aplinkinių susižavėjimą ne tik savo grožiu, nuoširdumu, bet ir išmintimi. Be abejo, tai idealizuotas paveikslas, verčiąs prisiminti Motiejaus Valančiaus Gerosios Onelės tipažą. Kuo autorė atmiešia užprogramuotą tokio paveikslo sentimentalumą? Pirma, nuolat primindama, jog Sedrikas gyvena ištisai tarp suaugusiųjų ir naiviai kopijuoja jų mintis ir žodžius: „Taip sakė Merė“…“ (p. 52); „Šitą jūreivišką posakį jis buvo išgirdęs iš „jūros vilko“, vardu Džeris…“ (p. 54) ir t. t. O svarbiausia – „Jis buvo tikrai mielas berniukas labiausiai dėl to, kad gyveno šalia švelnios, meilios širdies, kad buvo mokomas gerų minčių ir artimo meilės“ (p. 198). Beje, išleidę iš akių aplinkybę, jog jaunieji herojai auga tarp suaugusiųjų bemaž atskirti nuo bendraamžių, negalėtume tinkamai suvokti ir kitų Burnett knygų – Mažosios princesės, Paslaptingo sodo – personažų, gal net paskubėtume apkaltinti autorę dirbtinumu, nenatūralumu. (Ši aplinkybė svarbi ir ne vienai kitai to laikotarpio knygai, pavyzdžiui Eleanoros H. Porter Polianai.) Antras dalykas, slopinantis kūrinio idiliškumą, yra komizmas. Autorė leidžia sau pasišaipyti iš vaiko giliamintiškumo ar bent jau nusišypsoti.

Pirmuosiuose kūrinio skyriuose ne tik klojami Sedriko paveikslo pamatai, bet ir formuluojamos ryškios visuomeninės, gal net, sakytume, politinės idėjos: Amerikos demokratija, liberalumas. Didžiausi Sedriko draugai – žemiausių socialinių sluoksnių atstovai: krautuvininkas Hobsas, batų valytojas Dikas, obuolių pardavėja ir kiti. Hobsas neapkenčia visko, kas britiška, jam, kaip ir Sedrikui, Liepos 4-oji (JAV Nepriklausomybės diena) – šventa diena. Reikšminga, jog visuomeninės problemos labai išmoningai, organiškai siejamos su psichologine kūrinio plotme. Sedriko senelis, Dorinkorto grafas, nekenčia savo marčios (kurios niekad nėra matęs) vien dėl to, kad ji amerikietė, įtaria, jog tik savanaudiškais tikslais ji susuko galvą jauniausiam, šauniausiam jo sūnui. Kategoriškas nuosprendis – atskirti marčią nuo jos sūnelio – yra vienas iš stipriausių psichologinio dramatizmo, emocingumo šaltinių. Psichologiškai motyvuojamas ir motinos (Brangiausiosios) nesipriešinimas šiam sprendimui: ji suvokia, jog tai auka Sedriko labui, dėl jo ateities; be to, daro tai iš pagarbos mylimam velioniui vyrui, jo tėvynei.

Taigi „Sedrikui einant aštuntuosius metus, atsitiko labai keistas dalykas, kuris visiškai pakeitė jo gyvenimą“ (p. 13). Vaikas turi vykti į Angliją pas senelį grafą, nes, pasirodo, jis liko vienintelis didelės grafystės paveldėtojas. Toks ryškus, staigus įvykis, apverčiąs vaiko gyvenimą ir pakeičiąs veiksmo vietą, būdingas ir Mažajai princesei, ir Paslaptingam sodui. Nauja aplinka – herojaus išbandymo, vidinio pasaulio sklaidos ir kaitos erdvė. Fontlerojaus veiksmas trunka tik vienerius metus, bet per tą laiką vienas personažas pasikeičia labai smarkiai, tačiau tai… ne Sedrikas, o jo senelis. Šių dviejų veikėjų – seno ir mažo – psichologinė sąveika, arba tiksliau, mažojo poveikis senajam, susiformavusiai asmenybei, – štai kas yra šios knygos turinio ašis. Piktas, savanaudis senas žmogus vanagiška nosimi ir žaižaruojančiomis akimis, „nors ir buvo visą amžių turtingas bei kilmingas, bet retai kada jausdavosi laimingas“ (p. 197). Jis, nemylimas ir pats „niekada nieko savo gyvenime nemylėjęs, pajuto vis augančią meilę tam berniukui“ (p. 133). Liudydami rašytojos talentą, turėtume atkreipti dėmesį į psichologinius šios kaitos motyvus ir jų pagrįstumą. Senelio grafo dėmesys ir meilė anūkui susieti su jo egoizmu ir savimeile. Sedrikas – jo milžiniškų turtų paveldėtojas. Grafui ne tas pats, koks tas paveldėtojas bus. Jis su slepiama įtampa laukia pasirodant Sedriko. „Senojo grafo širdis staiga ėmė taip plakti, kad vos neiššoko, taip jis apsidžiaugė, pamatęs, koks stiprus ir gražus berniukas buvo jo anūkas, kaip drąsiai, nė kiek nesidrovėdamas, žiūrėjo į jį, padėjęs rankutę ant didelio šuns sprando“ (p. 69). „Kai grafas pamatė jį, visų pirma slaptas senelio išdidumas buvo patenkintas“ (p. 120). Grafas „į tą vaiką sudėjo visą savo garbės troškimą, ambiciją, viltį bei meilę…“ (p. 147). Atrodytų paradoksalu, jog keičiasi ne jaunasis herojus, kaip įprasta vaikų literatūroje, o senas žmogus – atsigauna, atbunda surambėjusi jo širdis. „Jis man suteikė gyvenimo prasmę, dėl kurios verta gyventi“, – prisipažįsta grafas. (Beveik tokius pat žodžius galėtų ištarti ir ponas Kerisfordas Mažojoje princesėje ar ponas Kravenas Paslaptingame sode.) Knygoje autorė labai aiškiai įvardija pedagoginį pozityviosios įtaigos mechanizmą ir demonstruoja, kaip jis veikia: „<…> mes visada turime ieškoti žmonėse gėrio ir stengtis sekti juo“ (p. 116). Tai Sedriko mamos žodžiai, tai jos mintys, tai jos prigimtis, kurią Sedrikas bus perėmęs. Naiviai patikėjęs senelio kilnumu, gerumu, jis garsiai apie tai kalba, viešai skelbia ir jam pačiam skirtą grafystės varguolių susižavėjimą bei šypsenas iškart peradresuoja seneliui. Kartais šis įtaigos mechanizmas galėtų pasirodyti tiesmukas, dirbtinis, jeigu vis neprasimuštų humoristinė spalva ir psichologiniai paaiškinimai.

