Vaikų literatūra – mokymo ir studijų disciplina (Iš vaikų literatūros dėstymo istorijos 1918–1940 m.)

Vaikų literatūros mokymas ir dėstymas siejamas su mokinių ir apskritai – vaikų skaitymu. Jį, Prano Mašioto žodžiais, „organizuoti ir tvarkyti“ pirmiausia buvo labai svarbi pradžios mokyklos mokytojo priedermė¹. Vaikų skaitymui, pažymėta 1931 m., „reikalinga skubi ir stropi tėvų ir mokytojų pagalba“, nes tiktai jie, „sekdami jaunuosius skaitytojus ir patys susipažinę su vaikų skaitomąja literatūra, tuo reikalu daugiausia gali padėti“², ypač parinkdami bei rekomenduodami lektūrą.

Tarp mokytojų, o ypač tarp tėvų, buvo tokių, kurie, pasak pedagogo Jono Norkaus, „beveik visai nenusimano, ką duoti vaikams skaityti“, nežino, kurios knygos vaikams tinka, kurios – ne³. Dėl to, kad nenusituokė apie vaikų lektūros reikalus, tėvai, pasak rašytojo Jono Kuzmickio (Jono Gailiaus), nusišalino nuo vaikų skaitymo⁴. Jie, kaip rašyta 1937 m., dažnai palikdavo „vaikų skaitymą Dievo valiai“⁵.

Mokytojams ir tėvams prireikė turėti ar įgyti žinių bei supratimo apie vaikų skaitymą ir ypač apie vaikų literatūrą. Tad tiesiogiai susidurta su mokytojų bei tėvų pedagoginiu, bibliotekiniu ir literatūriniu pasirengimu. Kitaip tariant, – su būtinybe pirmiausia pažinti vai­kų literatūrą ir apskritai visa, ką vaikai skaito.

Vienas iš literatūrinio prusinimo būdų yra savišvieta. To meto pedagoginėje ir kitoje periodikoje (žurnaluose „Tautos mokykla“, „Lietuvos mokykla“, „Mokykla ir gyvenimas“, Vairas“, „Motina ir vaikas“, „Draugija“ ir kt.) palyginti reguliariai spausdintos vaikų literatūros ir periodikos apžvalgos (dažniausiai metinės), taip pat vaikų literatūros recenzijos, anotacijos, bibliografiniai sąrašai ir pan.

Vis dėlto vien savišvietos nepakako norint įgyti tvirtesnę, ypač vaikų literatūros, kvalifikaciją. Juo labiau kad išsamesnių specialių darbų lietuvių vaikų literatūros ir skaitybos temomis labai stigo. 1935 m. Vincas Ruzgas rašė, jog „neturime iki šiol nė vieno rimto vaikų literatūros klausimu veikalėlio bei vaikų literatūros katalogo“⁶.

Darėsi vis akivaizdžiau, kad tvarkyti vaikų skaitymą ir praktiškai spręsti įvairius jo dalykus reikia specialaus pasirengimo ir išsimokslinimo. Tad greta savišvietos jau 1921–1922 m. imta ieškoti kitų būdų mokytojams ir auklėtojams literatūriškai mokyti ir lavinti.

Pirmiausia rūpintasi su vaikų literatūra ir lektūra supažindinti vaikų įstaigų auklėtojus, mokytojus ir visus, kurie norėjo teoriškai ir praktiškai suvokti vaikų auklėjimo problematiką⁷.1921 ir 1922 m. pavasarį vaikų aikštelių (darželių) vedėjų kursuose Vaclovas Biržiška skaitė apie vaikų literatūrą⁸. Šv. Vincento Pauliečio draugijos vaikų darželių vedėjų kursų programoje (1935 m.) tarp kitų dalykų buvo „vaikų ir augančio jaunimo literatūra“⁹. Lietuvos vaiko draugijos vaikų darželių darbuotojų metiniuose kursuose keletą metų (nuo 1936 m.) vaikų literatūrą dėstė Bernardas Brazdžionis. Tų paskaitų pagrindu jis paskui parengė studiją „Lietuvių vaikų literatūra“, paskelbtą „Žiburėlio“ žurnale 1942–1943 m., o 1995 m. perspausdintą rinkinyje Vaikų literatūros patirtis¹⁰.

Paskaitas apie vaikų literatūrą kursuose bei konferencijose retsykiais praktikavo ir mokytojai, daugiausia literatūros.

Vis dėlto tai buvo labiau priešokio ar pagalbinės priemonės. Jau nuo seniau, dar iki minėtų kursų, galvota apie solidesnį, specialų vaikų literatūros mokymą, kuris suteiktų, pirmiausia būsimiems mokytojams, nuoseklių, sistemingų vaikų literatūros, jos istorinio ir gyvenamojo meto proceso žinių. 1926 m. P. Mašiotas pasiūlė vaikų literatūrą padaryti vienu iš tų pedagoginių dalykų, kurie dėstomi būsimiems mokytojams universitete ir mokytoju seminarijoje“¹¹ (braukta P. Mašioto). Mat kol kas, kaip nurodė cituojamo straipsnio autorius, apie vaikų literatūrą „nekalba literatūros (dailiosios) dėstytojai nei aukštesniojoj, nei aukštojoj mokykloj“¹².