Skaitytojo psichologijos nuojautą rodo pačiu laiku, X skyriaus pabaigoje (iš viso knygoje XV skyrių), pakeistas veiksmo tempas, įvesti intrigos elementai, nuo kurių gerokai šokteli įtampa. Atsiranda apsišaukėlė moteris, tariamai buvusi vieno iš grafo sūnų žmona, kuri skelbia, jog tikrasis grafo įpėdinis yra jos sūnus, o ne Sedrikas. Veiksmas trumpam grąžinamas į Ameriką – apgaulę išaiškina ištikimieji Sedriko bičiuliai Dikas ir Hobsas. Taip visiškai įtvirtinama šių herojų motyvacija, skaitytojui jie neatrodo atsitiktiniai ar mažai reikalingi, be to, kūrinys kompoziciškai įrėminamas. Na ir paskutinė rašytojos „gudrybė“ susijusi su Sedriko mamos Brangiausiosios (taip, beje, ir pačią rašytoją vadino jos sūnus Vivianas…) paveikslu. Autorė puikiai jaučia, jog skaitytojo pasąmonę skaudžiai veikia vaiko ir motinos atskyrimo motyvas. (Prisiminkime: šis motyvas esmingas ir Dėdės Tomo trobelėje…) Ji nemato reikalo to veiksnio utriruoti, tik retkarčiais subtiliai jį primena, taip ruošdama skaitytoją stipriam netikėtumui: grafas suvokia savo pasipūtimo beprasmybę, nuvyksta pas ponią Erol ir pasiūlo jai keltis gyventi į pilį. Aštuntojo Sedriko gimtadienio pokylis kūrinio gale – ir skaitytojo lūkesčių, jausmų pokylis.

Užbaigiamos ir antraeilių veikėjų linijos. Hobsas lieka Anglijoje ir, remiamas grafo, atidaro krautuvėlę. Buvo nuspręsta, „kad grafas pasirūpins Diku ir padės jam įsigyti gerą išsilavinimą“ (p. 193–194). Taigi skaitytojas gali nevalingai reziumuoti: visi ilgai ir laimingai gyveno… Kitaip sakant, negalima nepastebėti kūrinio pasakiškumo, kuris akcentuojamas vienoje iš įdomiausių Burnett kūrybos interpretacijų – Phyllis Bixler straipsniuose. Anot šios kritikės, Fontlerojuje ir Mažojoje princesėje Burnett sujungė dviejų nuo vaikystės jai gerai žinomų žanrų – pasakos ir exemplum – tradicijas. „Iš religinio exemplum ji perėmė pavyzdinio vaiko, kuris daro gydomąjį poveikį visiems aplinkiniams, paveikslą. Jos kūriniai – tai supasaulietintos istorijos apie dievobaimingą vaikelį, kuris pakeičia kitus“¹⁰. Kūrinių pasakiškumą esą išduoda įvairios detalės: pasakiška Dorinkorto pilis, pasakiškas Sedriko praturtėjimas ir, svarbiausia, perdėjimo principas.

„Gydomasis“ Sedriko poveikis negali kelti abejonių. Herojus nesikeičia, jis iš pat pradžių kilnus, jo paveikslo grožį lemia tai, jog „yra kilnus būdamas vargšas ir yra demokratiškas tapęs turtingu ir kilmingu“¹¹. Sedriko paveikslas, jo poveikis seneliui, kaip minėjome, yra svarbiausia idėjinė ir didaktinė romano ašis. Struktūrinis pasakos modelis, mūsų manymu, vis dėlto akivaizdesnis antrajame romane – Mažojoje princesėje.

Garsusis Burnett romanas Mažasis lordas Fontlerojus rodo, kaip rašytojos kūryboje susilydo empirinė patirtis (Viviano prigimtis, elgsenos detalės) ir pasąmonę veikianti literatūrinė tradicija.

„Mažoji princesė“

Kaip minėjome kalbėdami apie Burnett biografiją, Fontlerojus tiesiogiai susijęs su vaikystės pasauliu, o pačios rašytojos vaikai buvo pirmasis konkretus kūrinio adresatas. Tačiau šis kūrinys buvo ir suaugusiems apie vaiką. Šiandien linkstama manyti, jog ir „St. Nicholas“ žurnalas, kuriame Fontlerojus publikuotas pirmiausiai, buvo skirtas dviem adresatams – ir vaikui, ir suaugusiajam¹². Iš tikrųjų į mažąjį Sedriką romane labiau žiūrima iš šalies, suaugusiojo žvilgsniu, jis niekur nepaliekamas vienas, jo jausmai „išskaitomi“, ne paties išsakomi. Mažojoje princesėje akivaizdus žingsnis į vaiko išgyvenimų centrą, gilyn į jo vidaus pasaulį.

Mažoji princesė iš visų Burnett kūrinių mažiausiai kritikos analizuota, tačiau išliekamąja šio romano verte niekas nėra suabejojęs. (Suabejota, beje, Fontlerojaus likimu: dėmesys šiam romanui esą „šiandien beveik tik istorinis“¹³. Vis dėlto leidybos praktika ir skaitytojų dėmesys šio teiginio dar nepatvirtina.)

Mažosios princesės kūrybinė istorija ilgesnė nei kitų knygų. Įkvėpta Fontlerojaus sėkmės, rašytoja sumanė sukurti ką nors panašaus. 1887 m. „St. Nicholas“ žurnale buvo išspausdinta apysaka Sara Kriu, 1902 m. pasirodė trijų veiksmų pjesė Mažoji princesė, kurioje atsirado daugiau veikėjų, bet kai kurių siužeto linijų dėl scenos reikalavimų atsisakyta, o 1905 m. išleista triskart ilgesnė už pirmąjį prozos variantą knyga – romanas Mažoji princesė.

Našlys kapitonas Kriu atveža savo nepaprastai mylimą dukrelę Sarą į Londoną ir įkurdina panelės Minčin kilmingųjų mergaičių seminarijoje. Turtingai mokinei rodomas išskirtinis, bet nenuoširdus dėmesys. Mat Sara ne tik materialiai, bet ir dvasiškai turtinga, savo kilnumu ir išmintimi visa galva aukštesnė už kitas seminarijos mergaites ir už pačią panelę Minčin. Žavaus vaiko modeliu šiame kūrinyje irgi pasinaudojama. Yra ir netikėtas įvykis, apvertęs viską aukštyn kojom, – staigi kapitono Kriu mirtis, po kurios Sara lieka visiška beturtė, tampa seminarijos tarnaite, pastumdėle ir iškeldinama į atokią palėpę. Princesė tampa Pelene. Sara antrąkart atsiduria naujoje situacijoje, jos išbandymo aplinkybės visai kitokios negu Sedriko.

Būtent pasaką apie Pelenę ir turėjo galvoje jau minėto straipsnio autorė Bixler, kalbėdama apie exemplum žanro ir pasakos įtaką šiam kūriniui. „Kaip ir pasaka apie Pelenę, Burnett kūriniai ne akcentuoja pagrindinio veikėjo vidinę kaitą, bet ryškina, kaip atsiskleidžia tikroji to veikėjo prigimtis“¹⁴. Išties, nors Mažosios princesės veiksmas trunka dešimt metų, beveik nejuntame vaizduojamo laiko tėkmės, nepastebime psichologinio veikėjos brendimo, kaitos. Iš pat pradžių Sara savo širdy ir savo laikysena yra princesė ir siekia ja išlikti visiško skurdo bei nevilties akivaizdoje. „Turbūt reikės pabandyti įsivaizduoti, jog esu princesė“, – pranašingai prabyla mergaitė kūrinio pradžioje. „Lengva būti princese, išsipuošus aukso rūbais, bet kur kas didingiau visą laiką jaustis, jog esi princesė“, – samprotauja ji didžiausios nevilties valandomis**. Būtent toks požiūris yra viso kūrinio idėjos pamatas, labiausiai veikiąs ir skaitytoją. Saros kilnumas, išdidi laikysena daro įtaką ir kitiems personažams. Tačiau exemplum žanro požymiai šioje knygoje neabejotinai silpnesni negu Fontlerojuje. Taip, Sara dvasiškai palaiko kitas seminarijos mokines – Ermengardą, Lotę, indų plovėją Bekę, jos stoicizmas daro įtaką net panelei Amelijai, kuri pabaigoje išdrįsta pakelti balsą prieš savo seserį panelę Minčin. Tačiau pati Minčin („piktoji pamotė“, jeigu plėtotume aliuzijas į Pelenės pasaką) lieka nepaveikta. O būtent ji yra svarbiausia Saros oponentė šio kūrinio veikėjų sistemoje.

Akivaizdaus pasakiškumo turi ir knygos siužetas. Rašytoja atvirai manipuliuoja stebuklo, Stebukladario, Burtininko įvaizdžiu, būdingu ir kitiems jos kūriniams. Tas pasakiškumas iš principo lemia intrigą, įtampą, palaiko skaitytojo dėmesį. Meistriški siužetai – visų kritikų pripažįstamas Burnett talento bruožas. Autorė palengva kreipia skaitytojo ir Saros dėmesį į kaimynystėje įsikūrusį „džentelmeną iš Indijos“. Jo tarnas, suvokęs Saros būklę ir nugirdęs jos svajones, į palėpę slapta atgabena baldų, kitokių daiktų – ir Saros svajonė, pasaka pavirto tikrove. Galų gale paaiškėja, jog ponas Kerisfordas, „džentelmenas iš Indijos“, yra buvęs kapitono Kriu bičiulis, jaučiąs kaltę dėl šiojo mirties ir atkakliai ieškąs dingusios jo dukrelės. (Po šių komentarų siužeto baigtis jau visiškai aiški, liesa?)

Kerisfordo ir kitų jo aplinkos žmonių paveikslais rašytoja toliau plėtoja kilnumo, padorumo, filantropijos idėją. Jau Fontlerojuje rašytoja parodė savo dėmesingumą socialiniams kontrastams. Jos socialines idėjas aname kūrinyje kai kurie kritikai pavadino „kratiniu“, kuris esą labai patiko anų laikų amerikiečiams¹⁵. Mažojoje princesėje socialiniai motyvai dar ryškesni ir atviresni. „Kažin, kiek tokių palėpių yra šio kvartalo namuose ir kiek tokių vargšių tarnaičių miega kietose lovose – kada aš vartausi ir blaškausi pataluose, kuriuos supyliau ne savo… na, ne vien savo rankomis“, – kreipiasi į advokatą Kerisfordas, o šis jį guodžia: „Liaukitės save plakti. <…> Net jeigu ir užvaldytumėt visos Indijos turtą, nepavyktų atstatyti viso pasaulio neteisybių. Jeigu pasišautumėt apstatyti naujais baldais visas palėpes šiame kvartale, vis tiek liktų daug jų apleistų kituose kvartaluose, kitose gatvėse. Taip jau yra…“ Paskutinė frazė iškalbingai apibendrina socialinę rašytojos poziciją. Ji sielojasi dėl skurdo, bet socialinį žmogaus būvį sieja su jo likimu. Ji skatina dėmesingumą tam, kuris ištiesęs išmaldaujančią ranką. (Paskutinis romano akcentas – filantropinis gestas: Sara susiranda elgetėlę Aną ir pasirūpina jos ateitimi.) Rašytoja aiškiai pripažįsta visų socialinių sluoksnių moralinę lygybę, žmogaus vertei taiko tuos pačius kriterijus – tai liudija kad ir pagarbus Saros ryšys su indų plovėja Beke. Žodžiu, fraze „Taip jau yra…“ rašytoja atsisako analizuoti, detalizuoti socialines problemas ir apsisprendžia likti moralinės problematikos plotmėje. Pačios Burnett gyvenimo socialinė kreivė buvo ypatinga, netipiška: įveikusi skurdą, ji iškilo į turtingiausius visuomenės sluoksnius. Viename straipsnyje apie kūrybinius Princesės variantus ir adaptacijas daroma išvada, jog Burnett „rašė apie pramanytas mergaites ir moteris, kurios išmoko susikurti asmeninį gyvenimą, kaip kad ji rašydama susikūrė savąjį“¹⁶. Saros atžvilgiu tai abejotina išvada: jos gyvenimą galų gale lėmė atgauti mirusio tėvo turtai. (Kai kuriuose Pelenės variantuose mirusi motina per sapną ar kitaip pasirūpina dukters likimu…)