Paklausus, kur rasti vaikų literatūros specialistų, buvo atsakyta, jog tuo tarpu tokį kursą skaityti galėtų tie patys aukštųjų mokyklų literatūros dėstytojai. Anot P. Mašioto, – kad ir docentas Juozas Tumas (Vaižgantas) „tuojau pajėgtų visai įdomiai ir gerai apie vaikų literatūrą paskaityt“¹³. Prie galimų vaikų literatūros dėstytojų derėtų priskirti ir 1921–1922 m. vaikų literatūrą skaičiusį V. Biržišką, tuolaik pasireiškusį ir kaip vaikų literatūros teoretiką bei kritiką¹⁴.

P. Mašioto 1926 m. sumanymas mokyti vaikų literatūros taip ir liko sumanymu. Todėl ir vėliau jis ne sykį keltas. Pavyzdžiui, vaikų literatūrą ir lektologiją dėstyti universitete ir mokytojų seminarijose 1929 m. ragino rašytojas ir pedagogas Antanas Giedrius¹⁵. Tai daryti reikalavo ir kiti pedagogai bei literatai.

„Vaikų literatūra, – pabrėžė 1930 m. Norkus, – turėtų būt einama mokyklose (seminarijose, universitetuose) greta su bendrąja literatūra; būsimieji mokytojai turi būt susipažinę su vaikų skaitymais, jie turi mokėt organizuot ir patį skaitymą“¹⁶. Tokią mintį kartoja ir rašytojas, pedagogas Konstantinas Bajerčius. Pasak jo, būsimieji mokytojai „kuo arčiausiai susipažinti su vaikų literatūra“ turėtų mokytojų seminarijose¹⁷. Jose, – 1930 m. rašė pedagogas Teodoras Šuravinas, – būtina dėstyti vaikų literatūrą ir pedagogiką¹⁸.

Esama duomenų, kad apie 1930 m. P. Mašiotas kėlė mintį Kauno universitete įsteigti ir vaikų literatūros katedrą¹⁹.

Taigi jau pirmąjį Lietuvos valstybės dešimtmetį buvo brandinamos mintys apie vaikų literatūros, taip pat jų skaitybos disciplinų dėstymą mokytojus rengiančiose mokyklose. Vis dėlto praktiškai tenkintasi vaikų mokymo įstaigų darbuotojų kursų paskaitomis apie vaikų literatūrą. Net ir priėmus mokytojų seminarijų įstatymą, 1940 m. tebesiūlyta, kad lietuvių literatūros kursas seminarijų studentams būtų specifikuojamas, t. y. dėstoma ir vaikų rašytojų kūryba²⁰.

Apibendrinant pažymėtina, kad 1918–1940 m. dėti lietuvių vaikų literatūros dėstymo pagrindai. Vaikų literatūrą norėta padaryti aukštosios mokyklos bei aukštesniųjų pedagoginių mokyklų mokymo ir studijų disciplina.

_______________________________

¹ Mašiotas, Pranas. Prie pradžios mokyklų knygynėlių naudojimo // Švietimo darbas. 1924, Nr. 3, p. 215–217.

² Vaizbys A. Mūsų vaikų literatūros reikalu // Sėjos baras. 1931, Nr. 2, p. 45.

³ Norkus, Jonas. Kokių verstinių skaitymų reikia mokyklai // Švietimo darbas. 1930, Nr. 1, p. 33–38.

⁴ Kuzmickis, Jonas. Vaikai ir literatūra / J. Gailius // Šaltinis. 1929, Nr. 37, p. 467–469.

⁵ Čižiūnas V. Duokime vaikams daugiau skaityti // Mokykla ir gyvenimas, 1937, Nr. 2, p. 71–73.

⁶ Ruzgas, Vincas. Duokite vaikams gerų knygų / V. R-gas // Vaikų auklėjimas. Kaunas, 1935. P. 147.

⁷ Kauno kronika: vaikų auklėjimo kursai // Lietuva. 1922, bal. 21.

⁸ Raguotienė, Genovaitė. Vaclovas Biržiška apie vaikų literatūrą ir skaitymą // Tarp knygų. 1996, Nr. 3, p. 18.

⁹ Naujoji Romuva. 1935, Nr. 39, p. 695.

¹⁰ Brazdžionis, Bernardas. Lietuvių vaikų literatūra // Vaikų literatūros patirtis. Kaunas, 1995. P. 10–114.

¹¹ Mašiotas, Pranas. Vaikų literatūros klausiniu // Lietuva. 1926, geg. 8.

¹² Ten pat. a Ten pat.

¹⁴ Raguotienė, Genovaitė. Vaclovas Biržiška apie…, p. 18.

¹⁵ Giedrius, Antanas. Skaitymo vaikams // Švietimo darbas. 1929, Nr. 12, p. 1140.

¹⁶ Bajerčius, Konstantinas. Vaikų laikraščiai // Rytas. 1930, rugpj. 13.

¹⁷ Ten pat.

¹⁸ Šuravinas, Teodoras. Pora žodžių dėl mūsų vaikų laikraščių / T. Dūbovas // Lietuvos aidas. 1930, Nr. 33.

¹⁹ Ten pat.

²⁰ Laisvūnas J. Mokytojų seminarijų įstatymą priėmus // Mokykla ir gyvenimas. 1940. Nr. 3, p. 98–101.

Žurnalas „Rubinaitis“, 1999 Nr. 2 (12)