Pagaliau ne ši pasakiška baigtis lemia kūrinio vertę, nors jautriam jaunajam skaitytojui ji tikriausiai maloni. Mūsų akimis, svarbiausia yra veikėjos dvasios stiprybė, išdidumas, vaizduotės galia (apie tai šiame straipsnyje nėra galimybių plačiau pakalbėti), užuojauta kitam, teisingumo jausmas. („Jeigu Sara būtų buvusi berniukas ir gyventų prieš kelis šimtmečius, – sakydavo jos tėtis, – ji keliautų po šalį su iškeltu kardu, gelbėdama kiekvieną nuskriaustąjį.“) Visos šios idėjos pasiekia skaitytoją per įtemptą, nors šiek tiek ir melodramatišką siužetą, emocingus autorės komentarus. Kaip ir kitos to laiko knygos jauniesiems skaitytojams (Susanos Coolidge Ką nuveikė Keitė, Eleanoros H. Porter Poliana ir kt.), Mažoji princesė moko išlikti, kai būna labai sunku.

„Paslaptingas sodas“

„1949-aisiais buvo švenčiamos šimtosios Frensės gimimo metinės. „Life Magazine“ išspausdino straipsnį ne apie Frensę, bet apie Fontlerojų. Jame – Viviano su aksominiu švarkeliu nuotrauka ir Sedriką vaidinusių aktorių fotografijos. Fontlerojus vis dar buvo garsiausia Frensės knyga.

Tada kritikai pradėjo pastebėti Paslaptingą sodą. <…> Dailininkė Tasha Tudor sukūrė iliustracijas naujam 1962 m. leidimui. Netrukus Paslaptingas sodas buvo pavadintas klasika, paskui – šedevru. Jis pradėtas analizuoti literatūros pamokose, daugybė vaikų įvardijo jį kaip mėgstamiausią knygą“¹⁷. Ir pačiuose naujausiuose tyrinėjimuose (1996 m. Bixler studijoje) ši knyga laikoma vadinamojo vaikų literatūros aukso amžiaus viršūne ir priskiriama prie „svarbiausių knygų vaikams, parašytų baigiantis devynioliktajam ir prasidėjus dvidešimtajam amžiui“¹⁸. (Aišku, vėlyvas Paslaptingo sodo „atradimas“, be kita ko, iškalbingai liudija ir vaikų literatūros recepcijos kaitą.)

Apie Paslaptingą sodą parašyta gausybė straipsnių ir net specialių studijų. Šis kūrinys siejamas, kaip minėta, su exemplum, su pasakos, pastoralės žanrine tradicija; jis interpretuotas romantizmo estetikos, rusoizmo, feminizmo idėjų kontekste ir t. t., ir pan., gretintas su Šarlotės Brontės Džeine Eir, Deivido H. Lorenso Ledi Čaterli meilužiu ir kitais kūriniais. Gydomoji gamtos galia kaip viena esmingiausių kūrinio idėjų mūsų žvilgsnį nukreiptų ir į šveicarų rašytojos Johanos Spyri romaną Heida. 1884 m. tai buvo skaitomiausia knyga Anglijoje ir Amerikoje. Scena, kurioje Kolinas atsistoja ant savo kojų, vieno kritiko netgi įvertinta kaip analogiškos Heidos scenos kopija¹⁹.

Tai išties sunkiai išsemiamų prasmių, meninių ir psichologinių subtilumų prisodrintas tekstas. Žinoma, šiame straipsnyje įmanoma tik priartėti prie bendresnių ir svarbesnių knygos aspektų.

Iš pirmo žvilgsnio Paslaptingas sodas – apie dešimtmetę Merę, kuri, netekusi tėvų, atvežama iš Indijos į Angliją, pas motinos brolį poną Kraveną, kuriam ji mažai terūpi. Ir vėl pagrindinė veikėja atsiduria naujoje, svetimoje – beje, vėl romantizuotoje – aplinkoje (dvaras vidur tyrlaukių, viržynėje, didelis namas su šimtu užrakintų kambarių, gausybė daržų ir sodų), kurioje jai lemta atsiskleisti, o tiksliau – pasikeisti. Intensyvi pagrindinių šios knygos veikėjų kaita per palyginti trumpą laiką – nepilnus metus – yra akivaizdžiausia šios Burnett knygos skirtybė ir vienas svarbiausių jos turinio bruožų. Kitas naujumas, kaip biografijoje rašo Thwaite, yra tai, jog abu herojai vaikai (Merė ir Kolinas ) yra „visiškai nepatrauklūs“²⁰ – žavaus vaiko tipažo atsisakyta. „Kai Merę Lenoks išsiuntė į Miseltvaito dvarą gyventi pas dėdę, visi kalbėjo, kad ji nepatraukliausia būtybė pasaulyje“, – toks pirmasis knygos sakinys*** (p. 6). Merė amžinai jausdavosi „pavargusi, pikta, nes visai nemylėjo nei žmonių, nei kitokių dalykų“, – teigiama kitoje vietoje (p. 108). Šiame romane autorė jau leidžia pačiai herojei aiškintis savo psichologines būsenas. Merė svarsto, „kodėl ji visada atrodydavo tarytum niekieno, net kai tėtis ir mama buvo gyvi“ (p. 18), suvokia ir įvardija: „Ir aš vieniša“ (p. 48). Nesunku išskaityti pedagoginę Burnett nuostatą: Merė ir Kolinas nepatrauklūs savo vidumi dėl to, kad nėra patyrę motinos ar tėvo meilės. Prisiminkime: „žavingieji vaikai“ Sedrikas ir Sara nuo mažens buvo puoselėjami, net lepinami mylinčių tėvų. Protinga meilė, anot Burnett, nekenkia vaiko asmenybei, –galime samprotauti toliau.

Taigi tas nemeilės ir vienišumo griūties, nykimo procesas, kaip jau užsiminėme, yra Paslaptingo sodo siužeto kryptis. Giliai, subtiliai motyvuota veikėjų – suaugusiųjų ir vaikų – sąveika yra esminis knygos turinio klodas. Patyrinėkime, kaip tai vyksta.

Pirmiausia Paslaptingo sodo veikėjų sistemoje labai svarbų katalizatoriaus vaidmenį atlieka „paprasti žmoneliai“ (p. 94). Pirmasis Merės susidūrimas – su dvaro tarnaite Marta, kurios „prasčiokiškumas ir naivumas priverčia elgtis su tuo sunkiu ir kaprizingu vaiku taip natūraliai ir atvirai“²¹. Antrasis šiurkštuolis – sodininkas Benas Vėjoramstis, kuris, kitaip nei Indijos tarnai, irgi visai nemoka lankstytis ir pataikauti. Ypatingą vietą užima ponia Sojerbiu, kuri „viską išmano apie vaikus“, nes pati jų pagimdžiusi ir užauginusi dvylika, kuri vertina natūralų, sveiką gyvenimo būdą, gyvenimo džiaugsmą, kuri įsitikinusi, jog „vaikui labai kenkia du dalykai: kai jam nieko neleidžiama – arba kai viskas leidžiama“ (p. 212), kuri žino, kad „vaikams norisi būti su vaikais“ (p. 226) ir t. t. Sojerbiu yra tarsi nematoma režisierė, scenoje pasirodanti tik kulminacijoje, vaikams giedant džiaugsmo giesmę, „su paskutine giesmės eilute“ (p. 321). Toks šios veikėjos vaizdavimas iš atstumo suteikia šiam paveikslui meninio savitumo. Be Martos, ponios Sojerbiu „ideologijai“ atstovauja dvylikametis jos sūnus Dikenas, kvepiantis viržiais, aplipęs žole ir lapais, „lyg visas iš jų ir būtų padarytas“ (p. 112) – tikras gamtos dievaitis, jaunasis Panas. Dikenas – visiškai susiformavusi asmenybė, jis nesikeičia, jo veikiami, keičiasi Merė ir Kolinas. Tam tikro simboliškumo kūrinyje įgyja Jorkšyro šnekta, kurios iš Dikeno mokosi Merė su Kolinu, – tarsi per ją mokytųsi ir to gamtiškojo, natūralaus gyvenimo būdo. Vis dėlto tie paprasti, geri žmonės nėra simboliai, – pažymi šiuolaikinė anglų rašytoja Nina Bawden. „Tai stiprūs, įtaigūs charakteriai, ir būtent jų gili ir blaivi išmintis išgelbsti Paslaptingą sodą nuo sentimentalumo“²². Šitokią meninę funkciją sąmoningai ar nesąmoningai rašytoja ypač patikėjo Benui Vėjoramsčiui. Ji akivaizdi kulminacinėse, iš principo egzaltuotose, ritualinėse scenose („procesija“ sode, Kolino paskaitos), kurioms Benas dalyvavimu ir savo reakcijomis suteikia subtilaus komizmo.

Vis dėlto, kaip ir ankstesniuose kuriniuose, Burnett daugiau dėmesio skiria aristokratiškiesiems vaikams – Merei ir Kolinui. Dvi stiprios, įžūlios, vienišos būtybės (giminiškos ir psichologine, ir biologine prasme) ir traukia, ir energingai veikia viena kitą. „Jiedu buvo nuostabiai panašūs, kada taip varstė vienas kitą žvilgsniais. Jeigu būtų buvę du maži gatvės berniūkščiai, būtų šokę vienas ant kito ir smagiai apsikumščiavę“ (p. 195). Išpaikintam Kolinui, „tam isteriškam vaikui, kurio niekas nedrįsdavo nei sutramdyti, nei jam paprieštarauti“ (p. 204) ir kurio paveiksle kritikai bando įžvelgti, be kita ko, kaprizingojo Stefeno Tounsendo, antrojo Burnett vyro, bruožų, „gyvenime nebuvo tekę kautis su sau lygiu priešininku“ (p. 196).

Visi knygos veikėjų poelgiai dvelkia gyvenimo logika ir psichologiniu nuoseklumu. Merei dingteli, jog jai pačiai įdomiau susirasti biblioteką tame name su šimtu užrakintų kambarių, nei klausti kelio Martos. Beklaidžiodama ji aptinka „paslaptingą kambarį“, Kolino kambarį. Jai taip pat smalsu rasti vartus į sodą ir saugoti tą sodą kaip paslaptį – autentiškas, vaikiškas bruožas! Nors gal ne vien vaikiškas. Merė „aptiko tai, ką visi geidžiame aptikti: saugią, asmenišką vietą, visišką laisvę“, – rašo Bawden²³. Visiškai suprantama, kad Koliną traukia pirmoji gyva, nepataikaujanti jam būtybė, jo bendraamžė. („Vaikui smagu būti su vaikais…“). Tačiau labiausiai jį veikia svarbiausias Merės magnetizmo šaltinis – jos Paslaptis, jau atrastas sodas.

Veikėjų kaitos, sąveikos procese ypatingas, lemtingas vaidmuo priklauso gamtos pasauliui. Gamta – bemaž savarankiškas knygos turinio klodas, esmingas emocinio išgyvenimo šaltinis. Jį būtina aptarti dėmesingiau.

Gamta, kaip ir vaikai, rašytojai visą gyvenimą buvo labai svarbi. Tai pažymi jos biografai, kurie nurodo net tris sodus, galėjusius būti rašytojos įkvėpimo šaltiniu. Bet gal svarbiau kūrinio analizę sieti ne su biografija, o su literatūrine tradicija. Bixler laikosi nuomonės, jog Paslaptingame sode prie exemplum ir pasakos žanro tradicijos dar prisideda pastoralė, Vergilijaus Georgikų tradicija. Jeigu sutiksime, jog pirmieji du žanrai dar lieka reikšmingi šio kūrinio pasauliui, vis dėlto turėsime pripažinti, kad toji reikšmė daug menkesnė. O mintys apie georgikų požymius kūrinyje intriguoja ir tikrai padeda atskleisti jo savitumą. Vienas iš esmingiausių georgikos bruožų – „laiko ir kitimo akcentavimas, ypač ryškinamas gamtiniu paros ir metų ciklu“²⁴. Paslaptingame sode laiko kaita pabrėžtinai svarbi. Aprėpiami visi metų laikai: Merė atvyksta į viržynę žiemai baigiantis, ankstyvą pavasarį ji, paskui ir Kolinas įžengia į sodą, vasarą jiedu atsikrato visų kūno ir dvasios ligų, rudenį sode pasirodo ponas Kravenas. Be abejo, prie žiemos ir rudens kūrinyje tėra vos „prisiliečiama“, šių metų laikų tradiciškai implikuojamą semantiką atstoja tokie simboliški įvaizdžiai, žodžiai-raktai kaip užtvertas, užrakintas sodas, nevarstomi kambariai, paslėptas raktas, ant motinos portreto užtraukta užuolaidėlė ir kt. Autorei labiausiai rūpi pabudimas, prisikėlimas, kuris pirmiausiai siejamas su bemaž susimbolinta liepsnele – gyvosios gamtos dalele. Raudonkrūtės liepsnelės „žiemos giesmė“ Merei „įliejo į širdį švelnių jausmų“ (p. 43), nuo liepsnelės žvilgsnio Merės „širdy tvino keistas jausmas“ (p. 46). Liepsnelė parodo kelią į sodą, kurį atgaivindami vaikai prisikelia, atgimsta patys. Liepsnelė Merei įžiebia viltį, kad ir ją gali kas nors mėgti ir ji gali mylėti. „Aš būčiau ir tavim pasibjaurėjusi, jeigu būčiau pamačiusi anksčiau, negu sutikau liepsnelę ir Dikeną“, – sako Merė Kolinui (p. 218).

Antras georgikų vaizduojamojo pasaulio bruožas – darbas. Vergilijus pabrėžia, kad „visus sunkumus galima įveikti, nes darbas viską nugali – labor omnia vincit. <…> Labor – sunkus triūsas, vargas – yra ir georgikų viešpats“²⁵. Merė, Dikenas, Kolinas ne idiliškai gėrisi gamta (dėlto šis kūrinys nekelia jokių asociacijų su Vergilijaus Bukolikomis, tik su Georgikomis – valstiečių epu), o rausia, purena, sėja, ruošia kelią po žeme spurdantiems gumbams. Arba, žiūrėk, parkritę „sukišo savo smalsias nosis prie žemės ir šnerpštė jos šiltą pavasarinį alsavimą“ (p. 183). Darbas gamtoje – įprastas Dikeno, jo mamos, visų „paprastų žmonelių“ gyvenimo būdas. Juk neatsitiktinai būtent Marta pirmoji pastūmėja Merę į gamtos glėbį: „Šiltai apsisiausk ir bėk sau laukan žaisti“ (p. 40). Neatsitiktinai ponia Sojerbiu taip entuziastingai palaiko vaikų slapstymąsi sode – ji jaučia gydomąją judėjimo, darbo galią. Ir iš viso juk nieko antgamtiška neįvyksta, kad sustiprėja Kolino raumenys, kad jis atgauna kūno ir dvasios sveikatą…

Paslaptingame sode daugybė nuostabių gamtos vaizdų, detalių, kuriomis kaskart vis norisi gėrėtis, jas cituoti. Pažymėsime, jog rašytojai nebūdinga pasyviai grožėtis gamta, kurti detalizuotą, statišką peizažą. Jos vaizduojama gamta – nuolat judanti, veikianti žmogaus sielą; gamtos detalės – veikėjo vidaus peizažo detalės. Štai apie Merę: „Matyt, gaivus viržių vėjas pradėjo draskyti voratinklius nuo jos smegenėlių ir pamažu ją žadino“ (p. 55). Štai apie Dikeną: „Ir kaip aš galėjau gulėti! Šį rytą visa žemė vėl nugiedrėjo, tikrai. Viskas taip juda ir dūzgia, ir bruzda, skamba, lizdus suka, kvapus skleidžia, kad turi lėkti į lauką, užuot gulėjęs ant nugaros. Kai tik saulė šoktelėjo, visa viržyne pamišo iš džiaugsmo. Buvau viržių vidury ir pats lėkiau kaip pamišęs, šūkaudamas ir dainuodamas“ (p. 181–182). O štai galbūt apie kiekvieną iš mūsų: „Vienas iš keisčiausių dalykų šiame pasaulyje yra tai, kad kartais žmogus ima ir patiki gyvensiąs amžinai, amžinai, amžinai. Atsikelia, pažadintas švelnios, didingos aušros, išeina laukan, stovi ten vienas, užverčia galvą aukštyn ir žiūri, žiūri ir mato pamažu besimainantį brėkštantį dangų ir kitus priešaušrio stebuklus, nuo kurių beveik norisi šaukti. Bet tik širdis sustingsta prieš tą keistą, amžinai didingą saulės tekėjimą, besikartojantį kasryt tūkstančių tūkstančius metų, – ir patiki tuo. Kažkaip tą akimirką ima ir patiki. O kartais patiki, kai lieka vienas miške prieš saulėlydį, ir paslaptinga, gili auksinė tyla skverbiasi įkypai pro medžių šakas – lėtai, lyg kažką sakydama, bet žmogus niekaip negali išgirsti. Kitąsyk patikėti priverčia neaprėpiama juodo dangaus ramybė vidurnaktį su milijonais lūkuriuojančių ir mirksinčių žvaigždžių. Arba koks tolimas muzikos skambesys paliudija, kad taip tikrai bus. Arba kito žmogaus akių gelmė“ (p. 246). Ne garsūs gydytojai ir smulkmeniška priežiūra išgydė Koliną, o gamta ir, žinoma, ryšys su Mere, Dikenu (su „žmogaus akių gelme“?..). Tai skatina kai kuriuos tyrinėtojus samprotauti apie gamtiškumo, o ne civilizacijos viršenybę, apie dioniziškojo ir apoloniškojo prado hierarchiją šiame kūrinyje. Galima svarstyti ir apie moteriškumo poveikį vyriškajam pasauliui, einantį ne tik iš ponios Sojerbiu gyvenimo patirties, bet ir iš anapus (turime galvoje laiminančią mirusios Kolino mamos ranką, žvilgsnį). Ir, žinoma, negali praslysti pro akis „Didysis Geras Dalykas“, kuris „nesiliauja viskuo rūpinęsis“, kuriuo būtina tikėti, o vadinti jį galima įvairiai (p. 325). Taigi interpretacijos ir analizės galimybių yra daug, visų jų čia neaprėpsime. Grįždami prie gamtos vaizdavimo, drįstume apibendrinti, jog gamta, ypač sodas, šiame kūrinyje išauga iki metaforos-žmogaus jausmų skleidimosi, prisikėlimo, pilnatvės, džiaugsmo metaforos. Dėl tokio gamtos vaizdavimo ir visa knyga įgyja savotiško metaforiškumo: skaitome ją kaip pavasario knygą…

Negalėdami aprėpti visų Paslaptingo sodo aspektų, stabtelkime dar prie vieno – prie kūrinio mergaitiškumo (moteriškumo) ir berniukiškumo (vyriškumo) problemos. Ne todėl, kad tos interpretacijos madingos, bet kad tai svarbu skaitymo praktikos vadovams ir, žinoma, dar labiau pagilina šios knygos turinio supratimą. Literatūros istorikai Paslaptingą sodą inertiškai šlieja prie mergaičių literatūros tradicijos, kurią pradėjo Luizos M. Alcott romanas Mažosios moterys (1868). Beje, šis Burnett romanas, kai jį 1910 m. balandžio mėnesį pradėjo spausdinti suaugusiųjų (!) žurnalas „The American Magazine“, vadinosi Panelė Merė (Mistress Mary). Kas pasiūlė ar nusprendė pakeisti pavadinimą, biografai nenustatė. Galbūt paprasčiausiai suvokta, jog tai nėra vien knyga apie mergaitę, tik apie Merę. (Drąsiai galite tai tvirtinti savo skaitytojams, gerbiamosios bibliotekininkės ir mokytojos!) Merės Lenoks pasaulio subtilybės užima gal tik truputį daugiau negu trečdalį romano. Atradusi sodą, įžengusi į jį, pradėjusi jį gaivinti, Merė yru jau prisikėlusi. „Kai tik Kolinas ima atgauti sveikatą, kad ir kaip liūdna, Mere iš pasakojimo išnyksta“, – apgailestauja kritikė²⁶. Na, išties tai neišnyksta, bet tikrai pasitraukia į antrąjį planą. O kai ir Kolinas jau stovi ant kojų (ne tik stovi, bet ir pralenkia Merę bėgimo varžybose), ateina eilė kitam vyrui – ponui Kravenui. Rašytoja skuba baigti romaną ir tik konspektyviai pakartoja tą patį prisikėlimo procesą kaip ir Merės bei Kolino. Atkreipkime dėmesį: Kraveną irgi pirmiausiai pažadina gamta. (Jis vaikšto Tirolio slėnyje „po tokį grožį, kuris kiekvieno žmogaus sielą būtų išvilkęs iš po šešėlių“ (p. 333); „Jis sėdėjo, žiūrėjo į saulės nutviekstą vandenį, ir akys ėmė pastebėti pakrantės augmeniją. <… > prisiminė, kaip žiūrėdavo į tokius dalykus prieš dešimt metų“ (p. 333) ir t. t.) O kitas Kravenui akis atvėręs veiksnys – labai konkretus „paprastosios“ ponios Sojerbiu laiškas. Iškalbinga, jog paskutiniame romano vaizde Merės nėra: „Per veją ėjo Miseltvaito šeimininkas. Ir atrodė taip, kokio daugelis nebuvo jo matę. O greta, iškelta galva ir besijuokiančiom akim, tvirtai ir ryžtingai, kaip ir kiekvienas Jorkšyro berniukas, žengė ponaitis Kolinas!“ Taip išstūmusi Merę iš veiksmo arenos, rašytoja sulaukė nemažai priekaištų. Ji kaltinta dėl ambivalentiško požiūrio į lyčių vaidmenį, dėl to, kad idealizuoja Koliną, kad pripažįsta vyriškumo viršenybę. Kategoriškai aiškinta, jog Kravenas – nerūpestingo tėvo, silpnos, palūžusios būtybės paveikslas. Vis dėlto vyriškoji kritikų plejada Kraveno istorijoje galėtų įžvelgti nepaprastai taurios, gilios vyro meilės grožį. Iš vyriškų personažų nekliuvo tik Benui Vėjoramsčiui ir Dikenui, tam gamtos vaikui, kuris išreiškia visišką pastovumą ir kuris „knygoje yra tarsi naratoriaus veiksnys, padedantis pasikeisti Merei ir Kolinui“²⁷.

Vargu ar šie svarstymai kyla dėl feministinių ar antifeministinių kritikos ambicijų. Abejoti skatina meniškumo, meninės jėgos problema. Turime sutikti, jog autorė „buvo realistiškesnė ir subtilesnė vaizduodama Merę, tą netobulą sielą, kuri narsiai išgydė pati save. Kaip tik dėl šio virsmo knyga ir įsimintina bei mylima“²⁸. Turime pripažinti, jog Kolino oracijos, paskaitos apie Stebuklą (dvidešimt trečias skyrius) yra gana dirbtinės ir deklaratyvokos. Prie silpnesnių romano puslapių priskirtume ir pono Kraveno prisikėlimą (paskutinis skyrius), kurį vaizduodama autorė ne tik skuba, gana tiesmukai formuluoja, apibendrina savo idėjas ir šiek tiek moralizuoja, bet ir griebiasi iracionalios vaizdavimo manieros. (Matyt, logizuoti, racionaliai mąstyti autorei sekasi sunkiau.) Vis dėlto dėmesio perkėlimas į vyriškąjį pasaulį nereiškia šio pasaulio apologetikos. Gal net atvirkščiai. Paskutinėje scenoje matydami atsitiesusius, tvirtai žengiančius du vyrus, negalime nepagalvoti, jog to proceso, sąveikos, gravitacinės grandinės pradžioje stipriausi buvo moteriškieji impulsai. O gal… atokiau stovinti Merė jaučiasi kaip ir Frensė Burnett per visą savo gyvenimą – stebi pokylį, kuris vyksta „gretimame kambaryje“.

Romanso dvasia?..

„Ilgą laiką po Tomo Sojerio, Mažųjų moterų, Hanso Brinkerio (Sidabrinių pačiūžų. – K. U.) vyresniesiems vaikams, palyginti su jaunesniaisiais skaitytojais, buvo labai mažai stiprios realistinės literatūros. Frensės Hodžson Bernet Paslaptingas sodas tam tikra prasme buvo savotiškas tiltas tarp anų ankstesniųjų knygų ir tos realistinės prozos, kurią sąlygiškai vadiname šiuolaikine“, – rašoma amerikiečių vaikų literatūros istorijoje²⁹. Žinoma, ne tik ši, bet ir kitos Burnett knygos priskirtinos prie realistinės vaikų literatūros. Ne tik Burnett, bet ir kiti šios linijos kūrėjai sureikšmino vaiko asmenybę, jo vidaus jėgą, galinčią daryti poveikį suaugusiųjų pasauliui. Perėmę nemažai romantinės vaiko koncepcijos bruožų – vaizduotės lakumą ir imlumą, nekaltumą, artimumą gamtai, tie rašytojai sukūrė spalvingų ir įtaigių paveikslų galeriją. Jų knygose kalbama apie esmingiausias žmogaus vertybes, kuriomis dar neabejojama. Burnett knygose žavi subtilios psichologinės įžvalgos, vaiko pasaulio pažinimas, bylojantis realistinę jos talento jėgą. Bet akivaizdus ir romantizmo dvelksmas, (daugiau negu dvelksmas!), pasakos dvasia, laiduojantys stiprų jos kūrinių emocingumą. Gal net galėtume sakyti – retroemocingumą… Atviras jausmingumas – romanso stilistikos bruožai. Romansas – populiarusis žanras. Gal tai paaiškintų šiandieninį Paslaptingo sodo populiarumą tarp įvairaus amžiaus skaitytojų?.. Tačiau romansinės liūdesio gaidos Burnett knygose išauga iki džiaugsmo giesmės, vaikiško triumfo. Pasaka? Kaip matėme, yra ir to.

Taigi Burnett knygos, ypač Paslaptingas sodas, teikia daug literatūrinės analizės džiaugsmo. Bet dar svarbiau – skaitymo džiaugsmo, jausmų pokylį. Žinoma, ne tiems, kurie „mėgsta tik nuotykių prigrūstas knygas“, kaip rašoma vienoje anotacijoje. Galbūt ir ne tiems, kurie užsklendė savo širdies sodus, užkasę raktą nuo vartų ir skeptiškai vertina bent kiek melodramatiškesnę literatūrą. Tačiau galbūt, galbūt… Jeigu žemė dar puri, nesutrypta, Paslaptingas sodas paskatins vėl susirasti tą nuo savęs paslėptą raktą.

„Remdamasi visu tuo, kas manyje geriausia, aš stengiausi pasauliui sukurti daugiau laimės“, – kažkada taip savo kūrybą Frensė apibūdino sūnui Vivianui. Galbūt jai pavyko?..

______________________________

¹ Plačiau žr. Balkevičius, Jonas. šviesią vaikystės salą / su Jonu Balkevičiumi kalbasi Elona Varnauskienė // Rubinaitis. 1996, Nr.l (4), p. 33–37.

² Thwaite, Ann. Waiting for the Party: The Life of Frances Hodgson Burnett 1849–1924. London, 1994. 274 p.

³ Ten pat. P. 80.

⁴ Ten pat. P. 42.

⁵ Carpenter, Angelica Shirley and Jean Chirley. Frances Hodgson Burnett: Beyond The Secret Garden. Minneapolis, 1990. P. 50.

⁶ Thwaite, Ann. Waiting… P 83.

⁷ Ten pat. P 95.

⁸ Ten pat. P. 96.

⁹ Ten pat. P. 242.

¹⁰ Bixler, Phillis Koppes. Tradition and the Individual Talent of Frances Hodgson Burnett: A Generic Analysis of „Little Lord Fauntleroy“, „A Little Princess“, and „The Secret Garden“ // Childrenʼs Literature. Vol. 7. Connecticut, 1978. P 192.

¹¹ Scott MacLeod, Anne. Ragged Diek and L. L. F.: A Curious Kinship // The Horn Book magazine. 1983, October, p. 619.

¹² Ganon, Susan R. „The Best Magazine for Children of Ali Ages“: Cross-Editing St. Nicholas Magazine (1873–1905) // Childrenʼs Literature. Vol. 25. New Haven, London, 1997, p. 153–180.

¹³ Scott MacLeod, Anne. Ragged…, p. 614.

¹⁴ Bixler, Phyllis Koppes, Tradition… P 193.

¹⁵ Scott MacLeod, Anne. Ragged…, p. 620.

¹⁶ Kirkland, Janice. Frances Hodgson Burnettʼs Sara Crewe Through 110 Years // Childrenʼs Literature in Education. 1997, Nr. 4, p. 201.

¹⁷ Carpenter, Angelica Shirley and Jean Chirley. Frances … P. 119.

¹⁸ Lennox, Elizabeth Keyser. Nurturc Versus Colonization: Two Views of Frances Hodgson Burnet // Childrenʼs Literature. Vol. 26. New Haven, London, 1998. P. 229.

¹⁹ Lowry, Lois. An introduction to „The Secret Garden“ // Burnett, Frances Hodgson. The Secret Garden. 1987. p. v-xiv.

²⁰ Thwaite, Ann. Waiting… P. 221.

²¹ Bawden, Nina. Returning to „The Secret Garden“ // Childrenʼs Literature in Education. 1988, Nr. 3, p. 166.

²² Ten pat, p. 169.

²³ Ten pat, p. 167.

²⁴ Bixler, Phyllis. Tradition… P. 200.

²⁵ Dilytė, Dalia. Antikinė literatūra. Vilnius, 1998. p. 273.

²⁶ Landsberg, Michele. „The Quest for Identity“ // Landsberg, Michele. Readings for Love of It: Best Books for Young readers. Prentice Hali Press, 1987. P 109.

²⁷ Wilkie, Christine. Digging Up „The Secret Garden“: Noble Innocents or Little Savages? // Childrenʼs Literature in Education. 1997, Nr 2, p. 81.

²⁸ Landsberg, Michele. ,.The Quest… P. 109.

²⁹ Sutheland, Zena, Arbuthon, May Hill. Children and Books / Seventh Edition. Glenview, Ilinois-London, England, 1986. P. 341.

* Čia ir toliau cituojama iš Burnett, Frances. Fontlerojus; Sara / vertė S. Kalvaitis, V. Kamantauskas. – Vilnius: Viltis, 1995. – 255 p. nurodant tik puslapį.

** Čia ir toliau cituojama iš Burnett, Frances Hodgson. Mažoji princesė vertimo rankraščio.

*** Čia ir toliau cituojama iš Burnett, Frances Hodgson. Paslaptingas sodas / iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas; iliustravo Aida Janonytė. – Vilnius: Alma littera, 1996. – 349 p. – (10+), toliau nurodant tik puslapį.

Žurnalas „Rubinaitis“, 1999 Nr. 2 (12)